Žuvinto biosferos rezervatas
2006 m. birželio 17 d.
Dzūkijos lankos pakvipo šienu
Vidurdienį Dzūkijos pievos alsuoja karščiu. Dvelkiantis vėjas kiek vėsina, bet kaimiečiams nėra kada dairytis pavėsio: kur bepažvelgsi, visur šviežiai nukirstos žolės pievos ar į pradalges sugrėbtas šienas. Nebuvo prieš kelias dienas žadėto lietaus, tad panašu, kad laiku suskubusiems ūkininkams pavyko pasiruošti geriausio, koks įmanoma, nesulyto pirmojo pašaro - nesvarbu, kad žolė vietomis peraugusi, o šienas gan menkas.
Kur drėgniau ir žolė nepjauta – pats žiedų margumynas: geltonų vėdrynų žiedų jūroje išryškėję tamsiai raudonos gegūnės, rausvi dobilai, baltuoja kartenės, pelkynuose stambius žiedus iškėlę vilkdalgiai, ir lyg iš dangaus nupuolę debesys – balti pūkuotų švylynų lopai.
Sulaukę vasariškos šilumos tik įpusėjus birželiui, atrodo, nė nepastebėjom kaip ūgtelėjo, sustiprėjo sparčiai auganti jaunoji sparnuočių karta: pro lizdo kraštą galvas kaišioja jau stambūs gandriukai, Žuvinto paežerės pievose besiganančios laukinės pilkosios žąsys vedžioja visai stambius žąsiukus, todėl suaugę paukščiai tapo nebe tokie baigštūs: vikrių jauniklių nepagaus lapė o lingės išvis nebesitaiko pulti. Smulkūs pievų paukšteliai – kielės, kalviukai, nendrinės startos, vieversiai jau paleido į pasaulį jaunąją kartą, tik skirtingai nei varnėnai, ruošiasi dar kartą perėti. Nenuostabu, kad netyla jų giesmės. Kaip ir gegužė, birželis balsingiausias mėnuo, tik giedoriai kiti: palengva prislopo lakštingalų balsai, užtai kaip garsiai šiltomis naktimis griežia griežlės!
Atidžiau pasidairius į dangų, aptiksi besiblaškančių migruojančių paukščių būrelius: virš ežero gergždžiančiais balsais praskrenda būreliai baltasparnių žuvėdrų, niekaip neapsisprendžiančių kur sukti lizdus, tuo tarpu vis gausėjantys pempių būreliai – tai paukščiai, kuriems perėjimas ir tėvystės rūpesčiai jau pasibaigę. Daugeliui, deja dėl nesėkmingo perėjimo. Tad pempės traukia ieškodamos geresnių maitinimosi plotų, kaskart vis toliau nuo perimviečių.