Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Nemuno deltos regioninis parkas

Atvykę į Pamario kraštą išvysite unikalią Nemuno deltą su savo pagrindinėmis atšakomis Atmata ir Skirvyte ir jų apsupta sala Rusne. Šį kraštovaizdį kuriantis vanduo - tai įvairiapusis susipynusių upių, ežero – lagūnos Krokų lankos ir daugybės kitų mažesnių ežerų žaidimas. Šalia esti dar ir senų upių vagų, pelkių ir liūnų. Ypač didelių pavasarinių potvynių metu regioninis parkas suteiks Jums nepamirštamų įspūdžių. Jūsų žvilgsnis galės netrukdomas keliauti didžiulėmis apsemtomis deltos pievomis, pilnomis retų vandens paukščių.

Delta yra įžymi tuo, kad čia gausu retų perinčių paukščių, bei svarbi kaip poilsio vieta keliaujantiems sparnuočiams. Pagal Ramsaro konvencijos kriterijus 1993 metais ji buvo įtraukta į tarptautinės reikšmės drėgnų vietovių sąrašą. Šis nepakartojamas, įvairiapusis regioninio parko kraštovaizdis, dar tebeturintis natūralią dinamiką, privalo būti išsaugotas.

Nemuno deltos regioninis parkas
Geomorfologija


Dabartinio regioninio parko paviršius – lėkšta, žema (vidutinis aukštis virš jūros lygio 2–5 metrai) Nemuno deltos aliuvinė lyguma, kurios reljefą pleistocente sukūrė paskutinio apledėjimo Nemuno žemupio ledyninė plaštaka. Vėliau šį paviršių performavo prieledyniniai patvenktiniai ežerai ir deltinė akumuliacija. Visus šiuos procesus lydėjo nepaliaujamas netektoninis grimzdimas (šio proceso aktyvumas šiuo metu siekia 1–2 mm per metus).




Nemuno baseine intensyvėjant žemdirbystei, praretinus miškus ir paviršiniams vandenims nuplaunant vis didesnius plotus, deltoje suintensyvėjo aliuvio pernaša ir akumuliacija. Jos kaupėsi ir sėdo deltos lygumoje, upių žiotyse, užkimšo kai kurių atšakų angas. Atitrūkusios ir užneštos senvagės pavirto atskirų ežerėlių (žiogių) virtinėmis. Deltinės sąnašos atitvėrė kadaise įlanka buvusia, o dabar ežeru tapusia Krokų Lanka. Panašus likimas laukia ir Kniaupo įlankos. Dėl didelio sąnašų kiekio ėmė sparčiai augti priekinė deltos dalis, formuotis nauji gurgždai ir salos (Briedžių, Kubilių, Triušių, Kiemo, Vito). Dėl šio sąnašavimo deltos krantas pasistūmėjo 4–8 km į vakarus, be to, šis procesas Rusnės avandeltoje vyksta ir dabar. Čia gurgždai kasmet į marias pasistumia iki keliolikos metrų.

Nemuno deltos regioninis parkas
Kraštovaizdis


Nemuno deltos regioninis parkas – tai protakų raizgalynė, unikalios salos, užliejamosios pievos, pamario pelkės ir miškai. Deltą kiekvieną pavasarį, o ne retai ir viduržiemiu, užplūsta potvynio vandenys. Tada dešimtys hektarų pievų ir laukų atsiduria po vandeniu, o išsibarsčiusios sodybos pasiekiamos tik valtimis. Pagal Ramsaro konvenciją 1993 m. Nemuno delta įtraukta į tarptautinės svarbos pelkių sąrašą.





Parko plotas – 29 013 tūkst. ha, iš jo miškai sudaro 10,3 %, vandens telkiniai – 17,3 %, pelkės – 13,0 %, žemės ūkio naudmenos – 51,6 %, gyvenvietės – 0,6 %, kita – 7,2 %. Jis apima Nemuno deltos dalį su Ventės ragu, Rusnės sala, prisišliejusiomis Ragininkų, Galzdonų salomis, Krokų Lankos ežeru, Aukštumalos, Rupkalvių Medžioklės pelkėmis.

Nemuno deltos regioninio parko teritorija yra sudėtinė aliuvinės deltinės lygumos kraštovaizdžio dalis. Pagal prof. A. Basalyką regioninio parko kraštovaizdis priklauso Baltijos duburio srities Nemuno deltos lygumos rajonui. Jame išskiriami trys mikrorajonai: Šilutės, Kintų ir Rusnės. Šilutės – pats didžiausias, plyti nuo pietrytinių parko ribų iki Minijos upės žemupio. Šiame mikrorajone prof. A. Basalykas išskyrė tris kraštovaizdžio vienetus: smulkiai banguotą priesmėlingos lygumos vietovaizdį, apsemiamos priesmėlingosios stambiai pelkingos lygumos vietovaizdį ir neapsemiamų stambių pelkių priesmėlingos lygumos vietovaizdį. Pietinė Kintų mikrorajono dalis yra moreninio kalvagūbrio kraštovaizdis, jame išskiriami du vietovaizdžiai: stambiai banguotos priemolingos lygumos ir smulkiai banguotos priesmėlingos lygumos. Rusnės mikrorajonas apima jauniausią deltos dalį. Ši lygiausia ir žemiausia parko teritorijos dalis turi tankiausią paviršinių vandenų tinklą. Mikrorajone vyrauja apsemiamos priemolingos lygumos vietovaizdis, kur įrengti vasaros ir žiemos polderiai su našiomis ir nenašiomis lankomis.

Nemuno deltos regioninis parkas
Klimatas




Nemuno deltos regioninio parko teritorija priklauso Pajūrio žemumos klimatiniam parajoniui.

Vidutinės oro temperatūros Nemuno deltoje: sausio mėn. - -3,5 ...-2,5°C, balandžio mėn. -+5,0°C, liepos mėn. -+17°C, spalio mėn. -+7,0 ...+7,5°C. Minimali oro temperatūra žiemą: -23°C (vidutinė), -35°C (maksimali). Pirmosios rudens šalnos dirvos paviršiuje prasideda apie spalio 10 d. Dirvos vidutiniškai įšąla iki 80 cm gylio. Įšalo periodas tęsiasi nuo gruodžio 15 d. iki balandžio 3 d. Pastovi sniego danga susidaro nuo gruodžio 25–30 d., o sniego dangos didžiausias storis siekia vidutiniškai 10–15 cm (gilesnėmis žiemomis – 30–35 cm). Per metus būna 75–80 dienų su sniego danga. Paskutinės pavasario šalnos baigiasi gegužės 10–12 dienomis. Vegetacinis periodas be šalnų trunka 160–170 dienų.



Vidutinis metinių kritulių kiekis parko teritorijoje 700– 750 mm per metus. Daugiausia kritulių iškrenta rugsėjį: 75–85 mm, mažiausia kovą – 35–40 mm.

Nemuno deltos regioniniame parke sausio mėn. vyrauja PV – ŠR, PR – ŠV krypties vėjai, balandyje ŠV – PR, V – R krypties, liepos mėn. V – R, ŠV – PR krypties, spalio mėn. V – R, PV – ŠR krypties vėjai.

Didesnėje parko teritorijos dalyje vidutinė suminė saulės radiacija yra 85 kcal/cm2 per metus, tik vakarinėje parko dalyje (Rusnės saloje, pamaryje) ji pakyla iki 87 kcal/cm2 per metus.

Meteorologinės stotys šiuo metu veikia Šilutėje ir Ventėje

Nemuno deltos regioninis parkas

Hidrografinis tinklas

Nemuno deltos regioninio parko teritorija pagal hidrografinį rajonavimą priklauso Baltijos pajūrio sričiai. Parko vidaus vandenis sudaro Kuršių marių akvatorijos rytinis pakraštys su Kniaupo įlanka ir tankus sausumos vandenų hidrografinis tinklas – Nemuno deltinis upynas, žiotinės protakos, lagūninis (Krokų Lankos) ir senvaginiai ežerai (žiogiai), polderiniai kanalai, žuvininkystės tvenkiniai, deltinių aukštapelkių ir žemapelkių kompleksai bei negilūs gruntiniai vandenys.

Nemuno deltos regioninio parko teritorija beveik visa (išskyrus Ventės rago nuošlaitę) priklauso Nemuno baseinui. Pagrindinės upyno arterijos – Nemuno upės (tiksliau Rusnės – Skirvytės – Tiesiosios) farvateris (apie 35 km ilgio) sutampa su pietine regioninio parko riba. Šiaurinė parko riba taip pat susijusi su upėmis: Minijos žemupiu bei kairiuoju Minijos intaku Teneniu. Pietryčiausiame parko teritorijos pakraštyje tarp Šilininkų ir Galzdonų salos įsiterpia dešiniojo Nemuno intako Veržės (Veižo) upės žiotys.






Per Nemuno deltos regioninio parko teritoriją teka Leitė, Voryčia (Rusnės dešinieji intakai); Šyša, Minija (Atmatos dešinieji intakai), Minijos žiotinė atšaka Upaitė (įtekanti į Kniaupo įlanką), Aukštumala (Atmatos protaka į Krokų Lankos ežerą), Pamatukas, Kampė, Kurpinė (Krokų Lankos mažieji intakai), Purvalankis (ežero protaka į Minijos upę), kanalizuotas kairysis Šyšos intakas Rupkalvė.

Pagrindinė Nemuno upės deltinė šaka – Rusnė prie to paties pavadinimo miestelio skaidosi į dvi žiotines atšakas: Atmatą (13 km ilgio) ir Skirvytę (9 km ilgio), nuo pastarosios už kelių šimtų metrų atsišakoja Pakalnės upė (9 km ilgio). Skirvytė dešiniajame krante, Rusnės saloje, palikdama savo senvagę (senąją Skirvytę) prieš savo žiotis suskyla į dvi atšakas: Tiesiąją ir Vytinę. Tiesioji (pietinė atšaka), skirianti Briedžių salą nuo Kaliningrado srities pamario, sutampa su parko riba, o Vytinė dar dalijasi į visą eilę smulkesnių protakų, juosiančių Skirvytės suneštus deltinius gruzdus.

Pakalnė savo ruožtu suskyla į dvi protakas – Rusnaitę ir Vorusnę (Skatulę). Be to, Rusnės saloje yra dvi savarankiškos upelių sistemos, deltinių sąnašų atskirtos nuo pagrindinių tėkmių. Tai Naikupės upelis, neturintis intakų, tiesiai įtekantis į Kuršių marias, ir Ulmo upelis, Atmatos kairysis intakas, turintis tankų sureguliuotų upelių, kanalų tinklą.

Pagrindinių Nemuno atšakų, tekančių parko teritorija arba jos ribomis, vandens debitas pasiskirsto taip: vidutiniškai per metus 23% Rusnės vandens nuteka Atmata, o 77% – Skirvyte. Per pavasario potvynį Atmata nuteka 35%, Skirvyte – 62%, o Pakalne – 3% vandens. Panašiai pasiskirsto ir upių nešmenys, kai per pavasario potvynį deltoje kasmet nusėda 5–20 t/ha aliuvinių sąnašų.

Ledo dangos susidarymas Nemune ir jo intakuose, išskyrus Miniją, prasideda gruodžio 19–23 d. Pavasario ledonešio pradžia – kovo 16–20 d.






Nemuno deltos regioninio parko ežerai užima 909,1 ha plotą. Pagal savo kilmę šie ežerai skirstomi į 3 grupes: lagūninius, senvaginius (žiogius) ir aukštapelkinius. Pirmiesiems priskiriama Krokų Lanka, tyvuliuojanti 787 ha plote. Tai pats didžiausias regioninio parko ežeras: jo ilgis – 4,1 km, didžiausias plotis – 3,3 km, didžiausias gylis – 2,5 m. Ežero krantai žemi, smėlėti, šiaurinėje dalyje užpelkėję. Krokų lankos atabradas beveik ištisai apaugęs meldų, nendrių, švendrų juosta.

Upinės kilmės (senvaginai) ežerai parko teritorijoje koncentruojasi Rusnės saloje (jaunojoje deltoje) ir Paleičių–Girininkų–Šilininkų apylinkių salpinėse pievose. Bendras žiogių plotas – 92,6 ha. Didesnieji ežerai: Didysis žiogis (14,6 ha), Dumblis (10,9 ha), Kalnupžiogis (4,4 ha).

Savitą grupę sudaro Aukštumalos aukštapelkiniai ežerokšniai, dauguma kurių susitelkę išgaubtame pelkės viduryje ir nepažeistoje rytinėje dalyje (bendras jų plotas apie 16 ha).

Nemuno delta – vienintelė teritorija Lietuvoje, kur ne gruntinis vanduo maitina upes, o atvirkščiai – upių vanduo filtruodamasis per krantus papildo gruntinį vandenį.

Nemuno deltos regioninis parkas

Potvyniai

Potvyniai Pamaryje, priklausomai nuo jų aukščio, užlieja gana dideles Nemuno deltos teritorijas. Nemuno deltoje potvynio vandenimis užliejama zona apima teritoriją nuo Rambyno kalno iki Kuršių marių. Bendras užliejamas teritorijos plotas siekia apie 600 km2, iš jų apie 400 km2 tenka dešiniojo kranto deltai, priklausančiai Lietuvai. Čia vanduo vietomis išsilieja iki 56 km nuo vagos. Kairiojo kranto deltoje, priklausančioje Kaliningrado sričiai, dėl aukštesnių pylimų užliejama gerokai siauresnė iki 1,5 km pločio juosta. Tik ties Skirvyte ji gali išplatėti iki 5 km.












Pamariui yra būdingi pavasario bei rudens–žiemos potvyniai, kada apsemiami ištisi vasarinių polderių plotai, išskyrus Ventės rago moreninį kalvagūbrį, žiemos polderius bei vasaros polderių santykinai aukštesnes vietoves. Pavasario potvyniai Nemuno žemupyje prasideda maždaug kovo 19 d. Vidutinė potvynio trukmė – 16 dienų, maksimali – 51 diena. Maksimalų lygį potvynis pasiekia praėjus 6–8 dienoms nuo upės išsiliejimo iš vagos. Vidutinis vandens lygis parko teritorijoje apsėmimo metu ties Rusne būna 150–200 cm. Siekiant apsaugoti gyvenvietes ir žemės ūkio naudmenas nuo potvynių ir poplūdžių (nereguliarių apsėmimų), Lietuvos teritorijoje dar praeito šimtmečio pradžioje pradėta rengti apsauginius pylimus. Pylimai tarsi apjuosė atskiras teritorijas, kurios vadinamos iš olandų pasiskolintu terminu – polderiai. Polderis – žema teritorija, nuo nuolatinio ar periodinio užliejimo apsaugota pylimais, nusausinta (dažniausiai mechaniniu būdu ir sukultūrinta. Nemuno žemaslėnyje yra įrengti 2 tipų polderiai: žiemos ir vasaros. Jie skiriasi pylimo aukščiu ir atitinkamai užliejimo tikimybe. Aukštesnieji – žiemos polderiai yra statomi apsaugoti gyvenvietes ir dirbamiems laukams. Jie gali būti užliejami tik ekstrimalių potvynių, nutinkančių kartą per šimtmetį. Vasaros polderių pylimų paskirtis saugoti pievas nuo užliejimo vasaros – rudens laikotarpiu, kad nenukentėtų nuo vandens kultūrinės pievos. Pavasario potvynio metu šie polderiai yra užliejami. 82% polderinio, užliejamojo ploto, užima vasaros polderiai (jų yra 17).

Polderių rengimo darbai Lietuvos teritorijoje prasidėjo praeito šimtmečio pradžioje. Pirmasis polderis Nemuno žemaslėnyje įrengtas 1907 m. Uostadvaryje (Rusnės saloje). Jo plotas 1952 ha. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo įrengti 8 polderiai, kurių bendras plotas sudarė 7500 ha. Pirmoji vasaros polderinė sistema buvo įrengta tik 1954 m. (Smalkų vasaros polderis). Polderiuose yra iškasta apie 1400 km įvairaus dydžio griovių.

Nemuno deltos regioninis parkas
Pelkės

Beveik visa Nemuno deltos regioninio parko teritorija, išskyrus apskalautų moreninių pakilumų paviršius, yra paveikta įvairaus amžiaus pelkėdaros procesų. Pagrindiniai parko aukštapelkiniai–žemapelkiniai kompleksai yra šie: Aukštumalos pelkė (3018 ha, faktiškai nepažeista – 1017 ha), Rupkalvių pelkė (3410 ha, faktiškai nepažeista – 166,7 ha), Medžioklės pelkė (1450 ha, faktiškai nepažeista – 208,1 ha), Berštų pelkė – 517 ha, Leitgirių pelkė – 166 ha. Labai vertingos deltos aukštapelkės sukuria sąlygas augti unikalioms augalų bendrijoms, nes tai yra vienintelė tokio tipo deltinės aukštapelkės Lietuvoje.

Nemuno deltos regioninis parkas

Augalija

Dėl intensyvaus žemės ūkio, ypač polderizuotose teritorijose, augalijos įvairovė ir rūšių gausumas Nemuno deltoje nėra didelis. Nežiūrint to, 15 Lietuvos raudonosios knygos rūšių užfiksuota NDRP teritorijoje. Dvi rūšys (Allium angulosum ir Nymphoides peltata) yra prie išnykimo ribos. Dar 10 rūšių yra priskiriamos II Raudonosios knygos kategorijai (sparčiai nykstančios rūšys) ir 2 – III kategorijai.

Nemuno deltos regioninis parkas

Augalija

NDRP teritorijoje sutinkamos 6 retos augalų bendrijos (pretendentai į augalų bendrijų Raudonąją knygą). Dvi bendrijos gali būti priskirtos I kategorijai ir 4 – II kategorijai. Pirmai kategorijai priskiriamos bendrijos aptinkamos labai siaurame areale, kuriame taip pat nepasižymi dideliu gausumu. Per Lietuvą praeina rytinė asociacijos Eriophoro-Trichoforetum caespitosi riba. Šios bendrijos sudėtyje aptinkama reta samana Sphagnum molle.

Asociacijos, papuolančios į II kategoriją, taip pat yra labai retos ir jų arealo rytinė riba praeina per Lietuvą. Šios asociacijos lokalizuotos nedidelėse augimvietėse ir labai jautrios netgi nedideliems antropogeniniams poveikiams. Nymphoidetum peltate bendrija paskutiniais dešimtmečiais stipriai sunyko, bet vis dar aptinkama dviejose NDRP vietose. Bendrijų edifikatoriai (vandeninė plaumuonė, kupstinė kūlingė, pievinė poavižė) įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Tai rodo šių bendrijų svarbą ir unikalumą Lietuvos augalijai. Bendrijos gana stabilios, gyvybingos. Tik saidriniai kūlingynai dėl pelkės sausinimo ir durpių eksplotacijos pažeidžiami Aukštumaloje, o pieviniai poavižynai Galzdonų botaniniame ir zoologiniame draustinyje kenčia nuo gyvulių ganymo ir trypimo.

Nemuno deltos regioninis parkas

Augalija



Daugiau negu 430 aukštesniųjų augalų rūšių užfiksuota NDRP teritorijoje. Labai vertingos botaniniu požiūriu deltos aukštapelkės sukuria sąlygas unikalioms augalų bendrijoms, nes tai yra vienintelės tokio tipo deltinės aukštapelkės, sutinkamos Lietuvoje. Unikalios Lietuvai savo dydžiu, konfigūracija, floristine sudėtimi Nemuno pavaginės ekologinės juostos kopos, esančios Galzdonų botaninio ir zoologinio draustinio bei Žiogių hidrologinio draustinio ribose. Čia nedideliame plote kopose ir smiltpievėse auga 7 Lietuvos raudonosios knygos rūšys; 5 retos ir nykstančios rūšys bei 2 bendrijos.

Nemuno delta regioninio parko teritorijoje patiria didžiausią kasmetinių potvynių poveikį. Išilgai pagrindinių Nemuno upės atšakų potvynių metu nusėda nemažai aliuvinių nuosėdų. Dėl to vietomis (Galzdonų–Ragininkų ruože) yra susiformavusi neplati pavaginė ekologinė juosta su unikaliomis Lietuvoje pavaginėmis kopomis, ant kurių plyti smiltpievės su ten augančiomis rečiausiomis Raudonosios knygos rūšimis bei bendrijomis. Vidurinė ekologinė juosta su būdingomis mezofitinėmis bendrijomis yra palyginti siaura ir pasireiškia fragmentiškai. Didžiausią deltos dalį užima paterasinė ekologinė juosta su aukštu gruntinio vandens lygiu, užneštais pelkiniais dirvožemiais, kuriuose auga hidromezofilinės pievų ir pelkių rūšys bei bendrijos. Iki 1963 m. pradinės melioracijos čia augo viksvynų, dryžutynų, pašiaušėlynų plotai. Tada buvo inventorizuota augant apie 360 pievų augalų rūšių, šiuo metu inventorizuota augant apie 250 rūšių (viso Lietuvos užliejamosiose pievose auga apie 430 augalų rūšių).

Nemuno deltos regioninis parkas
Gyvūnija

Paukščiai

Ornitologiniu atžvilgiu NDRP – labai svarbi kaip tarptautinės ir nacionalinės reikšmės teritorija. Parko pelkių ekosistema, Kuršių marios, Nemunas su visomis jo šakomis ir žiogais, tvenkiniai, Krokų Lankos ežeras, nulėmė didelę perinčių bei migruojančių vandens, pelkių bei drėgnų vietų paukščių koncentraciją. Nemažą įtaką parko ornitofaunai turi Kaliningrado srityje esanti Nemuno deltos dalis. Per NDRP eina Arktikos–Europos–Rytų Afrikos paukščių migracijos kelias. Pro čia taip pat migruoja įvairios šikšnosparnių bei drugių rūšys.

Nemuno deltos regioninis parkas
Gyvūnija

Paukščiai

Parko teritorijoje aptikta 294 paukščių rūšių (90% Lietuvos ornitofaunos). Deltos biotopų įvairovė, maisto gausa, migracijos kelias nulėmė ir tai, kad iš 325 Lietuvoje aptiktų paukščių rūšių 20 stebėtos tik Nemuno deltoje. Šis sąrašas kiekvienais metais pasipildo 1–2 naujomis rūšimis. Migracijų metu čia apsistoja apie 60% (daugiau nei 50 000 individ.) baltakakčių žąsų, 46% smailiauodegių ančių, 15% jūrinių erelių, 11% gaidukų Europinės populiacijos, 50–60% (2–3,000 individ.) Vakarų Europoje žiemojančių gulbių giesmininkų ir daug kitų vandens bei pelkių paukščių. Delta pasižymi ne tik kaip migruojančių paukščių poilsio bei maitinimosi vieta, bet kartu kaip svarbi daugelio retų paukščių perimvietė. Perint aptiktos 169 paukščių rūšys, dar 14 gali perėti. Tarp jų yra rūšių, kurios Lietuvoje peri tik čia – smailiauodegė antis, avocetė. NDRP yra didžiausia Lietuvoje perinčių griežlių populiacijos dalis, t.y. apie 10% arba 0,3% europinės populiacijos, meldinių nendrinukių – 15% Lietuvos ir 1% europinės populiacijos. Šios dvi rūšys yra įtrauktos į globaliai nykstančių paukščių sąrašą. Kandidatų į šį sąrašą jūrinių erelių ir stulgių deltoje peri atitinkamai 25% ir 75% Lietuvos ir 0,2% ir 0,03% europinės populiacijos. Deltoje peri daugiau negu pusė Lietuvoje perinčių juodkrūčių bėgikų, kurie priklauso Lietuvos raudonosios knygos I kategorijai, iš antros kategorijos daugiau nei pusė peri juodkaklių kragų, gaidukų, griciukų. Čia yra didžiausios Lietuvoje juodagalvių kirų, baltasparnių žuvėdrų ir ausuotųjų kragų kolonijos, peri 169 baltųjų gandrų poros.

Nemuno deltos regioninis parkas
Gyvūnija

Paukščiai


Tarptautiniu mastu svarbios kaip migruojančių gulbių giesmininkių susitelkimo vietos yra: pievos tarp Stankiškių ir Mingės kaimų, Kintų žuvininkystės ūkis, pievos tarp Minijos upės ir Krokų Lankos ežero. Nacionaliniu mastu svarbios paukščiams vietos: Kniaupo įlanka (peri pilkosios žąsys, avocetės, ūsuotosios zylės), Rusnės žuvininkystės tvenkiniai (juodakakliai kragai, pilkosios, smailiauodegės antys, avocetės), Krokų Lankos ežeras (jūriniai ereliai, balinės pelėdos, meldinės nendrinukės), Žalgirių miškas (jūriniai ereliai, pelėdikės, didieji apuokai) ir kt.

Nemuno deltos regioninis parkas
Gyvūnija

Žuvys



Parko rezervatinėje zonoje, deltos atšakų žiotyse, pačiose atšakose yra svarbios stintelės, stintos, starkio, salačio, šamo, karšio, kuojos, karoso, plakio ir kitų žuvų nerštavietės. Į deltos senvages, žiogius, Kniaupo įlanką, Krokų Lankos ežerą, polderines sistemas kiekvienų metų pavasarį su potvynių vandenimis įplaukia nerštui lydekos, karšio, kuojos ir kitų fitofilinių žuvų reproduktoriai. Iš Kuršių marių deltos atšakomis migruoja neršti į Nemuno žemupį ir jo baseino vandenis labai vertingos praeivės žuvys – upinė nėgė, lašiša, šlakis, žiobris ir vėgėlė. Be to, parko vandenyse neršia nemažai mažesnės vertės trumpo gyvenimo ciklo žuvų (pūgžlys, trispyglė dyglė, aukšlė, gružlys), labai svarbių vertingų plėšriųjų žuvų mitybos racionui. Iš viso Nemuno deltos ichtiofaunoje užregistruota 40 rūšių žuvų (Kuršių mariose – 50 rūšių). Iš to kiekio oficialioji pokario verslinė statistika nurodė tiktai 29 rūšis, kurias pagal jų populiacijų skaitlingumą ir laimikių dydį galima suskirstyti į tris grupes: labai svarbias verslines, svarbias ir ūkiniai mažareikšmes. Parko vandenyse žuvys paplitusios nevienodai skaitlingai. Jo rezervatinėje zonoje pagal populiacijų skaitlingumą ir gautų laimikių dydį svarbiausi verslo objektai yra stinta, pūgžlys, kuoja, karšis, starkis, ešerys, plakis ir sidabrinis karosas. Čia galima sužvejoti taip pat nemažus kiekius stintelės, lydekos, meknės ir trispyglės dyglės. Parko deltos atšakose ir jų intakuose daugiausiai pagaunama stintų, karšių, sterkių, kuojų, plakių, žiobrių, vėgėlių, lydekų ir upinių nėgių. Parko senvagėse, Kniaupo įlankoje, Krokų lankos ežere, vasaros polderių vidaus vandenyse sugaunamuose laimikiuose kasmet vyrauja karšis, lydeka, lynas, karosas, plakis, meknė ir ešerys.

Nemuno deltos regioninis parkas
Gyvūnija

Varliagyviai ir ropliai

Parko teritorijoje užregistruotos 8 varliagyvių ir 5 roplių rūšys. Ventės Rage aptiktos į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos: nendrinė rupūžė (Bufo calamita) ir raudonpilvė kūmutė (Bombina bombina).

Vasarą neišdžiūstančiuose kanaluose, kūdrose neretas paprastasis tritonas (Triturus vulgaris). Labai dažnos pievinė (Rana terrestris) ir smailiasnukė (R. temporaria) varlės. Parko hidrologinis režimas palankus žaliosioms varlėms. Čia aptiktos visos Lietuvoje gyvenančios rūšys: ežerinė (R. ridibunda), kūdrinė (R. esculenta) ir lesoninė (R. lessonae).




NDRP herpetologiškai patrauklus kaip unikali, gausiai geltonskruoščių žalčių (Natrix natrix) apgyvendinta vieta. Žalčiai sutinkami įvairiose parko teritorijose, dažniausiai užmirkusiose atvirose vietose. Angis (Vipera berus) labiau pamėgusi miško kirtavietes, auštapelkes, sausas gerai saulės įšyldytas aikšteles. Rečiausiai sutinkamas roplys-gluodenas (Anquis fragilis). Aukštapelkėse, durpynuose, kirtavietėse gausus gyvavedys driežas (Lacerta vivipara). Labai retai sausose parko vietose matomas vikrusis driežas (L. agilis).

Nemuno deltos regioninis parkas
Gyvūnija

Žinduoliai



Regioninio parko teritorijoje aptikta 41 žinduolių rūšis, iš jų: kūdrinis, branto pelėausiai, europinis plačiaausis, rudasis ir mažasis nakvišos, šykšniukas nykštukas, vėlyvasis bei šiaurinis šikšniai, dvispalvis plikšnys ir ūdra įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą.

Iš vabzdžiaėdžių būrio įprastas kurmis, baltakrūtis ežys, paprastasis kirstukas, kirstukas nykštukas, kiek retesnis – vandeninis kirstukas. Nemuno delta svarbi kaip migruojančių šikšnosparnių susitelkimo bei poilsio vieta. Migracijų metu parko teritorijoje aptiktos beveik visos (12 rūšių) Lietuvoje užregistruotos šikšnosparnių rūšys.



Medžiojamąją fauną atstovauja gana retai sutinkami briedis ir taurusis elnias, dažnesnis šernas, poilsiui pasirinkęs tankius deltos nendrynus, įprasta stirna. Iš kiauninių žvėrelių sutinkami šermuonėlis, žebenkštis, šeškas, akmeninė ir miškinė kiaunės. Dėl gausios mitybinės bazės (žuvų, ant žemės perinčių paukščių) dažna kanadinė audinė. Visur įprasta lapė bei usūrinis šuo.

Tipiški NDRP graužikai: ondatra, bebras, paprastasis, rudasis ir vandeninis pelėnai. Miškingose vietovėse dažna voverė, geltonkaklė pelė, labai retai sutinkama lazdyninė miegapelė.

Kai kurie žinduoliai, pvz., ondatros išvarpo savo urvais polderių pylimus, arba šernai, išknaisiodami sugadina ganyklas, tuo sukeldami vietiniams ūkininkams, melioratoriams problemų.

Nemuno deltos regioninis parkas
Gyvūnija

Vabzdžiai



Nemuno deltos regiono ištirtumas vabzdžių atžvilgiu, lyginant su kitomis gyvūnų grupėmis, labai menkas. Epizodiškai drugius tyrė: G.Švitra (1978 m., Ventės rage – 43 rūšys), V.Pacevičius (1979 m., Rusnėje – 37 rūšys), V.Uselis (1987 m., Aukštumaloje – 133, Žalgiriuose – 28 rūšys). Iš viso šiame regione identifikuota apie 200 makrodrugių rūšių. Vabzdžių ir kitų bestuburių faunos ištyrimas Nemuno deltoje išlieka labai aktualus



Dėl retųjų vabzdžių ištirtumo stokos ir nesant tikslaus jų raritetinio grupavimo, išskiriami tik 3 lygmenys – valstybinis, regioninis ir vietinis. Pirmame lygmenyje išskirtos 5 drugių rūšių, antrame – viena žirgelių ir 14 drugių, trečiame – viena drugelių rūšies radimvietės.

Nemuno deltos regioninis parkas


NAUJIENOS
2005-04-19 Paukščių diena Nemuno deltos regioniniame parke

Š. m. balandžio 19 d. Nemuno deltos regioninio parko direkcija Kūlynų miške organizavo Pasaulinę paukščių dienos šventę. Šventės metu dalyviai susipažino, kaip ir kokius inkilus gaminti įvairiems paukščiams, kaip ir kur juos kelti, pamatė, kaip keliami dirbtiniai lizdai jūriniams ereliams, vaikščiojo Nemuno deltos regioninio parko direkcijos įrengtu ornitologiniu taku (išleistas lankstinukas).

Šventėje dalyvavo 7 Šilutės rajono mokyklų moksleiviai (Vikyčių pagrindinė mokykla, Saugų Jurgio Mikšo vidurinė mokykla, Rusnės pagrindinė mokykla, Martyno Jankaus pagrindinė, Žibų pradinė, Juknaičių pagrindinė ir Šilutės jaunimo mokykla), Žemaitkiemio girininkijos eiguliai ir Nemuno deltos regioninio parko darbuotojai. Iš viso šventėje dalyvavo apie 80 žmonių. Mokyklų moksleiviai atsivežė per 50 inkilų. Iš jų NDRP sudaryta komisija išrinko 3 originaliausius inkilus, konkurso laimėtojai buvo apdovanoti. Neapsieita ir be paguodos prizų. Didžioji dalis inkilų talkinant moksleiviams buvo iškabinta Kūlynų miške.

Renginį rėmė: UAB „Litagra”, PASAULIO aplinkos fondo MAŽŲJŲ projektų programa (PAFMPP), Šilutės miškų urėdija.

Tytuvenų regioninis parkas

Tytuvėnų regioninis parkas įkurtas 1992 m. siekiant išsaugoti kalvotų, pelkėtų, ežeringų apylinkių kraštovaizdį, senovinius Šiluvos ir Tytuvėnų urbanistinius paminklus, savitą gamtą , paukščių populiacijas, retus žinduolius bei kultūros paveldo vertybes. Parko teritorija užima 18159 hektarus Kelmės, Raseinių ir Radviliškio rajonuose. Siekiant geriau apsaugoti parko vertybes bei įgyvendinti kitus parko steigimo tikslus vertin-giausiose parko teritorijose yra išskirti draustiniai - 8 gamtiniai ir 2 urbanistiniai. Trys draustiniai skirti pelkių apsaugai, du saugo vaizdingą kraštovaizdį, du retą gyvūniją ir augaliją ir vienas – išraiškingą reljefą. Tytuvėnų ir Šiluvos urbanistinių draustinių paskiris išsaugoti senovinius miestelių centrus su kultūros vertybėmis. Ypatingos apsaugos vieta, kur draudžiama lankytis žmonėms yra rezervatas (išskirtas
parko šiaurinėje dalyje esančiame Užpelkių miške).

Tytuvenų regioninis parkas
Gamta

Didžiausia gamtos vertybė – išsitęsusi ežerų grandinė, supama šimtamečių šilų. Bridvaišio ežeras garsėja savo gilumu, skaidriu vandeniu. Šiaurinėje ežero pusėje – piliakalnis, apipintas legendomis ir padavimais. Giliaus ežeras nuo seno mėgiamas dėl šaltiniuoto žalsvo vandens. Aplink ežerą vingiuoja pažintinis takas, atskleidžiantis daug gamtos paslapčių. Apušis ir jo apyežerės – retųjų augalų ir paukščių rojus, paskelbtas Europinės svarbos gamtine buveine. Prie Gauštvinio – jauki stovyklavietė. Aplink plyti knibždantys gyvybe draustiniai. Užpelkiuose, viename seniausių ir didžiausių Lietuvoje gamtinių draustinių, iš šiaurės į pietus nusidriekia ledynmečio palikimas – akmenų ruožai, vadinami Rūžomis. Parko viduryje glūdi dideli pelkynai, vadinami tyruliais Tai tikri pelkių paukščių ir įvairiausių gyvūnų namai. Kiekvieną rudenį atokvėpiui prieš tolimą kelionę čia sustoja tūkstančiai gervių. Už jų nusidriekia didžiulis kalvynas su Gomertos ir Miškinių ežerais, Kudinų ir Pilės piliakalniais. Tai Gomertos kraštovaizdžio draustinis.