Neries regioninis parkas
Margas Neries upės žuvų pasaulis. Nors Neries vidurpis sąlygiškai labiau eutrofizuotas ir yra 7 - 25 km žemiau Vilniaus valymo įrenginių, žuvų rūšinė įvairovė labai didelė. Nesant užtvankų, ichtiofauną formuoja ne tik vietinės, bet ir praeivės žuvų rūšys. Be to, čia daug sraunumų (Saidės, Popų, Salinės rėvos), švarius vandenis įplukdo Vokė, Saidė, Bražuolė, gana didelė biotopų įvairovė. Pastaruoju metu sumažėjus įmonių veiklai bei įdiegus modernias nutekamųjų vandenų valymo technologijas, bendra upės būklė akivaizdžiai pagerėjo.
Tyrimų metu į parko teritoriją įeinančioje upės atkarpoje užregistruotos 30 žuvų rūšių. Labiausiai paplitusios yra kuojos, šapalai, ešeriai. Taip pat nemaža lydekų, salačių, žiobrių. Kur kas retesnės tam tikrose upės atkarpose aptinkamos ar specifinių biotopų besilaikančios žuvys yra lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai. Jų populiacijos lengvai pažeidžiamos, todėl jų ištekliams būtina speciali apsauga. Verta paminėti, kad geografas ir klimatologas prof. K. Pakštas (1893-1960), dar prieš II pasaulinį karą Panerių dvare nufotografavo vieną didžiausių Lietuvoje sugautų lašišų (112 cm ilgio, 38 cm pločio, 10 kg svorio), kurią pagavo vietiniai žvejai.
Neries regioninio parko vandens telkiniuose – upėse, ežeruose, kūdrose, pelkėse – gyvena daug varliagyvių ir roplių. Dažna viena stambiausių mūsų varliagyvių - paprastoji rupūžė. Nendrinė rupūžė, nors ir vadinama “nendrine”, mažai susijusi su nendrynais arba vandens telkinių pakrantėmis. Ją galima pastebėti ir Dūkštų ąžuolyne, ir Velniakampio pušynuose. Rečiau randama žalioji rupūžė. Įprastos ir dažnos smailiasnukė, rusvoji, kūdrinė ir didžioji kūdrinė varlės. Parko miškuose gyvena gluodenai. Jie savo išvaizda primena gyvatę, todėl kartais su ja painiojami ir vadinami “geležine”, “varine gyvate”, net laikomi nuodingais. Iš tikrųjų tai bekojai driežai. Pušynų pakraščiuose, įsaulyje esančiuose šlaituose, pakelėse, labai dažni vikrieji driežai. Drėgnose upelių pakrantėse randamas gyvavedis driežas. Gerai saulės įšildomose vietose, vandens telkinių pakrantėse, senose kirtavietėse, labai daug geltonskruosčių žalčių.
Įvairus Neries regioninio parko sparnuočių pasaulis, čia peri daug retų paukščių. Nuošaliuose šlapiuose miškuose, senuose medžiuose lizdus krauna vienas stambesnių mūsų krašto paukščių – juodasis gandras. Tai atsargus ir slėpiningas paukštis, vengiantis žmogaus kaimynystės. Jautrus trikdymui, todėl nyksta. Netoli vandeningų žemapelkių pavasarį galima išgirsti “trimituojančias” grakščiąsias gerves. Miškingose paežerėse ir paupiuose ar šalia senų sodybų lizdus krauna kukučiai, išsiskiriantys iš kitų paukščių ypač dideliu spalvotu kuodeliu. Parke yra nemažai plėšriųjų paukščių. Tai mūsų krašte dažniausias vanaginių būrio paukštis – paprastasis suopis, įprasti paukštvanagis ir nendrinė lingė, apyrečiai ar reti vapsvaėdis ir sketsakalis. Senuose lapuočių miškuose įsikuria mažasis erelis rėksnys. Jis peri gūdžiose, retai žmonių lankomose vietose. Kartais užklysta jūrinis erelis, juodasis peslys, pievinė lingė, erelis žuvininkas. Sraunių upelių stačiuose šlaituose urvelius rausia tulžiai. Naktimis ūbauja naminės pelėdos, Neries pakrančių pievose dažnai galima išgirsti griežles. Žiemą neužšąlančiose Neries atkarpose gausiais būriais žiemoja didieji dančiasnapiai, klykuolės, didžiosios antys, gulbės.
Neries regioninio parko miškuose galima rasti beveik visų rūšių Lietuvos miškų žinduolius – stirnas, briedžius, elnius, šernus ir kt. Prie vandens gyvena bebrai, srauniuose upeliuose statantys užtvankų kaskadas, taip pat ūdros, audinės, kirstukai. Užregistruotos visos 14 Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšys. Rūšine įvairove ir šikšnosparnių gausa išsiskiria Panerių dvaro parkas ir jo apylinkės, Dūkštų ąžuolynas bei Dūkštų gyvenvietė. Parko įžymybė – į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta didžioji miegapelė (Iš 9 Lietuvoje nustatytų radimviečių, 3 yra Neries regioninio parko teritorijoje). Jų populiacijos tyrimai vykdomi nuo 1999 metų. Vienintelio Neries regioninio parko teritorijoje esančio Semeniukų zoologinio draustinio tikslas - didžiųjų miegapelių populiacijos bei natūralių, joms tinkamų buveinių apsauga.
Entomologinių tyrimų metu Neries regioniniame parke užregistruotos 1329 vabzdžių rūšys. Galima pasidžiaugti, jog 38 rūšys – naujos Lietuvos faunai. Vyrauja dažnos, plačiai paplitusios vabzdžių rūšys, tačiau čia randa sau tinkamas buveines ir gyvenimo sąlygas reti, saugomi, įrašyti į Lietuvos ir Tarptautinius saugomų rūšių sąrašus, vabzdžiai. Neries regioninis parkas pasižymi savita ir įdomia vabalų fauna, kurių užregistruota 270 rūšių. Čia rastos 7 vabalų rūšys, įtrauktos į kertinių miško buveinių sąrašus. Dūkštos upelio slėnio abiejuose šlaituose išlikusiuose senuose drevėtuose ąžuoluose vystosi bent keletas saugomų rūšių vabzdžių: niūraspalvis auksavabalis, purpurinis plokščiavabalis ir kt. Parke randamos 623 drugių rūšys. Tai truputį daugiau nei ketvirtadalis žinomų drugių rūšių faunos Lietuvoje. Akį džiugina spalvingi dieniniai drugiai: citrinukai, spungės, admirolai, dilgėlinukai, plačiai paplitę, tačiau visur negausūs machaonai. Palyginti dideliu skaičiumi retų rūšių išsiskiria Karmazinų apylinkės. Čia rasti reti, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti drugiai: pietinė hesperija, didysis auksinukas, gencijoninis melsvys ir kt.
www.neriesparkas.lt