Lietuvos ornitologų draugijos forumas

VERKIŲ REGIONINIS PARKAS

Vienas svarbiausių šio nedidelio (2670 ha) gamta.

Šioje miesto juosiamoje valstybės saugomoje teritorijoje išlikę dar stebėtinai daug natūralios gamtos: miškai užima apie 77 % parko teritorijos (daugiau negu miškingiausiame Varėnos rajone), tyvuliuoja akį veriantys smaragdo spalvos Žalieji ežerai – tikra palaima tiek gamtininkams, tiek ir poilsiautojams, miesto kvartalų pašonėje, ant kalvų ir daubose, Neries slėnyje bei ežeruose ir jų šlaituose randama saugomų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų ir gyvūnų rūšių. Net keturios Verkių regioninio parko teritorijos – Žaliųjų ežerų apylinkės, Riešės upės slėnis,
Ežerėlių kompleksas, Neries upės šlaitas ties Verkiais – dėl retų, nykstančių rūšių bei gamtinių buveinių yra įtrauktos į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklą – Natura 2000. Verkių regioniniame parke, Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje, telkšo dar virš 10 mažesnių ežerėlių ir tvenkinių, čia ir Neris su didingais vingiais, su savo mažaisiais Riešės, Turniškėlės, Verkės, Baltupio (Cedrono) intakais, nuo šlaitų almančiais upeliais ir šaltiniais.

ŽAGARĖS REGIONINIS PARKAS

Labiausiai į šiaurę nutolęs ir su Latvija besiribojantis Žagarės regioninis parkas užima tik 4784 ha. Joniškio krašto lygumose net mažiausia kalvelė kalnu atrodo, griovelis upe vadinamas, o prie Žagarės rasime viską, ko gamta taip pašykštėjo žiemgalių žemei – kalvų grandines su
Žvelgaičio ir Raktuvės piliakalniais, Švėtės upes slėnį, karjeruose suformuotus dirbtinius vandens telkinius, didelius miškų masyvus, parką ir dvarą. Ateityje Žagarės regioninis parkas turėtų tapti vienu labiausiai lankoma vietove, nes tiek daug vertybių vienoje teritorijoje Šiaurės Lietuvoje vargu ar besurasi. Nuo Žagarės į pietvakarius nutįsęs garsusis Žagarė ozas – ilgas ir siauras, į pylimą panašus tipstančio ledyno suformuotas smėlio žvyro gūbrys, kuriame tarsi kupra iškilęs Žvelgaičio piliakalnis. Deja, didžiąją jo dalį nukasė Akmenės cemento fabriką ir kelius link jo tiesę statybininkai jau prieš 50 metų. Žagarės mieste, Švėtės upės šlaituose atsiveria dolomitinės atodangos, rasime čia dolomitinių statinių, net bažnyčių. Dolomitas čia visai arti žemės paviršiaus, kastuvu kasdamas gali pasiekti, tuo galime įsitikinti nulipę į senąją dolomito laužyklą ar žvilgtelėję į atodangas prie Švėtės upės. Čia ir atrasime atsaką į sunkiai įmenamą mįslę – kodėl garsiosios žagarvyšnės taip gerai dera Žagarėje, o perkeltos į derlingesnį dirvožemį, tokių skanių vaisių nebeveda. Paprasčiausiai – trūksta kalkingo dirvožemio.

Gamtininkui įdomus Žagarės miškas, pasižymintis eglynų su gausia ąžuolų, liepų, baltalksnių ir kitų lapuočių medžių priemaiša, bei žolinės augalijos įvairove. Paslaptinga ir dolomito krantus skalaujanti Švėtė. Prieš šimtmetį iš grafo Naryškino aptvarų ištrūkę elniai šiuose miškuose pradėjo formuoti gausias tauriųjų elnių bandas, laimikiais iki šiol garsėja ir Joniškio urėdijai priklausantys medžioklės plotai. Žagarės miške peri mažieji ereliai rėksniai, juodieji gandrai, vištvanagiai, žaliosios meletos.

ASVEJOS REGIONINIS PARKAS

Tik 50 km į šiaurę nuo Vilniaus įsikūręs Asvejos regioninis parkas (11589 ha) gausius lankytojus žavi vien didžiausių ir sudėtingiausių dubaklonių sankirta ir juose prisiglaudusiais be galo skaidriais ežerais ir žmogaus nepaliestomis pelkutėmis. Be abejonės, didžiausia vertybė, davusi vardą ir šiam parkui – 1015 ha ploto ir ilgiausias Lietuvoje Asvejos ežeras (22 km,) nutįsęs nuo šiaurrytinės iki pietvakarinės parko ribos. Ežeras išvingiavęs lyg upė – vidutinis jo plotis tesiekia 340 m. Ežere net 16 gilesnių daubų, kurių giliausioji viršija 50m. Ežerai ir pelkutės sudaro apie 25 % parko. Stačiašlaičiais gilūs ežerais, kurių parke daugiau kaip 30.

Savitas Baluošų ežero ir šimtamečių pušynų kraštovaizdis su vandens ir plėšriesiems paukščiams vertingais biotopais, pelkėtas ežeringas Beržos dubaklonis, pasižymintis didele biotopų įvairove, Jurkiškio (Stirnelės) upelis, Asvejos ežero Vyriogalos įlankos ir ją supančių miškų kraštovaizdis bei Dubingos upelio ištakos, Žalktynės įlankos ir ją supančių miškų kraštovaizdis bei Ešerinės aukštapelkė, Purviniškių pelkėje velnio neštas ir pamestas Majo akmuo, storiausia Lietuvos pušis (Purviniškių), , Abejučių, Beržos, Karpakelio ąžuolas. Nuo Dubingių, Baluošų,Žalktynės regyklų, Ilgio ir Žverno apžvalgos aikštelių atsiveria puikūs panoraminiai vaizdai.

Gamtinėmis vertybėmis turtingame parke Šakymo pusiasalyje, esančiame tarp Asvejos ežero ir Žalktynės įlankos, auga brandūs ąžuolynai, yra retų paukščių erelių žuvininkų bei juodųjų peslių perimvietes. Didžiausia yra Purvino pelkė, pasižyminti augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia auga reti augalai, gyvena gervės, tetervinai, švygždos, briedžiai, elniai.

BIRŽŲ REGIONINIS PARKAS

Regioninio parko teritorijoje (14659 ha), vandeniui intensyviai tirpinant gipso klodus kasmet atsiveria naujos smegduobės, į kurias nugrimzta ir medžiai ir pastatai. daugybe karstinių įgriuvų – smegduobių, atsiradusių vandeniui išplovus žemėje slūgsančius gipso klodus. Regioniniame parke priskaičiuojama iki 8000 karstinių įgriuvų, kai kuriose Karajimiškio ir Kirkilų apylinkių vietose jų skaičius siekia net iki 120 viename hektare. Karstiniai ežerėliai įtraukti net į svarbiausių Europos sąjungos saugomų buveinių sąrašą kaip unikalus objektas. Janonio, karvės olos ir Smardonės šaltinio įgriuvos paskelbtos gamtos paminklais. Karvės ola – ilgiausias požeminis urvas, kurio dugne yra ir mažas 1,5 m gylio karstinis ežerėlis. . Nors ir didžiausia ši ola Lietuvoje, bet lyginant su pasauliniais tokių darinių mastais atrodo labai kukli – 12,6 m gylio, 10-12 m skersmens, o bendras penkių įgriuvos atšakų ilgis tesiekia 46 m).

Smardonės mineraliniai šaltiniai Likėnuose, seniausias dirbtinės kilmės XVI a. užtvenktas Širvėnos ežeras, Tatulos, Apaščios, Rovėjos upių slėniai traukia gamtininkus, kurie dar išklysdami iš parko teritorijos suka link dolomitinėmis atodangomis garsaus Apaščios – Nemunėlio geologinio draustinio arba į vieną didžiausių NATURA 2000 saugomų teritorijų – Biržų girią, kurioje gyvena visoje Lietuvoje reta uralinė pelėda bei kitos paukščių, gyvūnų rūšys.

GRAŽUTĖS REGIONINIS PARKAS

Gražutės regioninis parkas (29700 ha) . Miškų apsuptyje pasislėpęs Šventosios aukštupio ežerynas (70 ežerų) ir 26 ežerus užtvindžiusios, salomis, pusiasaliais, įlankomis išraižytos Antalieptės marios. Gražutės giria ir kiti miškų masyvai užima apie 55% teritorijos, apie penktadalį parko teritorijos sudaro vandens telkiniai ir pelkutės. Svarbiausiomis gamtos vertybėmis laikytini parko ežerai: uniklus benuotakinis, kas keli dešimtmečiai vandens lygį keičiantis Švento ežeras, šeštas pagal dydį šalyje Luodžio ežeras su 2 savotiškomis nerijomis pietrytiniame krašte, antras pagal plotą šalies dirbtinis vandens telkinys –Antalieptės marios (1572 ha), ypatingu nuolydžiu pasižymintis Šavašos upelis.

Trakų istorinis nacionalinis parkas

Plotas: 8200 ha
Miškingumas: 41,2%; rezervatai užima 47,4%;
draustiniai – 43%; rekreacinė zona – 14,1%.
Įsteigtas: 1991 m.

Trakų istorinis nacionalinis parkas kol kas vienintelis istorinis nacionalinis parkas Lietuvoje. Kultūros paveldas čia labai svarbus. Trakų apylinkės – ištisi Lietuvos istorijos ir archeologijos klodai. Čia susipynusi Trakų ir visos Lietuvos istorija. Istorinio nacionalinio parko branduolys – Trakų salos ir Pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų senamiestis, besidriekiantis siaurame pusiasalyje tarp Galvės, Totoriškių ir Bernardinų ežerų. Miesto gynybinė bei užstatymo sistema tiesiogiai įtakota gamtinės aplinkos savitumų.



Beveik penktadalį istorinio nacionalinio parko ploto užima vandenys. Parke 32 įvairios sandaros ir dydžio ežerai.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės. Istoriniame nacionaliniame parke yra arti pusės šimto didingą ir romantišką krašto praeitį menančių senųjų statinių ar jų likučių. Visą Pilies salą užima pilis ir kunigaikščių rūmai. Tai vienintelė išlikusi iš Lietuvos ežerų salose stovėjusių pilių. Pirmoji pilis stovėjusi Senuosiuose Trakuose – senojoje Lietuvos sostinėje, kurioje apie 1350 m. gimė DLK Vytautas Didysis. Iškyšulyje tarp Galvės ir Lukos ežerų didžiausios Lietuvos pilies (Pusiasalio pilies), statytos 14 a. viduryje, sienų liekanos.



Neatskleistomis paslaptimis dvelkia Daniliškių (Totorių kalno), Bražuolės piliakalniai, 9 – 12 a. pilkapiai, 14 – 15 a. kapinynai.

Išskirtinis vaidmuo Trakų istorijoje teko karaimams, kuriuos kartu su Krymo totoriais Vytautas Didysis įkurdino Trakuose 14 a. pabaigoje. Mieste išliko daug 19 a. karaimų gyvenamųjų namų, šventykla.

Svarbiausios gamtos vertybės. Lygiagrečios ledyno suformuotos kalvų bei gūbrių grandinės kaitaliojasi su siaurais ir giliais arba plačiais ir plokščiais ežeringais tarpgūbriais. Įspūdingiausi Skaisčio ir Galvės ežerai su gausiomis salomis, protakomis susijungę tarpusavyje ir su mažesniais Bernardinų (Lukos) ir Totoriškių ežerais, sudaro vientisą sistemą. Didžiausias ir bene gražiausias Galvės ežeras su 21 sala, o švariausias – Akmenos ežeras. Įdomi Kudrionių giria bei Plomėnų ir Varnikų pelkynai.

Muziejai. Trakų pilyje įsikūręs istorijos muziejus lankytojus supažindina su krašto istorija, pilies kazematuose eksponuojami taikomosios dailės kūriniai iš senųjų Lietuvos didikų rinkinių. Didžiojoje menėje rengiami koncertai. Iš sargybos bokšto galima apžvelgti Trakus, pasigrožėti apylinkių panoramomis, pasidžiaugti ežerų platybėmis ir miškų kupetomis. Salos pilyje be istorinių ekspozicijų galima apžiūrėti ir medžioklės muziejaus ekspoziciją. Unikali karaimų etnografinė paroda.
Dažniausiai aptinkami vandens paukščiai .

Panemunių regijoninis parkas

Regioninio parko teritorijoje stebėta 181 paukščių rūšis. Iš jų - 40 įrašytų į Raudonąją knygą ir 17 - retų Lietuvoje rūšių.
Iš viso peri net 113 paukščių rūšių, o pastoviai perinčių yra 87 rūšys. Tame tarpe 9 perinčių paukščių rūšys įrašytos į Raudonąją knygą. Iš perinčių Raudonosios knygos paukščių 4 rūšys peri kasmet - tai griežlės (Crex crex), tulžiai (Alcedo athis), upinės (Sterna hirunda) ir mažosios (Sterna albifrons) žuvėdros.

Parko teritorijoje stebėjimų metu yra nustatyta 11 rūšių varliagyvių ir 4 roplių 40. žuvų ir 41, žinduolių rūšis. Iš jų įrašytų į Raudonąją knygą yra 2 žuvų rūšys, 2 varliagyvių, 1 roplių ir 10 žinduolių rūšių.

Mažiausiai ištyrinėta bestuburių fauna. Yra žinomos keturios į Raudonąją knygą įrašytos drugių rūšys. Vien makro drugelių yra rasta daugiau kaip 300 rūšių. Manoma, kad jų galėtų būti iš viso 500 rūšių. Dar yra žinoma apie 200 rūšių vabalų, 100 rūšių kitų vabzdžių. Tarp bestuburių pats įdomiausias ir saugomas Europoje yra kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius).

Kuršių nerijos nacionalinis parkas

Fotografijų paroda


Š.m. gegužės 24 dieną, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija atidarė fotografijų parodą, skirtą gaisrų prevencijai. Parodos atidarymo metu KNNP Gamtos muziejuje (Smiltynės pl. 12) buvo pagerbti ir visi padėję gesinti 2006 05 04 Smiltynėje kilusį “amžiaus” gaisrą. Greta fotografijų apie šį Smiltynės gaisrą, galėsite pamatyti ir senesnius kadrus iš gaisrų gesinimo darbų, bei 15 metų duomenis apie Kuršių neriją niokojusius gaisrus. Fotografijų parodą ketinama eksponuoti iki rudens.
Tuo pačiu, prašome klaipėdiečių ir miesto svečių, turinčių Smiltynės gaisro fotografijų, atsiliepti ir padovanoti jų mums. Šios fotografijos tai pat bus eksponuojamos KNNP Gamtos muziejaus pastatuose visą vasarą.
Jei atsirastų galinčių padovanoti fotografijas šiai parodai, prašytume pristatyti jas (ne skaitmeninėse laikmenose) į Kuršių nerijos nac.parko Lankytojų centrą (Smiltynės 11, Klaipėda). Nepamirškite nurodyti vardo, pavardės.

Žemaitijos nacionalinis parkas

Platelių meno mokyklos mokinių dailės paroda


2006 m. birželio 1 d. 14.45 val. nuoširdžiai kviečiame į parodos atidarymą Platelių dvaro svirne.
Ekspozicija veiks birželio 1-28 d.


2005-2006 mokslo metais Platelių meno mokykloje dailės specialybės mokėsi 40 mokinių. Juos mokė penki mokytojai Mindaugas Stankevičius, Alma Vilnienė (mokė septynis mokinius Žemaičių Kalvarijoje), Vaida ir Vytautas Blistrubiai. Šiemet meno mokyklą baigia Aurelija Kaveckytė, Evelina Poringytė, Vidas Jokubauskas (mokytoja Alma Vilnienė), Paulina Žilytė, Eglė Sakalauskaitė, Žilvinas Raibužis, Arvydas Stanys, Mindaugas Zabinas (mokytojas Mindaugas Stankevičius), Eglė Danilevičiūtė, Dovydas Rušinskas (mokytoja Vaida Blinstrubienė).
2005 metų rugsėjo-spalio mėn. 16 Platelių meno mokyklos mokinių dalyvavo Europos paveldo dienoms skirtame projekte (mokytojas Mindaugas Stankevičius). Mokiniai piešė Platelių miestelio ir apylinkių vaizdus. Jų sukurti darbai eksponuoti parodoje ,,Kultūros paveldas ir kultūrinis turizmas” Platelių dvaro svirne.
Almos Vilnienės mokinai dalyvavo ,,Vilniaus prekybos tinklas” organizuotame kalėdinių atvirukų konkurse Žemaičių Kalvarijoje, Vilniaus pašto ženklų leidyklos skyriaus organizuotame pašto ženklų konkurse.
Laurynas Černiauskas, Aurelija Račkauskaitė, Gabrielius Kuliešius, Samanta Geštautaitė (mokytoja Vaida Blistrubienė) dalyvavo UAB ,,Comercial Union Lietuva gyvybės draudimas” konkurse ,,Ateitis, kurioje mes gyvensime”. Samanta Geštautaitė tapo šio konkurso Šiaulių regiono laureate.
Ema Mikutaitė, Samanta Geštautaitė, Rita Siriūtė, Kristina Ivoškutė (mokytoja Vaida Blistrubienė) dalyvavo Sedos V.Mačernio vidurinės mokyklos konkurse ,, Iliustruoju poeto V.Mačernio eilėraštį”. Ema Mikutaitė ir Samanta Geštautaitė tapo šio konkurso laureatėmis.
2006 metų balandžio-gegužės mėn. Samanta Geštautaitė ir Raminta Vildžiūnaitė (mokytojai Vaida ir Vytautas Blistrubiai) dalyvavo VI Žemaitijos jaunųjų talentų kūrybos parodoje-konkurse. Samantos Geštautaitės tapybos darbai įvertinti tautodailininko St.Riaubos premija.
Šioje parodoje eksponuojami 2005-2006 mokslo metais Platelių meno mokyklos jaunųjų dailininkų sukurti darbai. Mokytojos Almos Vilnienės mokiniai dabar savo darbus pristato parodėlėje Žemaičių Kalvarijos kultūros centre.

Netrukus bus daugiau

Pasidarbavai Paukstelis

Ir tikiuos neveltui:)

Tikrai ne - labai puiki info!

Ačiū man tokio paskatinimo reikejo

Kamanų valtybinis rezervatas naujienos

2005 m. spalio 28 d.
Rezervato darbuotojų išvyka į Latviją



Latvija yra išsaugojusi daugiau nei pusę visų buvusių pelkių. Kemeri nacionaliniame parke dalis pelkių yra pritaikytos pažintiniam turizmui: įrengti pažintiniai takai, informaciniai stendai. Buvo įdomu susipažinti su kaimyninės šalies pelkėtomis vietovėmis bei palyginti jas su tuo, ką turime savo šalyje. Aukštapelkių plotai plyti tūkstančiuose hektarų, jos gana atviros ir labai vandeningos.

Taip pat apžiūrėta gamtotvarkinių projektų, vykdytų nacionaliniame parke, darbų rezultatai. Latvijoje aplinkosauginės problemos labai panašios į Lietuvos. Biologinės įvairovės išsaugojimui, ekosistemų palaikymui ganomos bei šienaujamos pievos. Ganymui naudojamos nelepios galvijų veislės. Didžiulėje pamiškės pievoje kartu ganosi karvės, arkliai ir stirnos. Toje pačioje teritorijoje vykdytas dar vienas pilotinis projektas: kanalizuotos upės atkūrimas. Kažkada ištiesinta bei pagilinta upė dabar vėl vingiuoja.



2006 m. kovo 17 d.
Sugrįžo pavasario pranašai

Vyksta žiemos ir pavasario grumtynės. Dieną vis šiltesni saulės spinduliai nutirpdo laukuose sniego lopinėlius, tačiau išlindusias juodas žemės kepures naktį sukausto žiemiškas gruodas.

Tarp tokių juodų žemės kepurių ir buvo pastebėtas gyvas grumstas - lakstantis vyturys, kurį drąsiai galima vadinti pavasario pranašu. Gamtininko kalendorius Vyturio dieną žymi vasario 24 d. Gyvasis kalendorius šią dieną paskelbė kovo 16 d.

Šiemet žiema nenoriai atiduoda savo pozicijas, tai patvirtina ir tą pačią dieną stebėtos sniegstartės, kurios mūsų krašte tik žiemoja. Prasidėjus pavasariui, jos traukia į šiaurę.

Kamanų valstybinis rezervatas naujienos

2006 m. gegužės 22 d.
Tarptautinė biologinės įvairovės diena


Gamtininko kalendorius gegužės 22 dieną žymi kaip Tarptautinę biologinės įvairovės dieną. Minint šią svarbią dieną, Akmenės rajono savivaldybės Viešojoje bibliotekoje pristatyta ekspozicija „Kamanų rezervatas ir biologinė įvairovė“. Ekspozicija veiks iki birželio 11 dienos. Lankytojai, plačiau besidomintys gamtos vertybėmis, galės ne tik susipažinti su eksponuojama medžiaga, bet ir gauti lankstukus „Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse“, „Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas“, „Kamanų mokomasis-pažintinis takas“.

Ką vadiname biologine įvairove? Augalų, grybų, gyvūnų rūšys su jų genetiniu fondu bei aplinka priimta vadinti biologine įvairove. Kamanų rezervatą charakterizuoja ne tik pelkiniai kompleksai su šiam biotopui būdinga biologine įvairove. Ją papildo miškuose ir pievose sutinkamos augalų, gyvūnų bei grybų rūšys.
Projektas „Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse“ 2004-2008 m. vykdomas penkiose vietovėse: Čepkeliuose, Girutiškyje, Kamanose, Viešvilėje ir Žuvinte. Vietovės skiriasi viena nuo kitos saugomų rūšių, bendrijų ir buveinių įvairove. Jos yra svarbios ne tik Lietuvos mastu, bet įtrauktos ir į Europos Sąjungos bei pasaulio biologinės įvairovės apsaugos teisės aktus.
Projektą koordinuoja Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, Jungtinių Tautų vystymo programos Lietuvos biuras. Projektą įgyvendina VšĮ „Gamtos paveldo fondas“ kartu su Kamanų valstybinio gamtinio rezervato direkcija.
Projekto veikla aprėpia tris tarpusavyje susijusias sritis: gamtotvarką, socialinę-ekonominę plėtrą bei visuomenės informavimą ir švietim

Kamanų valstybinis rezervatas naujienos

2006 m. gegužės 29 d.
Patvirtintas rezervato tvarkymo planas


Kamanų rezervato nuostatai leidžia atkurti ūkinės veiklos pažeistas buveines kartu su jose tarpstančiomis augalų ir gyvūnų rūšimis bei bendrijomis. Rezervato apsaugos ir naudojimo reglamentai nustatomi moksliškai pagrįstame rezervato tvarkymo plane, kurį tvirtina aplinkos ministras. Jame rezervato teritorija suskirstyta į griežtos ir reguliuojamos apsaugos zonas. Atkūrimo ir palaikymo darbai bus vykdomi tik reguliuojamos apsaugos zonoje, į kurią patenka labiausiai pažeistos ir pagalbos reikalaujančios ekosistemos.

Kamanų valstybinis rezervatas naujienos

2006 m. birželio 19 d.
Gamtos mokyklos vasaros sesija

Pasibaigus mokslo metams ugdymo įstaigose, Kamanų gamtos mokyklos dalyviai pratesė mokslus gamtoje, vasaros sesijoje. Užsiėmimai vyko birželio 15-16 dienomis, įsikūrę senojoje Peiliškių sodybvietėje, moksleiviai patraukė į žygius, kurių metu vadovai dėstė ir nagrinėjo kelias temas. Temos parinktos vasaros metui:

- gegužraibiniai augalai, dauginimosi ypatumai, reikšmė;

- pelkių augalų prisitaikymai;

- miškas ir jo sudėtinės dalys, savaime augantys medžiai ir krūmai;

- augalų biologinio amžiaus nustatymo metodai.

Buvo galima liesti, uostyti, piešti, fotografuoti. Po užsiėmimų gamtoje, pagal paruoštą metodiką moksleiviai turės atlikti savarankišką darbą: inventorizuoti savo gyvenamosios aplinkos gegužraibinius augalus arba surinkti savo gyvenamosios aplinkos savaiminių sumedėjusių augalų dendrologinę kolekciją. Savarankišką darbą reikės apsiginti rudens sesijos metu. Geriausi darbai bus eksponuojami direkcijos patalpose.

Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas naujienos

2006 m. balandžio 26 d.
Rezervate suskaičiuotos perinčios gervės.
Tradiciškai kiekvieną pavasarį Viešvilės rezervate skaičiuojamos gervės. Šiemet jų peri vienuolika porų. Perinčių gervių skaičius eilę metų išlieka gana stabilus. Pernai jų perėjo dvylika porų. Kaip ir kiekvienais metais šių paukščių skaičiavimas neapsiėjo be svečių. Šiemet direkcijos darbuotojams talkino svečiai iš Kauno, Tauragės miesto „ Jūrų skautai".

Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas naujienos

2006 m. gegužės 20 d.
Viešvilės upelyje nauji "gyventojai".
Vykdant rezervato gamtotvarkos planą, Viešvilės upelio vidurupyje, išleista 3000 šlakio jauniklių. Tuo siekiama atkurti išnykusią šlakio populiaciją. Sulaukusi ketverių metų, ši lašišinė žuvis įrengtais žuvitakiais galės iškeliauti į Baltijos jūrą, o vėliau grįžti į nerštavietes Viešvilės upelyje. Dalis šlakių, neišplaukusių į sūriuosius vandenis, pavirs margaisiais upėtakiais, taip sustiprindami vietinę margųjų upėtakių populiaciją. Kad šlakiai upelyje įsitvrtintų, jų mailių ketinama leisti dar kelis metus.