Lietuvos ornitologų draugijos forumas

VIŠTYČIO REGIONINIS PARKAS


Draustiniai
Regioniniame parke yra septyni draustiniai - du geomorfologiniai, du telmologiniai, du botaniniai zoologiniai ir vienas kraštovaizdžio. Draustiniai užima 44,1 % parko teritorijos.

Kylininkų kraštovaizdžio draustinis apima 18-ka Pajevonio girininiijos kvartalų ir dalį raiškaus reljefo Kylininkų moreninio masyvo agrarinių teritorijų. Draustinio plotas - apie 1566 ha. Tikslas - išsaugoti raiškų Kylininkų apylinkių kraštovaizdį, kuris pasižymi reljefo sąskaida, gausiais nedidelio ploto pelkiniais kompleksais, botaninėmis ir zoologinėmis vertybėmis, taip pat retųjų augalų - dėmėtųjų gegūnių, vyriškųjų gegužraibių, paprastųjų kardelių, pievinių plaurečių, vėjalandžių šilagėlių ir kitų - populiacijas, saugomų paukščių - juodųjų gandrų, erelių rėksnių, gervių, švygždų, griežlių, žaliųjų meletų buveines, kumučių, machaonų, marmurinių auksavabalių, medicininių dėlių radimvietes, teritorijoje vykdant reguliuojamą miškų ir žemės ūkį bei pažintinę rekreaciją.

Pavištyčio geomorfologinio draustinio plotas - apie 1509 ha. Tikslas - išsaugoti aukščiausią Lietuvoje Suvalkų moreninės aukštumos dalį su Dunojaus, Pavištyčio, Stankūnų viršukalvėmis, Vyžainos senkloniu (dubakloniu), teritorijoje kultivuojant apsauginę miškų bei žemės ūkį, pažintinę rekreaciją.

Stirniškių geomorfologinis draustinis. Plotas - apie 339 ha. Tikslas - išsaugoti raiškų moreninį šlaitą ir keimines kalvas, teritorijoje kultivuojant apsauginę miškų ir žemės ūkio veiklą, pažintinę rekreaciją.

Paširvinčio telmologinis draustinis apima Gražiškių girininiijos dviejų kvartalų pelkių kompleksą ir gretimų teritorijų pelkių kompleksą su apypelkiais, kai kur apaugusi miškais. Orientacinis plotas - 103 ha. Tikslas - išsaugoti savitą Paširvinčio pelkių kompleksą, vykdant reguliuojamą miškų ūkio veiklą.

Sūrinio telmologinis draustinis apima Sūrinio ežero akvatoriją ir aplink ežerą esančią pelkę, iš dalies apaugusią mišku. Draustinio plotas - apie 26 ha. Tikslas - išsaugoti savitą nedidelio ploto aukštapelkę su Sūrinio ežerėliu, vykdant reguliuojamą miškų ūkio veiklą.

Tadarinės botaninis zoologinis draustinis apima Pajevonio girininkijos 6 kvartalus ir nedidelį buvusios Gudelių žemės ūkio įmonės miško plotą (apie 5 ha), esantį greta valstybinio miško. Draustinio plotas - apie 249 ha. Tikslas - išsaugoti plačialapių miškų bendrijas, senus ąžuolynus, retųjų paukščių veisimosi ir maitinimosi vietas, tuščiavidurio rūtenio (Corydalis cava (L.) Schweigg.et Koerte) ir kitų retų augalų augavietes, teritorijoje vykdant reguliuojamą miškų ūkio veiklą ir pažintinę rekreaciją.

Vištytgirio botaninis zoologinis draustinis apima Pajevonio girininkijos 22 kvartalus. Draustinio plotas - apie 657 ha. Tikslas - išsaugoti būdingas plačialapių miškų bendrijas su gausia ir įvairiarūšia augalija ir gyvūnija, teritorijoje vykdant reguliuojamą miškų ūkio veiklą ir pažintinę rekreaciją.

Metelių regioninis parkas


Naujienos
Iš šiaurės sugrįžo gulbės giesmininkės

Gulbės giesmininkės pirmą kartą šiais metais Dusios ežere pasirodė spalio 17 d. Tai reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Migruodamos kiekvienais metais jos sustoja šiame didžiausiame Dzūkijos ežere. Gulbės giesmininkės nebylės gulbės dydžio. Apdaras baltas. Plaukiodama kaklą laiko ištiesusi vertikaliai į viršų. Nuo kitų gulbių atskiriama ir iš snapo. Jo pagrindas geltonas, o galas – juodas. Daug baikštesnė nei gulbė nebylė. Perėti renkasi nuošalesnes vietas. Balsas toli girdimas, melodingas, primena trimitu išgaunamus garsus.

Anykščių regioninis parkas

Apie parką

Anykščių regioninis parkas įkurtas 1992 m. rugsėjo 24 d. vertingiausioms gamtos ir kultūros požiūriu šiaurės rytų Aukštaitijos teritorijoms išsaugoti, naudoti ir tvarkyti.

Anykščių regioninio parko bendras plotas – 15 212 ha. Regioniniame parke yra 1 gamtos rezervatas, 4 kraštovaizdžio draustiniai, 3 botaniniai, 4 geomorfologiniai, 4 hidrografiniai, 1 telmologinis ir 1 ichtiologinis draustiniai.




www.anyksciuparkas.lt

Anykščių regioninis parkas
Placiau

Kraštovaizdis, geologija

Dabartinį regioninio parko reljefą suformavo paskutinis ledynas prieš 16 tūkst. metų. Jam tirpstant atsirado senkloniai, kuriais dabar teka Šventoji, Virinta ir daugelis kitų upių bei upelių. Aukščiausia Storių kalvyno kalva siekia iki 194 metrų, o giliausias Šventosios upės slėnis yra 60 metrų virš jūros lygio. Parko teritorijos gelmėms būdingas nestoras ledyninių nuogulų sluoksnis. Po nuogulų sluoksniu ant senojo devono pamato stūkso klodai kvarcinio neogeninio smėlio. Jo plotai eina iš šiaurės į pietus rytine ir centrine parko dalimi.

[/list]

Anykščių regioninis parkas
Placiau

Miškai

Miškai parke užima 5 029 ha plotą (33 %). Jie tęsiasi abipus Šventosios nuo Andrioniškio iki Kavarsko (Niūronių girelės, Pavarių, Anykščių šilelio, Vilkonių, Šilinės miškai), miškais apaugę visi Šventosios intakai: Varius, Elmė, Anykšta, Virinta ir kt. mažesni upeliai, dar yra du miškų masyvai netoli Rubikių ežero: Gečionių ir Burbiškio miškai. Burbiškio ir Gečionių miškams būdingas derlingas dirvožemis, todėl čia aptinkami beveik visi regioninio parko lapuočių: ąžuolų, uosių, liepų, baltalksnių ir juodalksnių medynai, kurie sudaro 10–12 % visų miškų. Regioniniame parke vyrauja spygliuočių medynai, iš kurių pušynai užima apie 80 % visų miškų. Apie 10 % užima eglynai.

Anykščių regioninis parkas
Placiau

Parko flora ir fauna

Anykščių regioninio parko flora yra nepaprastai gausi ir įvairi. Atlikus tik preliminarius tyrimus čia konstatuota net 769 aukštesniųjų augalų rūšys (neskaitant samanų). Toks parko augalų gausumas, floros įvairovė priklauso nuo augaviečių, dirvožemio bei vandens telkinių įvairovės. Iš viso Anykščių regioniniame parke užfiksuota 25 sporinių induočių, 7 plikasėklių ir 737 gaubtasėklių, kurie priklauso net 101 aukštesniųjų augalų šeimai, rūšių. Gausiausia parke, kaip ir visoje Lietuvoje, yra astrinių (Asteraceae arba Compositae) šeima. Anykščių regioniniame parke užregistruota per 30 įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą augalų rūšių. Į Raudonąją knygą įrašyti augalai ir kandidatai paplitę įvairiuose ekotopuose, bet daugiausiai rūšių aptikta miškuose.

Anykščių regioninis parkas
Placiau


Vandens telkiniai

Rubikių ežeras Rubikių ežeras – vienas iš didesnių Lietuvos ežerų, užliejęs 968 ha plotą. Ežero ilgis yra apie 5 km, plotis – 3,4 km, kranto linija – 24 km, didžiausias gylis – 16,1 m. Didžiausia ežero puošmena – 16 salų, pavadintų įdomiais vardais: Pertako, Bučinė, Aukštoji, Česnakinė, Liepinė, Didžioji ir kt. Didžiausia iš jų užima net 16,4 ha plotą. Rubikių ežeras, paskelbtas hidrografiniu draustiniu, protakomis susijungęs su Dusyno ir Mūšėjaus ežerais.

Anykščių regioninis parkas
Placiau

Vandens telkiniai Šventosios upė

Šventosios upė viena iš gražiausių Lietuvoje. Tai nepaprasta upė – savo baseino plotu ji nusileidžia tik Nemunui ir Neriai. Anot Anykščių krašto rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto: „Ji (Šventoji) ne tiek upė, kiek Lietuvos gamtos dvasia, aiškiai jaučiama; įtakinga žmonių būdams, kaip rusų Volga saviškiams…” Anykščių rajonu Šventoji teka, vingiuoja, raitosi daugiau kaip 80 kilometrų. Į Šventąją įteka Anykšta, Elmė, Šlavė, Varius, Virinta, Susiena ir kt. Ties Anykščiais ir Kavarsku upė patvenkta, tačiau Anykščių rajoną puošia ir pati vaizdingiausia Šventosios dalis su nepakartojamo grožio kilpomis bei atodangomis. Anykščių rajono Šventosios slėnis su intakais – atversta krašto gelmių sandaros ir istorijos knyga. Prie Šventosios, regioninio parko teritorijoje, yra įrengtos poilsiavietės, stovyklavietės bei atokvėpio vietos plaukiantiems upe bei keliaujantiems jos pakrantėmis. Einant palei Šventąją nuo poilsio namų „Šilelis”, Puntuko akmens link, įrengtas Šventosios pažintinis takas. Keliaujant taku galima susipažinti su Anykščių šilelio grožiu bei regioninio parko gamtos vertybėmis. Tako ilgis – 4,5 km.

Anykščių regioninis parkas
Placiau

Gamtinės vertybės Atodangos

Dešiniajame Šventosios šlaite, kiek žemiau Virintos upės žiočių, yra apie 20 m aukščio Vetygalos atodanga (kitaip dar vadinama Žėbos kalnu). Tai unikali atodanga, kurioje matomi ikiledyniniai, apie 400 mln. metų senumo sluoksniai, sudaryti iš šviesaus kvarco ir žėručio smėlio. Variaus atodanga yra kairiajame Variaus upelio (kairysis Šventosios intakas) krante, apie 6 km nuo Anykščių į Š ir apie 2,3 km nuo Variaus žiočių aukštyn upeliu. Atodangos aukštis – 15 m, ilgis palei Variaus upę – apie 26 m. Variaus atodangos kvartero storymei būdingos ledyno sustumtos ir suraukšlėtos nuogulos. Variaus ir Vetygalos atodangų aplinka sutvarkyta, čia pastatyti informaciniai stendai, įrengtos apžvalgos aikštelės. Lietuvos geologinio vystymosi istorijai, pradedant devono periodu ir baigiant kvarteru, regioniniame parke svarbios ir kitos atodangos: Daumantų, Abromiškio Šilelių, Vildžiūnų (Virintos), Gylių.

Anykščių regioninis parkas
Placiau


Gamtinės vertybės » Akmenys

Puntuko akmuo stūgso 5 km į pietus nuo Anykščių, Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje. Tai antras pagal dydį akmuo Lietuvoje (po Barstyčių akmens). Turbūt nėra Lietuvoje labiau lankomo akmens už Puntuką. Jo aukštis – 5,7 m, plotis – 6,7 m, ilgis – 6,9 m, svoris – 265 tonos. Tai rapakivio (granito struktūrinė atmaina) luitas, ledynų atneštas prieš 20–14 tūkstančių metų iš Suomijos, per paskutinį (Nemuno) ledynmetį. Jis tapo legendinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno įamžinimo vieta.

Anykščių regioninis parkas
Placiau

Akmuo Puntuko brolis yra maždaug pusiaukelėj tarp Ažuožerių ir Anykščių, Pašventupio šile. Ant kalvos, netoli Šventosios, eglių ir pušų užstotas atrodo lyg didelis žvėris, iškišęs galvą iš žemės ir išsižiojęs. Vienas jo kraštas įskilęs, tad iš tiesų panašu į prasižiojusį, suakmenėjusį žvėrį. Tinka šis akmuo Puntukui į brolius – jeigu atkastum žemes, savo dydžiu galėtų varžytis su Puntuku. Akmens matmenys: 6 m, 4 m, 1,7 m. Luitas plokščias, įspūdingas. Dažnai lankomas, nes guli Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje. Rašytojas A.Vienuolis pasakodavo, kad prie Puntuko brolio buvusi senovės lietuvių šventykla.

Anykščių regioninis parkas
Placiau


Gamtinės vertybės
Akmenys

Pavarių akmuo stūgso Anykščių r., Pavarių kaime, šalia Variaus upės. Riedulio matmenys (virš žemės esančios jo dalies): aukštis – 2 m, ilgis – 4,35 m, plotis – 3,89 metrai. Didžiausia horizontali apimtis yra 13,8 metrai. Riedulį sudaranti uoliena yra juosvai rudas granitas su biotitu, kitaip dar vadinamas rapakiviu.

Anykščių regioninis parkas
Placiau


Gamtinės vertybės
Akmenys

Marčiupio akmuo yra netoli kelio Anykščiai–Kurkliai, Marčiupio upelio slėnyje. 2000 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą.

Anykščių regioninis parkas
Placiau


Gamtinės vertybės » Saugomi medžiai Anykščių regioninio parko teritorijoje yra 9 saugomi medžiai arba kraštovaizdžio objektai:

1.

Žažumbrio ąžuolas
2.

Elmės šešiakamienis ąžuolas
3.

Pavarių liepa
4.

Variaus ąžuolas
5.

Uosinė pušis
6.

Pušis Šventosios pažintiniame take
7.

Šventieji ąžuolai
8.

Gegutės uosis
9.

Buivydų uosis

Medžiai – neatskiriama kraštovaizdžio dalis. Suradę įspūdingų formų, amžiaus, storio ar dydžio, neįprastai šakotus ar išskirtinai dekoratyviomis lajomis pasižyminčius medžius paskelbėme Anykščių rajono savivaldybės saugomais kraštovaizdžio objektais. Norint susipažinti su Parke augančiais saugomais medžiais, galime keliauti dviračiais parengtu turistinu maršrutu ir naudotis informacine sistema.

Anykščių regioninis parkas
Placiau

Gamtinės vertybės » Šaltiniai

Šaltinis Karalienės liūnas telkšo stataus Šventosios dešiniojo šlaito papėdėje, kur išeina į žemės paviršių požeminiai vandenys. Ir daugelį jis domina ne tiek kaip gėlo vandens šaltinis, tegu ir vienas didžiausių Lietuvoje, o kaip Karalienės liūnas, kur su obuolmušiais žirgais kadais kinkyta karieta nugarmėjo gelmėn karalienė, kur nusiskandino nenorėjusi paklusti priešams vaidilutė... Karalienės liūno plotas – 0,7 ha, gylis siekia iki 3 m. Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventąją mažu, griovio pavidalo upeliu. Liūną iš visų pusių supa miškas. Todėl čia visada tylu, ramu.

Anykščių regioninis parkas


Naujienos
2006-10-09
Rudeninės paukščių palydos renginiai

2006 m. spalio mėnesio pirmąją savaitę vyko rudeninės paukščių palydos renginiai, kuriuose dalyvavo per 100 Anykščių rajono mokyklų moksleivių

Asvejos regioninis parkas

Apie parka

Asvejos regioninis parkas įsteigtas 1992 metais Dubingių kraštovaizdžio ir Porviniškių botaninio spanguolyno draustinių pagrindu. Parko steigimo tikslas - išsaugoti Asvejos ežeryno kraštovaizdį, jo gamtinę bei kultūros paveldo vertybes. Parko plotas - 11500 ha. Jo teritorija yra trijų rajonų ribose: Molėtų - 44%, Švenčionių - 41% ir Vilniaus - 15%. Dubingių apylinkės labai įdomios hidrografiniu požiūriu. Vandenys užima penktadalį parko ploto. Siauras Asvejos ežeras su keliomis salomis, vaizdingomis atšakomis, aukštais miškingais krantais, tęsiasi 22 kilometrus. Viename ežero pusiasalyje įkurtame gamtiniame rezervate auga brandūs ąžuolynai, peri saugomi paukščiai-juodieji pesliai, ereliai žuvininkai. Baluošų ežerą supa šimtamečiai pušynai. Patrauklūs visi apyežerių miškai, užimantys beveik tris ketvirtadalius parko ploto. Sausuose ežerų šlaituose, brandžiuose miškuose, nedidelėse paežerių pelkėse ir aukštapelkėse gausu biologinių vertybių.

survigloters.supermedia.pl

Asvejos regioninis parkas

SAUGOMI OBJEKTAI, GAMTINĖS VERTYBĖS


Istorinės vertybės: Baluošų ir Dubingių (pastarasis yra buvusioje Asvejos ežero saloje) pilikalniai, įspūdingi Žingių Degsnės, Jutonių, Voronių pilkapynai.

Gamtos vertybės: miškai užima beveik 60% parko teritorijos. kurių rūšinė sudėtis labai įvairi. Žmogaus veiklos nepaliestos pelkės užima apie 8% parko teritorijos. Hidrografiniu požiūriu tai viena sudėtingiausių dubaklonių sankirtų Lietuvoje, pasižymi stačiašlaičiais ežerais, visų pirma garsėjanti ilgu Asvejos ežeru, kurio ilgis 22km. Bendrai parke yra daugiau kaip 30 ežerų ir 10 upelių. Įdomi savo akmenuotu dugnu ir sraunumu Melnyčėlės upelė, įtekanti į Asveją iš Suoselio ežero. Rekreacinę parko svarbą apsprendžia švarių ežerų gausa, sausi pušynai, įspūdingi reginiai, lankytini objektai-storiausia Lietuvos pušis, Dubingių karčiama, Purviniškių pelkėje velnio neštas ir pamestas Majo akmuo, Alkos gatvinio tipo kaimas ir privatus Artūro Davainio muziejus.

VEISIEJŲ REGIONINIS PARKAS

1992 metais buvo įsteigtas Veisiejų regioninis parkas. Jo paskirtis išdaugoti:
Šlavantų-Veisiejų-Kapčoamiesčio ežeryną, t.y. susikertančių ežeringų dubaklonių sistemą;
botaniniu požiūriu vertingą Liūnelio ir Šlavantėlio ežerų tarpužerį;
kultūros paveldo vertybes, tarp jų Veisiejų urbanistinį kompleksą, pilkapius ir alkakalnius.
Šiame regioniniame parke numatoma organizuoti gamtinės aplinkos, etnokultūros mokslinius tyrimus, nuolatinius stebėjimus, kaupti vertingą mokslinę informaciją. Be to, parko uždavinys propaguoti aplikosaugos idėjas, materialinės ir dvasinės kultūros palikimą, tradicines ūkininkavimo formas, plėtoti rekreacinę veiklą, pažintinį turizmą.
Veisiejų regioninio parko plotas-12 200 ha. Miškai užima 6230,8 ha (51,1%), vandenys-1663,4 ha (13,6%), pelkės-209,2 ha (1,7%), žemės ūkio naudmenys-3512,5 ha (28,8%), gyvenvietės-584.1 ha (4,8%).
Kad būtų galima teritoriniu požiūriu tvarkyti aplinką, parkas suskirstytas į šešias zonas: koncervacinę (38% teritorijos); prezervacinę, t.y. apsaugin (6,91%); rekrecinę (3,4%); ūkinių funkcijų (44,48%); gyvenamąją funkcinę (1,02%); bendrojo naudojimo vandenis (2,74%).
Koncervacinei zonai priklauso gamtiniai rezervatai, gamtiniai ir kultūriniai draustiniai, prezervacinei-rezervatų, draustinių ir pievų bei vandens telkinių apsaugos zonos. Ūkinių funkcijų zona-tai žemės ūkio ir miškų zona.



survigloters.supermedia.pl

Veisiejų regioninis parkas


Gamtiniai rezervatai


Veisiejų regioniniame parke gamtinio rezervato statusą turi trys vietovės, t.y. Liūnelio, Liūbelio ir Skaisčio apyežeriai.
Liūnelio gamtinis rezervatas-unikali pagal saugomų augalų rūšių gausumą Lietuvos teritorija. Tai kvapiojo plaurečio (Gymnadenia odoratissima), vienalapio gedučio (Cephalanthera rubra), plačialapės klumpaitės (Cypripedium calceolus), šakotosios ratainytės (Cladium mariscus), vienintelės Lietuvoje taurinės pudmės (Tofieldia calyculata) augimvietė, Liūbelio gamtiniame rezervate saugomas kalcifilinių pelkių supamas ežerokšnis, gausios gegužraibinių šeimos ir kitų pelkinių augalų
augimvietės. Skaisčio gamtinio rezervato tikslas-išsaugoti kalkingas paežerių žemapelkes su įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą retųjų augalų-pelkinių uolaskėlių (saxifraga hiculus), dvilapių purvuolių (Liparis loeselii), Rusovo gegūnių (Dactylorhiza russowii)-augimvietės.