Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Būtų įdomu sužinoti konkrečiau

BŪTINAI PADĖSIU

Kuršių nerijos nacionalinio parko niekada neapleidžia paukščiai. Kai rudeniop žemyne nutyla jų giesmės, ištuštėja ežerai, nerijoje vis dar galima sutikti virš 300 paukščių rūšių.

Kuršių nerijos geografinė padėtis labai įdomi paukščių stebėtojams. Čia eina Baltosios - Baltijos jūrų migracinis kelias, kuriuo pralekia milijonai įvairių rūšių paukščių, todėl nerijoje yra puikios sąlygos migracijų tyrimams. Šiuo metu čia veikia Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis. Kiekvieną rudenį Naglių gamtos rezervate iškeliami tinklai paukščiams gaudyti. Per vieną sezoną čia sužieduojama apie 10 - 11 tūkst. paukščių.

Pavasarinių, o ypač rudeninių migracijų metu galima pamatyti didelius kikilių (Fringilla), zylių (Parus) pulkus ir juos lydinčius paukštvanagius (Accipiter nisus). Danguje dažnai sklando suopiai (Buteo), pralekia ereliai žuvininkai (Pandion haliaätus), sketsakaliai (Falco subbuteo), lingės (Circus). Marių įlankėlėse būriuojasi įvairių rūšių antys (Anatidae), kragai (Podiceps), pailsėti sustoja mažųjų (Cygnus columbianus) ir giesmininkių (Cygnus cygnus) gulbių pulkai.

Rugpjūčio mėnesį pajūrio ir pamario paplūdimiuose laksto juodkrūčių bėgikų (Calidris alpina) būreliai, didžiosios kuolingos (Numenius arquata), griciukai (Limosa), jūrinės šarkos (Haematopus ostralegus) ir kitų rūšių tilvikai. Virš vandenų klykia juodosios (Chlidonias niger) ir upinės (Sterna hirundo) žuvėdros, ant molų ir smėlio kopų sutūpę ilsisi 5 rūšių kirai (Larus).

Žiemą jūroje ties nerija susirenka tūkstantiniai žiemojančių vandens paukščių būriai. Jūroje maitinasi juodosios antys (Melanitta nigra), nuodėgulės (Melanitta fusca), ledinės antys (Clangula hyemalis), narai (Gavia) ir kiti. Atvirose marių properšose būriuojasi didieji dančiasnapiai (Mergus merganser), klykuolės (Bucephala clangula), virš jų dažnai sklando jūriniai ereliai (Haliaätus albicilla).

Vasarą Kuršių nerijoje lizdus suka apie šimto rūšių paukščiai. Gegužės- birželio mėnesiais virš kopų ir apsauginio kopagūbrio čirena vieversiai (Alauda arvensis). Miškuose gieda kikiliai (Fringilla coelebs), pečialindos (Phylloscopus), liepsnelės (Erithacus rubecula), devynbalsės (Sylvia), strazdai (Turdus), ciksi įvairių rūšių zylės (Parus). Marių nendrynuose triukšmauja krakšlės ir nendrinukės (Acrocephalus), jauniklius veda ausuotieji kragai (Podiceps cristatus), didžiosios antys (Anas platyrhynchos), gulbės nebylės (Cygnus olor).

Juodkrantės apylinkėse įsikūrusi mišri pilkųjų garnių (Ardea cinerea) ir didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo) kolonija. Tai viena iš didžiausių ir seniausiai žinomų kolonijų Lietuvoje. 2002m. joje perėjo 1981 didžiųjų kormoranų ir 525 pilkųjų garnių poros.

Nacionaliniame parke peri reti ir saugomi paukščiai. Mažiau žmonių lankomose vietose lizdus tvarko jūriniai ereliai. Kasmet peri 2-3 poros. Miškuose peri ir juodasis peslys (Milvus migrans), aukštose pušyse įsikuria sketsakaliai (Falco subbuteo). Pajūryje ant smėlio kiaušinius deda jūriniai kirlikai (Charadrius hiaticula). Nerijos sengirėse ūbauja uldukai (Columba oenas).

Pilkosiose kopose ir ant apsauginio kopagūbrio galima sutikti kitur Lietuvoje retą dirvoninį kalviuką (Anthus campestris). Vasarą marių įlankėlėse plaukioja bene gražiausių Lietuvoje - urvinių ančių (Tadorna tadorna) poros su jaunikliais.

NAGLIŲ GAMTOS REZERVATAS

Naglių gamtos rezervato plotas - 1680 ha. Jis tęsiasi tarp Juodkrantės ir Pervalkos devynis kilometrus.

Vertingiausi rezervato elementai:
Pilkosios (Mirusios) kopos, užpustytos buvusių gyvenviečių vietos, savaiminės kilmės miško augalija bei po smėliu palaidoti šimtamečiai miškų dirvožemiai. Dėl stiprių vėjų šiose kopose susidaro įspūdingos daubos ir išgraužos. Kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai.


Naglių gamtos rezervate galime sutikti šiuos Lietuvos Raudonosios knygos atstovus: augalus - pajūrinę širdažolę (Centaurium littorale, Gilmour), pajūrinę zundą (Eryngium maritimum L.), širdinę dviguonę (Listera cordata L.), blizgantyjį snaputį (Geranium lucidum L.); grybus - tikrąją raudonpintę (Pycnoporus cinnabarinus (Jacq.: Fr.) P.Karst) ir smiltyninį ausūnį (Peziza ammophila Dur. et Mont.); vabzdžius - smėlinę auslindą (Labidura riparia Pall), margąjį grambuolį (Polyphylla fullo) ir pajūrinį šoklį (Cicindela maritima Dej.); moliuskus - didįjį šliužą (Limax maximus L.). Rezervato teritorijoje peri dirvoninis kalviukas (Anthus campestris L.), jūrinis kirlikas (Charadrius hiaticula) ir urvinė antis (Tadorna tadorna L.), dažnai lankosi jūrinis erelis (Haliaëtus, albicilla L.).

Gamtos rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia veikla, tame tarpe ir rekreacinė. Čia gamta palikta mokslo tikslams bei stebėjimams.

Norėdami supažindinti žmones su Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu, Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai šiame rezervate, specialiai lankytojams, nutiesė pėsčiųjų taką per Pilkąsias kopas marių link. Jis įrengtas nuo automobilių stovėjimo aikštelės, 31 kelio Smiltynė-Nida kilometre.

GROBŠTO GAMTOS REZERVATAS

Grobšto gamtos rezervato plotas - 170 ha.
Jis yra tarp Parnidžio kraštovaizdžio draustinio ir valstybinės sienos su Rusijos federacija. Rezervatas pasižymi estetiškai vertingu peizažu.

Teritorijoje yra: didysis pustomų kopų kopagūbris, pajūrio palvės kompleksas, užpustytos Nidos gyvenvietės vieta. Čia yra kažkada buvusi aukščiausia (70m.) Sklandytojų kopa. Dabartinis aukštis tesiekia 50 m.


Grobšto gamtos rezervate yra šių Lietuvos raudonosios knygos atstovų augimvietės: pajūrinės zundos (Eryngium maritimum L.), pelkinės šindros (Peplis portula L.), pajūrinės širdažolės (Centaurium littorale, Gilmour) ir tamsialapio skiautalūpio (Epipactis atrorubens (Hoffm.) Besser). Rezervato teritorijoje peri jūrinis erelis (Haliaëtus albicilla L.) ir urvinė antis (Tadorna tadorna L.), sutinkama nendrinė rupūžė (Bufo calamita).

LAPNUGARIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Lapnugario kraštovaizdžio draustinio plotas - 2120 ha.

Jis žymus kalnapušėmis apsodintu didžiuoju kopagūbriu ir nerijoje aukščiausiu pajūrio apsauginiu kopagūbriu (10-12m).
Draustinyje yra:
Meilės slėnis, Meškadaubė, Eumo, Lybio, Lapnugario, Meškos galvos ir Hageno kalvos, originalūs pusketvirto hektaro juodųjų pušų želdiniai.

Važiuojant pagrindiniu keliu per draustinį, akį patraukia vešlūs nendrių sąžalynai Kuršių marių pakrantėje.
Didžioji jų dalis pasodinta Kuršių nerijos nacionalinio parko miškininkų. Tai pigiausias ir efektyviausias būdas užkirsti kelią krantų erozijai. Kiekvieną pavasarį nendrėmis apsodinamas vis naujas priekrantės ruožas.

Kraštovaizdžio draustinyje sutinkami šie Lietuvos Raudonosios knygos atstovai:

augalai - blizgantysis snaputis (Geranium lucidum L.), lininė žarotūnė (Radiola linoides Roth), pajūrinė zunda (Eryngium maritimum L.), tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens (Hoffn.) Besser), pavasarinis vikis (Vicia lathyroides L.), pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale, Gilmour); paukščiai - sketsakalis (Falco subbuteo).

JUODKRANTĖS KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Juodkrantės kraštovaizdžio draustinio plotas - 260 ha.

Jis įsiterpęs tarp Juodkrantės rekreacinės zonos ir Naglių gamtos rezervato.
Kraštovaizdžio draustinio teritorijoje yra: gamtos paminklo parabolinių kopų komplekso pietinė dalis, paprastųjų pušų senieji medynai (sengirės fragmentai), kuriems jau daugiau kaip 230 metų, Garnių kalnas. Šalia jo - didžiausia Lietuvoje pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonija.

Turistų žingeidumui patenkinti, ant Garnių kalno įrengta apžvalgos aikštelė. Nuo jos matyti Avikalnio rago palvės kompleksas bei viena gražiausių nerijos panoramų - Pilkosios (Mirusios) kopos.


Juodkrantės kraštovaizdžio draustinyje sutinkami šie Lietuvos Raudonosios knygos atstovai:
augalai - gebenlapė veronika (Veronica hederfolia L.); paukščiai - sketsakalis (Falco subbuteo), uldukas (Columba oenas L.); žinduoliai - ūdra (Lutra lutra L.), šermuonėlis (Mustella erminea).

KARVAIČIŲ KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Karvaičių kraštovaizdžio draustinio plotas - 3043 ha. Tai didžiausias ir įvairiausias Kuršių nerijos gamtos kompleksas.

Jam priklauso kalnine pušimi apaugusios Giedružės, Preilos, Karvaičių, Skirpsto kopos, kurių aukštis apie 60 m, ir aukščiausia visoje nerijoje (67,2m) Vecekrugo (Senosios smuklės) kopa. Jos pavadinimas kilęs nuo kuršiško "vece" - "senas" ir "kruogs" - "smuklė", primenantis kopos papėdėje buvusią smuklę. Visa kopa apaugusi kalninės pušies masyvais. Nuo viršūnės galima pamatyti taip pat šiam draustiniui priklausančius, į Kuršių marias nusitęsusius Didįjį ir Mažąjį Preilos, Ožkos, Pervalkos, Žirgų, Garbės ir Bulvikio ragus.

Pastarasis - tai plačiausia Kuršių nerijos pusiasalio vieta, siekianti 3,8 km. Manoma, kad rago ir šalimais esančios įlankos pavadinimas kilo nuo kuršiškos pavardės Bulvikis. Tačiau egzistuoja ir dar vienas šio vardo kilmės aiškinimas: švedų kalboje žodis "bolja" reiškia "banga", o "vik" - "įlanka", tad gali būti, kad Bulvikio pavadinimas yra švediškos kilmės.
Prieš apželdinant didžiąsias kopas, Bulvikio ragas labai greitai augo: 1837-1910 m. kasmet pailgėdavo vidutiniškai 7 m. Šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas - ragas plaunamas marių srovių, jis nepaliaujamai mažėja.
Nuo Bulvikio rago ir įlankos atsiveria puiki Kuršių marių pakrančių panorama, matosi Ventės ragas. Esant geram matomumui kita Kuršių marių pakrantė atrodo ranka pasiekiama, tačiau šis įspūdis apgaulingas: marių plotis tarp Bulvikio ir Ventės ragų siekia daugiau nei 8 km, o gylis apie 3m.

Kraštovaizdžio draustinio šiaurinėje dalyje, tarp Preilos ir Pervalkos, stūksantis Karvaičių kalnas saugo vieną tragiškiausią Kuršių nerijos kaimų užpustymo istoriją. Iki 1797m. kalno vietoje buvo Karvaičių kaimas, kurio gyventojai traukdamiesi nuo smėlio pustymo, net kelis kartus kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Tačiau ir naujoji vieta Karvaičių įlankos pakrantėje jų neišgelbėjo. Po ilgos ir nesėkmingos kovos su smėliu, po to, kai buvo užpustyta Karvaičių bažnyčia, žmonės paliko kaimą. Dalis jų persikėlė į Juodkrantės pietinį pakraštį, dalis į Nidą ir Naglius (Agilą). Užpustytas Karvaičių kaimas - tai vieno žymiausių XIXa. pradžios tautosakininko ir poeto, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus Liudviko Gedimino Rėzos (1776-1840m.) gimtinė. Jis pirmasis 1818m. išleido K.Donelaičio "Metus", vėliau - pasakėčias, 1825m. paskelbė pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį "Dainos". L.G.Rėzai atminti 1979m. ant Skirpsto kopos, šalia Pervalkos gyvenvietės, pastatytas paminklas (dailininkas E.Jonušas).

Draustinyje gausu Lietuvos Raudonosios knygos atstovų:
čia auga pavasarinis vikis (Vicia lathyroides), blizgantysis snaputis (Geranium lucidum), smiltyninė druskė (Salsola kali), pajūrinė zunda (Eryngium maritimum), ankstyvoji smilgenė (Aira praecox), tyrulinė erika (Erica tetralix L.) ir pajūrinė širdažolė (Centaurium littorale Gilmour); peri jūrinis kirlikas (Charadrius hiaticula) bei urvinė antis (Tadorna tadorna).

PARNIDŽIO KRAŠTOVAIZDŽIO DRAUSTINIS

Parnidžio kraštovaizdžio draustinio plotas - 230 ha.
Jį sudaro Parnidžio rago kompleksas, pajūrio ir pamario palvės, kupstynė.
Šis draustinis - tai buferinė zona tarp Nidos gyvenvietės ir Grobšto gamtos rezervato.
Draustinis pasižymi estetiškai vertingu kraštovaizdžiu, kuriame išryškėja šiaurinėje dalyje kalnapušėmis apželdintas, pietinėje - pustomas smėlio kopagūbris.
Tai vienintelė vieta nacionaliniame parke, kur iki šiol išlikusi pustomų kopų grandinė.
Pustomos kopos ypač jautriai reaguoja į žmonių lankymąsi. Mokslininkų paskaičiavimais, kiekvienas žmogus lipdamas arba leisdamasis stačiais kopų šlaitais, žemyn nustumia kelias tonas smėlio. Žmogaus ir vėjo dėka nuostabios nerijos kopos metai iš metų žemėja... Nacionalinio parko darbuotojai, norėdami kuo ilgiau išsaugoti smėlio kopas, išskiria atskiras teritorijas, kuriose poilsiautojams vaikščioti draudžiama - tai Parnidžio kopos šlaitai.

Ant Parnidžio kopos viršūnės įrengta apžvalgos aikštelė.
Tai viena populiariausių lankytinų vietų Nidos apylinkėse. 1995m. čia pastatytas saulės laikrodis. Šios idėjos autorius architektas R.Krištapavičius, skulptorius K.Pūdymas, astronominius skaičiavimus atliko R.Klimka. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai - Kuršių nerija yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė leidžiasi ir teka nuo vandens paviršiaus. Iki 1999m. gruodžio 4d. per Kuršių neriją praūžusio uragano, stelos (laikrodžio "rodyklės) aukštis siekė 12m (2m po žeme), jos svoris buvo 200 t. Šiuo metu jos liko tik pusė. Stela yra išmarginta kalendorinių švenčių simboliais, nukopijuotais nuo XVII a. medinių runų kalendorių.

Šiaurinėje Parnidžio kopos papėdėje plyti Tylos slėnis.
Tai rami, kopų apsupta vieta.

Pietinėje draustinio dalyje, kopų vingio lomoje yra Mirties slėnis. Čia 1870-1872m. veikė karo belaisvių prancūzų stovykla. Vokiečių prižiūrimi kaliniai daugiausia dirbo kopų apželdinime. Stovykloje gyvenimo sąlygos buvo ypač blogos, daug prancūzų belaisvių mirė.

Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje yra vieta, kur 1933m. buvo įkurta Aeroklubo sklandymo mokykla.
Ji egzistavo iki 1939m., kuomet Klaipėdos kraštas buvo okupuotas Vokietijos. 1939 - 1943m. šioje vietoje sklandė busimieji vokiečių karo lakūnai. Dabar iš mokyklos pastato beliko tik pamatai, o šalia buvęs aerodromas apaugo medžiais. Apie čia buvusią sklandytojų mokyklą primena 1979m.pastatyta simbolinė angaro arka ir paminklinis akmuo.

Parnidžio kraštovaizdžio draustinyje galima sutikti šiuos Lietuvos Raudonosios knygos atstovus:
pajūrinė širdažolę (Centaurium littorale), pajūrinę zundą (Eryngium maritimum), tamsialiapį skiautalūpį (Epipactis atrorubens Bessertas); čia peri dirvoninis kalviukas (Anthus campestris).

Pabandžiau pats paskaičiuoti kiek gi naujų paukščių rūšių Lietuvai aptikta Neringoje.
Oceanodroma leucorhoa - 1994 m.
Alopochen aegyptiacus - 2002 m.
Somateria spectabilis - 1979 m.
Charadrius alexandrinus - XX a. pirma pusė
Phalaropus fulicarius - XX a. pirma pusė
Psittacula krameri - 2002 m.
Anthus spinoletta - 2006 m.
Phylloscopus borealis - 1994 m.
Phylloscopus proregulus - 1962 m.
Phylloscopus inornatus - 1968 m.

Taigi man pavyko "surasti" 10 rūšių

Paskaičiuosiu ir aš



Suskaičiavau septynis matyt blogai skaičiavau:)

Neradau:
Alopochen aegyptiacus - 2002 m.
Psittacula krameri - 2002 m.
Anthus spinoletta - 2006 m.

DUBYSOS REGIONINIS PARKAS

Dubysos grožį būtina pamatyti kiekvienam lietuviui. Stačiašlaitis Dubysos senslėnis, daugelyje vietų dar natūralios salpinės pievos, nuo šlaitų besiveržiančių intakų gurgenimas sukuria poilsiui tinkamą atmosferą, o gamtinių vertybių deriniai sudaro savitą ekosistemą, turtingą augalų ir gyvūnų rūšių. Dubysa ne visada praplaukiama visais metų laikais, nes maksimalus ir minimalus nuotėkis šioje upėje per metus gali pasikeisti net 130 kartų. Į Dubysos intakus atplaukia neršti lašišos (įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą). Parke gyvena globaliai nykstančios griežlės, tulžiai. Aptinkami į Raudonąją knygą įrašyti baltieji kiškiai, ūdros, juodieji gandrai, pievinės lingės, peri didieji dančiasnapiai. Dubysos šlaituose, pievose, miškuose auga 723 augalų rūšys.

KAUNO MARIŲ REGIONINIS PARKAS

Svarbiausias Kauno marių regioninis parkas akcentas - 1959 m. užtvenkus Nemuną atsiradęs didžiausias šalyje dirbtinis vandens telkinys (6350 ha).
Mariomis virto viena gražiausių ir srauniausių Nemuno vagos atkarpų, iš kurios prieš užliejant iškelta 721 kaimų ir vienkiemių sodyba. Vanduo pakeitė ir kraštovaizdį ir hidrografinį režimą – atsirado iki 40 m aukščio vandens nuskalautų atodangų, savotiškais lietuviškais fiordais virto užlietos Nemuno intakų žiotys, pelkėjančiuose plotuose įsikūrė vandens paukščiai. Žmogaus kūrybiškai užsodintuose krantų želdiniuose ir išlikusiose Rumšiškių, Dabintos sengirėse susiformavo gana turtingos augalijų bendrijos ir gyvūnų populiacijos (pvz. viena didžiausių šalyje saugomų didžiųjų miegapelių populiacijų). Medžių rūšių įvairove garsėja Girionių miško parkas bei Dubravos arboretumas. Arlaviškėse yra įspūdingas Kadagių slėnis, kuriame auga įvairios paprastojo kadagio formos.

LABANORO REGIONINIS PARKAS

Tai didžiausias plotu (55344 ha) ir didele gamtine įvairove Lietuvos regioninis parkas, turintis puikias galimybes ekoturizmui vystyti. Regioniniame parke vyrauja banguotas, ežeringas ir miškingas Rytų Aukštaitijos kraštovaizdis, tik šiaurinė, vakarinė ir pietinė dalys atsiremia į moreninias aukštumas. Virš 75 %
Kaip rodo parko pavadinimas, didžiausia šios teritorijos vertybė - Labanoro giria. Nepaprastas tai miškas – su išlakias medžiais, ežerų grandinėmis, aukštapelkių kompleksais, ir raistais, kur prieglobstį sau radę gervės, ereliai žuvininkai, tetervinai, plėšriosios medšarkės ir kiti reti paukščiai. Parke gausu ne tik mūsų krašte, bet ir Europoje retų augalų. Lietuvai, įstojus į Europos sąjungą, buvo prisijungta prie naujo saugomų teritorijų tinklo – NATURA 2000. Visa Labanoro regioninio parko teritorija (išskyrus rekreacinės, žemės ūkio ir gyvenamasios paskirties prioriteto zonas) yra paskelbta 12 paukščių rūšių svarbia teritorija bei buveinių apsaugai sverbia teritorija.

Čia tyvuliuoja 285 ežerai, jų dydis - nuo paslaptingų mažų kelių arų ploto pelkinių akelių iki didžiųjų Stirnių (855.4 ha), Baltųjų Lakajų (699.8 ha), Kertuojų (545.2 ha). Čia išsiraizgęs vienas iš ilgiausių Lietuvos ežerų – Aisetas. Tai vientisas, siauras ir gylus 16 km ilgio ežeras. Ežerai užima apie 7000 ha, t.y. 13 % regioninio parko ploto. Parke yra 30 upių ir upelių, priklausančių Žeimenos ir Šventosios upių baseinams. Didžiausia iš jų – Lakaja, viena gražiausių ir turistų mėgstamiausių Rytų Lietuvos upių. Kiek mažesnės – Peršokšna, Luknelė ir Dumblė.

METELIŲ REGIONINIS PARKAS

Metelių regioninis parkas suteiks malonumų ornitologija. Didieji Pietų Lietuvos ežerai - Dusia, Metelys ir Obelija tūkstančiams užima 28 % regioninio parko teritorijos. Čia prieglobstį randa daugelis rudeninėn ir pavasarinėn migracijon pakilusių paukščių rūšių. Tada klega visi apyežeriai, kviesdami paukščių stebėtojus į specialiai tam paruoštą bokštelį, arba kelionę aplink ežerus.
Virš šešių dešimčių į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių auga čia. Prie Metelių-Seirijų kelio auga šimtamečiai Širvinto ąžuolai. Balutėse, žemapelkių kemsynuose išlikęs nedidelis skaičius vienų rečiausių ir paslaptingiausių krašto gyvūnų – balinių vėžlių, dzūkuose dar „gelažinėm varlėm“ vadinamų.

NERIES REGIONINIS PARKAS

Kaip rodo pavadinimas, pagrindinė šio priemiestinio parko vertybė yra Neries vidurupio slėnis su unikaliomis kilpomis, terasomis ir beveik 96 % teritorijos užimančiais miškais. Kirsdama Dzūkų aukštumų šiaurės rytinį pakraštį, Neris vingiuoja kilpomis ir ieško lengviausio kelio, jos šlaitai bei akmenuotas dugnas daugiau primena priekalnių krašto upes. Beveik su Vilniaus šiaurine riba susiliečianti parko teritorija (viso 10587 ha)
Gamtiniu požiūriu vertingiausia yra Neries kilpų sistema, su 40-50 metrų statumo šlaitais, sielininkų triūsą menančiomis rėvomis. Šios upės intakai –Dūkšta, Čekonė, Bražuolė, Saidė pasižymi dideliais nuolydžiais ir stačiais šlaitais. Parko teritorijoje auga nemažai retų augalų rūšių, gausiausios jų augavietės yra Bražuolės žemupyje ir prie Veprių ežerų, vertingos ir Neries slėnio miškų bendrijos. Prie Dūkštų išlikę vieno didžiausių Lietuvoje ąžuolynų fragmentai, kaip buvusios didžiosios ąžuolų girios likučiai aplinkiniuose miškuose žaliuoja į valstybės saugomų objektų sąrašą įtraukti Veigeliškių , Paneriškių, Šventasis Daubos ir Ąžuolų karalienės ąžuolai.

Šio parko teritorijoje yra ir viena seniausių Lietuvoje apgyvendinimo sistemų – archeologinių vertybių kompleksas, nusidriekęs palei Nerį tarp Vilniaus ir Kernavės. Žilą senovę ir mūsų protėvių laikus mena Karmazinų, Buivydų, Bradeliškių, Velniakampio, Naujosios Rėvos, Stirnių ir Paalkių piliakalniai; Karmazinų, Grabijolų, Paaliosės, Padūkštų, Popų ir kiti pilkapynai. Karmazinų pilkapynas - didžiausias Vilniaus rajone, jame pilkapiai supilti VI-VIII a. Šiame pilkapyne, apžiūrėjus pagal buvusį pavidalą atstatytus 3 pilkapius, galima pamatyti, kaip atrodė pilkapiai tuo metu, kai juose buvo laidojama. Parko teritorijoje – Neryje ir upės pakrantėse yra išlikę nemažai mitologinių akmenų. Dūkštų ąžuolyne riogso mįslingas akmuo su senoviniais rašmenimis.

PAVILNIŲ REGIONINIS PAKAS

Mažiausiame šalyje (2150 ha) Pavilnių regionininiame parke saugomas išskirtinio grožio ledynmečio suformuotas raižytas žemės paviršius, šiandien pasidengęs miškingu rūbu (miškai užima net 73 % teritorijos), o taip pat srauniosios Vilnios slėnis su turtingu archaišku kultūros paveldu.

Šio regioninio parko kraštovaizdžio vaizdingumą lemia reljefas, pasižymintis labai dideliais santykiniais aukščių skirtumais, siekiančiais iki 100 m, bei žemės paviršiaus formų įvairovė. Čia kiekvienas gamtinis kraštovaizdis savitai padabintas žmogaus sukurtu apdaru, savitai pritaikytas naudojimui. Ypač vertingi eroziniai kalvynai (raguvynai) – giliai į pagrindinius šlaitus įsirėžusios, tankiai juos suskaidžiusios vandens erozijos išgraužtos žemės paviršiaus formos, vietomis sudarančios painius labirintus, vėduokles. Įdomiausia tai, kad daugelis jų nusileidžia į Vilniaus miesto gyvenamų kvartalų kiemus ir gatves. Keliaujant pėsčiomis galima apžvelgti įdomiausius erozinius darinius: unikalias Ribiškių ir Iškartų didžiąsias vėduoklės, bene ilgiausius Lietuvoje Lyglaukių atragius, Kalnų erozines vėduokles, Šveicarijos, Barsukynės, Rokantiškių bei Tuputiškių šlaitines raguvų sistemas, Ancučių ir Pūčkorių raguvynus, Vilnios šlaitus su įspūdinga Pūčkorių atodanga, išraiškingus Markučių erozinius latakus, stačiašlaitę Belmonto plynaukštę.

SALANTŲ REGIONINIS PARKAS

Salantų regioninis parkas (13102 ha) įsteigtas siekiant išsaugoti Erlos – Salanto – Minijos senslėnių ir jų apylinkių kraštovaizdį, bei gausias kultūros paveldo vertybes. Sraunios upės, unikalūs riedulynai, saviti tvarkingi miesteliai ir labai gausus kultūros vertybių skaičius suteikia šiam parkui nepakartojamo žavesio, išskirtinumo.

Iš pietų į šiaurę nutįsusios parko teritorijos širdis – sraunios Minijos, Salanto, Blendžiavos, Mišupės, Kūlupio, Eiškūno, Bartuvos upės su vaizdingais slėniais. Nors didžioji teritorijos dalis agrarinės paskirties (miškai sudaro tik 22 %), išliko unikalūs Šauklių, Kulalių, Erlėnų, Igarių riedulynai, kuriuose rieduliai savo pirmykštėje padėtyje slūgso dar nuo ledynų atsitraukimo laikotarpio. Įspūdingiausias, lankymui parengtas Šauklių riedulynas-kadagynas išsiskiria unikaliu, tundrą primenančiu kraštovaizdžiu, su įvairiausių formų, vešliais kadagiais siekiančiais net 6 m aukštį. Nemaža parke ir be galo didelių pavienių riedulių – Šilalės kaime stūkso penktas pagal dydį Lietuvoje akmuo „Šilalės kūlis“ (aukštis – 3,66 m, ilgis – 7,48 m, plotis – 5,48 m, apimtis – 18,33 m). Salantų miesto parke auga įspūdingas 28 m aukščio, 1,53 m skersmens, 4,8 m apimties kaštonas. Šauklių kaime įsikūrusi baltųjų gandrų kolonija (24 lizdai).

SIRVĖTOS REGIONINIS PARKAS

Sirvėtos regioninis parkas (8735 ha) įsikūręs Švenčionių aukštumos keterose, skiriančiose Nemuno ir Dauguvos baseinus.

Didžiausia kraštovaizdžio ypatybė – stačiašlaičiai dubakloniai, kuriuose šiaurės –pietų kryptimi nutįsusi Žeimenėlės – Sirvėtos upelių juosta, Ilgio – Vystučio ežerėlių kompleksas bei kalkinga žemapelkė, Ilgio, Mergežerio Bėlio, Sėtikio, Saločio, Sirvėtos, Staškinės, Kančiogino pratekamųjų ežerų sistema, bei raiškus Šventos dubaklonis. Miškais apaugę tik daugiau nei trečdalis teritorijos, bet gausu įspūdingų formų pavienių medžių ( Adamavo, Belionių ir Stanislavavo ąžuolai, Neversčių uosynas, Medišionių liepos, 20 liepų pavėsinė Lietuvos gamtos paminklų sąraše esantis Lino verdenės šaltinis (hidrogeologinis gamtos paminklas) pasižymintis skaidriu ir skaniu vandeniu, dėl ištirpusių karbonatų, geležies ir sieros junginių gausos turintis gydomųjų savybių .Gerai įsižiūrėjus galima pastebėti daug paukščių.

VEISIEJŲ REGIONINIS PARKAS

Veisiejų regioninis parkas (12200 ha) įsteigtas išsaugoti Šlavantų – Veisiejų - Kapčiamiesčio ežeryną, t. y. susikertančių ežeringų dubaklonių sistemą, botaniniu požiūriu vertingą Liūnelio ir Šlavantėlio ežerų tarpuežerį, kultūros paveldo paminklus bei vertybes, tarp jų Veisiejų urbanistinį kompleksą. Didžiausią regioninio parko dalį užima Šlavantų – Veisiejų – Kapčiamiesčio ežerynas. Iš viso parke 37 ežerai.

Svarbiausios gamtos vertybės. Didžiausi ežerai – Ančia, Snaigynas, Šlavantas, Ilgis, Verniejus. Dauguma ežerų pratakūs, turintys sudėtingą kranto liniją, raižytą dugną, vingiuoti kaip upės. Unikalus gamtos kampelis yra tarp Šlavantėlio ir Liūnelio ežerų. Tokios retųjų rūšių ir bendrijų įvairovės nedideliame plote niekur kitur Lietuvoje nėra. Natūralūs upeliai – svarbios ūdrų gyvenamosios ir migracijų vietos. Veisiejuose, Ančios ežero šiauriniame krante yra XVIII a. I pusėje Mykolo Masalskio užveistas parkas. Ringėliškės botaniniame zologiniame draustinyje auga brandūs miškai, peri vapsvaėdžiai, ereliai rėksniai. Regioniniame parke vertingos medvarlių ir balinių vėžlių populiacijos.

VENTOS REGIONINIS PARKAS

Ventos regioninis parkas įsteigtas išsaugoti Ventos paslėnių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes.

Ventos regioninis parkas dideles rekreacines galimybes turinti Šiaurės Žemaitijos saugoma teritorija. Nedidelėje, tik 10630 ha teritorijoje, yra didelė gamtos įvairovė, įdomių, netradicinių kultūros paveldo objektų, puikios sąlygos vandens turizmui ir stovyklavimui.
Lietuvos ir Europos mastu ypač vertinga Papilės atodanga, kuri išgarsino Lietuvą gerokai anksčiau nei buvo sukurtas nuotykių filmas „Juros periodo parkas“. Pirmą kartą moksliškai ištirta, aprašyta ir nustatytas amžius dar 1830 m. Papilės atodangoje galima išvysti juros periodo, mezozojinės eros suakmenėjusios faunos kompleksų, buvusių žemės paviršiuje prieš 155 – 130 milijonų metų. Tai unikalus geologinis gamtos paminklas.

Be svarbiausios, pavadinimą parkui davusios Ventos, parke teka dar keletas upių ir upelių - Virvytė, Dabikinė, Uogis, Avižlys ir kitos. Jų natūraliose slėniuose ir randama daugiausia botaninių vertybių. Upėms būdingos didelės išraiškingos kilpos, slėniams – statūs šlaitai su unikaliomis atodangomis. Ventos slėnis išskirtas ir kaip paukščių apsaugai svarbi teritorija, kurioje galima aptikti europinės svarbos saugomų rūšių paukščių – griežlę (Crex crex) ir tulžių (Alcedo atthis).
Parke yra ir daugiau gamtinių vertybių: Papilėje auga ir unikalūs gamtos paveldo objektai - 15-kamienė liepa, Rudikių ąžuolas, Žibikų pušyne stūkso išvaizdus, nuo ledynmečio iš pirmykštės vietos nepajudintas riedulys - mitologinis Juodasis akmuo, dar vadinamas Meilės akmeniu.