Paskutinę balandžio dieną pavyko padaryti labai didelį atradimą (bent jau sau pačiam
) – stambią sidabrinių kirų koloniją. Padėjo visiškas atsitiktinumas – remontuojama viena iš Kretingos pagrindinių gatvių. Dėl to teko sukti automobilį apvažiavimu per neišvaizdų pramoninį rajoną miesto pakraštyje. Dėmesį atkreipė netoliese besimakaluojantis neįprastai didelis kirų sambūris. Pasirodo, jie sukosi po „lapyno“, t.y. buvusio valstybinio Kretingos žvėrininkystės ūkio teritoriją ir šalia jos. Dabar tai jau yra privataus UAB‘o nuosavybė, o ir lapės nebeauginamos, tik šiek tiek audinių. Bet nuo sovietinių laikų ten tebestovi šiferiu dengtos stoginės, po kuriomis – tuščių narvų žvėreliams eilės. Tų stoginių net 80-90 ir kiekviena jų beveik pusės kilometro ilgio, o tai reiškia daugiau nei 30 km ilgio dvišlaičių stogelių liniją. Pribloškiantys masteliai, kaip ir pačios ūkio teritorijos dydis – maždaug 800 x 800 metrų. Aukšta betoninė ir spygliuota tvoros, palei jas viduje lakstantys palaidi sarginiai vilkšuniai, dabar jau tušti sargybos bokšteliai teritorijos kampuose – šiaip jau nelabai simpatiškas vaizdelis.
Na, o dabar apie paukščius. Tai va, šioje karinį miestelį primenančioje „tvirtovėje“ sukosi šimtai rudagalvių ir sidabrinių kirų. Kadangi aukštos tvoros neleido pažvelgti vidun, pamaniau, kad jie suskridę vien tik vagiliauti audinėms tiekiamo ėdalo iš žuvų atliekų. Bet radus aukštesnę kalvelę atsivėrė dar ir kitoks įspūdingas vaizdas – ant tų stoginių, vos trijų metrų aukštyje sukrautos dešimtys sidabrinių kirų lizdų, kuriuose ir šalia kurių dėl mano netikėto pasirodymo nerimavo jų šeimininkai. Bent šeši užimti lizdai pūpsojo ir ant tolumoje stovinčio aukšto pastato stogo, ir tai tik viename matomame jo šlaite. Žodžiu, žiūrint mūsiškiais masteliais tai yra nemenka sidabrinių kirų kolonija – matyt, ne mažiau kaip 50 lizdų. Tai reikštų antrosios pagal dydį (po Kretuono ežero salos) žinomos perimvietės Lietuvoje statusą. Tiesa, sidabrinių lizdai Kretingoje išsibarstę pakankamai dideliame plote ir toli gražu ne visoje ūkio teritorijoje. Nemažos dalies, berods, naujesnių stoginių šlaitai yra statesni ir aiškiai dėl to kirai lizdų ant jų nesukrovė. Greta perinčių suaugusių sidabrinių tupinėjo ir jauni paukščiai. Gerokai nustebino rudagalvių kirų gausa. Didelė jų dalis buvo suaugę ir jiems dabar turėtų būti pati perėjimo pradžia. Suprantamas jų lankymosi tame „lapyne“ tikslas, bet yra vienas „bet“. Arti, bent jau keliolikos kilometrų atstumu kol kas nežinome jokios jų kolonijos, kuri vistik turėtų egzistuoti. Beje, atstumas nuo Kretingos kirų kolonijos iki jūros – lygiai 10 km. Kadangi prie žvėrininkystės ūkio lankiausi pasibaigus darbo valandoms ir jau nebesant jokiems viršininkams, į jo teritoriją pakliūti tą dieną nebuvo jokių galimybių.
Šią savaitę pasisekė nuskaityti tris trijų „tautybių“ kaspijinių kirų (
Larus cachinnans) žiedus – lietuvio, baltarusio ir lenko. Įdomiausias – mūsiškis pernykštis jauniklis su žiedu EN 01936. Tai trečias mano praktikoje aptiktas Kretuono ežero kaspijinis kiras su lietuvišku žiedu (vieno žiedo nepavyko pilnai perskaityti). Dar vienas toks yra stebėtas šiaurinėje Vokietijoje. Šiemet planuojama stambiųjų kirų jauniklius Lietuvoje žieduoti spalviniais žiedais, tad tokių stebėjimų turėtų gerokai pagausėti. Iki šiol tik Kiaulės Nugaros saloje praėjusią vasarą buvome taip paženklinę septynetą sidabrinių kiriukų.
Pas mus atlėkę Baltarusijoje ir Lenkijoje apžieduoti kaspijiniai – nebe naujiena. Iliustracijai pridedu kelias nuotraukėles. Po Kretingos kolonijos vaizdų toliau iš eilės eina lietuvis, baltarusis ir lenkas kaspijiniai. Galima palyginti jų išvaizdą (kūno šviesumą, snapą) su greta esančiais bendraamžiais sidabriniais. Tiesa, baltarusiško kiro nuotraukoje dešinėje gulintis sidabrinis vienintelis yra jau ne 2cy, bet 3cy amžiaus. Iš to matosi, kad pagal bendrą išvaizdą 2cy kaspijinis šiuo metu atrodo labai panašus į 3cy sidabrinį, tik „tertials“ neduoda suklysti. Na, o lenkas - garantuotai patinas galingu snapu.