Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Visiems, kas domisi paukščiais
Dabar yra 2024-03-28 17:50 (Ket)

Visos datos yra UTC+02:00




Naujos temos kūrimas  Atsakyti į temą  [ 544 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1 2 3 4 528 Kitas
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Paukščių rojus
StandartinėParašytas: 2006-06-16 18:20 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Ši tema skirta aprašyti kiekviena"- paukščiu roju" nacionalini parką ar draustinį, o gal šeip kokia miela paukščiams vietelę. Tikiuos bus įdomu :)

Beto čia dar bus pateikiamos naujienos iš šių kampelių, bei nuotraukos

Jei gausiu daugiau informacios apie šiuos kampelius būtinai įdėsiu


Paskutinį kartą redagavo paukstelis 2006-08-07 13:21 (Pir), redaguota 6 kartą(us).

Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 18:23 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Kuršių Nerijos Nacionalinis parkas

Kuršių nerijos nacionalinio parko niekada neapleidžia paukščiai. Kai rudeniop žemyne nutyla jų giesmės, ištuštėja ežerai, nerijoje vis dar galima sutikti virš 300 paukščių rūšių.

Kuršių nerijos geografinė padėtis labai įdomi paukščių stebėtojams. Čia eina Baltosios - Baltijos jūrų migracinis kelias, kuriuo pralekia milijonai įvairių rūšių paukščių, todėl nerijoje yra puikios sąlygos migracijų tyrimams. Šiuo metu čia veikia Juodkrantės paukščių žiedavimo stotis. Kiekvieną rudenį Naglių gamtos rezervate iškeliami tinklai paukščiams gaudyti. Per vieną sezoną čia sužieduojama apie 10 - 11 tūkst. paukščių.

Pavasarinių, o ypač rudeninių migracijų metu galima pamatyti didelius kikilių (Fringilla), zylių (Parus) pulkus ir juos lydinčius paukštvanagius (Accipiter nisus). Danguje dažnai sklando suopiai (Buteo), pralekia ereliai žuvininkai (Pandion haliaätus), sketsakaliai (Falco subbuteo), lingės (Circus). Marių įlankėlėse būriuojasi įvairių rūšių antys (Anatidae), kragai (Podiceps), pailsėti sustoja mažųjų (Cygnus columbianus) ir giesmininkių (Cygnus cygnus) gulbių pulkai.

Rugpjūčio mėnesį pajūrio ir pamario paplūdimiuose laksto juodkrūčių bėgikų (Calidris alpina) būreliai, didžiosios kuolingos (Numenius arquata), griciukai (Limosa), jūrinės šarkos (Haematopus ostralegus) ir kitų rūšių tilvikai. Virš vandenų klykia juodosios (Chlidonias niger) ir upinės (Sterna hirundo) žuvėdros, ant molų ir smėlio kopų sutūpę ilsisi 5 rūšių kirai (Larus).

Žiemą jūroje ties nerija susirenka tūkstantiniai žiemojančių vandens paukščių būriai. Jūroje maitinasi juodosios antys (Melanitta nigra), nuodėgulės (Melanitta fusca), ledinės antys (Clangula hyemalis), narai (Gavia) ir kiti. Atvirose marių properšose būriuojasi didieji dančiasnapiai (Mergus merganser), klykuolės (Bucephala clangula), virš jų dažnai sklando jūriniai ereliai (Haliaätus albicilla).

Vasarą Kuršių nerijoje lizdus suka apie šimto rūšių paukščiai. Gegužės- birželio mėnesiais virš kopų ir apsauginio kopagūbrio čirena vieversiai (Alauda arvensis). Miškuose gieda kikiliai (Fringilla coelebs), pečialindos (Phylloscopus), liepsnelės (Erithacus rubecula), devynbalsės (Sylvia), strazdai (Turdus), ciksi įvairių rūšių zylės (Parus). Marių nendrynuose triukšmauja krakšlės ir nendrinukės (Acrocephalus), jauniklius veda ausuotieji kragai (Podiceps cristatus), didžiosios antys (Anas platyrhynchos), gulbės nebylės (Cygnus olor).

Juodkrantės apylinkėse įsikūrusi mišri pilkųjų garnių (Ardea cinerea) ir didžiųjų kormoranų (Phalacrocorax carbo) kolonija. Tai viena iš didžiausių ir seniausiai žinomų kolonijų Lietuvoje. 2002m. joje perėjo 1981 didžiųjų kormoranų ir 525 pilkųjų garnių poros.

Nacionaliniame parke peri reti ir saugomi paukščiai. Mažiau žmonių lankomose vietose lizdus tvarko jūriniai ereliai. Kasmet peri 2-3 poros. Miškuose peri ir juodasis peslys (Milvus migrans), aukštose pušyse įsikuria sketsakaliai (Falco subbuteo). Pajūryje ant smėlio kiaušinius deda jūriniai kirlikai (Charadrius hiaticula). Nerijos sengirėse ūbauja uldukai (Columba oenas).

Pilkosiose kopose ir ant apsauginio kopagūbrio galima sutikti kitur Lietuvoje retą dirvoninį kalviuką (Anthus campestris). Vasarą marių įlankėlėse plaukioja bene gražiausių Lietuvoje - urvinių ančių (Tadorna tadorna) poros su jaunikliais.Daug rušiu buvo rasta šiame parke


Paskutinį kartą redagavo paukstelis 2006-12-28 17:57 (Ket), redaguota 2 kartą(us).

Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 18:25 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Aukštaitijos nacionalinis parkas

Aukštaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1974 metų kovo 29 d. Jo tikslas- išsaugoti čia esančias gamtos ir kultūros
vertybes ateities kartoms, organizuoti mokslinius tyrimus, pažintinį turizmą. Plotas 29 100 ha.Parkas yra trijų rajonų
sandūroje: Ignalinos rajone yra 58 % parko teritorijos, Utenos- 25 %, Švenčionių- 17%. Nacionalinio parko direkcija
įsikūrusi Ignalinos rajono Palūšės kaime. Tel.(8-299) 53135 ir 52891, faksas 53135. Nacionalinio parko teritorija
suskirstyta į zonas, kurioms taikoma skirtinga apsaugos tvarka. Yra apsauginė, rekreacinė ir ūkinė zonos. Griežtos
apsaugos zona - rezervatas- užima 2,15 % parko teritorijos. Čia lankytis leidžiama tik su parko administracijos atstovu.


Paskutinį kartą redagavo paukstelis 2006-06-16 19:46 (Pen), redaguota 3 kartą(us).

Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 18:26 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Anykščių regioninis parkas

Anykščių regioninis parkas įkurtas 1992 metų rugsėjo 24 dieną vertingiausioms gamtiniu ir kultūriniu požiuriu Šiaurės Rytų Aukštaitijos teritorijoms išsaugoti, naudoti ir tvarkyti. Pagrindiniai šio parko uždaviniai:

- išsaugoti ypač vertingus Anykščių krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, juos pritaikyti
pažintinei reakriacinei ir ūkinei veiklai;
- organizuoti gamtos aplinkos, etnokultūros paveldo ir mokslinius tyrimus, pastovius stebėjimus,
kaupti informaciją;
- išsaugoti ir atkurti sunaikintas kultūros vertybes Burbiškio dvaro ansamblyje, Anykščių
senamiesčio ir Elmės apylinkių archeologiniuose kompleksuose, puoselėti Aukštaitijos
kultūros tradicijas, propaguoti aplinkosaugos idėjas ir žinias, tradicines ūkininkavimo
formas, plėtoti pažintinį turizmą.

Anykščių regioninio parko bendras plotas yra 16296 ha. Ir jų miškai sudaro 5029 ha (33%). Anykščių regioninio parko teritorija pagal ūkininkų ir gamtos apsaugos funkcijų prioritetą suskirstyta zonomis:

I. Koncervacinė zona:
Rezervatas (74 ha, 0,5%);
Draustiniai (7560 ha, 49,6%);
II. Apsauginė zona (1617 ha, 10,6%);
III. Rekriacinė zona (505 ha, 3,4%);
IV. Ūkinė ir gyvenamoji zonos (5451 ha, 35,8%).

Dabartinį regioninio parko reljefą suformavo paskutinis ledynmetis prieš 16 tūkst. metų. Jma tirpstant atsirado senkloniai, kuriais dabar teka Šventoji, Virinta ir daugelis kitų upių ir upelių. Aukščiausios kalvos siekia iki 194 metrų, o giliausias Šventosios upės slėnis 60 metrų virš jūros lygio. Parko teritorijos gelmėms būdingas nestoras ledyninių nuogulų sluoksnis. Daugeliu atveju jis nesiekia nei 100 m, o yra vietų, kur jo storis vos keli metrai. Po nuogulų sluoksniu ant senojo devono pamato stūgso kvarcinio neogeninio smėlio klodai. Jo plotai eina iš šiaurės į pietus rytine ir centrine parko dalimi.

Regioniniame parke yra vienas gamtinis rezervatas, 4 kraštovaizdžio draustiniai, 3 botaniniai, 4 geomorfologiniai, 4 hidrografiniai, 1 telmologinis ir 1 ichtiologinis draustiniai. Anykščių senamiestis paskelbtas urbanistiniu draustiniu. Siekiant išsaugoti 1853 metais statytusklasicistinio stiliaus Burbiškio dvaro rūmus ir peizažinį parką, įkurtas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinis.


Paskutinį kartą redagavo paukstelis 2006-06-16 19:48 (Pen), redaguota 2 kartą(us).

Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 18:26 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Informacija gauta iš www.lietuvosgamta.com ši svetaine dar plėsis


Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 18:35 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Dar galeciau visokiu idomybiu ideti bet manau kas susidomes ir netinges nueis i svetaine :)


Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 18:55 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Žemaitijos nacionalinis parkas

Parke užregistruotos 189 paukščių rūšys, iš jų 48 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, būtent juodieji gandrai (Ciconia nigra), vapsvaėdžiai (Pernis apivorus), pilkosios meletos (Picus canus), griežlės (Crex crex) ir kt. Aptiktos 49 žinduolių rūšys, kurių 12 yra Lietuvos Raudonojoje knygoje, pvz.: lūšis (Lynx lynx), ūdra (Lutra lutra), šermuonėlis (Mustela erminea), baltasis kiškis (Lepus timidus), rudasis ausylis (Plecotus auritus ) ir kt. Iš Lietuvoje žinomų 14 šikšnosparnių rūšių net 10 gyvena Parke. Parko upeliuose ir ežeruose aptiktos 26 žuvų rūšys. Platelių ežere, be daugybės įprastų žuvų, veisiasi ir lašišinių šeimos žuvys – seliava (Caregonus albula) ir ežerinis sykas (Caregonus lavaretus holsatus), užsilikę iš poledynmečio laikų. Daugelyje ežerų ir upelių gyvena plačiažnypliai vėžiai (Astacus astacus). Užregistruotos ir kai kurios retos drugių, vabalų bei moliuskų rūšys.


Paskutinį kartą redagavo paukstelis 2006-06-16 19:49 (Pen), redaguota 1 kartą(us).

Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 18:59 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Varnių nacionalinis parkas

Parko teritorijoje aptinktos 182 paukščių rūšys (peri per 120 rūšių), iš kurių net 46 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, 42 rūšys įrašytos į TARYBOS DIREKTYVOS dėl laukinių paukščių apsaugos I priedą. Tačiau dalies iš jų, kurie dar prieš porą dešimtmečių gyveno Stervo ir Biržulio ežerų apylinkėse, dabar jau neberandame arba jie tapę tik retai užklystančiais svečiais, kai kurie aptinkami tik migracijų metu.

Biržulyje išnyko kadaise gausi buvusi mažųjų kirų (Larus minutus) kolonija, kuri priviliodavo ir kitų rūšių paukščius, sumažėjo baltasparnių žuvėdrų (Chlidonias leucopterus) kolonija, tačiau ežere įsikūrė retos juodosios žuvėdros (Chlidonias niger). Biržulio apylinkėse anksčiau perėję startsakaliai (Falco columbarius), gaidukai (Philomachus pugnax), kukučiai (Upupa epops), dirvoniniai kalviukai (Anthus campestris) ir kai kurie kiti reti paukšciai pastaraisiais metais stebimi tik migracijų metu. Biržulio ir Stervo nendrių ir meldų dvimetrinio aukščio ,,miškai", aplinkiniai pelkynai ir tylūs miškeliai sudaro puikiausius paukščių namus. Todėl Biržulio botaninis-zoologinis draustinis, Stervo gamtinis rezervatas, taip pat Debesnų, Paršežerio, Kauklių, Antkantų, Sydeklio pelkės — tai geriausios buveinės paukščiams. Čia peri didieji baubliai (Botaurus stellaris), vištvanagiai (Accipiter gentilis), pievinės lingės (Circus pygargus), tetervinai (Tetrao tetrix), gervės (Grus grus), švygždos (Porzana porzana), plovinės vištelės (Porzana parva), griežlės (Crex crex), pilkosios (Picus canus) ir žaliosios meletos (Picus viridis), plėšriosios medšarkės (Lanius excubitor), ūsuotosios zylės (Panurus biarmicus), mėlyngurklės (Luscinia svecica). Aptinkami juodakakliai (Podiceps nigricollis) ir rudakakliai (Podiceps grisegena) kragai, pilkosios žąsys (Anser anser), mažieji ereliai rėksniai (Aquila pomarina), griciukai (Limosa limosa), bei kiti reti ir įdomūs paukščiai.


Paskutinį kartą redagavo paukstelis 2006-06-16 19:50 (Pen), redaguota 1 kartą(us).

Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 19:02 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Pajūrio ragijoninis parkas

Regioninio parko teritorijoje ornitologinių tyrimų metu buvo aptiktos 138 paukščių rūšys, iš jų 65-ios perinčios. Tačiau manoma, kad dar 16 rūšių galėtų čia perėti. Parke stebėta 21 paukščių rūšis yra įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą. Įtariama, kad peri pilkoji gervė, kukutis. Stebėti perintys raudonkojai tulikai, mažosios žuvėdros, kukučiai. Kas met peri pelėsakaliai. Pilkųjų kopų zonoje peri apie 20 porų dirvoninių kalviukų. Svarbiausia paukščiams teritorija – europinės svarbos paukščių žiemavietė jūroje tarp Karklės ir Palangos. Žiemos metu jūroje, 1 - 2 km. atstumu nuo kranto susirenka tūkstantiniai vandens paukščių būriai. Tai juodosios, žilosios, ledinės antys, klykuolės, sibirinės gagos, didieji, vidutinieji, mažieji dančiasnapiai, juodakakliai, rudakakliai narai. Ypač pažymėtina sibirinė gaga - globaliai nykstanti rūšis.

Paukščių stebėjimas

Nutirpus ledui, pavasarį, galima pamatyti daug vandens paukščių migracijos metu trumpam apsistojusių parko ežerėliuose. Tai ir gulbių giesmininkių, ir kuoduotųjų ančių būriai, cyplės, kryklės, ir kiti sparnuočiai, kuriuos kitu metų laiku pamatyti yra gana sunku. Tam tikslui, paukščių mylėtojai, prie Plocio ežerėlio yra pastatytas stebėjimo namelis.


Paskutinį kartą redagavo paukstelis 2006-06-16 19:51 (Pen), redaguota 1 kartą(us).

Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 19:04 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Vištyčio regijoninis parkas

Sūduvos pakraštyje, prie sienos su Lenkija ir Rusijos Kaliningrado sritimi, yra Vištyčio regioninis parkas. Parkas įsteigtas gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu vertingiems pietvakarių Lietuvos kraštovaizdžio kompleksams saugoti ir tvarkyti. Sūduva-derlingų lygumų kraštas. Miškų čia visai nedaug, bet regioniniame parke miškai užima daugiau kaip pusė parko ploto. Kalvų ir kalvelių taip pat netrūksta. Drausgirio ir Grybingirio gamtiniai rezervatai saugo ąžuolų medynus, ūkinės veiklos nesužalotus mišriuosius miškus su didele augalų ir gyvūnų rūšių įvairove. Gamtos turtais išsiskiria turtingas Kylininkų kraštovaizdžio draustinis. Neliestos gamtos plotai išsaugojo gausias retųjų augalų populiacijas, juodųjų gandrų, erelių rėksnių, gervių ir kitų saugomų paukščių buveines. Gamtos megėjus sudomins ir kiti parko draustiniai.


Paskutinį kartą redagavo paukstelis 2006-06-16 19:57 (Pen), redaguota 2 kartą(us).

Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 19:11 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Dzūkijos nacionalinis parkas

Parke priskaičiuojama 198 rūšių sparnuočiai, kurių tarpe randama per 50 rūšių retų paukščių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą.
Dideliuose pušynų plotuose būdingiausiems paukščiams priskiriami kikiliai, margasparnės musinukės, kuoduotosios zylės, strazdai giesmininkai, amaliniai strazdai, juodosios meletos ir kt. Kirtavietėse, retmėse ir laukymėse sutinkami miškiniai kalviukai, ligutės, leliai.
Mišriuose miškuose ties vandens telkiniais, papelkiais sutinkamos slankos, jerubės. Senesniuose ir nuošaliau augančiuose medynuose gyvena juodieji gandrai, ereliai rėksniai, juodieji pesliai, vapsvaėdžiai, stebėti jūriniai ereliai, erelis žuvininkas, gyvatėdis. Pelėdų nėra gausu, bet greta įprastinių rūšių - naminės pelėdos bei mažojo apuoko sausuose brukniašiliuose peri lututės, parke yra žinoma ir viena iš nedaugelio Lietuvoje didžiojo apuoko perimviečių.
Išskirtinis parko, kaip ir visų Druskininkų-Varėnos miškų masyvo bruožas yra uoksinių paukščių gausumas. Papelkiuose, upių ir ežerų pakrantėse yra daug senų, papuvusių medžių, kur kuriasi reti uoksiniai paukščiai: uldukai, pilkosios meletos, baltnugariai geniai, tripirščiai geniai. Miškuose nuklydusiuose kaimuose ar netoli jų sutinkami žalvarniai, žaliosios meletos ir kukučiai.
Nors pievos bei ganyklos užima nedidelius plotus, čia dar neretai galima išgirsti griežlę, gyvena ir kelios putpelių poros. 1994 m. atliktos baltųjų gandrų apskaitos metu parke suskaičiuota tik 35 gandralizdžiai, kuriuose pastoviai peri šie paukščiai.
Dideliuose pelkynuose prie Čepkelių rezervato gyvena kurtiniai, tetervinai, gervės. Parko ežeruose ir upėse būdingiausios antys yra klykuolės, kurios čia randa pakankamai uoksų lizdams įrengti. Kitos dažniau sutinkamos antys - tai kuoduotosios ir didžiosios antys, rudagalvė bei dryžgalvė kryklės. Prie didesniųjų parko upių kuriasi tulžiai, didieji dančiasnapiai, nereti pilkieji garniai, o kartais užklysta ir baltasis garnys. Nemuno salose peri rudagalviai kirai, upinės žuvėdros, upiniai kirlikai.


Paskutinį kartą redagavo paukstelis 2006-06-16 19:53 (Pen), redaguota 1 kartą(us).

Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 19:14 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Aukštadvario regioninis parkas

Aukštadvario regioninis parkas įsteigtas siekiant išsaugoti Verknės ir Strėvos ežeringų aukštupių kraštovaizdį, jų gamtinę ekosistemą, didelę augalų ir gyvūnų įvairovę, kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Parkas yra pietryčių Lietuvoje, vaizdingoje Dzūkų aukštumoje. Beveik visa teritorija yra Trakų rajone, tik nedidelė šiaurės vakarinė dalis priklauso Prienų ir Kaišiadorių rajonams.

Plotas - 17 240 ha, išskirta Mergiškių gamtinis rezervatas ir 15 draustinių: Antakmenių, Tabaliukų, Verniejaus, Strėvos ištakų hidrografiniai, Mergiškių, Saloviškių, Spindžiaus, Strėvos aukštupio, Verknės, Vilkokšnio, Verknės aukštupio kraštovaizdžio, Skrebio botaninis, Verknės botaninis-zoologinis, Mošos archeologinis, Aukštadvario urbanistinis. 27 teritorijos atitinka Europos svarbos buveinių kriterijus.

Didelė paukščių įvairovė - aptiktos 165 rūšys, iš jų 37 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Peri tripirštis genys, pilkoji meleta, vapsvaėdis, pievinė lingė, tulžys, žvirblinė pelėda, griežlė ir kt.


Paskutinį kartą redagavo paukstelis 2006-06-16 19:54 (Pen), redaguota 1 kartą(us).

Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 19:22 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Nemuno deltos regioninis

Nemuno deltos regioninis parkas buvo įsteigtas 1992 metais siekiant išsaugoti originalų Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parko plotas - daugiau kaip 29 tūkst. ha. Jis apima Nemuno deltos dalį su Ventės ragu, Rusnės sala, prisišliejusiomis Ragininkų, Galzdonų salomis, Krokų Lankos ežeru, Aukštumalos, Rupkalvių, Medžioklės pelkėmis.
Dabartinio regioninio parko paviršius - lėkšta, žema Nemuno deltos lyguma, susidariusi iš upės sąnašų. Pamarys ir delta nuo seno garsėjo kaip žvejų kraštas. Ir ne be reikalo. Žuvies čia išties daug. Deltoje neršia spintelės, stintos, šamai, karosai. Lašiša ir šlakis įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Verslinė žvejyba daugelyje regioninio parko vandens telkinių reguliuojama ir ribojama.Čia priskaičiuojama iki 140 įvairiausių paukščių, keletas įtraukta į raudonają knygą.


Paskutinį kartą redagavo paukstelis 2006-06-16 19:55 (Pen), redaguota 1 kartą(us).

Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-16 19:24 (Pen) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Kurtuvėnų regioninis parkas

Kurtuvėnų regioninis parkas turi daugybę įdomių lankytinų vietų.Važiuojant iš Šiaulių Užvenčio link, galime išvysti didžiausią plotą Lietuvoje užimančius Svilės šaltinius, kurie turi gydomųjų galių. Šiame regioniniame parke nemažai piliakalnių: Vainagių, Kurtuvėnų ir Bubių. Kurtuvėnų dvaras - vienas iš seniausių Lietuvoje.
Čia aptinkama daug retų lietuvoje perinčių paukščių. Prieš Raudos upelį galima išvysti gamtos paminklą - "Šešiakamienę" eglę. Unikalios eglės aukštis - apie 23 m., kamienų skersmuo - nuo 02 iki 0,4 m. Šalia senojo tilto per Dubysos upę auga penkios Bubių tuopos , kurių aukštis - apie 35 m., o apimtis daugiau nei 5 m.
Netoli nuo Svilės šaltinių yra dar viena unikali vieta - Kryžių kryžkelė. Žmonės manydami, jog ta vieta šventa, kryžkelėje pradėjo melstis, statyti kryžius, kabinti rožančius.


Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-19 17:58 (Pir) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Žuvinto biosferos rezervatas

Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje yra daug vertingų biotopų. Žuvinto gamtiniame rezervate galime aptikti aktyviąsias aukštapelkes, tarpines pelkes, žemapelkes, aukštapelkinius pušynus, šlapiuosius juodalksnynus, bei eutrofinį Žuvinto ežerą. Amalvo draustinis nukentėjo nuo melioracijos, todėl aptinkame degradavusias aukštapelkes, nusausintus ir užaugusius krūmais didelius žemapelkių plotus. Šalia Žuvinto ežero esančiame Kiaulyčios draustinyje yra vertingos pievų bendrijos. Buktos miške galime aptikti vertingas plačialapių miškų, šlapiųjų juodalksnynų, skroblynų bendrijas.
Labiausiai Žuvinto vardą išgarsino paukščiai. Ežere buvo labai daug paukščių, kurie viliojo tyrinėtojus jau XIX amžiuje. Iš viso Žuvinto biosferos rezervate nuo 1980 m. yra stebėtos net 227 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 rūšys čia perėjo ar peri. Žuvinto rezervate migracijų metu apsistoja įspūdingi varnėnų, šiaurinių žąsų, Lietuvoje saugomų pilkųjų žąsų bei gervių pulkai. Rezervate peri daug saugomų paukščių rūšių: didysis baublys, gervė, tetervinas, didžioji kuolinga, meldinė nendrinukė, juodasis gandras ir kt.

Žuvinto rezervate yra rasta 108 samanų, 105 dumblių, 107 grybų ir daugiau nei 600 rūšių aukštesniųjų augalų. Tokia didelė augalų įvairovė yra galima dėl didelės biotopų įvairovės.

Žuvinto rezervate užfiksuota apie 2000 vabzdžių, 5 roplių ir 10 varliagyvių rūšių. Rezervate aptikta virš 40 rūšių žinduolių. Tai ir vilkai, briedžiai, šernai, lapės, kanadinės audinės, bebrai, smulkūs graužikai. Žuvinto ežere gyvena Lietuvoje saugomos ūdros. Gyvenvietėse aptinkamos šikšnosparnių kolonijos. Vien tik Žuvinto ežere aptinkamos 22 žuvų rūšys. Lydekos, karšiai, lynai, vijūnai bei kt. Žuvintas garsus ne tik kaip paukščių karalija. Tai viena turtingiausių gamtine įvairove Lietuvos teritorijų, išsiskiriančių itin vertingu ir unikaliu gamtiniu kompleksu. Teritorijoje telkiasi retos ir nykstančios (tarp jų ir globaliai nykstančios) augalų ir gyvūnų rūšys, bei mažai kur išlikę Lietuvoje šlapžemių augalų bendrijos ir buveinės
Žuvinto biosferos rezervate iki šiol užregistruota 3787 grybų, augalų ir gyvūnų rūšys, iš jų: 292 grybų, 987 dumblių, samanų ir aukštesniųjų augalų rūšys. Gyvūnijos karaliją sudaro 2199 bestuburių, 21 žuvų, 10 varliagyvių, 5 roplių, 230 paukščių, 43 žinduolių rūšys.

Tuščiaviduris rūtenis.Čia prieglobstį randa 119 Lietuvoje saugomų Raudonosios knygos grybų, augalų ir gyvūnų rūšių, 4 iš jų - ypač saugomos. Biosferos rezervatas yra Natura 2000 teritorija, kurioje specialiai saugoma 12 Paukščių direktyvos rūšių, bei migruojančių vandens paukščių apsistojimo vietos, 6 Buveinių direktyvos augalų ir gyvūnų rūšys ir 16 buveinių tipų.


paukstelis


Parašytas: Tr. 06 21, 2006 5:39 pm Rašyti temą:
Žuvinto Rezervatas

2005 m. vasario 2 d.
Tarptautinė pelkėtų vietovių diena

Ji žymi datą, kai daugiau nei prieš 30 metų, 1971–aisiais, Irano mieste Ramsare, ant Kaspijos jūros kranto buvo pasirašyta Pelkių bei seklių vandenų konvencija (Ramsaro konvencija).

Pelkių diena biosferos rezervato direkcijoje minima pirmąkart.


2005 m. vasario 11 d.
Interneto vartotojams duris atvėrė Žuvinto biosferos rezervato svetainė.
2005 m. vasario 11 dieną interneto vartotojams duris atvėrė Žuvinto biosferos rezervato svetainė. Gausiai iliustruotoje svetainėje galite susipažinti su Žuvinto istorija ir dabartimi, rezervato teritorijoje vykdomais arba planuojamais vykdyti projektais. Vienas jų Tarptautinio žemės ūkio centro ir Gamtos paveldo fondo įgyvendinamas PIN-Matra projektas, kurio vykdymą, kaip ir svetainės sukūrimą, finansuoja Nyderlandų Vyriausybė.


2005 m. liepos 4 d.
Latvių pelkėtyrininkai domėjosi Žuvinto pelkėmis



ES projekto LIFE-Nature „Latvijos pelkių tvarkymo plano įgyvendinimas“ dalyviai, vadovaujami žymios Latvijos botanikės dr. Maros Pakalnės liepos 2-4 d. lankėsi Žuvinto biosferos rezervate. Pelkių atkūrimo, hidrologinio rėžimo išsaugojimo klausimai yra labai svarbūs ne tik Žuvinto ir Amalvo pelkėms, bet ir daugeliui Latvijos pelkių. Ekspertai, kurių tarpe buvo Botanikos instituto mokslininkai vadovaujami dr. Valerijaus Rašomavičiaus pasidalijo patirtimi, kaip tvarkyti Žuvinto ir Amalvo pelkes.



2005 m. liepos 20 d.
Jau įkurtas Žuvinto bičiulių klubas

2005 m. liepos 7 d. įregistruotas „Žuvinto bičiulių klubas“, kurio tikslas organizuoti ir vykdyti veiklą susijusią su Žuvinto biosferos rezervato gamtos vertybių apsauga ir populiarinimu, ekologiniu švietimu, ypač vietos bendruomenėse ir jaunimo tarpe. Klubas šiuo metu vienija 15 narių.

Adresas: Žuvinto bičiulių klubas, Aleknonių k., LT-64301 Simnas, Alytaus r.
Tel./faksas: 8 315 49540
El. paštas: zuvintas@takas.lt



2005 m. rugsėjo 24 d.
Pelkių tvarkymui aptarti – tarptautinis seminaras

Žuvinto biosferos rezervate 2005 m. rugsėjo 27-29 dienomis vyko pelkių atkūrimo seminaras. Seminaro metu užsienio šalių – Nyderlandų, Danijos, Suomijos ir Baltarusijos bei Lietuvos ekspertai dalijosi patirtimi, kaip atkurti užpelkėjusias teritorijas ir durpynus. Išvykos į Amalvo bei Žuvinto pelkes metu vertinta jų augalija, hidrologinė situacija bei galimos priemonės jai pagerinti. Pristatytas rengiamas Amalvo gamtotvarkos planas, aptartos nusausintų šlapžemių atkūrimo bei valdymo galimybės pelkių komplekso teritorijose. Buvo diskutuojama dėl rekomendacijų pelkių atkūrimui, siekiant užtikrinti užpelkėjusių teritorijų ir durpynų palankų apsaugos statusą. Seminarą organizavo PIN-Matra projektas “Natura 2000 teritorijų tvarkymas ir atstatymas parengiant integruotą Dovinės baseino valdymo planą Lietuvoje”.



2005 m. spalio 3 d.
Paukščių palydų dalyviai suskaičiavo 8 tūkstančius paukščių



Pirmą spalio savaitgalį Žuvinto biosferos rezervate vyko Paukščių palydos. Palydų dalyviai lankėsi ir Metelių regioniniame parke. Į ją susirinko gausus būrys dalyvių besidominčių paukščiais ar mėgstančių ilgiau laiko praleisti gamtoje. Šiemet paukščių palydų šventėje dalyvavo per 130 dalyvių iš Vilniaus, Alytaus, Varėnos, Biržų miestų ir rajonų. Dalyviai užregistravo 38 paukščių rūšis ir priskaičiavo virš 8 tūkst. paukščių.


2005 m. spalio 4 d.
Tvarkymo plano pristatymas susilaukė didelio visuomenės dėmesio


Pristatytas visuomenei naujai paruoštas Žuvinto biosferos rezervato tvarkymo planas susilaukė didelio susidomėjimo. Didžiausias dalyvių skaičiumi susirinkimas vyko Daukšių k. Marijampolės sav. Gyventojai turėjo daugybę klausimų ne tik tvarkymo plano autoriams – Geologijos ir geografijos instituto specialistui Marijui Pileckui, bet ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Žuvinto biosferos rezervato direkcijos atstovams. Gyventojai iš esmės pritarė Tvarkymo plano sprendiniams.



2005 m. spalio 8 d.
Bobų vasaros orai palankūs išskrendantiems sparnuočiams

Netikėtai užsitęsusi šiluma, atplūstanti vis naujomis bangomis neleidžia užmiršti vasaros ir stebina rudeninių spalvų gausa. Ryškiausiomis spalvomis sutviskę lapuočiai ir netikėtai pražydę pavasariniai augalai, vasariška šiluma besilepinantys žiogai, sode parūgusiais obuoliais krituoliais besisvaiginantys drugiai admirolai ir virtinės, būriai migruojančių paukščių.

Tokie orai ne tik gamtai, bet ir ją stebintiems yra tikra šventė. Tereikia apsidairyti – bet kur, laukuose, pamiškėse ar miesto pakraščiuose, ir neatsistebėsi praskrendančių sparnuočių gausa. Kikiliai, alksninukai, susimaišę su čivyliais, kartais tūkstantiniais būriais trumpam nutūpia laukuose ar pagriovių krūmuose kad vėl, gal paukštvanagio pabaidyti skubėtų pietvakarių kryptimi. Jau trečia savaitė kai smulkių giesmininkų migracija ypač stipri, tačiau jai galo nesimato. Dar gausu ir pempių, kurios jau gerokai vėluoja.

Dešimt dienų vėliau, nei įprastai praėjusią savaitę virš Žuvinto sugirgsėjo šiaurinės žąsys – želmeninės, baltakaktės. Šiomis dienomis aukštai padangėje išsirikiavę jų trikampiai, kartu su pagaliau pasirodžiusiais gausesniais gervių būriais kasdien džiugina akį. Mažai Dzūkijos laukuose želmenų, todėl žąsims geriau nesustojant skristi kur kitur, labiau link vakarų. Beje, ramios ir žvaigždėtos spalio naktys taip pat labai palankios migracijai. Žuvinte net nesistebi tamsoje skrendančių gervių ir žąsų balsais. Čia jos ypač triukšmingos, mat migrantėms kaskart atitaria ežere nakvojančios gentainės.

Dar įdomiau, kai ežere pasigirsta galingi migruojančių didžiųjų baublių balsai – keisti, su niekuo nesulyginami pratisi kiauksėjimai, kuriais paukščiai susišaukia tarpusavyje. Baubliai šiaip prastoki skrajūnai, tad migruoja beveik vien tik naktimis, kai jų netrikdo plėšrūs paukščiai ar žmonės. Taip elgiasi ir laukiai, kurių tūkstantinių būrių pilna ir Dusia, ir kiti didieji Dzūkijos ežerai. Tik laukiai nelinkę skraidyti dėl kitos priežasties – rudeniop jie stipriai nutunka, tad ne vienas vos atsiplėšia nuo vandens, o užskridus ereliui, mieliau slepiasi nardydami, nei kildami ant sparnų.

Stebint paukščius nuo vaizdingų Dusios pakrančių kalvų, pravartu pasižiūrėti ir po kojomis. Šilti orai lepina ne tik sparnuočius, bet ir augalus, kurių žiedų šiam metų laikui ypač gausu. Iki šiol žydi bajorės, linažolės, šiluma sugundė netgi lieknąsias plukes, kurioms žydėjimo laikas yra gegužė, ar rugiagėles. Išties neeilinis ruduo gyvajai gamtai.


2005 m. spalio 29 d.
Jau įrengtas Buktos gamtinis – pažintinis takas

Buktos miške buvo pristatytas visuomenei Buktos gamtinis-pažintinis takas.

Tako atidarymo ceremonija susilaukė labai palankaus visuomenės dėmesio. Į šventinį atidarymą atvyko virš 150 dalyvių - Marijampolės miesto ir rajono moksleiviai, administracijų atstovai, svečiai iš Generalinės miškų urėdijos, vietinės spaudos ir televizijos korespondentai. Susirinkusieji keliavo naujai įrengtu taku, apžvalginės ekskursijos metu buvo supažindinti su Buktos miško gamtinėmis vertybėmis. Po ekskursijos visų laukė šventiniai pietūs gamtoje prie laužo.

Taką įrengė Marijampolės miškų urėdija savo ir Europos Sąjungos Interreg projekto BIRD lėšomis. Tako informacinę dalį parengė Žuvinto biosferos rezervato direkcija.


2005 m. gruodžio 4 d.
Pirmasis ledas sukaustė Žuvintą
Nuo gruodžio antros dienos ryto Žuvinto vandens paukščiams - tikra sumaištis. Visiškai tykios nakties ir septynių laipsnių šaltuko užteko, kad seklus paukščių ežeras pilnai užšaltų. Visą lapkritį nardę ežero gylėse didieji dančiasnapiai, kuoduotųjų ančių būriai, švendrynuose užsislėpę kryklės, rudagalvės antys, laukiai, atsiradus ledui staiga pasijuto visai nesaugūs.
Smulkesni vandens paukščiai paprastai ežero properšose ilgiau neužsibūna ir išsiskraido. Ežero salos beržuose ar palių pušynuose tupintis jūrinis erelis akylai stebi kiekvieną keičiau besielgiantį sparnuotį, o kai pakyla virš properšų, jose nelieka vietos jokiam smulkesniam paukščiui - ančiai ar laukiui. Antys išsiskraidė, o laukiai nedrįsta dieną palikti kad ir nedidelės properšos, tad pavojaus akimirką gelbėjasi nardydami. Iki pirmų sutemų, kada išvengę didesnių pavojų, spruks į kitus ežerus.
Net kelios dešimtys gulbių, ilgai sukę ratus virš ežero, pagaliau susimetė i būrį Žuvinto rytiniame pakraštyje. Gal rado nedidelę properšą, - sunku pasakyti, nes net pro žiūronus jas sunku įžiūrėti. Kitos slidinėdamos sunkiai rėplinėja skaidriu ežero gylių ledu – jis nelūžta, atlaiko ir sunkų paukštį.
Tad paukščiai kad ir pėsčiomis vaikščiodami naiviai ieško paskutinių atviro vandens lopinėlių. Atkirsti ne tik nuo geriamo vandens, bet ir po vandeniu esančio maisto, gulbių pulkeliai turės neužilgo pasitraukti į kitus neužšalusius vandenis.
Iš visų Dzūkijos didžiųjų ežerų tik Žuvintas suskumba pasidengti ledu atėjus pirmiesiems šalčiams. Kiti ežerai – Dusia, Metelys, Obelija ar Giluitis dar džiugina akį tamsiai mėlynu vandens spindesiu. Tik sekliausios šių ežerų vietos padengtos pirmuoju ledu. Tad vandens paukščiams yra kur prisiglausti ir pasiganyti.
Taip vėlai Žuvinte užsilikusių paukščių būriai lyg ir liudytų, kad sparnuočiai vis dar nesitiki tikros žiemos pradžios. Įprasta, kad Žuvintas užšąla vidutiniškai pirmosiomis gruodžio dienomis. Kartais anksčiau, kaip kad pernai – lapkričio dvidešimtąją, kartais gerokai vėliau, nei gruodžio viduryje. Tačiau beveik kasmetinė taisyklė yra ta, kad pirmasis ledas, nesvarbu – anksčiau ar vėliau užšalęs, neišsilaiko ne tik iki pavasario bet ir naujųjų metų.



2006 m. sausio 10 d.
Vilkai retina bebrų gretas
Gruodžio pradžioje užšalusio Žuvinto ledo storis jau pasiekė 19 centimetrų, o šaltesnėmis naktimis tik pokši, besiplėsdamas trūkinėja ir storėja. Ežero švendrynai, kinys, storiau užnešti sniegu, neskuba įšalti ir ne visur atlaiko žmogaus svorį.
Vandens paukščių ežere jau seniai nematyti, nors kelios gulbės vis prasuka ratu virš ežero, matyt, užklydusios iš Nemuno, kur telkiasi žiemai.
Ežeras dabar priklauso tik smulkiems nendrynų sparnuočiams ir žvėrims, kurių pėdsakų pilna: šermuonėliams, kiaunėms, arčiau upės properšų – ūdroms.
Jau keli metai, kai ežere neretai aptinkame vilkų veiklos pėdsakų, bet šįmet – ypatingai. Ežero kinyse jie įsitaisė guolius, penki vilkai nesitraukia iš ežero ištisomis dienomis. Kiek jų ištrypta, išsivoliota ant sniego atokesnėse ežero vietose, pribėgiota net vos keli šimtai metrų nuo direkcijos pastato! Rezervate jie jaučiasi visi saugūs, tad kitiems gyvūnams atėjo neramios dienos. Beveik kasdien randame išplėštus naujus bebrų namelius, pagauti bebrą iš švendrų šakniastiebių sukrauto namo – vienas juokas. Visai tikėtina, kad atradę naują lengvo maisto šaltinį, vilkai per kelis metus išnaikins daugumą ežero bebrų – labai svarbių augalijos reguliuotojų užaugančiame ežere. 2005 m. žvėrių apskaitos metu gamtinio rezervato teritorijoje 31 bebravietėje suskaičiuota apie 70 bebrų. Praėjusių metų žiemą vilkai sudraskė 10 bebrų, šią žiemą – jau 9.
Jei ne vilkai, kurie praretina rezervato briedžių ir stirnų gretas, galėtume teigti – iki šiol žiema Dzūkijos laukiniams gyvūnams ganėtinai maloninga. Laukuose vos keli centimetrai sniego, šen bei ten juoduoja arimų lopai ar prasišviečia žiemkenčiai, tad kiškiams, kurapkoms dar ne bėda. Rezervato kaimynystėje laukuose iškart po Trijų karalių vėl stebėti raguotieji vieversiai – 22 paukščių būrelis. Net suopiams, kurių šiaip jau šįmet negausu, pagauti pelę gerokai lengviau.


2006 m. vasario 14 d.
Žuvinto žuvims dusimas pakol kas negresia

Vėliausi deguonies kiekio matavimai Žuvinto ežero akvatorijoje 2006 m. vasario 10 dieną rodo, kad deguonies kiekis didžiojoje ežero dalyje siekia nuo 4,9 mg/l iki 12,0 mg/l. Maksimalus deguonies kiekis užfiksuotas PV ežero dalyje 12,5 mg/l. Vidutinis deguonies kiekis ežero akvatorijoje yra 4,3 mg/l. Ledo storis ežere svyruoja nuo 38 iki 48 cm. Vidutinė ežero vandens temperatūra 0,6 0C.
Žuvinto ežere ištirpusio deguonies kiekis, vandens temperatūros, ledo storio matavimai atliekami bei informacija apie vandens kvapą, bestuburių gyvūnų elgesį renkama 16-oje postų kas 5 dienos.
Tradiciškai atskiruose ežero kvartaluose aptinkami plotai ir su visišku deguonies minimumu – vos 0,2 – 2,2 mg/l, tačiau iš šių ežero dalių žuvys paprastai pasitraukia. Visuose tikrintuose taškuose, vietų, kuriose kiltų į vandens paviršių vabzdžiai, nėra. Lyginant su užpraeitų metų duomenimis ( 2005 m. deguonies matavimai nebuvo atliekami) 2004 m. metų vasario 13 dieną absoliutus deguonies minimumas buvo 0,4 mg/l, maksimumas tik – 4,2 mg/l, vidutinis ledo storis ežere – 30 cm. Vidutinis 2004 m. deguonies kiekis vasario viduryje buvo 2,4 mg/l. Tais metais Žuvinto ežere bestuburių ir žuvų dusimo nestebėta.


2006 m. kovo 6 d.
Pilkosios žąsys – jau namie
Pirmos kovo dienos – tikra žiema. Naktimis -10 šalčio, dienomis – nesiekia 0 laipsnių. Tačiau sparnuočiai grįžta ir tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Šiandien virš ežero stebėtos dvi pirmos pilkosios žąsys. Tai vieni ankstyviausių parskrendančių paukščių, dažniausiai grįžtančių vasario mėnesio pabaigoje. Sveikos sugrįžusios.


2006 m. kovo 9 d.
Į vandens paviršių išplaukė plačioji dusia

Žuvinte ištirpusio deguonies per 8 dienas sumažėjo beveik trečdaliu ir kovo 9 dieną didesnėje ežero dalyje siekia nuo 2,6 mg/l iki 0,3 mg/l (ŠR dalyje), nors kai kur - nuo 5,1 iki 11.9 mg/l. (PV ežero dalyje). Vidutinis deguonies kiekis ežero akvatorijoje dabar yra 2,4 mg/l. Ledo storis ežere svyruoja nuo 40 iki 55 cm. Vidutinė ežero vandens temperatūra 1,0 0C.
Vietų, kuriose kiltų į vandens paviršių vabzdžiai bei žuvys, nepastebėta, išskyrus 3 kvartalo deguonies matavimo tašką, kuriame buvo uždusęs lynas. Vanduo visuose deguonies minimumo taškuose buvo specifinio kvapo.
2006-03-01 deguonies kiekis nuo 0,4 mg/l iki 12,0 mg/l.

Tuo tarpu pastoviai kontroliuodami gyvūnijos būklę po ledu, radome keletą vandens vabalų. Kovo 1 d. tarp septynių iškilusių paprastųjų dusių aptikome vieną itin įdomią - plačiais šonais. Apžiūrėjus ir apibūdinus šį vandens vabalą paaiškėjo, kad tai - plačioji dusia, kuri saugoma Europos Sąjungoje ir yra įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą.

Pirmosios žinios apie šią retą rūšį Žuvinto gamtinio rezervato apylinkėse yra entomologo A. Palionio, kuris aptiko plačiąją dusią 1926 metais Daukšių apylinkėje, šalia Dovinės upės (2 individus) ir 1926 metais kovo mėn. 30 d. Daukšių apylinkėje, šalia Dovinės aptikto 1 individą.

Tikslinant plačiosios dusios buveinių vietas 2003 ir 2005 metais buvo atliekamos paieškos Žuvinto ir Amalvo ežeruose naudojant standartines plastikines bučio tipo gaudykles su masalu. Tačiau paieškų rezultatai buvo bevaisiai.

Plačiosios dusios sutinkamos mezotrofinio tipo vandens telkiniuose (ežeruose, didesniuose aukštapelkių ežerėliuose, senuose tvenkiniuose, kūdrose) su tolygiai pasiskirsčiusia vandens augalija. Vabalai ir jų lervos plėšrios. Lietuvoje žinoma apie 10 jos radimviečių.

Če senesni įvykia bent butinai bus talpinami ir naujasni


Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-19 18:02 (Pir) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Čepkelių rezervatas

Didžiausias Lietuvos pelkių masyvas, kartu su apypelkio miškais, 1975 m. buvo paskelbtas rezervatu. 1993 m. Čepkelių pelkė buvo priskirti tarptautiniu požiūriu svarbioms pelkėms, ją Lietuva įsipareigojo saugoti prisijungdama prie Ramsaro konvencijos. Tuo siekta apsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkių režimą, vertingą ir retą gyvūniją bei augaliją. Bendras teitorijos plotas - 11212 ha. Rezervate draudžiama bet kokia ūkinė veikla: žvejyba, miško kirtimas, šienavimas, uogavimas, grybavimas, neorganizuotas turizmas ir kt. Išimties tvarka, suderinus su rezervato administracija, leidžiamos trumpalaikės pažintinės ekskursijos. Raiste iš pelkių klodų kyšo daug mišku apaugusių mineralinių salų, dar grandais vadinamų. Daugelis iš jų turi vardus: Varnų, Ąžuolų, Jezvynų, Tirštukės, Eglynaičio, Ilgo šilo ir pan. Pelkyne priskaičiuojama per 20 ežerų ir ežerėlių, iš kurių didžiausias Ešerinis (14,4 ha). Pietinėje raisto dalyje lėtai srūva Katros upė, o vakaruose viksvynų kirbėlynuose užgimsta Musteikos upelis. Dideliuose plotuose plytinčios aukštapelkės, vandeningos ir sunkiai praeinamos tarpinio tipo pelkės bei žemapelkės, įvairiarūšiai medynai, ežerai, upių ir upelių slėniai, pievos bei laukymės sudarė sąlygas susiformuoti ir išlikti labai įvairioms augalų ir gyvūnų rūšims.


Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-19 18:04 (Pir) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Viešvilės valstybinis rezervatas

Viešvilės valstybinis rezervatas įsteigtas 1991 m., siekiant išsaugoti gamtiniu požiūriu labai vertingą, natūralią Viešvilės upelio baseino ekosistemą. 1993 m. paskelbtas tarptautinės svarbos pelke.
Rezervatas plyti 400 km2 Karšuvos girioje, Karšuvos žemumoje, kuri susiformavo traukiantis ledynui. Tuomet ji buvo apsemta seklaus prieledyninio baseino ir apnešta senovinės Nemuno deltos nuosėdomis - smėliais. Poledynmečiu žemesnės vietos užpelkėjo, o sausesnėse vėjas supustė smėlio kopų masyvus. Šalia rezervato yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis, kuriame saugomos aukščiausios žemyninės kopos Lietuvoje. Pelkės užima apie 60% rezervato teritorijos.
Viešvilės rezervato pagrindinė "ašis" - Viešvilės upelis (ilgis 21,4 km, rezervatu teka 15 km). Tai vienas natūraliausių nesureguliuotų ūpelių, kurio bemaž visas baseinas išsidėstęs miškingoje teritorijoje. Viešvilės ištakos - Artosios šiaurėje telkšantis 6 ha Buveinių ežerėlis. Aukštupyje 6,5 km ji lėtai vingiuoja vien pelkėmis. Vidurupyje, papildoma iš gausių šaltinių, suformuotu nedideliu slėniuku kerta kopomis nusėta smėlingą lygumą. Deja, tuoj už rezervato ribos yra pastatytos dvi užtvankos, kurios sustabdo natūralią tėkmę bei užtveria kelią praeivėms žuvims.
Pelkę supančiuose miškuose vyrauja sausi pušynai, tik vakarinėje dalyje auga šiek tiek eglynų.
Rezervate gyvena lūšys, vilkai, ūdros.
Viešvilės rezervatas yra viena gausiausių gervių peryklų Lietuvoje, nusileidžianti nebent Čepkeliams, čia nemažai ir kitų paukščių rūšių, turtingas augalų bei vabzdžių pasaulis.


Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-19 18:06 (Pir) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Kamanų valstybinis rezervatas

Kamanų rezervatas - tai agrarinių plotų supamas didžiausias šiaurės Lietuvoje pelkinis kompleksas. Rezervatas apima Kamanų pelkę ir apypelkio miškus. Rezervatas įkurtas 1979 m.
Kamanų rezervato aukštapelkės didžiausius plotus užima kupstuoti gailiniai pušynai su neaukštomis pušimis, gailių, viržių, tekšių sąžalynais. Plynėse samanų dangą formuoja kiminai. Čia retame krūmokšnių ir žolių arde vyrauja spanguolės, viržiai, švyliai. Kamanų pelkę supa miškai, kuriuos sudaro įvairūs spygliuočių ir lapuočių, bet dažniausiai mišrūs medynai. Pelkės puošmena yra Nimfėjų ir Salų ežerėliai su labai vaizdingomis pakrantėmis ir 6 ha ploto Kamanų ežeras. Rezervate aptiktos net 26 saugomų augalų rūšys - čia gausu plačialapių klumpančių, auga virininis varpenis, mažalapė saulašarė ir kiti Lietuvoje labai reti augalai. Turtingas vabzdžių pasaulis. Nuolat gyvena vilkai, lankosi lūšys, rasta lazdyninė miegapelė.


Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-19 18:09 (Pir) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Krekenavos regioninis parkas

Beveik pačiame Lietuvos viduryje, į pietus nuo Panevėžio, pagal Nevėžio slėnį, driekiasi Krekenavos regioninis parkas. Parkas įkurtas 1992m. siekiant išsaugoti Nevėžio sensenį ir jo sengalvių hidrografinį kompleksą, išsaugoti kultūros paveldo vertybes, ekosistemos stabilumą, sudaryti sąlygas sekrecijai, ir turizmui.
Jo plotas apie 12 tūkstančių hektarų, o teritorija aprėpia Krekenavos, Upytės, Naujamiesčio ir Ramygalos seniūnijas Panevėžio rajone, bei dalį Senviliškio Kėdainių rajone. Parke yra keletas draustinių: Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio, Linkuvos hidrografinis, Upytės geomorfologinis, Gringalių botaninis zoologinis, Ramygalos telmologinis, Upytės memorialinis ir Krekenavos urbanistinis. Pusę parko teritorijos sudaro miškai, vietomis išsibarstę senų ąžuolynų plotai. Juose auga apie 700 augalų rūšių, iš kurių 9 įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą. Miškuose galima pamatyti retus augalus: karališkąją glindę, šalmuotąją gegužraibę, tuščiavidurį rutenį. Čia auga įdomūs medžiai: daugiakamienė pušis Kalnelio kaime, Gringailių miško ąžuolas, Daniliškio parke driekiasi įspūdinga liepų alėja. Leonardavo parke auga 2 virgininiai kadagiai.
Parke suskaičiuota per140 paukščių rūšių. Kai kurie retos ir saugomos rūšys: ereliai, gervės, juodieji gandrai, yra nemažai žinduolių: stumbrų, ūdrų, lazdyninių miegapelių. Linkuvos upelio vagoje guli akmuo Rapolas.


Į viršų
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 2006-06-19 18:17 (Pir) 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 2006-06-05 17:31 (Pir)
Pranešimai: 1141
Novaraisčio ornitologinis draustinis

Netoli Lekėčių miestelio, daugiau kaip 800ha plote plytintis Novaraistis septintojo dešimtmecio pradžioje buvo paverstas eksploatuojamu durpynu. 1979m, nutraukus gamybą, nusidriekusias durpių platybes „atrado“ ivairus paukščiai. Iškilo butinybė siekti šios, naujai besiformavusios, gamtinės teritorijos apsaugos. Tam ypač daug pastangų dėjo žymus gamtininkas Antanas Aleknonis. 1988m įkurtas valstybinis ornitologinis draustinis
Draustinyje aptiktos net 33 paukščių rūšys, įtrauktos į Europos Sąjungos saugomų gyvūnų sąrašus. Labiausiai Novaraistį išgarsino migruojančios gervės ir žąsys, kurių rudenio traukimo metu priskaičiuojama iki 2000, sparčiai nykstantys tetervinai ir kiti į Lietuvos Raudonają knygą įrašyti paukščiai. Rudeninio traukimo metu Novaraistyje poilsiui apsistoja šimtai gervių - maždaug apie 3 procentus visos Vakarų Palearktikos populiacijos.

Draustinio užlietos pelkės - paukščių perimvietės
Novaraistis - tarptautinės svarbos migruojancių paukščių susitelkimo vieta
Draustinio kraštovaizdis


Į viršų
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas  Atsakyti į temą  [ 544 pranešimai(ų) ]  Eiti į 1 2 3 4 528 Kitas

Visos datos yra UTC+02:00


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: 9 ir 0 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Veikia su phpBB® Forum Software © phpBB Limited