Čia norėčiau pasisakyti prieš keletą dienų Kaune stebėtų silkinių kirų klausimu. Suaugusių silkinių ir balnuotųjų kirų atskyrimo reikalas gali būti gana slidus. Tiksliau pasakius, jis yra visai nesudėtingas turintiems praktinę patirtį, bet beveik visada abejoja dar neturintys patyrimo. Vien stebėto paukščio vaizdo pasitikrinimo knygoje, jau grįžus namo, paprastai neužtenka. Apie jauniklių rūbus nešiojančius kirus, apskritai, kita kalba. Ten ir eilinio patyrimo neužtenka, reikia didelio. Nenoriu pasakyti, kad viduržiemyje Kaune negali atsirasti silkinis kiras, bet tokia galimybė menka. O čia net keturi paukščiai...
Pirmiausia, silkiniai kirai yra vieninteliai tarp savo gentainių tokie tolimi migrantai, išlekiantys žiemoti į Afriką (ir dar į pusiaujo Afriką!). Per Lietuvą praskrenda išimtinai Suomijos silkiniai kirai, tą patvirtina ir žiedų skaitymas per teleskopą. Šiems paukščiams mūsų šalis tėra migracinio kelio pradžioje. Tuo tarpu balnuotieji bei sidabriniai kirai, irgi mus lankantys šiauriečiai, visą žiemą malasi erdvėje tarp Baltijos ir Šiaurės jūrų, jų pilna Lietuvos pajūryje. Nors kirai man pačiam yra praktiškai kasdieninis stebėjimo objektas, nepamenu, kad viduržiemyje Klaipėdos krašte kada būčiau regėjęs silkinius kirus. Ir užvakar Klaipėdos sąvartyne mačiau kelis tūkstančius sidabrinių, dešimtis balnuotojų, bet anei vieno silkinio. Pastarieji iš čia išnyksta lapkrityje, o pasirodo balandžio viduryje. Žinoma, visos taisyklės turi išimtis. Neabejotinai pasitaiko, kad ir silkiniai kirai žiemoja Lietuvoje ir net Suomijoje (juk gandrai irgi kartais neišlekia iš Lietuvos, nors šiaip visi mūsiškiai raudonsnapiai raudonkojai traukia į Afriką). Na, o silkiniai kirai apskritai yra reti paukščiai. Tame pačiame sąlyginai netoli jūros esančiame Klaipėdos sąvartyne kirų masinio traukimo metu sidabrinių, balnuotųjų ir silkinių kirų skaičiaus santykis būna maždaug 1000:20:1. Žiemą ten išvis jų neregėti. Žinoma, migracijų metu pasitaiko fantastinių dienų, per kurias pralekia šimtai ir net tūkstančiai silkinių, bet vistiek jų bendrą skaitlingumą sunku palyginti su kitų rūšių jūriniais kirais.
Antras dalykas, vos prieš porą dienų Nemuną Kaune „iškratė“ K.Castren‘as. Tai labai aukšto lygio paukščių stebėtojas ir puikus kirų specialistas (nebūtų suomis
). Bet ir jis nepastebėjo nei vieno silkinio kiro. Tai, aišku, nereiškia kokių nors garantijų, bet faktas įdomus. Iš viso to noriu pasakyti, kad esu linkęs atsargiai žiūrėti į žinią apie Kaune matytus silkinius kirus. Tiesiog reikėtų, kad dar sykį būtų patikrintas šis pranešimas. Be abejonės, stebėti kirai ten žiemoja, tad labai realios galimybės juos vėl aptikti. Gerai būtų, kad tai padarytų dar ir pati pranešėja.
Kaip gamtoje geriausiai atskirti senus balnuotuosius ir silkinius kirus? Skrendančius paukščius patikimai atpažinti be patirties tiesiog nepavyks. Sparnų galų baltų dėmių dydis – tikras požymis, bet pernelyg muilinas nepatyrusiam. Skrendančio jūrinio kiro dydį iš didelio atstumo įvertinti sunku, o jei tas paukštis vienišas – išvis neįmanoma. Reikia stebėti tupintį arba bent plaukiojantį paukštį. Kojų ir snapo spalva – čia tai užtikrintas reikalas. Seno silkinio snapas ir kojos labai ryškiai geltonos, o ant snapo net migracijų metu ryški oranžinė dėmė. Balnuotojo kojos – pastovėjusios mėsos spalvos, o snapas niekada nėra toks geltonas kaip piešiama knygose (iš tūkstančių stebėtų esu matęs tokį vienintelį. Pas mus jie neperi, o gal tokie geltonsnapiai būna veisimosi metu?). Oranžinė dėmė ant seno balnuotojo snapo nuo rudens pradžios iki pavasario mažiau ryški, pablukusi ir paprastai šalia jos būna „paterliota“ juosva dėmelė.
Paukščio stambumas – patikimas požymis. Bet jūrinių kirų dydis, priklausomai nuo lyties, irgi nepaprastai įvairuoja. Pačiam teko pagauti, matuoti ir žieduoti senus sidabrinių kirų patinus, stambesnius už senas balnuotųjų pateles. Tik „balnuočių“ sparnas solidaus ilgio – praktiškai visada virš 460 mm, nors ir priklausytų iš išvaizdos smulkiai patelei. Tuo tarpu „sidabriako“ sparnas gerokai trumpesnis. Užvakarykščiame gaudyme vieno tokio jauniklio radome tik 380 mm, bet yra buvę senų patinų turinčių irgi daugiau kaip 460 mm. Grįžtant prie silkinių kirų, reikia konstatuoti, kad jie vistik smulkesni už sidabrinius. Stambiausi silkiniai – mažos sidabrinio patelės dydžio. Kitokių matyti kol kas neteko. Realiai silkinio kiro dydis yra kažkur tarp paprastojo ir sidabrinio. Va tokių per daugelį metų tai mačiau šimtus. Čia kalbu tik apie išorinį tupinčio paukščio vaizdą. Silkinio sparno ilgis, be abejonės, nepalyginamai didesnis už paprastojo, nors vidutiniškai truputį mažesnis už sidabrinio.
Taigi, apibendrinant galima pasakyti, kad lengviausia seną silkinį nuo balnuotojo kiro atskirti pagal ryškiai geltoną snapą ir kojas. Jei tik turima su kuo palyginti, paukščio dydis irgi labai padeda. Tik dar toks niuansas – tada būtina gerai mokėti atskirti paprastąjį ir sidabrinį kirus per šiokį tokį atstumą. Tai iš tiesų visiškai lengva, bet tas mokėjimas turi būti tvirtas. Tuomet galima drąsiai su pastaraisiais lyginti tuos juodnugarius balnuotuosius / silkinius ir pagal dydį.
Paskutinis patarimas – atvažiuokite į pajūrį. Viską, kas čia buvo ilgai ir nuobodžiai aprašinėta, pamatysite savo akimis ir, ko gero, bus visai įdomu