Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU

Gamta

Pagal Lietuvos fizinį-geografinį rajonavimą Kamanų pelkė priklauso Kuršo-Žemaičių srities Ventos vidurupio lygumos rajonui. Ventos vidurupio lyguma susidarė prieš 13 tūkstančių metų ištirpus paskutinio apledėjimo Vidurio Lietuvos fazės ledynui. Tirpstantis ledynas suformavo ryškius lygiagrečius gūbrius, besidriekiančius šiaurės rytų kryptimi. Tarpgūbrių uždarose srityse gruntinių vandenų filtracija vyko lėtai, čia susidarė seklūs ežerai, kurie, klimatui šiltėjant, greitai užako ir tapo Kamanų pelkės užuomazgomis. Besijungdamos tarpusavyje, tarpgūbrių pelkės sudarė pusiasalius, o kai kur ir salas. Dabar pelkės plynėje kyšo mišku apaugusios Avino, Liepų, Treinauskinės salos, o pelkės pakraščius išraižo Pakamanių, Beržų ir kiti pusiasaliai. Pelkės pakraščiai labai vingiuoti – juos ištiesinus, susidarytų apie 52 kilometrų ilgio linija. Kamanų pelkės aukščiausias taškas iškilęs 85 metrus virš jūros lygio.
Klimatinio rajonavimo atžvilgiu Kamanų pelkė priklauso Žemaičių rajono Ventos vidurupio porajoniui, kurio mikroklimato ypatumus nulemia lokalūs užpelkėję reljefo pažemėjimai. Šis regionas gauna mažai Saulės energijos. Tačiau garavimas Kamanų apylinkėse gana didelis – vegetacijos periodo metu išgaruoja apie 400 - 410 mm. Vidutinė metinė temperatūra Kamanose - 6,3º C. Per metus Kamanų apylinkėse iškrinta vidutiniškai 560 mm kritulių.
Pagal N. Kaco pelkių rajonavimą Kamanos yra ant dviejų provincijų ribos: Estijos – Lietuvos pajūrinių išgaubtų pelkių provincijos ir Ladogos – Ilmenio – Dauguvos išgaubtų bei duburiuotų pelkių provincijos. Pagal genezę Kamanų pelkė priklauso vakariniam tipui su vyraujančia raudonojo kimino rūšimi. Šio tipo pelkės labai išgaubtos, stačiais šlaitais, mažai apaugusios pušelėmis.
Fitogeografinio rajonavimo atžvilgiu Kamanų pelkė priskiriama Vidurio Europos provincijai, Baltijos poprovincijai, Rytų Baltijos sektoriui, šiaurinės juostos šiaurrytiniam Žemaičių ir Žemgalės lygumos rajonui. Šio rajono augalijai būdingi kiškiakopūstiniai eglynai su nemoralinėmis žolėmis ir eglynai, dažnai su ąžuolu, pievos su melsvuoju mėlitu ir laibakote viksva.
Zoogeografinio rajonavimo atžvilgiu Kamanos įeina į Pabaltijo provincijos Vidurio Lietuvos - Latvijos rajono Nevėžio porajonį. Porajoniui, ypač jo šiaurinei daliai, būdingi gana gausūs borealiniai faunos elementai, tačiau beveik nėra boreomontaninių rūšių. Kamanos yra šio porajonio pačiame pakraštyje, tad čia mažai porajoniui būdingų mezofilinių rūšių, bet randama rūšių, charakteringų Žemaitijos-Kuršžemės zoogeografiniam rajonui.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU

Gamta

Kamanų pelkė išsiskiria savo unikaliu reljefu, klampynių ir ežerokšnių gausa. Pelkių augalijai apaugus mineralinius gūbrius, tik aukščiausios jų dalys liko kyšoti kaip nedidelės salelės, o kitų vietoje susidarė net 12 klampynių su daugiau kaip 120 ežerokšnių. Rezervate gausu plačialapių klumpaičių, auga kupstinė kūlingė, lieknasis švylys ir kiti Lietuvoje labai reti augalai. Turtingas vabzdžių pasaulis. Nuolat gyvena vilkai, rasta lazdyninė miegapelė. Kamanos garsėja dirviniais sėjikais, čia gausu ir tetervinų, peri juodieji gandrai, ereliai rėksniai.
Kamanų rezervatą charakterizuoja ne tik pelkiniai kompleksai su šiam biotopui būdinga biologine įvairove. Ją papildo miškuose ir pievose sutinkamos augalų, gyvūnų bei grybų rūšys.
Rezervate iki šiol užregistruota 3649 grybų, augalų ir gyvūnų rūšių. Šis skaičius apima 234 grybų, 967 augalų, 2448 gyvūnų rūšis.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU

Gamta

Vandenys

Kamanų rezervate vandens telkiniai užima 0,5% (21,1 ha) visos rezervato teritorijos.
Tekantys aukštapelkės vandenys
Lagu vadinama aukštapelkės pakraščio juosta, į kurią subėga vanduo nuo aplinkinių reljefo paaukštėjimų iš vienos pusės ir nuo pelkės šlaito – iš kitos pusės. Kamanose lagas nepasižymi dideliu vandeningumu, nes kai kur yra visai sunaikintas sausinimo darbų.
Vandens srovės, tekančios nuo aukštaplynės į periferiją, vadinamos klampupiais. Klampupių nešamas vanduo patenka į pelkės pakraščius. Kamanų pelkėje aprašyti 7 klampupiai; jie nėra labai vandeningi. Čia gausiai auga gegužinis asiūklis ir trilapis pupalaiškis.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU

Gamta

Vandenys

Stovintys aukštapelkės vandenys
Kamanų pelkėje yra vienintelis 6,2 ha ploto Kamanų senežeris. Ankstyvesniais pelkės raidos etapais ežeras buvo išplitęs toliau už dabartinių savo ribų. Dabartinis ežero gylis yra apie 3 metrus. Senežerio pakrantes linguojančiu kilimu užtraukia pelkiniai žinginiai, vandenyje plūduriuoja vabzdžiaėdžiai skendeniai. Aptinkamos dvi žuvų rūšys – lydeka ir ešerys. Iš vabalų čia aptiktos 6 dusių, 3 sukučių ir 1 dumbliavabalių rūšis. Ežeras – mėgstama paukščių buveinė, pastoviai čia peri upinės žuvėdros, didžiosios antys ir rudagalvės kryklės. Migracijos metu ežere galima pamatyti daugybę želmeninių ir baltakakčių žąsų, gulbių giesmininkių.
Ant durpyno atsiradę vandenys:
Klampynėse aptinkamos klampynių akys dažniausiai yra apskritos formos, su menka augalija. Akių krantuose aptinkamos ilgalapė saulašarė, baltoji saidra.
Paprastosios pelkės akys aptinkamos bet kurioje kitoje pelkės vietoje kartu su kiminų aptrauktais duburiais. Jos yra mažesnės ir ne taip vandeningos kaip klampynių akys. Būdinga augalija – vandenyje mirkstantis smailiašakio kimino kilimas.
Ežerokšniai – tai kelių klampynių akių junginiai, kurie yra gana gilūs, paprastai pailgos formos. Dvylikoje Kamanų pelkės klampynių aptinkama apie 120 ežerokšnių. Bendras jų plotas sudarytų daugiau kaip 2 ha. Gražiausi ir didžiausi yra Salų ir du Nimfėjų ežerokšniai. Juose gausu mažažiedžių vandens lelijų ir paprastųjų lūgnių.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU

Gamta


Miškai

Miškai Kamanų rezervate užima 55,1% (2167,14 ha) visos teritorijos. Beveik visi miškai yra savaiminės kilmės, o miško želdiniai sudaro tik 2,3% ploto. Daugiau nei pusė visų medynų yra mišrūs. Brandūs medynai sudaro 29% viso medynų ploto. Rezervato miškams charakteringa tai, kad čia nėra introdukuotų rūšių. Miškų plotai vis didėja, nes pelkė per metus užauga apie 13 ha.
Rezervato miškuose suskaičiuota apie 20 medžių ir 25 krūmų rūšys. Medynų tarpe vyrauja pušynai (48%) ir beržynai (33%), eglynams tenka apie 12% ploto. Trake dažnai sutinkamas paprastasis žalčialunkis, paprastasis lazdynas, paprastasis šermukšnis ir kt. Užpelkėjusiuose miškuose nemažai įvairių karklų rūšių. Miškų buveinės – prieglobstis ir žoliniams augalams. Anksti pavasarį čia gausiai žydi baltažiedės plukės, pirštuotosios viksvos, dvilapės medutės. Nereti gegužraibiniai augalai - plačialapė klumpaitė, aukštoji gegūnė, širdinė dviguonė, rusvoji lizduolė. Liepos mėnesį šviesesniuose miškuose ir miško aikštelėse pražysta puošni įvairialapė usnis.
Miškų buveinėse gausu vabzdžių: miškinis ir sodinis puošniažygiai, įvairūs ūsuočiai, lapgraužiai. Brandžiuose medynuose gyvena pūzrinis ir didysis skydvabaliai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Skraido įvairių rūšių satyrai, hesperijos, perlinukai.
Vakarinėje rezervato dalyje, medynuose su lazdyno traku, gyvena lazdyninės miegapelės. Mišką sausinančiuose kanaluose įsikūrę bebrai, ūdros, audinės. Apypelkio miškuose nuolat laikosi 4 – 6 vilkai, nors žiemą jų priskaičiuojama ir daugiau. Neretai sutinkami briedžiai, taurieji elniai, stirnos bei šernai; veisiasi lapės, usūriniai šunys, barsukai, šermuonėliai, žebenkštys, šeškai. Įvairus paukščių pasaulis. Brandžius medynus perėjimui renkasi juodieji gandrai ir vapsvaėdžiai. Apypelkio miškuose sutinkamos 1 – 3 erelių rėksnių poros. Senuose drevėtuose medžiuose peri žaliosios ir pilkosios meletos. Miškuose įrengtus monitoringo inkilus užima zylės, musinukės, bukučiai.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU

Gamta

Pelkės


Kamanų pelkė sudaro 43,8% (1721,9 ha) viso rezervato ploto.
Šlapiausioje pelkės vietoje - lage gausu maisto medžiagų, todėl čia didelė augalų ir vabzdžių įvairovė. Augalų tarpe vyrauja juodalksniai, viksvos, auga trilapiai pupalaiškiai, žaliosios samanos, nors pasitaiko ir kiminų. Lage gausu vabzdžių: pelkinis puošniažygis, juodasis dumblažygis, įvairios žvitražygių rūšys. Smulkioji fauna čia daug gausesnė nei aukštaplynėje. Šiame biotope aptiktas moliuskas mažoji suktenė, įrašytas į Lietuvos ir Pasaulinę raudonąsias knygas.
Tarpinio tipo pelkės Kamanose įsiterpia tarp lago ir aukštapelkės bendrijų. Dėl mažesnio maisto medžiagų kiekio čia nebeauga juodalksniai, bet sutinkama plaukuotųjų beržų bei paprastųjų pušų, samanų dangą sudaro specifinės kiminų rūšys. Ant kiminų dangos įsikuria spanguolės, auga retieji augalai: laplandinis ir mėlynialapis karklai, rečiau sutinkama pelkinė laksva.
Tolstant nuo tarpinių pelkių juostos link centrinės dalies, prasideda tipiška aukštapelkė (dar vadinama šlaitu), maitinama tik atmosferos kritulių. Pagrindinis jos komponentas – kiminai. Aukštapelkės augalai prisitaikę prie rūgštaus ir neturtingo maisto medžiagomis substrato: vabzdžiaėdžiai (saulašarė), mikoriziniai (šilinis viržis). Gana dažna tik šiaurinėje Lietuvos dalyje paplitusi tekšė. Iš medžių čia sutinkama paprastosios pušies pelkinė forma. Pakraščiuose nereti gyvavedžiai driežai, paskutiniais metais pagausėjo paprastųjų angių.
Centrinė išgaubta pelkės dalis vadinama aukštaplyne, nors aiškios ribos nuo šlaito nėra. Aukštaplynė pakilusi 4 m aukščiau lago juostos. Šioje dalyje pušys yra skurdžios ir retos; gausu duburių, praplaišų bei klampynių su akių ir ežerokšnių kompleksais. Ypač šlapias vietas mėgsta ilgalapė ir mažalapė saulašarės, baltoji saidra. Čia auga preborealio reliktas kupstinė kūlingė, plynėje formuojanti švylinio kūlingyno bendriją.
Kamanų pelkėje yra 12 klampynių. Vandeningiausios - pelkės viduryje esančios klampynės, kurios yra uždaros; pakraštinės klampynės turi nutekėjimą klampupiais. Daugiausiai akių bei praplaišų turi Didžioji klampynė. Storiausias durpių sluoksnyno storis Kamanų pelkėje yra 7,2 m, vidutinis storis - 3,8 m.
Dėl specifinių aplinkos sąlygų aukštapelkėje gyvūnų rūšių nėra daug, tačiau čia gyvena rūšys, nesutinkamos kitose buveinėse. Būdingos aukštapelkės vabzdžių rūšys yra palinis žvitražygis, pelkinis melsvys, pelkinis perlinukas.
Kamanų pelkė – daugelio retų paukščių prieglobstis. Kasmet Kamanose peri 3-4 poros pievinių lingių, 1-2 poros didžiųjų kuolingų, 6-10 porų dirvinių sėjikų, 1-2 poros tikučių, 5-6 poros gervių ir 1-2 poros plėšriųjų medšarkių.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU

Gamta

Pievos

Kamanų rezervate pievos užima tik 21 ha ploto (0,5% visos teritorijos), tačiau jose auga net ketvirtadalis retų ir saugomų augalų rūšių. Pievos aptinkamos buvusiose sodybų vietose, kurių rezervate yra septynios.
Rezervato pievose aptinkama nemažai gegužraibinių augalų šeimos rūšių: baltijinė ir raudonoji gegūnės, mažoji, vyriškoji ir šalmuotoji gegužraibės, pievinis plauretis ir kt. Šie augalai subrandina po keliasdešimt tūkstančių smulkučių sėklų, tačiau iš jų sudygsta ir brandą pasiekia nedaugelis. Sėklos dygimui reikalinga ne tik sąjunga su grybais, bet ir tinkamas apšvietimas. Pastebėta, kad praardytoje, pažeistoje paklotėje, sumažėjus kitų augalų konkurencijai, jaunų gegužraibinių augalų staiga pagausėja. Tuo tikslu Kamanų rezervate trys didžiausios pievos yra šienaujamos. Pievų savitumą pabrėžia ne tik gegužraibiniai augalai. Durpingas pievutes renkasi melsvasis mėlitas, raktažolė pelenėlė, pievinė gencijonėlė. Trūkstant tinkamų buveinių, raktažolė pelenėlė gana gausiai įsikuria antrinėse augimvietėse – ant melioracijos kanalų šlaitų.
Atskirą augalų grupę sudaro introdukuoti sodybų augalai – jų aptikta apie 50 rūšių. Didžioji jų dalis auga prieš 25-30 metų apleistose sodybvietėse. Vis dar gausiai žydi išlikę darželių augalai: mėlynoji kurpelė, poetinis narcizas, girinė tulpė ir kt.
Pievos – prieglobstis ne tik augalams. Didesniuose plotuose peri griežlės, kurapkos ir putpelės. Pievų ir miško sandūra – puikūs ganyklų plotai stirnoms, elniams ir šernams. Atviros pievutės miškų masyvuose pritraukia plėšriuosius paukščius, juoduosius gandrus ir pelėdas, nes čia gausu smulkiųjų graužikų, vabzdžių. Pievos yra ir šikšnosparnių mitybiniai plotai. Šiose buveinėse gyvena nemažai vabzdžių rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą: machaonas, didysis auksinukas, auksuotoji ir baltamargė šaškytės, rudaakis satyriukas.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU

Gamta

buveinės

Visa Kamanų rezervato teritorija kartu su buferine apsaugos zona yra Europai svarbi saugoma teritorija pagal Paukščių direktyvą, rezervato teritorija – pagal Buveinių direktyvą.

Svarbios Europai buveinės: natūralūs distrofiniai ežerai, aktyvi aukštapelkė, tarpinės pelkės ir liūnai, vakarų taiga, plačialapių ir mišrūs miškai, žolių turtingi eglynai, pelkėti lapuočių miškai, pelkiniai miškai, aliuviniai miškai.

Buveinių direktyvos rūšys: baltamargė šaškytė (Hypodryas maturna), skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus), plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus), žvilgančioji riestūnė (Hamatocaulis vernicosus).

Svarbios Europai laukinių paukščių rūšys rezervate ir apsaugos zonoje: dirvinis sėjikas (Pluvialis apricaria), tetervinas (Tetrao tetrix), pievinė lingė (Circus pygargus), griežlė (Crex crex) bei tikutis (Tringa glareola).

Rastos į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos augalų – 45 rūšys, grybų ir kerpių – 4 rūšys, žinduolių – 8 rūšys, paukščių – 40 rūšių, varliagyvių – 1 rūšis, bestuburių – 17 rūšių.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU

Gamta

Analizė

XX a. antroje pusėje Kamanų pelkė buvo stipriai paveikta žmogaus ūkinės veiklos. Kamanų pelkynas pradėtas sausinti dar XIX a. Ypač šie darbai suintensyvėjo XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai buvo atnaujintas senasis kanalų tinklas ir iškasta daug naujų. Gretimose teritorijose sparčiai vystėsi statybinių medžiagų ir naftos perdirbimo pramonė, labai padidėjo oro užterštumas. Į aukštapelkę su krituliais patekdavo vis daugiau cheminių junginių. 1986 – 1987 m. tyrimų duomenimis, kritulių (sniego) bendroji mineralizacija Kamanų aukštapelkėje siekė net 230-240 mg/l (foninė reikšmė 10-20 mg/l). Dėl gruntinio vandens lygio pažemėjimo ir padidėjusios aukštapelkės mineralinės mitybos prasidėjo pelkės eutrofikacijos procesai. Tai spartina augalinės dangos sukcesiją. Mažėjant pelkės klampynių kompleksams, nyksta juose nuo seno susiformavusios, mažus plotus užimančios vertingos augalų bendrijos. Nebeaptinkama kai kurių saugomų augalų rūšių arba žymiai sumažėjęs individų skaičius - karališkoji glindė, mažalapė saulašarė, liekninė ir raistinė viksvos, gražusis kiminas. Pelkės klampynėse įrengtose augalijos kaitos monitoringo aikštelėse konstatuoti šie pagrindiniai pokyčiai: stipriai ūgtelėjo aikštelėse esančios pušelės ir pagausėjo jų daigų, atsirado pelkei nebūdingų sumedėjusių augalų daigų ten, kur jų seniau nebuvo, sumažėjo atviro vandens plotų. Aukštapelkėje sparčiai plinta gailių ir viržių bendrijos, didėja jaunų pušų prieaugis, pelkės pakraščiai užauga mišku, sparčiai plinta beržai. Tarpinio tipo pelkinėse buveinėse vyksta augavietės sausėjimo ir rūgštėjimo procesai, dėl to šiose buveinėse mažėja rūšinė įvairovė, retai aptinkamos, vertingos buveinės degraduoja. Kasmet mišku užauga apie 13 ha pelkės. Šie procesai ypač greitai vyksta vietovėse su pažeistu hidrologiniu režimu ar kitaip sutrikdyta gamtine pusiausvyra.
Pievose susiformavo stabilios retų drugių rūšių (didysis auksinukas, baltamargė ir auksuotoji šaškytės) populiacijos. Šienaujamose pievose nežymiai pagausėjo retų gegužraibinių augalų, pievinių gencijonėlių. Racionalus tvarkymo priemonių taikymas sudarytų sąlygas sustabdyti vertingų gamtinių buveinių degradaciją ir išsaugoti biologinę įvairovę.
Siekiant atstatyti aukštapelkės hidrologinį režimą, 1998 – 2003 metais pelkę sausinantys kanalai daugelyje vietų buvo patvenkti. Palaipsniui pradėjo stabilizuotis hidrologinis režimas. Nors 2005-ieji metai buvo itin sausringi (417 mm kritulių per metus), 49,5% matavimo taškų dirvožeminio – gruntinio vandens lygis yra stabilus arba kyla, o 2004 m., kritulių iškritus 555,9 mm, ši tendencija stebėta 72,7% matavimo vietų.
Nuolat vyksta pokyčiai ir gyvūnijos pasaulyje. Dirvožemio vabzdžių monitoringo rezultatai rodo, kad nestabiliausios ir labiausiai besikeičiančios šiuo metu yra aukštapelkės šlaito dirvožemio vabalų bendrijos, kurioms charakteringas rūšinės įvairovės, higrofilinių rūšių skaičiaus ir gausumo mažėjimas. Paskutinius kelerius metus rezervate ir apsaugos zonoje pagausėjo pievinių lingių, mažųjų erelių rėksnių, pilkųjų meletų, naminių pelėdų, tačiau sumažėjo griežlių ir kurapkų. Stabilios išlieka dirvinių sėjikų, juodųjų gandrų, gervių, vištvanagių, vapsvaėdžių populiacijos. Per paskutinį dešimtmetį pradėjo perėti putpelės, upinės žuvėdros, tačiau nebeaptinkamos kai kurios anksčiau stebėtos rūšys: rudakaklis naras, gaidukas ir juodkrūtis bėgikas. 2006 m. žvėrių apskaitos duomenimis, rezervate gyvena daugiau briedžių, tauriųjų elnių, stirnų, šernų, bebrų, pilkųjų kiškių, rudųjų lapių, tačiau sumažėjo baltųjų kiškių, barsukų.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU


Monitoringas
Kamanų rezervate pagal bendrąją gamtos tyrimų programą saugomose teritorijose vykdomos šios monitoringo užduotys:
1. Abiotinės aplinkos monitoringas:
· meteorologiniai stebėjimai (maksimali ir minimali paros temperatūra bei kritulių kiekis);
· pelkės hidrologiniai tyrimai (dirvožemio gruntinio vandens lygio nustatymas 9 hidrologinių šulinukų linijose).
2. Fenologinių reiškinių monitoringas.
3. Augalijos monitoringas:

* retųjų ir nykstančių augalų populiacijų tyrimai, vykdomi nuo 1993 metų;
* retųjų, nykstančių ir invazinių augalų rūšių monitoringas, vykdomas nuo 2001 metų. Kamanų rezervate atliekami dėmėtosios gegūnės ir plačialapės klumpaitės stebėjimai.;
* augalijos kaitos monitoringas, vykdomas nuo 1993 metų miškuose, pelkėse ir pievose.

4.Gyvūnijos monitoringas:

* žvėrių apskaita, vykdoma žiemą visoje rezervato teritorijoje (pagal pėdsakus);
* vilkų apskaita, vykdoma nuo 2006 metų Generalinės miškų urėdijos nurodymu;

· absoliuti paukščių apskaita, vykdoma visoje rezervato teritorijoje paukščių perėjimo, migracijos ir žiemojimo metu;
· vandens paukščių monitoringas, vykdomas Kamanų ežere (nuo 1999 metų) ir Salų bei Nimfėjų ežerėliuose (nuo 2006 metų);
· pelkių paukščių monitoringas, vykdomas nuo 2000 metų Šiaurinėje ir Didžiojoje klampynėse;
· uoksinių paukščių monitoringas, vykdomas nuo 1991 metų. Stebima 100 inkilų nustatant perinčių uoksinių paukščių rūšinę sudėtį bei gausumą, dėties dydį, išsiritusių jauniklių skaičių bei išskridusių jauniklių skaičių;
· europinės svarbos paukščių rūšių apskaitos, vykdomos nuo 2005 metų.
5. Aukštapelkių monitoringas, vykdomas nuo 2001 metų Botanikos instituto.
6. Monitoringas numatomose gamtotvarkos priemonių vykdymo vietose:
· ekosistemų būklės monitoringas, vykdomas nuo 2001 metų 2 stacionaruose: aukštapelkės plynėje ir nusausintame viksviniame beržyne. Fiksuojami tiek abiotiniai (vandens lygio dinamika), tiek biotiniai rodikliai (augalijos bendrijų aprašymai, jų kaita);
· augalijos monitoringas po medelių iškirtimo aukštapelkės plynėje, vykdomas nuo 2002 metų;
· laužaviečių monitoringas aukštapelkės plynėje, vykdomas nuo 2004 metų;
· fitocenologinis monitoringas šienaujamose pievose, vykdomas nuo 2005 metų;
· fitocenologinis ir hidrologinis monitoringas kanalų užtvankų poveikiui stebėti, vykdomas nuo 2005 metų.
7. Kraštovaizdžio monitoringas – fotomonitoringas, vykdomas nuo 2005 metų.

Žuvinto biosferos rezervatas

Naujienos

2006 m. gegužės 20 d.
Pasipylė paukščių vados

Atvirose Žuvinto pelkėse išsistiebę ant ilgų žiedynkočių kupstinių švylių baltapūkės galvutės sutartinai svyruoja nuo menkiausio vėjo dvelksmo. Būriai gervių, dienojančių tose atvirose pelkių plynėse atrodo lyg braidytų pieno jūroje. Neperinčios gervės, apsistojusios Žuvinto pelkėse vis dar triukšmingos ir nebaikščios. Tuo tarpu šeimyninis paukščių gyvenimas įsisukęs į tokį verpetą, kad nespėji registruoti pokyčių.

Gervių lizdai jau ištuštėjo – šią savaitę seniai išsiritusius jauniklius išsivedė ieškodami maisto. Pilki vikrūs didžiakojai pempiūkščiai irgi kelios dienos kaip bėgioja paskui tėvus, savarankiškai ieškodami maisto – kirmėlytės, vabalo ar uodo po žolės lapu. Jų pievų kaimynai raudonkojai tulikai, griciukai jei dar nesusilaukė palikuonių tai tuoj tuoj turės rūpintis jaunikliais. Suaugę šie tilvikai nebeskraido tuoktuvinių skrydžių, užtai nepaprastai atkakliai ir triukšmingai puola kiekvieną jų valdų įsibrovėlį – nesvarbu, tai būtų plėšikė lingė, varna ar tik varliauti atskridęs gandras.

Anksti ryte ir vakarop iki saulėlydžio paežerėse pilkosios žąsys ganosi su jaunikliais - susibūrę į didesnes grupes, kelios šeimynos kartu. Balandį dar pešęsi tarpusavy žąsinai dabar jau pakaitomis saugo vadas - taip kur kas saugiau: dieną nendrinės lingės, temstant lapės nepraleidžia progos praretinti žąsiukų gretas. Jau keli metai iš eilės pilkųjų žąsų populiacija tvirtai įsikūrė ne tik Žuvinte, bet ir Metelyje, Obelijoje, Žalytyje ir kituose pietų Lietuvos ežeruose.

Vasariškai atslūgusiame Žuvinte vandens temperatūra kelios dienos persirito penkiolika laipsnių, tad nendrynai ties vandens paviršiumi įgavo žalią spalvą – jauni nendrių ūgliai skuba stiebtis į viršų. Ramesniuose užutėkiuose, kur šilčiau, pradėjo neršti karšiai.

Žuvinto biosferos rezervatas

Naujienos

2006 m. birželio 10 d.
Skaičiuojame Natura 2000 paukščių rūšis

Pagal patvirtintą valstybinio monitoringo programą Žuvinto BR jau atliktos Natura 2000 paukščių apskaitos. Pagal patvirtintas metodikas atlikome tetervinų, plovinių vištelių, didžiųjų baublių, nendrinių ir pievinių lingių, mėlyngurklių, meldinių nendrinukių apskaitas.

Pagal metodikas parinktuose taškuose Žuvinto ir Amalvo aukštapelkėse aptikome 11 tetervinų.

Žuvinto ir Žaltyčio ežeruose gegužės mėn. parinktuose taškuose Žuvinte aptikome 15 porų, Žaltytije 8 poras plovinių vištelių. (Mūsų ilgalaikių stebėjimų duomenimis Žuvinte gali perėti iki 80 porų, Žaltyčio ežere iki 30 porų plovinių vištelių).

Šiemet Žuvinto ežere buvo 15 didžiųjų baublių patinų lizdinių teritorijų, Žaltytije - 3 lizdinės teritorijos.

Žuvinte parinktuose taškuose aptikome tik vieną giedantį mėlyngurklės patiną. Kituose taškuose apskaitų rezultatai buvo bevaisiai.

Meldinių nendrinukių šįmet giedojo tik du patinai.

Žuvinto biosferos rezervatas

Naujienos

2006 m. rugpjūčio 29 d.
Pilkosios gervės nakvoja paliose

Į didesnius būrius Žuvinte pilkosios gervės pradėjo būriuotis jau liepos pabaigoje. Tuomet į nakvynės vietas Žuvinto paliose susirinkdavo virš 300 gervių. Šiomis dienomis jų būrys papilnėjo daugiau nei dvigubai virš 650.

Dienos metu besimaitinančias pilkąsias gerves galime aptikti Naujavalakių, Zailių, Saltininkų ar Krosnos apylinkių laukuose.

Vakarop, prieš saulei leidžiantis gervių pulkai ima telktis į nakvojimo vietas Žuvinto pelkėje. Nuo seno pamėgtos jų nakvynės vietos yra Rudės plynė, Polimo ežerėlio apylinkės, Kumečių plynė ar pelkinių pušynų retmės. Gausiausiai gervės nakvoja Rudės plynėje jų čia susitelkia virš 400 kitos gervės pasklinda kiek mažesniais būreliais po Polimą, Kumečių plynėje ar pušynų retmėse.

Norintiems savarankiškai stebėti besibūriuojančias gerves, geriausia būti stebėjimo vietoje apie 19 val. Geriausiai skrendančios gervės į nakvojimo matomos nuo Saltininkų kaimo gale esančių kalvų ar nuo kelio vedančio į Zailių balą.

Žuvinto biosferos rezervatas

Naujienos

2006 m. rugpjūčio 31 d.
Pilkosios žąsys telkiasi į būrius

Jau nuo rugpjūčio mėnesio vidurio į nakvynės vietas Žuvinto ežere pradėjo būriuotis pilkosios žąsys. Kaip ir kasmet žąsys susirenka iš aplinkinių ežerų Metelio, Obelijos, Žaltyčio ir kt., kur išsivedė savo vadas. Vakarop, saulei leidžiantis nedideliais būreliais ar šeimynomis jos suskrenda į atokesnes Žuvinto ežero vietas, kur švendrynų prieglobstyje ar ant kinių nakvoja. Ryte, saulei tekant triukšmingai garksėdamos palieka nakvynės vietas pasklisdamos po Žuvinto apylinkes, kur pievose, ražienose iki vakaro ganosi. Šiomis dienomis Žuvinto ežere nakvoja apie 450 pilkųjų žąsų.

Žuvinto biosferos rezervatas

Naujienos


2006 m. rugsėjo 2 d.
Ežere - pirmi gamtotvarkos darbai

Neįprasti darbai jau porą savai­čių vyksta Žuvinto ežere. Kelis dešimtmečius čia nelies­tus nendrynus, užimančius dau­giau kaip trečdalį rezervato, spar­čiai retina nendriapjovė amfibija.

Tankūs sąžalynai sumažino tin­kamus plotus paukščiams rasti le­salo ir sukti lizdus, todėl jiems sau­goti skirtą 1937 metais įsteigtą se­niausią Lietuvoje rezervatą nusp­ręsta pirmiausia išgelbėti šitokiu būdu.

Išretintose ežero kinyse renka­si būriai pilkųjų žąsų, ančių, netgi migruojančių tilvikų, nes čia lengvai randa lesalo bei saugiai ilsisi prieš ilgą rudens kelionę.

Nuo rugpjūčio vidurio ežere plaukiojanti švedų gamybos nendriapjovė amfibija „Truxor", vienin­telė Lietuvoje ir tiktai antra Balti­jos šalyse, ne tik nukerta virš van­dens esančią augaliją, bet ir ją su­grėbia, o vėliau ištempia į krantą.

Šitokios amfibijos naudojamos vertingiausiuose gamtai Suomijos, Švedijos, taip pat keliuose Latvijos ežeruose reguliuojant virš vandens esančių augalų plitimą. Nukirstos nendrės baigiantis vasarai negali kaupti atsargų žie­mai ir pavasariniam suvešėjimui, nes priverstos rudeniop iš naujo leisti lapus. Taip jos nusilpsta bei ilgainiui išretėja, nyksta. Vandens augaliją rezervate pradėta kirsti patvirtinus Žuvinto bio­sferos rezervato tvarkymo planą.

Technika įsigyta vykdant du projektus - „Biologinės įvairovės iš­saugojimas Lietuvos pelkėse"(Gamtos paveldo fondas) ir INTERREG „Bird“, kuriame rezervato direkcija yra partneris.

Plačiau apie augmenijos šalinimą: Genovaitė Rafanavičienė. Žuvinto biosferos rezervate šįmet prasidėjo nendriapjūtė. „Lietuvos rytas“, 2006-09-02. Nr. 200.

Žuvinto biosferos rezervatas

Naujienos

2006 m. rugsėjo 4 d.
Gamta koreguoja uogavimo terminus

Trys rugsėjo mėnesio dienos yra vienintelės metuose, kai vietos gyventojams suteikiama galimybė uogauti ir grybauti Žuvinto gamtiniame rezervate. Žuvinto spanguolynai yra vieni didžiausių šalyje, čia senos uogų rinkimo tradicijos. Lietuvoje spanguoliauti galima nuo rugsėjo pirmosios, tačiau šįmet į spanguolynus žmonės neskuba veržtis.

Šįmet dėl vėluojančio spanguolių nokimo uogauti Žuvinto gamtiniame rezervate leidžiama rugsėjo 16-18 dienomis. Vieną iš šių dienų vietos žmonės gali pasirinkti uogavimui.

Uogavimo tvarka gamtiniame rezervate patvirtinta Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos mėn. 27 d. įsakymu Nr. 143V. Su ja vietos gyventojai supažindinami Žuvinto biosferos rezervato direkcijoje.

Kaimai, kurių gyventojams nustatytąja tvarka Žuvinto gamtinio rezervato teritorijoje galima uogauti: Alytaus r. – Aleknonys, Ąžuoliniai, Bambininkai, Grinkiškiai, Liepakojai, Zailiai, Žuvintai; Lazdijų r. – Naujavalakiai, Saltininkai, Vartai; Marijampolės r. – Kumečiai, Kruopinė, Liūliškis, Miknonys, Riečiai, Šernai, Vidgirėliai.

Šių kaimų gyventojams rezervato direkcijoje specialūs uogavimo leidimai išduodami bei informacija apie uogavimo plotus teikiama nuo rugsėjo 11 d. darbo laiku.

Praėjusiais 2005 metais išduoti 184 leidimai spanguoliauti.
[/list]

Žuvinto biosferos rezervatas

Naujienos

2006 m. rugsėjo 5 d.
Šiemet paukščių palydos spalio 7 d.

Šiemet Žuvinto biosferos rezervate rudeninė paukščių palydų šventė vyks spalio 7 d. (šeštadienį). Kviečiame dalyvauti visus norinčius, kurie trokšta pažinti paukščius ar aktyviai praleisti savaitgalį gamtoje su bičiuliais. Didesnio aktyvumo tikimės iš aplinkosaugos organizacijų, mokyklų gamtininkų būrelių ir atskirų grupių dėmesio. Atvykite ir šeimomis, tai galimybė praliesti laiką kitaip, jei orai leis pamatyti tikrai bus ką. Tačiau prieš atvykdami, nepamirškite užsiregistruoti paskambindami į Žuvinto biosferos rezervato direkciją tel., 8 - 315 – 49540.

Detalesnė paukščių palydų programa bus talpinama artimiausiu metu. Daugiau informacijos apie rudenines paukščių palydas - www.birdlife.lt

Žuvintas gelbstimas nuo užakimo


Rita KRUŠINSKAITĖ
Lietuvos žinios, 2006-09-19


Nendrėms pjauti Žuvinto rezervato administracija įsigijo švedišką amfibiją "Truxor". Seniausiame Lietuvos rezervate išpjauta 20 hektarų nendrių ir švendrų


Baigtas pirmasis Žuvinto biosferos rezervato gelbėjimo etapas. Siekiant išsaugoti unikalią seniausio Lietuvos rezervato augmeniją ir gyvūniją nuo išnykimo, pradėti šienauti nendrynai ir švendrynai. Šiemet jų išpjauta apie 20 hektarų.

Anot rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio, ištisus dešimtmečius neliesti šių augalų sąžalynai ėmė kelti grėsmę Žuvinte perintiems ir migruojantiems paukščiams. Gerokai sumažėjo vietų, tinkamų lizdams sukti, mitybos plotų, ėmė nykti gyvūnija ir vandens augmenija.

"Ežerų pelkėjimas vyksta visoje Europoje. Tai natūralus procesas, tačiau laiku įsikišdamas žmogus gali jį sulėtinti. Viena iš ežero akimo priežasčių - didelė tarša, į vandenį patenkanti iš tręšiamų

laukų ir gyvenviečių, kai nėra tinkamai sutvarkytas nuotekų valymas", - teigė Pranaitis.

Galimybės sumažinti nereikalingų augalų plotus atsirado, kai Europos Sąjungos struktūriniai fondai ir Pasaulio bankas skyrė lėšų projektui "Biologinės įvairovės išsaugojimas Lietuvos pelkėse" įgyvendinti.

Projektas bus įgyvendinamas ne tik Žuvinte, bet ir Čepkeliuose, Kamanose, Viešvilėje, Girutiškyje. Tam skirta 3,2 mln. litų. Už 280 tūkst. litų Žuvinto rezervato administracija įsigijo švedišką amfibiją "Truxor". Ji kol kas vienintelė Lietuvoje ir antra Baltijos šalyse.

Amfibija nukerta virš vandens augančią augaliją, sugrėbia ir išvelka į krantą. "Nendres ir švendrus labai svarbu kirsti baigiantis vasarai, kai šie šakniagumbiuose kaupia maisto medžiagas. Tada augalai nepasiruošia pavasariniam suvešėjimui ir peržiemojimui reikalingo medžiagų kiekio, pradeda nykti", - aiškino Pranaitis. Norint išvalyti užžėlusius Žuvinto ežero plotus nuo nendrių ir švendrų sąžalynų, reikės nupjauti ir išnaikinti dar apie 80 hektarų šių augalų. Manoma, kad darbas truks kelerius metus.

Kamanų pelkės savaitę priklausė menui

2006 m. spalio 19 d.
„Šiaulių krašto“ inf.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas visą savaitę priiminėjo lankytojus, norinčius pasigrožėti rudens gamta, o jos vaizdus nupiešti, nufotografuoti. Iš viso rezervatą aplankė daugiau kaip pusantro šimto Akmenės ir Mažeikių rajono moksleivių, pedagogų.

Pačią pirmąją Kamanose surengtos „Menų savaitės“ dieną atvyko Akmenės rajono dailės studijų vadovai bei mokyklų dailės mokytojai. Jie išbandė naują tapybos techniką, kai paprastas statybinis glaistas buvo maišomas su guašu, naudojant senas telefonų korteles, medinės liniuotės gabalėlius bei kitas parankines priemones ir dideliais potėpiais tepamas ant grubaus kartono.

Naujosios Akmenės mokyklos darželio „Buratinas“ ketvirtos klasės 26 auklėtiniai piešė, pasiskirstę ant mokomojo pažintinio tako.

Naujosios Akmenės pagrindinės mokyklos „Saulėtekis“ dailės studijos ir ekologinio būrelio moksleiviai fotografavo, piešė.

Kruopių vidurinės mokyklos technologijų mokytojas Jonas Jaras surengė gamtoje pamoką, kurioje kruopiškiai sukūrė kompoziciją iš natūralių medžiagų. Ventos vidurinės mokyklos trečiokai klausėsi mokytojos Zinos Pranauskienės gamtos pažinimo pamokos ir piešė matomus vaizdus. Kitą dieną tokioje pat pamokoje dalyvavo Mažeikių „Žiburėlio“ pagrindinės mokylos ketvirtokai.

Naujosios Akmenės Ramučių gimnazijos dailės studijos nariai su vadove Zita Liaukšiene ėmėsi kurti Žemės meną, kurio pagrindinis principas — naudoti natūralias medžiagas, nepadarant žalos gyvajai gamtai. Kūrėjai tarp didelių akmenų, simbolizuojančių Kamanų pelkės kontūrą, iš smulkesnių akmenų išdėliojo dirvinį sėjiką — Kamanų gamtinio rezervato simbolį.

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Akmenės padalinio vadovai bei vaikai tapė jiems labiausiai įstrigusius ir įspūdingiausius vaizdus.

Kamanų valstybinio gamtinio rezervato vyriausiosios specialistės informacijai Eglės Platūkytės tvirtinimu, autorių kūryba bus eksponuojama rezervato lankytojų centre. Nuotraukos bei piešiniai, nurodžius autorius, bus panaudoti leidiniams apie Kamanų rezervatą iliustruoti, pavyzdžiui, šiemet turinčiame pasirodyti naujame leidinyje apie Kamanų pelkę.

Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas

Naujienos
2006 m. spalio 9 d.
Spalio 8d. palydėti paukščiai

Kasmetiniame „Paukščių palydų 2006“ renginyje šiemet dalyvavo 36 paukščių mylėtojai. Šį kartą be rezervato direkcijos atstovų ir Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ atstovo, dalyvavo Tauragės „Versmės“ gimnazijos, „Šaltinio“ bei „Jovarų“ pagrindinių mokyklų mokiniai ir mokytojai. Kaip ir praeitais metais besiruošiantys migruoti į šiltuosius kraštus paukščiai skaičiuoti Visbarų biosferos poligone prie žuvininkystės tvenkinių. Šiuose tvenkiniuose galima pamatyti didelę paukščių rūšinę įvairovę. Vėjuotas ir lietingas sekmadienio rytas buvo dalyvių neišgąsdino. Suskaičiuoti 990 paukščių, priklausančių 34 rūšims. Palydėję paukščius gamtos mylėtojai dalyvavo trumpoje viktorinoje paukščių tema, vaišinosi karštomis dešrelėmis.