Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU


Rezervatai - tai nedidelės natūralios gamtos salelės Lietuvoje (tik 0,4% visos Lietuvos teritorijos), kurias žmogus sąmoningai paliko laukinei, nesukultūrintai, „nepatobulintai“ gamtai, kiek tai dar buvo įmanoma. Buvo nuspręsta šiose teritorijose ne tik nevykdyti jokios ūkinės veiklos, bet ir stipriai apriboti žmonių lankymąsi. Dabar rezervatų takeliais tevaikšto ir įvairius stebėjimus bei tyrimus atlieka mokslininkai, apsaugą vykdo inspektoriai, na, o kitiems lankytojams įrengiami pažintiniai takai, kur visi, lydimi rezervato darbuotojų gali pamatyti ir širdimi pajusti laukinės gamtos gyvenimą. Be rezervatų direkcijos leidimo rezervatuose lankytis draudžiama.



1975 m pačiame pietiniame Lietuvos pakraštyje įkurtas Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas. 11212 ha plote saugoma:
* didžiausias Lietuvoje natūralaus hidrologinio režimo Čepkelių pelkynas
* vakaruose ir šiaurės vakaruose prie pelkės rymančios mišku
apaugusios žemyninės kopos
* pelkes supantys miškai
* šiems biotopams būdinga bei reta augalija, gyvūnija ir grybija,
ekosistemų stabilumas.





Čepkelių teritorija svarbi ne tik Lietuvos mastu - 1993 metais Lietuvai prisijungus prie Ramsar Konvencijos, Čepkeliai įtraukti į tarptautinę reikšmę turinčių pelkinių vietovių sąrašą.







Čepkelių rezervatas taip pat yra NATURA 2000 teritorija - Europos Sąjungos saugomų teritorijų tinklo dalis. Šis tinklas skirtas retų bei nykstančių rūšių ir buveinių apsaugai, kurios ypatingai svarbios visos Europos biologinei įvairovei.




www.cepkeliai.lt

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Fizinė-geografinė situacija

Administracinė padėtis. Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas yra pietiniame Lietuvos pakraštyje, Baltarusijos pasienyje - Katros upe išvesta Lietuvos valstybinė siena taip pat yra ir rezervato pietinė riba. Iš šiaurės ir vakarų rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku , rytuose yra apsauginė zona.
Pagal administracinį Lietuvos suskirstymą Čepkeliai yra Varėnos rajone, Alytaus apskrityje.
Vietovės centrinio taško koordinatės: 53º 59´ šiaurės platumos ir 24º 30´ rytų ilgumos.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Fizinė-geografinė situacija

Teritorijos raida. Rezervato teritorijoje dominuoja pelkės. Jas supa žemyninės kopos, smėlinga lyguma, Katros upės slėnis – tai vis skirtingi kraštovaizdžiai su jiems būdingomis gamtinėmis sąlygomis, augalija ir gyvūnija.
Prieš keliolika tūkstančių metų dabartinę Čepkelių teritoriją buvo užlieję ledyno tirpsmo vandenys, kurie čia sunešė daugybę smėlio. Ilgainiui šis vanduo nutekėjo pietvakarių kryptimi, prieledyninės marios seko, aukštesnėse vietose atsidengė dideli smėlio plotai. Šaltas klimatas neleido intensyviai augti augalams. Atvirą smėlį lengvai pustė vėjas, taip formuodamas žemynines kopas, kurios dabar vakaruose ir šiaurės vakaruose juosia Čepkelių raistą.
Kopų formavimosi pradžioje pelkyno guolyje (dabartinio raisto teritorijoje) vis dar tyvuliavo vanduo. Vėliau prieledyninės marios dar labiau nuseko, tik žemiausiose vietose liko keletas ežerų, o dauguma jų užpelkėjo. Taip pat vietomis užpelkėjo sausumos plotai ir palaipsniui susidarė dabartinis Čepkelių pelkynas.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Fizinė-geografinė situacija


Reljefas. Čepkelių rezervato vakaruose, šiaurės vakaruose ir dalinai šiaurėje ties raisto pakraščiu sustoję žemyninės kopos. Tai tik dalis Dzūkijos žemyninių kopų masyvo, kuris prasideda Varėnos apylinkėse ir tęsiasi link Druskininkų. Dabar šios kopos apaugusios mišku. Miškas sutvirtino smėlį ir kopos tarsi sustingo savo forma liudydamos praeityje vyravusių vėjų kryptį. Nuo kai kurių kopų keterų nesunku pastebėti, kad rytinis – užuovėjinis šlaitas yra statesnis nei vakarinis – priešvėjinis. Taigi seniau, kaip ir dabar šioje teritorijoje vyravo vakarų vėjai, o kopos slinko į rytus. Čepkelių apylinkėse sutinkame įvairių formų kopų. Pačios išraiškingiausios – išlinkusios į rytų pusę, o atsilikę smėlio kyšuliai – sparnai – nukreipti atgal. Yra ir paprastesnių, tiesiog pailgų, pavėjui ištįsusių kopų. Taip pat yra sudėtingų formų išsišakojusių kopagūbrių, kurie susidarė susijungus kelioms kopoms.
Pelkėje išsibarsčiusios salos – tai dažniausiai taip pat kopų likučiai. Dabar mes matome tik jų viršūnes – visa kopa tarsi paskendusi metai iš metų storėjančiuose durpių kloduose.
Čepkelių pelkynuose didžiausią dalį užima aukštapelkė. Aukštapelkės paviršius yra išgaubtas: centrinė dalis iškilusi, pakraščiai yra žemiau. Aukščių skirtumas tarp „kupros“ ir artimiausių pakraščių vietomis siekia iki 2 metrų. Čepkeliuose yra dvi ryškiausios aukštapelkės „kupros“ – tai pakilimai vakarinėje ir rytinėje dalyse bei dar du mažiau pastebimi pakilimai šiaurinėje ir rytinėje dalyse. Tarpinio tipo pelkės ir žemapelkės, vyraujančios pietinėje ir pietvakarinėje pelkyno dalyse, plyti žemesniame aukštyje virš jūros lygio.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Fizinė-geografinė situacija

Klimatas Vietovės klimatas yra vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į kontinentinį. Tačiau, lyginant su kitais Lietuvos rajonais, pasižymi didesniais sezoniniais temperatūros kontrastais. Raisto apylinkėse vasara bene šilčiausia Lietuvoje. Pavasarį ir vasarą vidutinė mėnesinė oro temperatūra rezervato apylinkėse 0,5-1,0°C aukštesnė negu vakariniuose ar šiauriniuose šalies regionuose. Šilčiausias mėnuo – liepa. Jos vidutinė temperatūra siekia +17,7°C. Šalčiausias – sausis. Šio mėnesio vidutinė temperatūra -5,4°C. Vidutinė metinė oro temperatūra +6,2 °C.
Čia vieni didžiausių Lietuvoje paros temperatūrų svyravimai. Tam įtakos turi smėlingi apypelkio plotai. Smėlis lengvai įšyla, bet lengvai ir atiduoda sukauptą šilumą. Dėl šios priežasties čia pavasarį ilgiausiai tęsiasi ir rudenį ankščiausiai prasideda šalnos nei kitur Lietuvoje.
Vėjai dažniausiai pučia iš vakarų ir pietvakarių. Jų vidutinis greitis 3,1 m/s. Tai du kartus mažiau negu pajūryje.
Vidutiniškai per metus iškrenta 673 mm kritulių. Didžioji jų dalis tenka liepos – rugpjūčio mėnesiams. Tai beveik atitinka vidutinius visos Lietuvos duomenis. Vidutiniškai per metus būna 169 dienos su krituliais. Sniego patalai žemę dengia apie 75-80 dienų. Tačiau neretai pasitaiko žiemų, kai sniego danga nepastovi ir išsilaiko trumpiau negu mėnesį. Šiltuoju laikotarpiu čia dažnesnės nei kitur šalyje liūtys ir perkūnija. Tokių dienų būna daugiau nei 30 per metus. Vidutinis metinis santykinis oro drėgnumas šioje vietovėje sudaro 80 – 81%. Palyginus su kitais Lietuvos rajonais, raisto apylinkių santykinis oro drėgnumas vidudienį yra mažiausias, ypač šiltuoju metų laiku ir tesiekia 52-54%.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Fizinė-geografinė situacija


Durpių klodas. Durpės kaip metraštis saugo pelkės vystymosi istoriją. Dėl mažo deguonies kiekio ir antibakterinių savybių durpėse išlieka nesuirusių kažkada augusių augalų dalelių, sporų, žiedadulkių, sėklų, taip pat gyvūnų likučių. Pagal durpių pavyzdžius galime atsekti praeityje vyravusias augalų bendrijas, daryti išvadas apie klimatines bei ekologines sąlygas.
Vidutinis durpių sluoksnio storis Čepkeliuose yra 2,3 m. Kai kur jis siekia 6,5 metrus. Didžioji durpių dalis visame Čepkelių pelkyne yra įvairaus susiskaidymo aukštapelkinės durpės. Daug mažesnę dalį užima žemapelkinės durpės. Prie raisto dugno buvusių ežerų vietose aptinkamas ežerinių nuosėdų - sapropelio sluoksnis. Durpėse neretos ir buvusių degimų žymės, kurios liudija apie dažnai pelkėje vykusius gaisrus.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Fizinė-geografinė situacija


Vandenys. Vanduo pelkei yra vienas svarbiausių elementų. Pelkės egzistavimui būtiną vandenį Čepkelių raistas gauna iš atmosferos kritulių. Kiminų ir iš jų susidarančių durpių dėka kritulių vanduo sulaikomas, todėl pelkė gali augti ir vystytis. Šiltuoju metų laikotarpiu garavimas iš pelkės ir nuotėkis paprastai viršija kritulių kiekį, todėl vasarą pelkė pasausėja. Labiausiai tai pastebima rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Iš pirmo žvilgsnio nepereinami liūnai sausringais metais gali visai išdžiūti. Klimatiniai veiksniai, pelkės ir apypelkio reljefo ypatumai nulemia tai, kad Čepkelių pelkė vasarą dėl išgarinimo ir nuotėkio praranda daugiau vandens nei dauguma Lietuvos pelkių ir yra sausesnė. Todėl ji sparčiau užauga mišku. Čia dažnai susidaro palankios sąlygos gaisrams kilti.
Rudenį, atvėsus orams, pelkė vėl pradeda kaupti vandenį. Aukščiausias vandens lygis pelkėje būna pavasarinio polaidžio metu, kovo – balandžio mėnesiais. Tada aiškiai matomas pelkės paviršiumi sruvenantis vanduo. Jis aukštapelkėje rūgštus (pH 3.6 – 4.2).
Čepkelių raistas priklauso Katros, Ūlos ir Grūdos upių baseinams. Vandens perteklius iš pelkės klampupiais, upeliais ir vykstant požeminei filtracijai nuteka į šias skirtingas upes.
Vakarinės Čepkelių pelkės dalies vandenys suteka į Musteikos upelį, o šis – į Grūdą.
Rytinės raisto dalies vandenys Lynupio (Peklos) upeliu nuteka į Ūlos upę.
Pietine dalimi Čepkelių raistas prisišliejęs prie Katros upės, kuri išteka iš Čepkelių raisto pietrytinio pakraščio ir tarpvalstybine siena (Lietuva – Baltarusija) virš 20 km vingiuodama renka vandenis ir iš Lietuvos, ir iš Baltarusijos pelkių, o toliau Baltarusijos teritorija plukdo vandenis į Nemuną.
Pavasarį Katra nuo gausiai į ją plūstančio pelkės vandens patvinsta, užliedama negilų salpinį užpelkėjusį slėnį. Sausringomis vasaromis ji smarkiai nusenka. Tai rami, kartais vos tekanti upė.
Netolimoje kaimynystėje teka sraunioji Ūla. XIX a. ši veržli upė sparčiai besigrauždama žemyn, prisijungė Katros intakus Dubę ir Pelesą, o vėliau ir pačios Katros aukštupį. Todėl dabar Katra toje pačioje vagoje teka priešingomis kryptimis – viena dalis teka į Ūlą, o kita, kaip ir anksčiau, į Nemuną.
Rytinėje Čepkelių dalyje yra 21 pelkinis ežeras. Vieni jų (pirminiai) išlikę dar nuo ledynmečio – tai neužpelkėję didžiųjų ežerų likučiai. Kiti (antriniai) – susidarę jau pelkės vystymosi eigoje. Čepkelių aukštapelkės ežerai yra iškilusioje pelkės dalyje. Kai kurių iš jų vandens lygis 2 metrais didesniame aukštyje nei pelkės pakraščiai. Šie ežerai neišteka todėl, kad vanduo pro durpes filtruojasi labai lėtai.
Keli ežerai yra už pelkės ribų. Įdomiausias iš jų yra Lyguco ežerėlis netoli Lynežerio kaimo. Šį ežerą maitina iš pelkės atitekantys vandenys – pavasarį dažniausiai jis sklidinas vandens. Tačiau pelkei pasausėjus, vandens srautas, maitinantis šį ežerėlį nutrūksta. Lygucis pamažu senka – dalis vandens išgaruoja, didžioji dalis filtruojasi per smėlį gilyn. Ilgainiui, negaudamas vandens iš pelkės, Lygucis visai išdžiūsta. Pakilus vandens lygiui pelkėje, šis ciklas kartojasi iš pradžių.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Fizinė-geografinė situacija

Faktai ir skaičiai: Bendras rezervato plotas 11 212 ha.
Atstumas tarp pelkės pakraščių rytų – vakarų kryptimi apie 12 km
Čepkelių raisto plotas 5858 ha
Pelkės pakraščių ilgis apie 83 km
Pelkėje priskaičiuojama virš 80 salų ir salelių
Aukščiausiai iškilusi pelkyno vieta yra 134,4 m virš jūros lygio
Žemiausia pelkyno vieta yra 128,5 m virš jūros lygio
Aukščiausia rezervato vieta (kopa) siekia 155,1 m virš jūros lygio
Žemiausia rezervato vieta yra Katros upės vaga 123 m virš jūros lygio
Vidutinis durpių klodo storis 2,3 m
Didžiausias durpių klodo storis 6,5 m
Čepkeliuose pagal kilmę yra 10 pirminių ir 11 antrinių pelkės ežerų
Didžiausias ežeras – Ešerinis (pirminis)). Jo plotas 14,5 ha, gylis 4,7 m
Vandens lygio daugiametė svyravimo amplitudė aukštapelkės pakraščiuose siekia virš 1 m , centre – 0,33 m

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Biologinė įvairovė

Čepkelių rezervate susiformavusi ypatinga gamtinė aplinka. Didžiausi šalyje aukštapelkės plotai - šiaurės kraštams būdingų rūšių buveinė. Aukštapelkę supančiuose smėlynuose, kurie vasaros dienomis sukaupia daug šilumos, įsikūrę pietinės rūšys. Greta rasdami tinkamas sąlygas šiaurės ir pietų gyventojai (tiek augalai, tiek gyvūnai) sudaro specifinę Čepkelių biologinę įvairovę. Ši gamtos sąlygų visuma taip pat yra svarbi kai kurioms rūšims. Pastebėta, kad kai kurios laukinės bitės, įprastai gyvenančios sausuose smėlynuose, labai sausomis vasaromis maitinasi būtent aukštapelkėje. Aukštapelkė joms tampa ta vieta, kur nepalankiomis sąlygomis galima rasti maisto.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Biologinė įvairovė

Vandenys


Vandens telkiniai Čepkeliuose - tai lėtai tekanti Katros upė bei aukštapelkės ežerėliai.
Kadangi pelkinių ežerų vanduo labai skurdus maisto medžiagomis ir rūgštus, čia auga tik 10 rūšių augalai. Tai samanos, lūgnės, vandens lelijos, skendeniai. Tačiau šiuose ežeruose inventorizuota 131 rūšis dumblių. Tai nėra daug, palyginus su kitais, ne pelkiniais Lietuvos ežerais. Daugumoje Čepkelių ežerų planktoninių (laisvai vandenyje plaukiojančių) dumblių beveik nėra, jie gyvena ant įvairių substratų. Tačiau kai kuriuose (pvz.: Ančių, Vido, Morės) ežeruose būtent planktone gausiai randami šarvadumbliai bei euglendumbliai. Tai specifiniai dumbliai. Šarvadumbliai mineralinių maisto medžiagų trūkumą kompensuoja maitindamiesi bakterijomis, o euglendumbliai - galėdami laisvai judėti ir surasti palankiausias sąlygas. Čepkelių, kaip ir kitiems pelkiniams ežerams būdingi žaliadumbliams priklausantys dvyniečiai.
Katros upėje inventorizuota 16 aukštesniųjų augalų rūšių. Čia gausiai auga nendrės, asiūkliai, vėdrynai, nuokanos, švendrai. Ten kur tėkmė lėta, griovenės, aštriai, plūdenos sudaro ištisus sąžalynus. Pakrantėse gausiai auga gluosniai, berželiai, juodalksniai – geros sąlygos čia kurtis bebrams bei ondatroms.
Vandens paukščių įvairovė taip pat nėra gausi. Kur tik tyvuliuoja didesni vandens telkiniai, aptinkamos didžiosios antys, rudagalvės ir dryžgalvės kryklės, klykuolės. Rezervate sutinkamos smailiauodegė, šaukštasnapė bei pilkoji antys yra retos ir saugomos Lietuvoje. Traukimo metu raisto ežerėliuose pailsėti nutupia pilkosios, želmeninės bei baltakaktės žąsys.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Biologinė įvairovė

Miškai

Miškai Čepkeliuose įsikūrę ant žemyninių kopų, tarpkopiuose, pelkyno salose ir pusiasaliuose bei žemapelkėse.
Ant kopų auga unikalūs Čepkeliams būdingi kerpšiliai. Tai šviesūs pušynai su gausia kerpių danga. Iš žolinių augalų čia įsikūrę būdingi pietų kraštams augalai: kelerija, guboja, smiltyninis gvazdikas, kudlė. Kerpšiliuose žiemą, vasarą žaliuoja meškauogės, kadaise tarnavusios vietoj rūtų įvairiose apeigose. Čia nuo žemės netikėtai pakyla lėlys, peri lututės. Retmėse ir miško aikštelėse sutinkama lygutė. Pamiškėse uoksus užima žalvarniai, kukučiai.
Gausiausi Čepkeliuose įvairūs pušynai. Vienuose jų žolių - krūmokšnių dangoje vyrauja viržiai, kitų-mėlynės, trečių - melvenės. Kartais medžių arde kartu auga beržai, drėgnesnėse vietose eglės. Dažnai čia išgirsi kuoduotąją zylę, kikilį ar strazdą giesmininką.
Rezervate nekertami miškai, medžiai auga, bręsta, džiūva ir virsta sutręšę. Todėl čia geros sąlygos kurtis geniniams paukščiams – didiesiems, baltnugariams, tripirščiams geniams, juodosioms, pilkosioms bei žaliosioms meletoms. Ir maisto pakanka, ir uoksą yra kur išsikalti.
Beržynus Čepkeliuose aptinkame salose ir pusiasaliuose, kur derlingesnis dirvožemis. Beržynuose, kurių pomiškyje auga liepos, klevai, o trake - lazdynai, ožekšniai, pavasarį pražysta žibuoklės, kvapieji lipikai ir ypač retos svogūninės dantažolės. Derančiuose beržynuose žiemą maitinasi tetervinai.
Pietrytinėje rezervato dalyje išplitę eglynai su ąžuolais. Jiems atstovauja ir Ąžuolų sala. Čia tebeguli prieš pusšimtį metų nukirsti, bet neišvežti šimtamečiai ąžuolai, stiebiasi nauja ąžuolų karta. O tarp žolynų žydi nuostabios orchidėjos-plačialapės klumpaitės. Manoma, kad jei žmonės vietoj iškirstų miškų nebūtų sodinę pušų ir eglių, čia dabar vešėtų savaime atsikūrę ąžuolynai. Tokiose salose lizdus slepia juodieji gandrai.
Palei Katros upę ir pietvakarinėje Čepkelių dalyje paplitę juodalksnynai. Vieni jų su viksvomis, purienomis, vilkdalgiais, pelkiapaparčiais sunkiai praeinami pavasariais. Kiti sausesni su eglėmis ir uosiais pomiškyje ir vešliu žolių bei puskrūmių aukštu, kuriame auga katuogės, medutės, vilkauogės, pataisai. Samanų patalas čia taip pat visada vešlus ir įvairiarūšis.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Biologinė įvairovė

Pelkės

Čepkeliai garsūs savitu, dideliu ir sudėtingu pelkynu. Jį sudaro didžiausia labiausiai į vakarus nutolusi Europos aukštapelkė ir prie jos prigludusios žemapelkė bei tarpinio tipo pelkė.
Čepkelių aukštapelkė yra neryškiai išgaubta, gausiai apaugusi gailiniais pušynais. Kaip ir visos aukštapelkės maitinama tik lietaus ir tirpsmo vandenimis, kurių perteklius nuo kupros nuteka į pakraščius, vadinamus lagais arba į žemapelkę.
Čepkelių aukštapelkėje yra 2 didelės plynės: Anglijos ir Eglynaicio, kurios gegužyje kupstiniams švyliams subrandinus baltas galvutes, pavirsta balta jūra.
Rytinė-Lynežerio ir Krokšlio kaimų prieigose esanti aukštapelkės dalis maždaug prieš 60 metų išdegė, todėl dabar čia vyrauja viržynai su pušaitėmis.
Pelkėse auga ta pati pušis, kaip ir sausumoje, tik dėl maismedžiagių ir oro šaknims(nes mirksta vandenyje) stygiaus jos labai skursta. Čepkelių aukštapelkėje aptinkamos 3 ekologinių formų pušys.Vienos pušys ant liauno kamieno metro-penkių aukštyje laiko kelių šakų lają. Kitos tvirtesnės ir aukštesnės, jų laja kaip beretė. O trečios, iki 3 metrų aukščio ir šakotos nuo pažemės lyg eglaitės.
Čepkelių aukštapelkėje retai sutiksime tekšę, durpyninį bereinį ar varnauogę, čia jau baigiasi jų kelionę į pietus.
Čepkelių turtas tai spanguolės, kurios tarpsta aukštapelkėje ir tarpinio tipo pelkėje. Spanguolės yra paprastosios ir smulkiauogės. Čepkeliuose rasta net 14 spanguolių formų: ovalių, kriaušiškų, elipsiškų, tamsiai violetinių, šviesiai rožinių, suplotų, dėmėtų ir t.t. Metinis uogų derlius svyruoja nuo 88 iki 808 kg iš 1 ha .
Aukštapelkę nuo kitų pelkių išskiria ištisinė kiminų - liaudiškai baltųjų samanų, paklotė.
Po šalnų ji tampa įvairiaspalve - kiekviena kiminų rūšis įgyja vis kitą žalios ar raudonos spalvos atspalvį. Tuomet kiminų paklotė tampa įspūdingu kilimu.
Aukštapelkėje gyvena tokie reti paukščiai kaip dirvinis sėjikas, didžioji kuolinga, tikutis. Maitintis atskrenda Čepkelių pelkės puošmena – gervė. Ankstyvą pavasario rytą pelkė „užverda“ nuo tetervinų burbuliavimo. Raisto salose peri žuvinikas, jūrinis erelis. Kasmet pavasarį iš raisto salų, aplinkinių miškų susirenka į aukštapelkių tuokvietes kurtiniai.
Tarp žemapelkės ir aukštapelkės siaurais ruožais įsiterpia tarpinės pelkės. Joms būdingas aukštapelkinių ir žemapelkinių augalų derinys: tai nendrynai su kiminais, smulkieji viksvynai, kupstašvylynai su stačiosiomis viksvomis. Krūmų aukšte aptinkame šiaurės svečius- laplandinį karklą ir liekninį beržą. Sunkiai prieinamose vietose lizdus krauna gervės. Čepkeliuose peri didžiausia Lietuvos gervių populiacija. Taip pat čia tinkamą vietą perėjimui randa pievinė lingė.
Čepkeliuose žemapelkė plyti Katros slėnyje ir pietinėjė rezervato dalyje tarp miškų. Medžių arde čia aptinkame plaukuotąjį beržą, rečiau juodalksnį, eglę. Žolių aukšte veši sūdrai, puplaiškiai, vėdrynai, asiūkliai, didžiosios viksvos, lendrūnai, poraistės. Samanų paklotę, bet ne vientisą sudaro žaliosios samanos.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Biologinė įvairovė


Pievos

Jei bandysite ieškoti Čepkeliuose pievų, kuriose ganosi gyvuliai ar žvėrys, guli pradalgiai, linguoja atviri viksvinių ar varpinių augalų sąžalynai, sunkiai beatrasite. Tai praeitis. Rezervato režimas, draudžiąs žmogaus veiklą, nykstantys kaimai, beatodairiška kanopinių žvėrių medžioklė plotuose aplink rezervatą, sąlygojo pievų išnykimą. Tik dar šienaujami Katros kaimo prieigose upės pakrantės lopinėliai džiugina orchidėjų-gegūnių žvakėmis. Tokiose vietose dar galima išgirsti griežlę. Krūmokšniais apaugusiose klampiose pievose gyvena perkūno oželis, suokia lakštingalos, sutinkamas retas Lietuvoje paukštis –stulgys.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Būklė

Per 30 rezervato gyvavimo metų jau galima stebėti tam tikrus bendrijų ir rūšių būklės pokyčius. Jie dvejopi. Vienoms rūšims rezervato poveikis teigiamas, kitoms - neigiamas
Labiausiai keičiasi atviros buveinės. Jų plotas sparčiai mažėja - jos apauga mišku. Miškas vis daugiau užkariauja atvirų aukštapelkių, tarpinių pelkių bei žemapelkių plotų, taip pat sausumos buveinių – atvirų miško aikščių, kopų šlaitų, buvusių pievų.
Taip nutiko dėl keleto priežasčių. Svarbiausios jų – gaisrų gesinimas bei tradicinio ūkininkavimo uždraudimas. Anksčiau šienauti ir ganyti plotai, nutraukus šią veiklą, pradėjo užaugti nendrėmis, gluosniais, berželiais. Taip besikeičianti aplinka tampa vis mažiau tinkama gyventi toms augalų ir gyvūnų rūšims, kurios anksčiau čia buvo gausios. Nemažai šių rūšių yra saugomos, įrašytos tiek į Lietuvos, tiek į tarptautinius nykstančių augalų ir gyvūnų sąrašus.
Čepkeliuose atviras buveines ilgus šimtmečius palaikė būtent žmogus, kažkada ekstensyviu ūkininkavimu pakeitęs išnaikintas laukinių žolėdžių bandas.
Pastebimi pokyčiai vyksta sausuose pušynuose. Čia vis gausiau pradeda želti žolės, kurioms reikia daugiau maisto medžiagų. Išstumiama skurdi smėlynų augalija.
Siekiant išsaugoti šias vertingas buveines bei palaikyti kuo didesnę gamtinių sąlygų , o tuo pačiu ir rūšių įvairovę, Čepkelių rezervatas dalyvauja „Biologinės įvairovės išsaugojimo Lietuvos pelkėse“ projekte, kurio metu parengtas gamtotvarkos planas.
Pokyčiai vyksta ir miško buveinėse. Nekertant brandaus amžiaus sulaukusių miškų, paliekant visus sausuolius ir išvirtusius medžius, sudaromos geresnės išlikimo sąlygos kai kurioms samanų, kerpių, grybų, vabzdžių rūšims, taip pat geniniams paukščiams, kurie prisitaikę gyventi būtent sename miške. Nemaža dalis šių rūšių, gyvenančių ar kitaip susijusių su natūraliais brandžiais miškais taip pat yra nykstančios ir saugomos.
Rezervato apsaugos režimas turi teigiamą poveikį kai kurioms plėšriųjų paukščių ir žinduolių rūšims. Saugomoje teritorijoje jos gali saugiai veistis ir iš dalies maitintis.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Kultūra

Žmogaus veiklos ir gamtinių procesų įtaka
Istoriniais laikais Čepkelių raisto hidrologinį režimą įtakojo užtvankų statymas, šienaujamų plotų sausinimas, geležinkeliuko ir kelių pylimų įrengimas.
Rudnios kaime ant Ūlos upės 1553 m buvo pastatyta užtvanka, skirta geležies liejyklos ir kalyklos darbams. Keletą šimtmečių pakeltas vandens lygis sąlygojo Ūlos ir Katros takoskyros pelkėjimą. Per daugelį metų dėl gilinamosios erozijos žemiau užtvankos ir nešmenų nusėdimo aukščiau užtvankos padidėjo upės dugno aukščių skirtumai, kurie pavasarinių potvynių metu padėdavo išgriauti užtvanką. Tada užtvanka vėl buvo atstatoma. Tačiau 1841 m pavasario potvyniui išardžius užtvanką, sraunioji Ūla aukštupyje pradėjo sparčiai graužtis gilyn ir pagrobė Katros aukštupį, nusausindama takoskyroje buvusias pelkes, ežerus. Prie Ūlos upės baseino prisijungė ne tik Katros aukštupys, bet ir jo intakai. Dėl Ūlos įsigraužimo pažemėjo ir aplinkinių teritorijų gruntinio vandens lygis, daugiau vandens ėmė nutekėti nuo Čepkelių raisto rytinio pakraščio, kuris pasausėjo. Rudnios užtvanka atstatyta 1976 m. Tai vėl sulėtino Ūlos graužimąsi gilyn šiame ruože.
XX a. pradžioje raisto rytinės ir pietrytinės dalies pasausėjimui turėjo įtakos pelkėje iškastas 5,4 km kanalas į Katros upę, kuris sujungė 4 ežerus ir pažemino juose ir pelkėje vandens lygį. Kanalas iškastas prisitaikant prie toje vietoje buvusio natūralus pelkės vandens nuotėkio, todėl ir praėjus šimtmečiui jis nėra visiškai sunykęs. Abipus kanalo durpės yra stipriai mineralizuotos, suslūgusios, tolstant nuo kanalo jo įtaka pelkės raidai mažėja.
Vakariniu pelkyno pakraščiu Pirmojo pasaulinio karo metais buvo supiltas geležinkeliuko pylimas, dėl kurio potvynių metu pelkėje susidaro patvanka.
Vandens nutekėjimą iš pelkės pavasarį pristabdo ir rytinėje pelkės dalyje 1999 m nutiesto kelio į Katros kaimą pylimas.
Minėtieji žmogaus sukurti objektai įtakojo atskirų pelkės dalių raidą, tačiau ne viso didelio pelkinio masyvo vystymąsi. Melioratoriams visgi neteko Čepkeliuose pasidarbuoti ir pelkė išliko natūrali.
Vietiniai gyventojai šimtmečiais naudojo Čepkelių gamtos turtus: kirto apypelkyje miškus, grybavo, uogavo, bitininkavo, šienavo pievas, ganė galvijus. Šienaujama buvo žemapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse. Ganydavo apypelkyje ir pelkės pakraščiuose. Šio Dzūkijos krašto žmonėms šienavimas Čepkeliuose buvo vienintelis būdas išlaikyti galvijus, nes Dzūkijos smėlynuose labai trūko šienaujamų plotų. Prie nuolatinio galvijų ganymosi buvo prisitaikę kai kurie augalai ir gyvūnai (pavyzdžiui tilvikiniai paukščiai), kurie, nutraukus ganiavą, labai sunyko.
Čepkeliuose dažnai kildavo gaisrai. Dalis gaisrų būdavo natūralios kilmės t. y. sukelti žaibo. Gaisrai pelkėje nebuvo gesinami. Jų dėka pelkėje formuodavosi plynės. Dažnai besikartojantys gaisrai ne tik įtakojo kraštovaizdį, bet turėjo lemiamą reikšmę specifinių augalų ir gyvūnų bendrijų formavimuisi. Yra žinoma, kad vietovėse su dažnai besikartojančiais gaisrais faunos ir floros sudėtyje yra daug gerai prie gaisrų prisitaikiusių rūšių. Kuo gaisrų rotacijos periodas yra trumpesnis, tuo šių rūšių yra daugiau. Eliminavus gaisrus, adaptuotos rūšys netenka savo privalumų ir yra išstumiamos gaisrams neatsparių rūšių. Taigi gaisrų eliminavimas iš esmės keičia bendrijų struktūrą – nūdienos Čepkeliai vis labiau tolsta nuo tradicinių.
Žmogaus veiklos dėka (šienavimo, ganymo) Čepkeliuose pastoviai buvo palaikomi mišku neužaugę atviri plotai, kurie šiuo metu užauga medžiais ir krūmais. Dar ankstesniais laikais, kai žmogus čia dar nesivertė žemdirbyste, atvirus plotus palaikė besiganantys laukiniai kanopiniai žvėrys, kurie vėliau buvo išnaikinti. Dabar dėl atvirų vietų užaugimo mišku mažėja gamtinė įvairovė, nyksta retos augalų ir gyvūnų rūšys.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU


Tvarkymas


Rezervato apsaugos statusas, kai nevykdoma jokia ūkinė žmogaus veikla, nepalankus atviroms bemiškėms buveinėms ir su jomis susijusioms rūšims. Tačiau mes privalome išsaugoti kuo didesnę biologinę įvairovę ir užtikrinti retų rūšių išlikimą. Kuo įvairesnės aplinkos sąlygos, tuo daugiau rūšių gali rasti sau tinkamą gyventi plotą.Todėl projekto „Biologinės įvairovės išsaugojimo Lietuvos pelkėse“ metu parengtas ir Aplinkos ministerijos patvirtintas Čepkelių rezervato tvarkymo planas .
Pagal šį planą visa Čepkelių rezervato teritorija suskirstyta į dvi zonas. Daugiau nei 90% patenka į griežtos apsaugos zoną. Joje ir toliau visi gamtos procesai vyks be tiesioginės žmogaus įtakos. Maždaug 2% rezervato ploto (230 ha) bus vykdomi tvarkymo darbai. Jie yra būtini, siekiant išsaugoti atviras pelkių, taip pat užliejamų pievų prie Katros upės bei menkai žolėmis apaugusias smėlio buveines.
Aukštapelkėje tam tikrose vietose numatyta iškirsti pušis. Taip padidės atviros plynės. Tai tikučių (Tringa glareola), dirvinių sėjikų (Pluvialis apricaria), didžiųjų kuolingų (Numenius arquata), tetervinų (Tetrao tetrix) ir kai kurių kitų retų paukščių buveinės.
Šlapiose Katros slėnio pievose įsikūrę stulgiai (Galinago media), griežlės (Crex crex), pievinės lingės (Circus pygargus). Kai kur mėlynuoja palemonai, pražysta gegužraibės, auga retos samanos – žvilgančiosios riestūnės. Dėl šienavimo ir ganymo nutraukimo vis daugiau pakatrės pievų užželia krūmais ir šios bei kitos rūšys nyksta. Iškirtus ir pašalinus krūmus, pievas vėl šienaujant ir ganant bus atkurtos palankios sąlygos Katros slėnyje nuo seno gyvenusioms rūšims.
Sodintų pušies jaunuolynų nedidelių plotelių iškirtimas bei kirtaviečių palaikymas padidins nesusivėrusių žemyninių smiltpievių plotus. Ši buveinė svarbi atvirame smėlyje augantiems augalams (Vėjalandės šilagėlės, čiobreliai, šilokai ir kt.), daugeliui vabzdžių rūšių, kai kuriems paukščiams.

Tik nuolat atliekant šiuos tvarkymo darbus bus išsaugotos atviros buveinės, kurias ilgus šimtmečius palaikė tradicinis ūkininkavimas ir gaisrai.

Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas

PLACIAU

Projektai

Čepkelių rezervate šiuo metu vykdomas „Biologinės įvairovės išsaugojimo Lietuvos pelkėse“ projektas.
Projekto metu dirbama trijose srityse: gamtotvarka, aplinkinių teritorijų socialinė – ekonominė plėtra bei visuomenės informavimas ir švietimas. Visa tai reikalinga, kad būtų užtikrinamas išskirtinių Lietuvos pelkių (Čepkelių, Žuvinto, Viešvilės, Kamanų ir Girutiškio) ekosistemų gyvybingumas. Visos šios pelkės yra svarbios ne tik Lietuvai. Visos jos įtrauktos ir į tarptautinį Ramsar konvencijos, skirtos šlapžemių apsaugai, bei NATURA 2000 – Europos Sąjungos saugomų teritorijų - tinklą.
Projekto metu paruoštas ir Aplinkos ministerijos patvirtintas tvarkymo planas. Jo esmė – išsaugoti atviras teritorijas, labai reikalingas kai kurių nykstančių buveinių ir rūšių išlikimui.
Taip pat rezervato direkcijoje bus įkurtas lankytojų centras, kurio tikslas visuomenės informuotumo bei sąmoningumo didinimas gamtosaugos srityje.

Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas

Naujienos


2006 m. lapkričio 2 d.
Tikrinta Jūros ichtiologinio draustinio būklė.


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos veikla neapsiriboja tik rezervato teritorijos apsauga ir tvarkymu. Valstybinės saugomų teritorijų prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymu direkcijai priskirtos ir devynios nacionalinės saugomos teritorijos ir Natura 2000 tinklo teritorijos, kuriose vykdo jų priežiūrą. Viena iš jų Jūros ichtiologins draustinis. Šio draustinio būklė buvo tikrinama jau 2002 metais. Tuomet daugiausia pažeidimų buvo susijusių su gyvulių ganymu Šešuvies upės pakrantės apsaugos juostoje. Nepaisoma elemetarių pakrančių apsaugos juostų reikalavimų, nedirbti žemės, neardyti velėnų, neganyti gyvulių, netverti tvorų. Pastebėta, kad ganyklų savininkai nesivargina jų ganomiems gyvuliams įrengti girdyklas ganyklose. Gyvulių girdymui tvoros įtveriamos net pačioje upėje. Eidami atsigerti vandens gyvuliai nuardo upės krantų žolinę dangą. Dėl gyvulių nuardomų krantų vyksta sparti krantų erozija stipresnio lietaus ar potvynių metu. Iš pakrančių dirvožemio į upę patenka daugiau nepageidautinų azoto, natrio ir kt. junginių, kurie spartina vandens telkinio užžėlimą. Tai neigiamai atsiliepia ir upės gyvūnijai. 2002 metų patikrinimo metu gyventojai buvo tik perspėjami dėl jų daromų vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų pažeidimų. Buvo surašyta 14 privalomųjų nurodymų pašalinti pažeidimus. Seniūnijose iškabinti skelbimai, raginantys laikytis šių sąlygų. Šių metų ichtiologinio draustinio tikrinimo metu paaiškėjo, kad situacija nė kiek nepasikeitė. Pasitaikė net vienas „elektrinio piemens“ įtvėrimo į upę atvejis. Matyt toks jau lietuvio charakteris – kol kalbama gražiuoju, jam tai nė motais. Šiemetinio patikrinimo metu pažeidėjai jau buvo traukiami administracinėn atsakomybėn. Surašyta 18 administracinių teisės pažeidimų protokolų ir nutarimų. Ganyklų ar gyvulių savininkai, kurie pažeidė pakrančių apsaugos juostų reikalavimus buvo nubausti 500-700 litų baudomis.

VIŠTYČIO REGIONINIS PARKAS

Trumpai apie regioninį parką


Vištyčio regioninio parko plotas - 10,1 tūkst. ha. Regioninis parkas yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje; vakaruose ribojasi su Karaliaučiaus sritimi, pietuose - su Lenkija.
Parko teritorija apima Vištyčio - Gražiškių aukštumos (Sūduvos moreninės aukštumos dalis tarp Vištyčio ežero ir Šešupės aukštupio senslėnio) vakarinę dalį. Tai aukščiausia vieta Baltijos aukštumose Lietuvos ribose. Vištyčio aukštuma susidarė paskutiniame ledynmetyje Vidurio ir Vakarų Lietuvos ledyninių tėkmių sandūroje.
Ypač reljefo raiškumu išsiskiria Kylininkų moreninis kalvynas, pasižymintis stambiai kalvotu ir gūbriuotu daubotu pakraštinių ledyninių darinių reljefu, susidaręs iš labai išplautų gargždingų akmeningų darinių. Šiaurėje jis ryškiu laiptu nusileidžia į Sūduvos lygumą. Kylininkų moreninio kalvyno reljefui būdingos stambios stačiašlaitės kalvos. Jas skiria ryškūs pažemėjimai. Kalvų paviršius turi daug smulkesnių antrinių formų.
Absoliučiai aukščiausios kalvos susispietusios pietinėje parko dalyje. Tai beveik tiesiojoje tarp Pakalnių ir Dunajevo ežerų pūpsančios gretimos kalvų viršūnės: Dunojaus kalnas (>285 m), Janauka (282,9 m), Pavištyčio kalnas (282,4 m), Staugūno kalnas (281,8 m) bei Lenkijos pasienyje iškylantis Stankūnų kalnas (285,5 m). Žemiausiai parke iki 155,3 m nusileidžia Šakių ežerėlio vandens lygis. Reljefo parko teritorijoje peraukštėjimas siekia net 130 m.
Parko teritorijoje praeina takoskyra tarp Nemuno ir Priegliaus baseinų. Pietvakarinė parko teritorijos dalis (Vištyčio ežeras su intakais) priklauso Priegliaus baseinui, o šiaurrytinė dalis (Širvinta ir jos intakai) - Nemuno baseinui.
Iš viso parko teritorijoje yra 14 ežerų. Parko teritorijoje nėra stambių pelkių, tačiau daug smulkių pelkaičių įlomėse ir tarpugūbriuose nepaliestuose melioracijos. Didžiausia Paširvinčio pelkė (užima 45 ha). Pelkėje yra Širvintos ištakos.
Nors Suvalkijos ir ypač Vilkaviškio rajono miškingumas yra labai mažas, Vištyčio regioniniame parke yra keli dideli miškų masyvai - Vištytgiris, Drausgiris, Pavištyčio miškai. Taip pat čia yra nedidelių aukštapelkių ir tarpinio tipo pelkių, ežerų. Didelė reljefo ir ekotopų įvairovė sudaro geras sąlygas floristinei ir cenotinei įvairovei.
Išskirtinis Vištyčio regioninio parko miškų bruožas, kad čia didelius plotus užima ąžuolynai, labai dažnai su skroblo ir liepos ar eglės priemaiša. Nemažus plotus Pavištyčio, Vištytgirio ir Tadarinės miškuose užima eglynai.
Archeologines vertybes atstovauja piliakalniai ir senovės gyvenvietės bei Vištyčio akmuo. Visi šie objektai yra respublikinės reikšmės paminklinės kultūros vertybės.
Architektūrines vertybes atstovauja bažnyčios, visuomeninis pastatas, Vištyčio malūnas ir Pavištyčio sodyba. Vištyčio evangelikų-liuteronų bažnyčiai (išaiškintinas paminklas) ir Vištyčio bažnyčiai siūlomas kultūros vertybių apskaitos lygmuo.

VIŠTYČIO REGIONINIS PARKAS

Rezervatai
Regioniniame parke yra du rezervatai - Drausgirio ir Grybingirio. Gamtos rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia veikla, tame tarpe ir rekreacinė. Čia gamta palikta mokslo tikslams bei stebėjimams.

Drausgirio gamtinis rezervatas apima Pajevonio girininkijos 4 kvartalus. Rezervato plotas - 204 ha. Rezervato steigimo tikslas - išsaugoti būdingus Sūduvos aukštumai grynus ir mišrius ąžuolų medynus su didele augalų ir gyvūnų rūšių įvairove, Europinio miežvienio, aukštojo eraičino ir kitų retų augalų augavietes, juodojo gandro, erelio rėksnio ir kitų gyvūnų rūšių buveines. 1998 metais rezervate Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stotis atliko botaninius tyrimus. Tyrimų metu šioje teritorijoje išaiškintos 408 spontaninės induočių augalų floros rūšys, priklausančios 76 šeimoms. Tirtoje teritorijoje rasta 17 induočių augalų rūšių, įtrauktų į Lietuvos raudonąją knygą. Dėl didelio natūralumo laipsnio rezervato flora tiek botaniniu, tiek gamtosauginiu požiūriu yra ypatingai vertinga. Be to rezervato teritorijoje išaiškinta 106 samanų rūšys (14 rūšių kerpsamanių ir 92 rūšys lapsamanių).

Grybingirio gamtinis rezervatas apima Gražiškių girininkijos 3 pilnus kvartalus, didžiąją 5 kvartalų dalį (iki krašto apsaugos kontrolinės pėdsakų juostos, bei inžinerinės užtvaros) bei Dunajevo ežero ekvaroriją. Rezervato plotas - apie 383 ha. Tikslas - išsaugoti ūkinės veiklos beveik neliestus Sūduvos aukštumos mišriuosius miškus su augalų ir gyvūnų rūšių įvairove. Dėl to, kad į rezervato teritoriją beveik 50 metų nebuvo įėjęs žmogus galima spėti ten esant didelių gamtinių vertybių. Viena iš tokių - beveik 12 ha plote grynų skroblynų giraitė, kurios amžius siekia iki 80 metų. 2002 metais rezervate Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stotis atliko botaninius tyrimus, kurių metu bovo rasta daug saugomų ir saugotinų augalų rūšių. Grybingirio gamtinis rezervatas taip pat pasižymi didele gyvūnijos pasaulio įvairove.