Užsiregistravo: 2004-08-25 13:04 (Tre)
Pranešimai: 2704
Miestas: Vilnius
|
Paslaptingoji aristokratė šarka
JŪRATĖ ŠLEKONYTĖ
http://ct.svs.lt/satenai/?leid_id=824&k ... st_id=4810
Tankiau suplaka širdis už lango išvydus grakštuolę šarką. Kontrastingos spalvos, dailios kūno linijos, aristokratiškos manieros tarsi susilydo į vientisą elegantiško paukščio vaizdą. Šiais laikais mieste šarka ne toks jau retas paukštis. Šios laukų ir pievų gyventojos nebebaugina didžiuliai miestų pastatai, automobilių triukšmas ir žmonių knibždėlynas. Anaiptol. Ir mieste susirasi gyvybiškai svarbaus maisto bei medį, kuriame gali susisukti jaukų lizdą. Ne kartą teko regėti, kaip šarka nutupia katinui prieš nosį ir viksnodama uodega tipena priešais apstulbusį mažąjį plėšrūną, o kai šis galiausiai atsipeikėja ir mėgina čiupti grobį, paukštis virtuoziškai pakyla, nutupia ant šakos ir karingai čerškėdamas parodo, kas tikrasis padėties šeimininkas. Na, gamta šarkai išvaizdos nepagailėjo, užtat nedavė žavaus balso. Ausį veriantis čerškėjimas palydi kiekvieną praeivį ar grėsmingą priešininką. Po kiekvienos tokios akistatos susimąstai: koks tai paukštis, gal kokia įsikūnijusi nerimstanti siela?
Rytų šalyse šarka iki šiol yra laimės ženklas. Kinijoje ir Japonijoje jos pasirodymas byloja apie būsimą kūdikį ar svečią. Kinijoje laikoma geru ženklu, jei šarka prie namų susisuka lizdą. Korėjoje ji – nacionalinis paukštis, laimės nešėjas. Tuo tarpu Šiaurės Amerikos indėnams šarka yra bebaimiškumo simbolis, nes paukštis nebijo šalčio ir karščio, toje pačioje vietovėje gyvena ištisus metus. Kartu tai ir pasakų personažas ar netgi kai kurių genčių klano paukštis, t. y. totemas. Todėl kai kurie indėnai plaukuose nešiodavo dvi šarkų plunksnas.
Europos šalyse šarką nuo seno gaubė mistinė aureolė. Varniniai paukščiai, žinia, pasižymi savitu, net, galima sakyti, protingu elgesiu. Šarkos mitrumas, vikrumas ir apsukrumas traukė dėmesį visais laikais ir kėlė didelį smalsumą; jos gyvenimas ir būdas buvo neišsemiamas fantazijų šaltinis. Dar I a. romėnų mokslininkas Plinijus Vyresnysis veikale „Gamtos istorija“ aprašė šarkų elgseną. Esą jei kas randa šarkų lizdą, paukščiai perkeliantys kiaušinius į kitą vietą ir darantys tai labai išradingai. Kadangi paukščių nagai netinką kiaušiniams nešti, šarkos kiaušinius pernešančios tokiu būdu: padedančios šakelę skersai dviejų kiaušinių ir priklijuojančios ją skrandžio išskyromis, tada pakišančios kaklą po šakele ir pernešančios kiaušinius.
To ir vėlesnio meto šviesuolius labiausiai domino šarkos balsas. Keliuose šaltiniuose liudijama, kad šarkas žmonės išmokydavę tarti žodžius. Minėtas Plinijus Vyresnysis pažymėjo, kad esanti šarkų rūšis, kuri galinti išmokti tam tikrus žodžius; šarkos taip pamėgstančios žodžius, kad juos ne tik kartojančios, bet, atrodo, net suprantančios jų prasmę. Kad išmoktų žodį, jos jį turinčios dažnai girdėti sakant; jei koks žodis pernelyg sunkus išmokti, paukščiai galį netgi mirti. O pamirštąjį žodį išgirdusios džiaugsmingai sučerškančios. Panašiu metu gyvenęs romėnų poetas Markas Valerijus Marcialis vienoje epigramoje rašė, kad šarka čerškanti tokiu balsu, jog jei nematytum jos, net neįtartum, kad tai paukštis.
Ankstyvaisiais viduramžiais šią informaciją, regis, perpasakoja Izidorius Sevilietis (VII a.). Enciklopediniame veikale „Etimologijos“ jis tvirtina, kad šarka tarianti žodžius su aiškiais garsais, kaip žmogus. Net jei jos negalinčios kalbėti, mėgdžiojančios žmogaus balsą.
Kiek tuose šaltiniuose fantazijos, o kiek tikrovės? Nuo seno žinoma, kad beveik visi varniniai paukščiai gali mėgdžioti garsus. Ir iš tikrųjų pastebėta, kad šarkos gali ištarti kai kuriuos nosinius ištęstus garsus. Todėl nuo seno šiuos paukščius mėginta prijaukinti ir išmokyti ištarti bent kelis žodžius.
Viduramžių Europoje šarka laikyta blogio įsikūnijimu. Visuomenėje, kupinoje prietarų, nežinomybės ir siekio pažinti, buvo itin populiarūs bestiariumai – gausiai iliustruotų istorijų apie nepaprastus gyvūnus, augalus ar net akmenis rinkiniai. Juose dažniausiai vaizduotos krikščioniškos alegorijos, skirtos religiškai ir morališkai žmonėms šviesti. Knygose buvo daugybė nepaprastų gyvūnų atvaizdų, turėjusių patenkinti žmogaus smalsumą. Dažname bestiariume aptiksime ir šarkų atvaizdų bei aprašų. Šie paukščiai juose vadinti Picae ir įkūnijo plepumą.
Neigiamas šarkos vaizdinys išliko ir vėlesniais amžiais. Beveik iki šių dienų europinėje tradicijoje šarkos asocijuojasi su negatyviomis savybėmis: plepumu, polinkiu kivirčytis, lengvabūdiškumu, vagiliavimu, piktumu. Krikščioniška legenda byloja, kad šarka nebuvo įleista į Nojaus laivą, nes be paliovos tarškėjo, todėl jai teko tupėti ant stogo. Angliškoje legendoje pasakojama, kad kai Jėzus buvo nukryžiuotas, visi pasaulio paukščiai jam galuojantis agonijoje verkė ir giedojo. Tylėjo tik šarka, už tai ji buvusi amžiams prakeikta. Škotų folklore šarkos traktuojamos neigiamai, nes esą po liežuviu nešė šėtono kraujo lašą. Neigiamas požiūris į šarką ataidi ir lietuvių etiologinėje sakmėje, pasakojančioje, kaip žydai sugavę šv. Petrą ir įkišę į kalėjimą. Šv. Petras pasislėpęs po statine, bet atėjusiems žydams jį išdavusi šarka, nutūpusi ant statinės, po kuria kalinys slėpėsi. Nuo tada šarka nešiojanti šv. Petro prakeiksmą – negalinti atskristi į miestą. Panašu, kad šarka tokią ryškią nemalonę užsitraukė dėl savo elgesio ypatumų. Vis dėlto pirmiausia tai paukštis, visa povyza spinduliuojantis energiją, gyvybę. Antai apie asmenį, kurio akys žiburiuoja, lėliukės laksto, sakoma, kad jis šarkakis, o žmogaus vikrumas dar ir dabar dažnai prilyginamas šarkos šokinėjimui. Šarkos vitališkumas gali būti perduotas ir žmogui. Vokiečiai manė, kad suvalgius šarkos mėsos ar iš jos išvirtos sriubos gali apimti siutulys.
Be kita ko, šarka yra paukštis, neabejotinai įkūnijantis moteriškąjį gaivalą. Iki šiol norint apibūdinti moteriškumą silpnosios lyties atstovės dažnai pavadinamos šarkomis, o apie žavios eisenos savininkę sakoma: eina kaip šarka, žemės neliečia. Posakiuose puikiai dera ir šarkos charakterio ypatybė – vogti blizgančius daiktus. Juk moterys taip mėgsta puoštis!
Taigi tampa aiškiau, kodėl šarka taip nemėgta krikščioniškuose raštuose. Įžūlus, triukšmingas paukščio elgesys nesiderino su propaguojamomis krikščioniškomis kuklumo, sąžiningumo idėjomis ir normomis, tad šarka visai netiko alegorinėms dorybėms įkūnyti. Veikiausiai todėl paukštis tapo tartum piktų jėgų reprezentantu. Krikščioniškoje simbolikoje šarka yra velnio, tuštybės ir palaido gyvenimo simbolis.
Viduramžių Europoje buvo įsismarkavusi raganų medžioklė, Bažnyčios kova su priešiškomis jėgomis. Kai buvo atkreiptas dėmesys į raganų aplinką, šarkos, kaip ir varnos, varnai bei juodos katės, imtos laikyti tamsiųjų jėgų įsikūnijimu. Tikėta, kad ragana gali pasiversti šarka. Paukščio pavidalas esą leido raganomis vadinamoms moterims nevaržomai judėti. Po įvairius šaltinius išsibarstę žmonių liudijimai regėjus raganų metamorfozes. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Lietuvoje XVII a. dar buvo gajus raganų gaudymo ir baudimo vajus. Iš to meto išlikę raganų bylų dokumentai liudija žmones tikėjus nepaprastomis raganų galiomis pakenkti, susargdinti ar net numarinti aplinkinius. Viename dokumente aprašyta, kaip 1680 m. Viduklės apskrities Raulių dvaro šeimynykštė Zuzana Šlekinienė prisipažino raganavusi. Moteris papasakojusi, kad ji ir kiti asmenys pasiversdavę šarkomis ir lėkdavę į kalną prie Šaltuonos upės ties Eržvilku. Ji nupasakojusi ir patį virtimo šarka procesą. Esą kai reikėdavę skristi, tai ateidavusi prie pelkės. Iš jos išeidavęs ponas, vardu Povilas, su dviem tarnais ir apiplaudavęs ją skridimo vandeniu. Taip palikusi kūną ji skrisdavusi būdama šarka. Už šiuos ir kitus prisipažinimus Zuzana Šlekinienė buvo sudeginta. Po įvairių išbandymų ir kankinimų sudegintas ir kitas raganavimu įtartas žmogus – Saliamonas Puzas. Anot liudininko, regėjusio sudeginimą, deginamasis ugnyje šaukė nesuprantama kalba, o virš jo lakstė šarkos.
Įvykio mistifikacijos versiją, siekiant pateisinti drastišką susidorojimą su žmogumi, tenka atmesti, nes panašių pavyzdžių galime rasti ir folklore. Raganų pasilakstymai pasivertus šarkomis lietuvių tradicijoje buvo gana populiarūs. Akylai vogčiomis stebėdami kaimynes, žmonės išvysdavo neįtikėtinų dalykų. Sakmės pavidalu mus pasiekė pasakojimas apie tai, kaip pas ūkininką tarnavusios dvi mergos rytais pasakodavusios, kur kuri buvusi. Samdinys vakare pasaugojęs ir pamatęs, kaip pro kamaros langą išlėkusios dvi šarkos, o kamaroje tuo metu gulėjusios pusgyvės mergos. Kai vaikinas mergų kūnus apsukęs, vidurnaktį parlėkusios šarkos negalėjusios grįžti į kūnus. Vaikinas pasigailėjęs mergų ir vėl paguldęs jas kaip gulėjusios ir šarkos sugrįžusios bei nebeišlėkusios.
Dar XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje ir net vėliau Lietuvoje užrašyta sakmių apie raganų lekiojimus pasivertus šarkomis. Raganos tokiu pavidalu skrisdavusios kiton karalystėn į kongresą ar šiaip stebėdavusios žmones (norėdavusios pakenkti). Raganai buvo ne tik pravartu, bet ir būtina pasiversti šarka, galbūt ir ne savo noru. Tai ji turinti atlikti nuo mažumės. Pasakota, esą bandą ganydama raganos duktė piemenims prisakiusi, kad kai atskris šarka, jos nemušti. Vėliau sugrįžusi mergaitė paaiškinusi, kad taip daryti pas juos moką visi, išskyrus vieną samdytą berną. Už tai žmonės visus, išskyrus berną, suėmę ir sudeginę. Įgijusios judraus paukščio pavidalą, raganos viliodavusios vyrus. Keliose sakmėse pasakojama, kad iš Rusijos grįžęs batsiuvys dar ilgai negalėjęs atsiginti nuo jį persekiojusios įsimylėjusios raganos. Šioji pas mylimąjį kas vakarą atskrisdavusi pasivertusi šarka. Taigi pasiversti šarka buvo raganos prerogatyva.
Šarkos raganos vaizdinys gerai žinotas Vokietijoje. Išlikę pasakojimų, kad žmogus, nušovęs šarką, vietoj paukščio aptikęs raganos kūną. Tikėta, kad gegužės 1 dienos išvakarėse ant šarkų uodegų raganos skrendančios į šabą. Kaip piktųjų jėgų įsikūnijimas, šarkos bijodavusios krikščioniškų ženklų – jei ant medžio, kuriame šarka turi lizdą, išraižysi kryžių, paukštis paliks lizdą. Su raganomis šarka siejama ir norvegų mitologijoje. Įdomu, kad centrinėje Škotijoje iki pat XVIII a. pabaigos gyvavo priešingas tikėjimas – esą šarkos galinčios pasiversti žmonėmis.
Šarka buvo gana dažna viešnia kaimo sodybose. Tad jos pasirodymas netruko suaugti su tikėjimais pranašingais ženklais. Liaudies hidrometeorologijoje paukščiai vaidino ir tebevaidina svarbų vaidmenį. Spėjant orų permainas stebimos ir šarkos. Sakoma, kad šarkos rėkia prieš lietų. Elgsenos prieš lietų pokyčiai daugiau ar mažiau būdingi daugeliui paukščių. Lygiai taip pat lietaus pranašėmis laikytos volungės, devynbalsės. Beje, Vokietijoje tikėta, kad jei išvysi vieną šarką, bus blogas oras, jei dvi – geras. Vokiečiai apie būsimus metus sprendžia ir iš šarkos lizdo padėties: jei šarka lizdą suka aukštai medyje – bus drėgni metai, jei per vidurį – sausi.
Europos tautų pasaulėžiūroje ryškus šarkos pranašės vaizdinys. Paukštis tokį statusą užsitarnavo greičiausiai dėl šaižaus balso ir karingos povyzos išvydus priešus. Todėl kai kuriose Europos vietovėse tikėta, kad šarkos pranešančios apie lapių, vilkų ar ginkluotų vyrų priartėjimą. Taigi jos ir budrios bendruomenės sargės. Ilgainiui šarkos pasirodymas ir nerimastingas čerškėjimas imtas laikyti ženklu, kad atvyksta svečių. Dar XVI a. vokiečių istorikas Lukas Davidas rašė, kad prūsai tikėjo, jog kai prie lango atskrisdavo šarka ir sutarškėdavo, buvo ženklas, kad ateis nelaukiami svečiai... Šimtmečiu vėliau vokiečių istorikas Paulius Einhornas labai stebėjosi latvių valstiečių prietaringumu: Šarkos krykštimas galįs reikšti, kad atvyks svetimų žmonių ar svečių, ir tas ženklas esąs toks tikras, kad jį gavus jau galima pradėti ruoštis svečius priimti. Šis manymas gyvavo ilgus šimtmečius. Antai Lietuvoje užrašytuose XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tikėjimuose šarkų pasirodymas vis dar suvokiamas kaip būsimų svečių ženklas. Šio paukščio pasirodymas labai dažnai turėjo ir neigiamą prasmę – signalizuodavo apie blogas naujienas, kaimynų apkalbas arba apskritai pranešdavo apie artėjančią nelaimę. Rečiau šarkos triukšmavimas aiškintas kaip džiugių įvykių – vestuvių, krikštynų – ženklas. Beje, tikėjimas, kad šarka praneša apie pasirodysiančius svečius, kaimo vietovėse dar ir dabar gana gajus.
Šarka blogo ženklo pranaše laikyta visoje Europoje. Vokiečių tikėjimuose pasirodanti čerškanti šarka pranašauja neigiamus būsimus įvykius: mirtį, ligą, nelaimę. Tokią pat reikšmę turi ir paukščio sapnavimas. Anglijoje regėti šarką, ypač vieną, buvo būsimos nelaimės ženklas. Kad to žmogus išvengtų, reikėjo nukelti prieš paukštį skrybėlę arba su juo pasisveikinti. Iki šiol išlikęs eilėraštukas-būrimas, susijęs su šarkų skaičiumi: Viena šarka – liūdesys, / Dvi šarkos – džiaugsmas, / Trys šarkos – vestuvės, / Keturios šarkos – mirtis. Išvydus vieną šarką mėginta nelaimę atitolinti gudraujant – priskaičiuoti daugiau šarkų. Žmogus pasisveikindavo su paukščiu ir paklausdavo, kaip jis ir jo žmona gyvenantys. Taigi čia akivaizdi skaičių magijos galia. Arba norint išvengti blogos lemties reikėdavo ore padaryti kryžiaus ženklą, sukryžiuoti nykščius arba skersai vienas ant kito padėti šiaudus. Šiaurinėje Anglijos dalyje nelaimės ženklu laikyta, kai šarka perskrisdavo kelią iš kairės į dešinę, o geru ženklu – kai perskrisdavo iš dešinės į kairę.
Vokietijoje šarkos pasirodymas laikytas teigiamu tuomet, kai žmogus matydavo tylintį paukštį. Geriausia buvo regėti du paukščius iš priekio ir pirmoje dienos pusėje. Galimas dalykas, tam pačiam pasaulėžiūriniam klodui priklauso ir populiari lietuvių vaikiška dainelė apie šarkos vaikus „Šarkele varnele“, kurioje vardijamas kuo didesnis šarkos vaikų skaičius dažniausiai šarkiukus grupuojant po du. Turbūt dainoje atsispindi tas pats tikėjimas, kad viena šarka simbolizuoja nelaimę. Beje, tikėjimo pagrįstumą patvirtintų ir gamtininkų stebėjimai. Šarkos dažniausiai laikosi poromis.
Šarkos pasirodymas neretai būdavo suprantamas kaip artėjančios mirties ženklas. Airijoje manyta, kad kai į langą pasibeldžia šarka – praneša apie būsimą mirtį tuose namuose. Savitas šarkos santykis su mirtimi ir lietuvių pasaulėžiūroje. Prietarų, kuriuose šis paukštis – tiesioginis mirties pranašas, palyginti reta. Tačiau šarkos sąsajos su mirtimi atsiskleidžia kai kuriuose liaudies kūriniuose. Turbūt visi atmename vaikystėje girdėtą vaikišką pasakėlę-erzinimą „Seku seku pasaką“? Joje pasakojama apie herojų, kuris vienu ar kitu būdu pakliūva (nukeliauja ar yra nunešamas) į šarkų bažnyčią. Verta suklusti, mat, pasirodo, šarkų bažnyčia groteskiškai vadintos kapinės. Tai patvirtina posakiai, apibūdinantys mirtį, mirties vyksmą: į šarkų bažnyčią eiti; šarkoms važiuoti / į šarkų koplyčią nuvažiuoti – mirti; į šarkos bažnyčią išvežti; į šarkų varpinę nuvežti – palaidoti; į šarkų bažnyčią žiūrėti – rengtis mirti. O kai kuriose Europos šalyse šarkos laikytos kartuvių paukščiais ir sietos su mirusiaisiais. Matyt, tam įtakos turėjo įsivaizdavimas šarką esant sielų grobike.
Šarkos ryšį su mirtimi sustiprintų ir glaudi paukščio giminystė su varna, varnu. Liaudies pasaulėžiūroje tai, galima sakyti, paukščiai dvyniai, dvi obuolio puselės. O varna tikėjimuose yra mirtį nešantis paukštis. Jos krankimas yra nelaimės, mirties, karo ženklas. Prisiminkime karinę-istorinę dainą, kurioje vaizduojama, kaip varnas atneša žuvusio kario ranką – ženklą, liudijantį kario žūtį. Varnos sąsajos su mirtimi ryškios frazeologizmuose: pilvą nešti varnoms; varnoms kristi – mirti. Tokie ir panašūs tikėjimai galėjo susiformuoti ilgalaikių karų laikotarpiu, kai nuolat žūdavo žmonės. Panašu, kad šarkos vaizdinys perėmė dalį varnai priskiriamų paukščio plėšrūno savybių.
Apžvelgę šarkos reiškimosi pavidalus regime itin neigiamą vaizdą. Tačiau daryti išvadą, kad šis paukštis laikytas vien tik blogio įsikūnijimu, būtų pernelyg skubota. Iš tikrųjų galime rasti ir visiškai priešingų faktų. Nors šarka dažnai įsivaizduota kaip piktųjų jėgų atstovė, ją užmušti laikyta rimtu nusikaltimu. Antai šiaurės rytų Škotijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje tikėta, kad paukščio nušovimas atneš nelaimę. Anot vokiečių tikėjimų, šauti į šarką pavojinga, nes galįs sprogti šautuvas. Šarkų nežudė ir tolimojoje Bengalijoje. Įdomiausia, kad šarkos kūnas naudotas kaip apsauginės magijos priemonė. Keletas lietuviškų tikėjimų aprašų liudija tokio veiksmo buvimą praeityje. Šeimininkai laikydavę gyvą šarką arba ją užmušę ir nunėrę odą, prikimšę į ją šieno bei pakulų, kabindavę arklidėje, namuose virš krosnies, kad apsisaugotų nuo laumių ir velnių, kad laumės nejodinėtų arklių, kad apsaugotų gyvulius nuo slogučio. Apsauginė šarkos funkcija plačiai žinota Europoje, tik ji daugiau utilitarinė (ko gero, taip nutiko pamiršus senąją paukščio kabinimo prasmę). Vokietijoje negyvą šarką kabindavo prie gyvulių, kad apsaugotų nuo musių, o Prancūzijoje tikėta, kad šio paukščio kūnas atbaido žiurkes ir peles.
Šie ir kiti faktai byloja, kad prieš mus atsiveria esmingesnis pasaulėžiūros klodas, vedantis link totemizmo ir senųjų gyvūnų garbinimo tradicijų.
_________________ ...skaitykite, kol neištrynė 
|
|
Registruotis
Prisijungti
DUK
Ieškoti
