Dėl gaisro Kuršių nerijoje su dalimi šeimynos beveik parą negalėjome grįžti namo. Liko tik iš dešiniojo marių kranto ties Tarptautine perkėla stebėti kraupiai įspūdingą reginį, kaip ugnis ryja mūsų Namus plačiąja prasme

Apačioje – keletas šių vaizdų (nuotraukos pasiskolintos iš kartu buvusio kito neringiškio).

Kai sekančią dieną buvo leista grįžti, didelį įspūdį paliko ne tik neišvengiamai liūdnas miško vaizdas, bet ir gaisravietėje tikrai pragariškomis sąlygomis plušantys ugniagesiai, už kelių metrų palei plentą eilėmis sugulę, kastuvus šalia pasidėję po nakties pervargę kareiviai, kaušais iš marių atneštą vandenį pilantys trys sraigtasparniai, taip pat marių vandenį į krantą žarnomis varantis jūrinis gelbėjimo laivas. Reginys – išties kaip kare. Ant Meškos Galvos kalno – radijo antenomis apstatyta karinė vadavietė, retkarčiais net sproginėjo smėlyje nuo praėjusio karo laikų pasislėpę sprogmenys. O toje lyg tai jau užgesintoje miško dalyje – šimtai smulkių rūkstančių ir net atvira ugnimi degančių lauželių. Deja, po to vėl pasigavo didelės liepsnos, tik jau jūros pusėje. Viso to stichinės nelaimės masto negalėjo atspindėti jokie TV reportažai...
Ir dar tokie pamąstymai. Praeis tiek laiko kiek reikės ir gamta su žmonių pagalba užsigydys šią žaizdą. Vistik, jau nutikus tokiam drastiškui gaisrui, miško projektuotojams ir sodintojams nereikėtų pulti vėl aklinai užsodinti išdegusius plotus. Tai būtų netgi savotiška apsauga prieš amžinai gresiancia ugni. 1995-ųjų miško gaisras Smiltynėje išryškino Hageno kalvą. Dabar ten vis labiau kyla sodinukai. Kuršių nerija vertingiausia savo kraštovaizdžiu, ne vien 100 km ilgio gražiu mišku. Nebepustomas kopas dažnai jau berods labiausiai reikia saugoti nuo miško...