Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Kauno marių regioninis parkas

Kauno marių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. siekiant išsaugoti unikalų Kauno marių tvenkinio kraštovaizdžio kompleksą, didžiąsias atodangas, užlietas Nemuno intakų žiotis, unikalų Pažaislio vienuolyno architektūrinį kompleksą, Kauno marių gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, ypač vertingą Gastilionių mišką su miegapelių populiacija bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. 1997 m. įkurta Kauno marių regioninio parko direkcija.

Parkas apima dalį Kauno miesto, Kauno ir Kaišiadorių rajonų teritorijų. Kauno marių regioninio parko plotas – 9869 ha. Kauno marių vanduo virš jūros lygio pakilęs 44 metrus, o aukščiausia parko vieta Pastrėvio miške – 93 m virš jūros lygio. Plačiausioje vietoje marios siekia 3,3 km, o siauriausioje – 0,3 km. Giliausia Kauno marių vieta siekia 22 metrus, o bendras pakrančių ilgis (iki Balbieriškio) – 200 km.

Kauno marių regioninis parkas

Kraštovaizdis

Kraštovaizdžio savitumas, kurį nulemia didelė plastiškos konfigūracijos, apribota sumedėjusia augalija apaugusiais aukštais šlaitais tvenkinio akvatorija, kontrastuojanti gamtinių elementų natūralumu aplinkui vyraujančioms urbanizuotoms ir agrarinėms teritorijoms. Akvatorijos panoramų daugiaplanė sąskaida, įvairovė, spalviniai kontrastai, antropogeninis įprasminimas. Panoramose akvatorija matoma suskaidyta pusiasaliais, kelių planų įlankomis su sudėtinga silueto linija. Akvatorijos vizualinių erdvių sąskaida, dydžių ir formų įvairovė, vizualinis raiškumas. Raiškūs erdves formuojantys komponentai, vizualinis jų aktyvumas, aiškiai suvokiami jų kompoziciniai ryšiai, sudarantys optimalias sąlygas suvokti kraštovaizdžio sandarą, gerai matyti stambesnius jo komponentus: miškų-laukų derinį, sodybas, gyvenvietes.

Vidine struktūra ir vizualiniais efektais skiriasi tokios vizualinės erdvės:

*
Kauno HE–Pažaislio pusiasalis, Girionių–Vaišvydavos vizualinė erdvė. Jos dydis – 2,5 x 1,5 km. Iš visų erdvės vietų matoma Pažaislio vienuolyno bažnyčia, suteikianti vizualinei erdvei individualumo, atliekanti fokusinio orientyro funkcijas; Kauno HE vizualinė įtaka nedidelė. Erdvės perspektyvose vyrauja žalios pakrantės.

*
Vaišvydavos–Palemono–Žiegždrių vizualinė erdvė. Jos dydis – 7,5 x 1,5–2 km. Tai didžiausia vizualiai suvokiama akvatorija parke. Šios erdvės panoramų vaizduose vyrauja apželdinti šlaitai. Tačiau šią erdvę įtakoja Palemono urbanizacija. Kauno ŠE ir Palemono gamyklų aukšti dūmtraukiai su pastatais, daugiaaukščiai gyvenamieji namai yra urbanistinės dominantės, matomos iš didesnės marių akvatorijos dalies bei nuo rytinių krantų. Jie urbanizuoja šios erdvės gamtinį kraštovaizdį, tampa jo vizualine antropogenine tarša. Vizualinę reikšmę, kaip erdvinis orientyras, turi Pažaislio pusiasalio su bažnyčios bokštais siluetas.

*
Palemono–Gastilionių–Žiegždrių vizualinė erdvė. Jos dydis – 6 x 1,5 km. Ji apima akvatoriją nuo Palemono iki Gastilionių pusiasalio. Šios erdvės panoramų vaizduose taip pat vyrauja apželdinti šlaitai. Tačiau iš didelės marių akvatorijos dalies bei iš Gastilionių pusiasalio krantų matomi Kauno ŠE ir Palemono gamyklų aukšti dūmtraukiai. Palemono gamyklų pastatai su dūmtraukiais, aukšti gyvenamieji namai urbanizuoja gamtinį kraštovaizdį ir tampa vizualine vaizdų tarša.

*
Samylų–Gastilionių–Rumšiškių–Kapitoniškių vizualinė erdvė. Tai akvatorijos plotas nuo Samylų pakrantės iki Kapitoniškių pusiasalio. Erdvės dydis – 7,0 x 1,5–2,5 km. Tai daugiausiai išlaikiusi gamtinį kraštovaizdžio pobūdį erdvė. Jos vaizdingumą didina Gervėnupio bei Viršužiglio iškyšuliai, Gastilionių pusiasalio atodangos.

*
Kapitoniškių–Dovainonių–Arlaviškių vizualinė erdvė. Jos dydis – 4 x1 –1,5 km. Šioje erdvėje ypač ryški antropogeninė dominantė – Kruonio HAE įrenginiai. Joje ryškiai matomas ir vienkieminio kaimo kraštovaizdžio reliktinės teritorijos. Dovainonių atodanga šioje erdvėje išsiskiria kaip ryškiausias gamtinio kraštovaizdžio akcentas visame Kauno marių baseine.

*
Arlaviškių–Strėvos–Tursono vizualinė erdvė. Tai kaimiško kraštovaizdžio, be ryškesnių antropogeninių komponentų teritorija. Erdvės dydis – 5,0 x 0,5 km.

Erdvių stebėjimui iš apžvalgos vietų bei ruožų galimybės geros. Nuo atodangų ir atkragių susidaro palankios sąlygos matyti ir suvokti akvatorijos erdves. Parko kraštovaizdžiui stebėti ir juo gėrėtis yra įrengtos apžvalgos aikštelės (regyklos) Vaišvydavoje, Dovainonių Mergakalnyje ir kitur. Regioniniame parke yra nemažai potencialių vietų apžvalgos aikštelėms bei takams įrengti.

Kauno marių regioninis parkas

Reljefas

KMRP ir gretimos jo apylinkės nepasižymi išskirtine reljefo įvairove amžiaus, kilmės ir sandaros požiūriu. Tai paskutinio apledėjimo ledyno palikta aukštuma bei jo prieledyninių marių suformuota lyguma.

KMRP yra dviejų stambių geologinių struktūrų sandūroje. Tai Baltijos sineklizė ir Mozūrijos–Baltarusijos anteklizė. Čia 450–700 m storio nuosėdinių uolienų sluoksniai dengia kristalinio pamato magmines bei metamorfines uolienas. Nuosėdinės dangos sluoksnius pagal amžių galima skirstyti į dvi dalis. Apatinę, didesnę dalį (300–650 m) sudaro prekvartero (viršutinio proterozojaus, kambro, ordoviko, silūro, devono, permo, triaso, jūros, kreidos) uolienos, o viršutinę dalį – kvartero laikotarpio nuogulos. Jei apatinės dalies uolienos dažniausiai yra jūrinės kilmės, tai viršutinę dalį suformavo kontinentiniai ledynai bei jų tirpsmo vandenys. Parko teritorijos paviršių dengia stora kvartero nuogulų danga. Jos storis svyruoja nuo 100 iki 200 metrų. Kvartero storymė sudaryta daugiausia iš ledyninės kilmės nuogulų ir nuosėdų. Vieni sluoksniai susidarė tiesiog ištirpus ledynui (tai moreninis priemolis ir priesmėlis), kitus sluoksnius (smėlis, žvyras) suklostė tekantys ledyno tirpsmo vandenys. Nemažai nuosėdų nusėdo prieledyninėse mariose (molis, aleuritas, smėlis). Be ledyninių, dar sutinkamos upių, ežerų, balų ir kitos kilmės nuogulos. Labai svarbi kraštovaizdžio sąlyga – paviršiaus grunto litologinė sudėtis. Parko ir jo apylinkių paviršiaus litologinė sudėtis labai nevienoda, įvairi.

Parko teritorija yra Lietuvos vidurio lygumose. Vidutinis aukštis virš jūros lygio 65–75 metrai. Aukščiausios pakilumos iškyla iki 91 m virš jūros lygio. Žemiausios įdubos (44 m ir žemiau) užlietos vandens. Paviršiaus nelygumų amplitudė parke – 46 metrai. Reljefą suformavo ledynai, kurie ne vieną kartą dengė Lietuvos teritoriją. Remiantis įvairaus pobūdžio tyrimais, šiuo metu traktuojama, kad Kauno marių regioninio parko teritorijos paviršiuje yra paskutiniojo (Nemuno) apledėjimo Baltijos stadijos bei jos smulkesnių suaktyvėjimų (fazių) dariniai. Svarbią reikšmę reljefo formavimui turėjo ir vėlesni įvairūs geologiniai procesai – solifliukcija, termokarstas, erozija, defliacija, pelkėjimas. Reljefą sudaro ledyno ir jo tirpsmo vandenų sukurtos formos. Vyrauja plokšti, banguoti vietovaizdžiai. Reljefas, jo struktūra, geomorfologinė išraiška yra bene viena pagrindinių sąlygų, lemiančių estetinę kraštovaizdžio vertę. Parke ir jo apylinkėse išskirti ir apibūdinti 32 reljefo kompleksai. Visi kompleksai pagal geologinius ir geomorfologinius ypatumus apjungti į kalvynų, pakilumų, lygumų, duburių, slėnių grupes.

Kauno marių regioninis parkas

Klimatas

Pagal klimatinį Lietuvos teritorijos rajonavimą parko teritorija patenka į Vidurio žemumos Nemuno žemupio porajonį. Klimatas žemyninis. Vyrauja pietvakarių rumbų krypčių vėjai. Žiemą dažniau pučia P, PR ir PV vėjai, vasarą – Š, ŠR ir ŠV vėjai. Vyrauja silpni vėjai. Vėjai, silpnesni už 15 m/s, yra retas reiškinys. Stiprūs vėjai padaro daug žalos miškams. Stipriausi ir pavojingiausi miškams vėjai būna lapkričio, gruodžio ir sausio mėnesiais. Didžiausią žalą parko teritorijoje esantiems Dubravos eksperimentinės mokomosios ir Kaišiadorių miškų urėdijų miškams padarė šios audros: 1956 m. sausio mėn. 21–23 d.,1961 m. gruodžio mėn., 1967 m. spalio mėn. 17–18 d., 1969 m. lapkričio mėn. 1–3 d., 1991 m. gruodžio mėn. ir 1993 m. sausio mėn. 13–14 d.

Vegetacijos laikotarpio vidutinis mėnesio kritulių kiekis (mm): balandžio – 42, gegužės – 61, birželio – 79, liepos – 92, rugpjūčio – 91, rugsėjo – 61. Per visą vegetacijos laikotarpį iškrenta apie 426 mm kritulių, o per metus 600–650 mm. Aukščiausia santykinė oro drėgmė lapkričio – sausio mėn. (83–89 %). Nuo sausio iki gegužės mėn. drėgmė palaipsniui mažėja (iki 51–63 %). Bendroji saulės radiacija per metus 84–86 kcal/cm2. Vidutinė metinė saulės spindėjimo trukmė – 1675,3 val. Vidutinė vegetacijos periodo mėnesių temperatūra: balandžio – 5,70C, gegužės – 12,30C, birželio – 15,70C, liepos – 16,90C, rugpjūčio – 16,30C, rugsėjo – 12,60C ir metinė – 6,20C. Absoliutus oro temperatūros metinis minimumas -300C (1917 m.), maksimalus +320C (1971 m.). Ankstyvos šalnos pasireiškia jau spalio pradžioje, o paskutinė pavasarinių šalnų data dirvos paviršiuje – gegužės 20 d., ore – gegužės 5 d. Sniego danga vidutiniškai laikosi 100–110 dienų. Sniego dangos išnykimo trukmė – 29 dienos.

Marių mikroklimatinė įtaka parko ir aplinkinei teritorijai priklausomai nuo debesuotumo, vėjo krypties ir greičio yra nevienoda. Kai pučia silpnas (0,4-0,6 m/s) vėjas nuo marių, oro temperatūra ir santykinis oro drėgnumas priekrantėje bei 500 m pločio zonoje beveik nesiskiria. Kai saulėta ir vėjo greitis 3 m/s, tolstant nuo marių oro temperatūra kyla, o santykinis drėgnumas mažėja. Tuomet, pavyzdžiui, vasarą už 500 m nuo kranto būna šilčiau, oras 10 % sausesnis. Kauno marių akvatorija, įtakojanti parko mikroklimatą, sudaro palankias sąlygas augti miškams, įveisti introdukuotų augalų parkus, vystyti rekreaciją (maudytis, buriuoti, slidinėti, žvejoti), plėtoti turizmą (pažintiniai – mokomieji takai, kultūros ir gamtos vertybės).

Kauno marių regioninis parkas


Hidrologija

Parko teritorijos hidrologinį tinklą sudaro upės, upeliai, ežerai, upokšniai, šaltiniai, tvenkiniai, kūdros, grioviai ir kt. Visos upės suteka į Nemuno – Kauno marių baseiną. Kauno marios yra parko “stuburas” tiek jo teritorijos, tiek kraštovaizdžio bei hidrografijos požiūriu.

Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje, sukurtas 1959 m. užtvenkus Nemuną. Pakėlus Nemuno vandens lygį ties Kauno miestu nuo 24,5 iki 44 m absoliutaus aukščio, buvo užlieta upės salpa ir dalis viršsalpinių terasų. Hidroelektrinės užtvanka patvenkė Nemuną iki Kernuvių (kiek aukščiau Prienų). Marių paviršiaus plotas – 63,5 km2, ilgis – 93 km. Kauno mariose sukaupto vandens bendras tūris – 460 mln. m3, o naudingas tūris nuleidžiant vandens horizontą iki 4 metrų – 222 mln. m3. Pagal pasaulio dirbtinių vandens telkinių klasifikaciją Kauno marios priskiriamos vidutinio dydžio vandens saugykloms. Vidutinis marių gylis – apie 9–12 m, o giliausiose vietose – iki 22 m. Kauno marių vandens lygis yra apie 44 m virš jūros lygio. Šiame naujai sukurtame vandens telkinyje geodinaminiai procesai vystosi labai greitai. Juos nulemia reljefo formų, susidarančių nuogulų, vėjų, vandens srovių, augalijos ir žmonių ūkinės veiklos sąveika. Marių pakrantėse vyrauja limnoglacialinės lygumos (apie 48 %) ir nuožulniai banguotos dugninės morenos (35 %) reljefas. Vyrauja statūs, skardingi moreninio molio ir priemolio krantai su aukštais bangų ardomais klifais. Smėlio krantai žemesni ir lėkštesni. Ties ardomais moreniniais krantais atabradai riedulingi, gargždingi, o smėlinguose krantuose formuojasi lėkštas, bet palaipsniui dumblėjantis atabradas. Didžiausias šlaitų ardymas vyksta ties iškyšuliais, o giliai į sausumą įsiterpusiose įlankose vyrauja biogeniniai procesai. Tokiose ramiose įlankose kur kas vešlesnė sausumos ir povandeninio šlaito augalija, formuojasi nerijos su uždumblėjusiais užutekiais.

Hidrologinės sąlygos įvairiose marių dalyse yra skirtingos. Pagal patvenkimo laipsnį ir hidrologinį režimą marių akvatorija skirstoma į tris atkarpas. Žemutinė Kauno marių dalis tęsiasi apie 25 km nuo Kauno HE užtvankos iki Strėvos upės žiočių. Šioje atkarpoje vanduo užliejo visą Nemuno slėnį. Žemutinės marių atkarpos plotis siekia 3,3 km, didžiausias gylis – 22 m, o vandens greitis – 0,05 m/s. Bangos šioje marių dalyje pasiekia 0,8–1,4 m aukštį. Vidurinė vandens saugyklos atkarpa primena rininius ežerus. Užlietos tik apatinės Nemuno slėnio terasos arba jų žemesnės dalys. Ji tęsiasi nuo Strėvos žiočių iki Darsūniškio gyvenvietės. Šios marių dalies plotis – 0,5–0,8 km, vandens greitis – 0,2 m/s. Ilgiausia, aukštutinė vandens saugyklos dalis siekia Birštono miestą. Jos ilgis – apie 55 km, plotis – 0,2–0,3 km (beveik lygus buvusiam Nemuno vagos pločiui), apatinė Nemuno slėnio terasa neužlieta. Vandens greitis šioje atkarpoje – 0,5 m/s. Kauno marių vandens nuotėkis ir lygis reguliuojami paros režimu. Vidutiniai paros horizontų svyravimai balandžio mėn. siekia 2–3 m, o didžiausias vandens lygio pokytis per parą – 0,4 m. Pastovius, itin didelius (iki 0,3 m per parą) vandens lygio svyravimus mariose galėtų sukelti ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės keturių hidroagregatų darbas. Vingiuotomis, daugiašakėmis raguvomis į marias suteka Verknės ir Strėvos upės bei daug mažų upelių, tarp kurių didžiausi – Praviena, Dambrava, Šventupė, Astraga ir Karčiupis. Karčiupio hidrografiniame draustinyje ir kai kuriose kitose marių pakrantėse atsiveria švarių gruntinių vandenų šaltiniai.

Marių pakrantėse dominuoja mišrūs bei lapuočių miškai. Šlapios, užliejamos pievos aptinkamos tik keliuose marių pakrantės ruožuose. Visa Kauno marių vandens saugykla žiemą užšąla, tuo tarpu Kauno HE žemutiniame bjefe visą žiemą išlieka atviro vandens plotai, kur telkiasi žiemojantys vandens paukščiai. Upių ir ežerų užšalimo pradžios vidutinė data yra gruodžio 29 d. Pavasarinio ledonešio pradžia – kovo 16 d. Visa parko teritorija patenka į šilto periodo minimalaus nuotėkio hidrografinį rajoną. Jam būdingas nuolatinis vandens kiekio pakankamumas. Visas parko smulkus hidrografinis tinklas yra susietas su mariomis, kurių rekreacinę vertę nulemia didelė akvatorija, platūs ir smėlėti atabradai, menkas viršvandeninės augalijos išsivystymas, o paskutiniu metu – ir vandens fizinės savybės. Nors Kauno marių rekreacinis potencialas yra didelis, poilsiautojų skaičių būtina reguliuoti atsižvelgiant į šios veiklos padarinius marių pakrančių gamtinei aplinkai.

Kauno marių regioninis parkas

Augalija

KMRP teritorijai, kaip ir visai Lietuvai, būdinga taigos ir plačialapių miškų augalija. Ji priklauso vakarų palearktinei zonai. Floristinis-fitocenologinis rajonavimas priklauso Pabaltijo baltamiškinių eglynų provincijai, rytų paprovincijui, Nemuno žemupio lygumos, Dzūkų ir Sūduvos aukštumų rajonui. Čia vyrauja plačialapiai miškai ir eglynai (P.abies, Q.robur, F.excelsior) bei eglynai su plačialapių miškų elementais. Kita grupė – žaliasamaniai pušynai (P.sylvestris) dažnai su eglių priemaiša, taip pat su plačialapių miškų ir pušynų fragmentais.

Parko retuosius augalus 1998 m. išsamiai aprašė S.Obelevičius. Tyrimų metu aptiktos kelios retos ir nykstančios augalų rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Kauno marių regioninio parko teritorija – tai vandenų ir miškų oazė, kur vyrauja vandens ir miškų augalija. Nemažus plotus (žemės ūkio zonose) užima kultūrinių augalų laukai, segetalinės ir ruderalinės bendrijos. Parke dar yra išlikusių nedidelių natūralių įvairaus drėgmės režimo pievų augalijos plotelių bei nedidelius plotus užimančių pelkių, pelkučių su joms būdinga augalija.

Vandenų augalija yra susikaupusi ne didžiosiose marių platybėse ir ne bangų mūšos plakamų šių platybių pakrantėse, kur dėl bangavimo, srovių, nemažo gylio, vandens augalams augti nėra tinkamų sąlygų. Vietomis pačiuose krantuose auga pelkiniai duoniai, nariuotalapiai vikšriai, gyslotiniai dumblialaiškiai ir pavieniai kiti vandens augalai. Tik seklesnėse vietose galima aptikti po vandeniu panirusių vandens augalų juostą, kurioje auga varpinių plunksnalapių, kanadinių elodėjų, šukinių bei dygliaviršūnių plūdžių bendrijos.

Dėl palyginti jauno vandens telkinio amžiaus tik retai kur (beveik išimtinai tik sekliuose užutekiuose ir įlankose ) matyti jau susiformavusios vandens augalų juostos: sekliųjų vandenų augalų, nendrių ir meldų, vandens lelijų, plačialapių plūdžių.

Sekliųjų vandenų augalų juostoje įvairiose vietose vyrauja vis kiti vandens augalai. Strėvos žemupyje vietomis vyrauja vandeninių monažolių sąžalynai, kuriuose veši ir kiti augalai: nendriniai dryžučiai, skėtiniai bėžiai, vandeninės mėtos, strėlialapės papliauškos, vandeninės rūgštynės, nuodingosios nuokanos, paprastieji šiurpiai. Meldų ir nendrių juostos pasitaiko tik gausių įlankų ir užutekių pakrantėse, kur galima aptikti ir siauralapių bei plačialapių švendrų sąžalynų.

Kauno marių užutekiuose pasitaiko vandens lelijų juostų, kuriose auga paprastoji lūgnė, plūduriuojančioji plūdė, čia reti alijošiniai aštriai, plūduriuojantieji vandenplūkiai, smulkiausieji žiediniai augalai – daugiašaknės maurės, trilypės plūdenos. Plačialapių plūdžių juostoje auga permautalapės plūdės, varpinės plunksnalapės, kanadinės elodėjos ir kiti mažiau paplitę vandens augalai.
Senvagių, balų pakrantėse auga ajerai, geltonieji vilkdalgiai, švendrai, šiurkščiosios viksvos. Liūninio tipo Pažerojų ežero vandens augalija skurdi. Pasitaiko lūgnių, plūduriuojančiųjų plūdžių, pakrantėse auga šiurkščiosios bei laibašaknės viksvos.

Kauno marių regioninis parkas


Paukščiai

Kauno marių pakrantės, seklumos ir salos yra svarbios daugelio vandens ir pelkių paukščių perimvietės. 1981–1992 m. laikotarpiu šioje teritorijoje užregistruotos 86 vandens ir pelkių paukščių rūšys, perėjo 40 rūšių. Kauno mariose rasta perint apie 100 ausuotųjų kragų (Podiceps cristatus) porų ir apie 170 laukių (Fulica atra) porų. Tai – vienos didžiausių šių rūšių kolonijos Vidurio Lietuvoje. Mariose taip pat gana gausu ir kitų vandens ir pelkių paukščių. Rasta perint apie 10 mažųjų kragų (Podiceps nificollis) porų, apie 65 – pilkųjų garnių (Ardea cinerea) porų, apie 80 – didžiųjų ančių (Anas platyrhynchos) porų, po 20 – dryžgalvių kryklių (Anas querquedula) ir rudagalvių ančių (Aythva ferina) porų, 30 – kuoduotųjų ančių (Aythya fuligula) porų, 20 – ilgasnapių vištelių (Rallus aquaticus) porų, 40 – nendrinių vištelių (Gallinula chloropus) porų ir kt.

Šiame dirbtiniame vandens telkinyje sutinkama 25 retų ir nykstančių paukščių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, rūšys.

Didžiausias Lietuvoje dirbtinis vandens telkinys yra svarbi migruojančių vandens ir pelkių paukščių poilsio vieta. Kauno mariose nuolat stebimos vienos didžiausių Lietuvos vidaus vandenyse migruojančių gulbių nebylių (Cygnus olor), kuoduotųjų ančių, klykuolių (Bucephala clangula) ir laukių sankaupos. 1994–1999 m. ten užregistruota iki 380 gulbių nebylių, iki 1900 kuoduotųjų ančių, iki 400 klykuolių ir iki 700 laukių, taip pat apie 1500 didžiųjų ančių, 600 cyplių (Anas penelope), 300 rudagalvių kryklių (Anas crecca), 500 rudagalvių ančių. 1996 ir 1998 m. rudenį stebėtos ir nedidelės globaliai nykstančių mažųjų žąsų (Anser erythropus) grupės. Marių seklumose ir salose nuolat telkiasi dideli migruojančių sėjikinių paukščių būriai, kuriuose vyrauja pempės (Vanellus vanellus), juodkrūčiai bėgikai, raudonkojai tulikai ir gaidukai. Aptiktos ir retos Lietuvos vidaus vandenyse rūšys: akmenė (Arenaria interpres) bei islandinis bėgikas (Calidris canutus).

Ir per didžiausius šalčius neužšąlanti Nemuno atkarpa žemiau Kauno HE yra svarbiausia vandens paukščių žiemavietė Lietuvos vidaus vandenyse. Šioje vietoje kasmet žiemoja didelė Lietuvos gulbių nebylių populiacijos dalis. Šaltomis žiemomis, kai užšaldavo dauguma kitų Vidurio Lietuvos vandens telkinių, Nemune, tarp Kauno HE ir Jiesios upės žiočių, susitelkdavo iki 800 gulbių. Taip pat šioje žiemavietėje užregistruota iki 1900 didžiųjų ančių, 1100 didžiųjų dančiasnapių, 700 laukių, 450 klykuolių ir 50 pilkųjų garnių.

Kauno marių regioninis parkas


Žuvys

Kauno mariose sutinkamos 34 žuvų rūšys, iš jų 20 rūšių verslinės. Čia gyvena kelios retos Europoje žuvų rūšys, įtrauktos į specialią Berno konvencijos (1979 m.) sąrašą: saulažuvė (Leucaspius delineatus), kartuolė (Rhodeus sericeus amarus), salatis (Aspius aspius) ir šamas (Silurus glanis). Pastačius Kauno HE užtvanką, Kauno mariose susidarė vietinė žiobrio (Vimba vimba) populiacija, kuri neršti migruoja į Nemuną, o maitintis – į Kauno marias. Mariose gyvena ir gausi starkių (Stizostedion lucioperca) populiacija.

Kauno marių regioninis parkas


Varliagyviai ir ropliai

Rytinėje marių pakrantėje (Kaišiadorių rajone) gyvena Lietuvoje saugomos nendrinės rupūžės (Bufo calamita).

Kauno marių regioninis parkas


Žinduoliai

Parko teritorijoje esantys biotopai yra tinkami gyventi visoms Lietuvoje sutinkamoms žvėrių rūšims. Tik dėl nepakankamo miškų masyvų dydžio retokai užklysta vilkai, lūšys, elniai, briedžiai. Parke užfiksuotos 49 žinduolių rūšys. Tai sudaro apie 70 % visų Lietuvoje sutinkamų žvėrių ir žvėrelių rūšių. Parke gyvena 8 žinduolių rūšys, kurios yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tai: kūdrinis pelėausis, rudasis nakviša, šikšniukas nykštukas, vėlyvasis šikšnys, šiaurinis šikšnys, didžioji miegapelė, baltasis kiškis ir ūdra. Regioninio parko teritorija yra viena iš nedaugelio Lietuvos vietovių, kur, palyginti nedidelėje teritorijoje, gyvena beveik visos respublikoje retesnių žvėrelių rūšys. Parko teritorijoje gyvena pilkasis ir baltasis kiškiai. Pilkasis kiškis yra įprastas žvėrelis, nors jo gausumas nėra labai didelis. Atskirose respublikos teritorijose pastebima šių kiškių skaičiaus didėjimo tendencija. Atrodo, kad tokia šių žvėrelių skaičiaus kitimo tendencija yra ir parke. Baltųjų kiškių negausu, jie laikosi didesniuose miškų masyvuose.

Stambūs plėšrūnai – vilkai ir lūšys – į parko teritoriją užklysta ne kasmet. Mažesnių plėšriųjų būrio atstovų: lapės, usūrinio šuns, miškinės kiaunės, kanadinės audinės ir šeško gausumas parke jiems tinkamose teritorijose yra vidutinis. Taip pat neretai sutinkamas daugiausia žuvimis mintantis plėšrūnas ūdra. Šio pusiau vandeninio žvėrelio gyvybinės veiklos žymių galima aptikti Kauno marių, Strėvos, Pravienos upių ir kitų vandens telkinių pakrantėse.

Stambiems kanopiniams: briedžiui, tauriajam ir dėmėtajam elniui parko teritorijoje per maža erdvės, tad jie čia tik užklysta ir ilgai neužsibūna. Tačiau stirnos ir šernai yra įprasti žvėrys. Šernai žemės ūkiui neretai padaro aiškiai pastebimą žalą.

Visos penkios vabzdžiaėdžių rūšys, gyvenančios respublikoje, sutinkamos ir parko teritorijoje. Tai baltakrūtis ežys, kurmis, vandeninis kirstukas ir kirstukas nykštukas. Paprastasis kirstukas savo individų skaičiumi parke yra gausiausias.

Iš respublikoje aptiktų 14 šikšnosparnių rūšių parke užregistruotos 8. Ne visos jos yra vienodai gausios. Prie dažniausiai sutinkamų tiek parke, tiek respublikoje galima priskirti vandeninį pelėausį ir Natuzijaus šikšniuką. Reikia paminėti, kad šikšnosparniams gyventi šiltuoju metų laiku parke sąlygos tikrai geros, nes parke sutinkami įvairūs biotopai, prie vandens yra miškingų vietų, nemažai vabzdžių.

Voverės yra įprasti parko miškingų vietų žvėreliai, neretai sutinkamos tiek eglynuose, tiek pušynuose ir mišriuose miškuose. Jų gausumas, kaip ir visoje respublikoje, kasmet gerokai svyruoja ir didele dalimi priklauso nuo eglės ir pušų kankorėžių derliaus.

Bebrai parke įsikūrę ten, kur tik jiems yra kiek tinkamos sąlygos gyventi. Jų gyvybinės veiklos žymių apstu daugelio vandens telkinių pakrantėse.

Iš smulkiųjų graužikų miškingose parko vietovėse gausu rudųjų pelėnų ir geltonkaklių pelių, atviruose plotuose – paprastųjų pelėnų, dirvinių pelių. Šie žvėreliai ir yra pagrindinis smulkiųjų plėšrūnų maistas. Kiti parke sutinkami peliniai graužikai: naminė pelė, miškinė pelė, pilkoji žiurkė, pievinis pelėnas yra vidutinio gausumo, o pelė mažylė, rudoji žiurkė, vandeninis ir pelkinis pelėnai – retesni.

Parko teritorijoje gyvena didžioji miegapelė. Tai žvėrelis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą ir apie kurį jau apie 50 metų nebuvo žinių.

Ondatros negausios, aiškesnė jų veikla pastebima vešlesne vandens augalija apaugusiose marių pakrantėse, Strėvos upės deltoje ir kitur.

Kauno marių regioninis parkas


Vabzdžiai

Kauno marių pakrantėse aptiktos kelios retos vabzdžių rūšys, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą: vabalai – žalvarinis puošniažygis (Carabus nitens) ir margasis grambuolys (Polyphylla fullo) bei drugiai – machaonas (Papilio machaon) ir stepinis melsvys (Lysandra coridon). Pravienos hidrografiniame draustinyje rastas didysis šliužas (Limax maximus). Ši moliuskų rūšis taip pat įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Metelių regioninis perkas

Apie parką


Metelių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30-913), siekiant išsaugoti didžiųjų pietų Lietuvos ežerų ir jų apylinkių kraštovaizdį, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Metelių regioninis perkas

Paskirtis:

Metelių regioninio parko paskirtis yra:

*
išsaugoti didžiųjų pietų Lietuvos ežerų dubumos su Dusios, Metelio ir Obelijos ežerais ir jos apylinkių kraštovaizdį, unikalų moreninį Teizų masyvą su pailgos formos kalvomis, pakraštinių moreninių darinių masyvą su stambiomis plokščiakalvėmis Žagarių apylinkėse;
*
išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų – piliakalnių kompleksus bei gatvinius kaimus;
*
išsaugoti gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus, savitą augaliją ir gyvūniją, svarbias vandens paukščių perėjimo ir poilsio migracijų metu vietas;
*
atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros kompleksus bei objektus;
*
vykdyti tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją gamtosaugos, kultūros paveldo apsaugos ir kitose srityse;
*
sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą tam skirtose zonose bei vietose, nustatytose regioninio parko planavimo schemoje;
*
reglamentuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą;
*
vykdyti šviečiamąją ir kultūrinę veiklą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldą bei jo apsaugą.

Metelių regioninis perkas

Gamta:

Metelių regioninio parko augmenijos ir gyvūnijos savitumus nulėmė geografinė padėtis, savitas klimatas ir unikalus moreninės Sūduvos aukštumos reljefas. Parke iki šiol užregistruota 1676 augalų ir gyvūnų rūšys. Čia prieglobstį randa 113 Lietuvos RK (Raudonosios knygos) augalų ir gyvūnų rūšys. Natūraliausios sausumos augalų bendrijos susitelkusios keliuose miškų masyvuose bei ežerų ir stambesnių kalvų šlaituose. Parko teritorija įtraukta į Tarptautiškai svarbių paukščiams teritorijų sąrašą ir atitinka CORINE ir Ramsar kriterijus. Geomorfologiniu požiūriu nepakartojama didžiųjų pietų Lietuvos ežerų dubuma, suformuota milžiniško ledyno liežuvio. Įspūdingos kalvų grandinių virtinės su raguvomis, kurios tęsiasi Dusios ežero vakarinėmis ir Obelijos ežero rytinėmis pakrantėmis.

Metelių regioninis perkas

Gyvūnija:

Žinduoliai:

Žinduoliai. Metelių regioniniame parke sutinkamos 47 žinduolių rūšys. Retų žinduolių rūšių sutinkama mažai. Metelių regioninio parko miškuose vis rečiau sutinkami briedžiai, taurieji elniai. Dažniau galime pastebėti stirnas, bebrus ar kiškius. Kalniškės miške, aptvaruose laikomi muflonai.


1999 m. Metelių bažnyčioje ir gyvenvietėje ultragarso detektoriumi buvo identifikuoti kūdriniai pelėausiai, šykšniukai nykštukai, rudieji nakvišos (Raudonosios knygos IV kategorija). Istoriniais duomenimis, 1936 m. rugsėjo 23 d. Statiškės miške buvo sugauta didžioji miegapelė. Vėliau šiame miške šios miegapelės pakartotinai neaptiktos, nors ir specialių tyrimų atlikta nebuvo. Statiškės miške gyvena Lietuvoje apyretės lazdyninės miegapelės. Ūdros lankymosi vietos – daugiausia rytinėje dalyje Dusios ežere, palei natūralius upelius, Teizų ežere. Šermuonėlis rastas keliose parko vietose prie Dusios ežero ir Sutrės upelio. Širvinto, Kalniškės ir Trako miškuose sutinkami šalyje introdukuoti danieliai. Kalniškės miške, aptvaruose, laikomi muflonai.

Metelių regioninis perkas

Gyvūnija:

Paukščiai

Metelių regioniniame parke aptinkamos 192 paukščių rūšys, iš kurių 130 rūšių peri. Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos 47 rūšys.

Parko didieji ežerai yra Europinės svarbos teritorija migruojantiems paukščiams. Ji įtraukta į Tarptautiškai svarbių teritorijų sąrašą ir atitinka CORINE ir Ramsar kriterijus. Rudeniop, sutrumpėjus dienai, atvėsus orams, sumažėjus maisto, paukščiai ieško vietų, kur galėtų sočiai ir saugiai pasimaitinti. Geriausiai tinkami apsistojimui yra didieji pietų Lietuvos ežerai: Dusia, Metelys, Obelija. Kasmet sezoninių migracijų metu čia susitelkia daugiau nei 10 tūkstančių paukščių. Kiekvienais metais ežeruose stebimos tarptautinės svarbos ausuotųjų kragų (iki 2000 paukščių) ir laukių (iki 15000 paukščių) sankaupos. Tai yra vienos didžiausių traukiančių ausuotųjų kragų ir laukių sankaupos Vidurio Europoje. Į gausius būrius susitelkia iki 4000 kuoduotųjų ančių, 1000 klykuolių, 600 rudagalvių ančių, 500 didžiųjų ančių ir iki 1000 didžiųjų kormoranų. Neveltui Metelys vadinamas gulbių lopšiu, čia jų galime pamatyti net kelis šimtus. Be mums gerai pažįstamų gulbių nebylių, pamatysime ir viešnias iš šiaurės: gulbes giesmininkes ir mažąsias gulbes. Dusios, Metelio ir Obelijos ežeruose kasmet peri po kelias pilkųjų žąsų poras. Metelio ir Obelijos ežeruose peri kelios poros globaliai nykstančių ančių rudžių, saugomų Europos Sąjungos direktyvomis. Miškuose peri didieji dančiasnapiai, kurie su išsiritusiais jaunikliais pereina į didžiuosius ežerus ir čia laikosi iki vėlyvo rudens. Metelio ir Obelijos ežeruose nereguliariai stebimos į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos šaukštasnapės, smailiauodegės ir pilkosios antys. Didysis baublys peri visuose trijuose didžiuosiuose parko ežeruose (didžiausios vietinės populiacijos – Metelyje ir Obelijoje). Trako miške nuolat peri ereliai rėksniai. Paežerių žemapelkėse peri pievinės lingės. Statiškės miške peri jūriniai ereliai. Kalniškės, Giraitės, Trako miškuose aptinkami vapsvaėdžiai. Paežerinėse žemapelkėse ir šlapiose pievose girdimos švygždos, plovinės vištelės bei griežlės. Tiesa, griežlės peri ir daugiamečių žolių laukuose. Širvinto, Trako, Giraitės, Kalniškės miškuose peri gervės. Tilvikiniai paukščiai taip pat peri parke, bet yra reti daugiausia dėl tinkamų buveinių trūkumo. Paežerinėse šlapiose ganomose pievose peri reti šalyje paprastieji griciukai bei raudonkojai tulikai.

Tikėtina, kad Metelio apyežerio viksvinėse pievose peri į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta balinė pelėda. Kalniškės ir Giraitės miškuose peri juodieji gandrai. Trako miške stebėtas tripirštis genys. Žinant, kad šis paukštis yra sėslus, galima tikėtis, kad jis čia ir peri.

Metelio ir Obelijos dideli nendrynai yra tinkama buveinė ūsuotosioms zylėms. Jos čia yra nuolat stebimos ir peri. Prie Obelijos ežero esančioje Obelninkėlių pelkėje įsikūrusi rudagalvių kirų kolonija (apie 2000 paukščių).

Metelių regioninis perkas

Gyvūnija:

Ropliai ir varliagyviai.

Parke sutinkamos šešios roplių rūšys: gyvavedis ir vikrusis driežai, geltonskruostis žaltys, gluodenas, margoji gyvatė bei balinis vėžlys. Tuoj pat už Trako, pačiame pietiniame parko pakraštyje, esančios kelios pelkutės ir ežerėliai labai svarbūs biologams. Tai Juodabalė – viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje saugoma kaip balinių vėžlių draustinis. Šių gyvūnų čia dar esama, nors ir baigia išnykti. Vyresniems kaimo dzūkams apie Seirijus, Veisiejus ar Varėną baliniai vėžliai gal ir nėra didelė staigmena. „Geležinėmis“ varlėmis vadinami tamsūs storašarviai ropliai sekliuose ežeriukuose, kūdrose ir durpinėse duobėse anksčiau būdavo aptinkami gerokai dažniau nei dabar. Dabar laikai keičiasi geležinių varlių nenaudai. Vėžliai gyvena ilgiausiai iš visų Lietuvos gyvūnų – šimto metų senumo balinis vėžlys nėra didelė retenybė tarp gentainių. Tačiau ir jie nesulaikomai traukiasi iš gyvenimo. Dabar vėžlius saugo įstatymas – draudžiama juos auginti namuose, naikinti jų gyvenamąsias vietas ir pačius gyvūnus.



Ankstyvą pavasarį žiemą vandenyje praleidę vėžliai atkunta: atsiradus pirmoms properšoms, ropščiasi į paviršių, šildosi pavasario saulėje, ieško maisto (kad ir žiemą kritusių negyvų žuvyčių). Tik nutirpus ledui vėžliai skuba poruotis. Tuomet jie būna labai aktyvūs.

Netrunka praeiti mėnuo kitas ir iš kūdrų, kuriose žiemojo, patelės išropoja į tolimą kelionę dėti kiaušinių. Nuropoti vieną ar net kelis kilometrus vėžlienei yra labai didelis atstumas. Vietos, kuriose deda kiaušinius, „geležinėms“ varlėms gerai žinomos, mat nepaisant nerangaus būdo ir neypatingo protavimo, vėžlienės puikiai suranda vietas, kurias yra pasirinkusios kiaušiniams dėti. Į šias vietas vėžlienės ateina kasmet ir duobutę kiaušiniams dėti iškapsto toje pačioje vietoje kaip ir ankstesniais metais, kartais net kelių centimetrų tikslumu. Paprastai pasirenkama saulėta pamiškė, pietvakarinis ar pietrytinis smėlėtos kalvos šlaitas, kurį pakankamai įšildo saulė. Tokioje vietoje gegužės ar birželio mėnesio pavakare vėžlio patelė užpakalinėmis kojomis tvirtais nagais iškapsto apie 15 cm gylio duobutę, į kurią sudeda nuo 8 iki 14 kiaušinių ir rūpestingai užkapsto. Atlikusios svarbiausią metų darbą vėžlienės susiranda negilias kūdras, kuriose vasaroja ir kaupia riebalus žiemai.

Tuo metu saulės šildomame dirvožemyje, odiniuose apie 3 cm ilgio kiaušiniuose, vystosi vėžliukai. Jie išsiris tik rudenėjant, rugsėjo mėnesį, tačiau dažniausiai taip ir neišlįs į žemės paviršių, o žiemos smėlyje. Tik kitą pavasarį, jei neiššals ar nebus iškapstyti plėšrūnų, vėžliukai pagaliau išsikapstys į žemės paviršių ir skubės ieškoti saugios balos pasislėpti. Jaunikliai minta smulkiais bestuburiais, o sulaukę 5–7 metų subrendę vėžliai sugeba pagauti varlę ar paliegusią žuvytę, tačiau bestuburiai lieka pagrindinis jų maistas.

Varliagyviai Metelių regioniniame parke plačiau netirti. Parko surinktais duomenimis, teritorijoje gyvena 10 varliagyvių rūšių: smailiasnukė, pievinė, ežerinė, kūdrinė varlės, pilkoji, žalioji rupūžės, kūmutė, česnakė, paprastasis ir skiauterėtasis tritonai. Į nacionalinę Raudonąją knygą įrašyta kūmutė parko teritorijoje nėra reta ir sutinkama beveik visose jai tinkamose buveinėse. Skiauterėtasis tritonas parko teritorijoje gausiau sutinkamas Širvinto miško balose neršto metu.

Metelių regioninis perkas

Gyvūnija:

Žuvys.

Dusios ežere sutinkama 19 vietinių žuvų rūšių. Čia sutinkamos įvairių ekologinių grupių žuvys: šaltamėgės (seliava, stinta ir vėgėlė) ir šiltamėgės. Iš šiltamėgių vyrauja kuoja, ešerys, gausiausios šaltamėgės buvo seliavos, kurios šiuo metu beveik išnyko. Obelijos ežere sutinkama 14 vietinių rūšių žuvų, vyrauja karšis, kuoja. Buvo bandoma aklimatizuoti sazanus, bet pastangos nepasiteisino. Metelio ežere sutinkama 19 rūšių žuvų. Vyrauja kuoja, ešerys. Neretai sutinkama lydeka, karpis, anksčiau buvo sugaunama šamų. Parko ežeruose nuolat veisiami: unguriai, lydekos, karpiai, seliavos, peledės, lynai, vėgėlės, starkiai. Tačiau nepaisant pastangų, seliava Dusioje jau gana retas laimikis.

Metelių regioninis perkas

Gyvūnija:

Vabzdžiai.

Metelių regioniniame parke buvo tyrinėti tik kai kurie vabzdžiai – būtent bitiniai plėviasparniai, drugiai ir žirgeliai. Vabzdžių tyrimai buvo atliekami 1991–1994 metais ir 2001–2002 metais. Pirmųjų tyrimų metu rasta kelios retos į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos sparčiai nykstančios rūšys: ilganosė smėliabitė, sieninė gaurabitė ir stepinė kamanė. Taip pat rastos kelios retos rūšys: katilėlinė smėliabitė, Semionovo kamanė ir didžiaakė kamanė, sutinkamos Dusios ir Obelijos ežero sausapievių šlaituose. 2001– 2002 metų tyrimų metu Metelių regioniniame parke užregistruota 603 makrodrugių rūšys. Tyrimų metu nustatyta 7 saugomų drugių rūšys: akiuotasis satyras, blyškusis geltonsprindis, machaonas, pievinis satyriukas, didysis auksinukas, pilkažalis žvilgūnas ir 3 saugomos žirgelių rūšys: didysis karališkasis laumžirgis, mažasis karališkasis laumžirgis, šarvuotoji skėtė.

Metelių regioninis perkas

Kraštovaizdis


Kraštovaizdžio vertybės

Didieji pietų Lietuvos ežerai – Dusia, Metelys ir Obelija – yra didžiausia Metelių regioninio parko vertybė, lėmusi jo įkūrimą ir rekreacinius išteklius.

Vertingi reljefo kompleksai ir formos:

* drumlinų formos gūbriai Teizų-Verstaminų moreninio masyvo kylinėje dalyje; statūs, sufozinių cirkų paveikti gūbrių šlaitai, siauros keteros, užpelkėję lobai;
* stambios keiminės plokščiakalvės Giraitės ir Trako miškuose;
* raguvų suskaidytas Žagarių moreninio masyvo šiaurrytinis šlaitas, nusileidžiantis į ežerinę dubumą;
* Dusios vakarinėje pakrantėje (Barčių geomorfologinis draustinis) ir Obelijos ežero rytinėje pakrantėje plytinčios gūbriškos formos.