Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Kraštovaizdis

Prieš 10 - 15 tūkstančių metų Lietuvos pajūryje stūksojęs ledynas atsitraukdamas suformavo moreninį gūbrį. Jo auksčiausia viršūnė pajūryje vadinama Olandų kepure. Tai 24 m virš jūros iškilęs kalnas, nuolat ardomas bangų mūšos. Nuo tokio aukščio atsiveria puiki jūros panorama.


Parke yra ir du ledyninės kilmės ežerai - Kalotė ir Plocis; pastarasis tyvuliuoja vos už poros šimtų metrų nuo jūros. Taip pat parke yra išlikę prieš maždaug 8 tūkstačius metų tyvuliavusios senovinės Litorinos jūros kranto fragmentai. Ypač gražus šio kranto fragmentas yra ties Nemirseta. Užlipus ant jo, prieš akis atsiveria nuostabus jūros ir natūraliai susiformavusių kopų vaizdas.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Gyvūnija

Pajūrio regioniniame parke gyvūnijos ypatybės labai įtakojamos šalia esančios jūros. Įvairovę padidina jūros dugno fauna, jūroje žiemojantys paukščiai. Rudens ir pavasario migracijos metu parke galima stebėti daugumą Lietuvoje aptinkamų paukščių rūšių, nes pajūriu driekiasi didysis šiaurės – pietų migracijos takas.

Bestuburiai

Atlikus entomofaunos tyrimus Pajūrio regioniniame parke aptiktos 123 dieninių bei naktinių drugių (macrolepidoptera) rūšys bei 36 rūšys vabalų (coleoptera). Nepaisant to, kad tyrimai vyko trumpai, šioje teritorijoje buvo užregistruota nemažai šiam regionui būdingų, tačiau kitur retų rūšių. Kai kurios jų įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Palyginus su kitomis Lietuvos pajūrio zonomis Pajūrio regioninio parko teritorijoje yra didelė jūros bestuburių įvairovė, mat parko akvatorijoje esantis jūros dugnas yra akmenuotas, kas sudaro sąlygas įsikurti įvairių bstuburių kolonijoms. Akmenys gausiai apauga valgomųjų midijų kolonijomis, kurios sudaro savitą prieglobstį kitiems jūros dugno bestuburiams.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Stuburiniai

Pajūrio regioniniame parke aptinkamos įvairios roplių ir amfibijų rūšys.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU


Ropliai: gyvavedis driežas, vikrusis driežas, paprastasis žaltys.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU


Amfibijos:Nendrinė ir paprastoji rupūžės, česnakė, pievinė, smailiasnukė, kūdrinė ir ežerinė varlės, paprastasis tritonas.

Atlikus ornitologinius tyrimus, Pajūrio regioninio parko teritorijoje buvo aptiktos 138 paukščių rūšys, iš jų 65 - perinčios. Tačiau manoma, kad dar 16 rūšių galėtų Pajūrio regioninio parko teritorijoje perėti. 21 paukščių rūšis yra įtraukta į Lietuvos Raudonąją knygą. Manoma, kad peri ir pilkoji gervė, kukutis. Parke buvo pastebėti perintys raudonkojai tulikai, mažosios žuvėdros. Kasmet peri ir pelėsakaliai. Pilkųjų kopų zonoje peri apie 20 porų dirvoninių kalviukų. Svarbiausia paukščiams teritorija – europinės svarbos paukščių žiemavietė jūroje tarp Karklės ir Palangos. Žiemą 1 - 2 km. nuo kranto susirenka tūkstančiai vandens paukščių. Tai juodosios, žilosios, ledinės antys; klykuolės, sibirinės gagos, didieji, vidutinieji, mažieji dančiasnapiai; juodakakliai, rudakakliai narai. Ypač pažymėtina sibirinė gaga - globaliai nykstanti rūšis.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Paukščių stebėjimas

Nutirpus ledui, pavasarį Pajūrio regioninio parko teritorijoje galima pamatyti daug vandens paukščių migracijos metu trumpam apsistojusių parko ežerėliuose. Tai gulbės giesmininkiės, kuoduotosios antys, cyplės, kryklės ir kiti sparnuočiai, kuriuos kitu metų laiku pamatyti yra gana sunku. Mėgstantiesiems stebėti paukščius prie Plocio ežerėlio yra pastatytas paukščių stebėjimo namelis.



Sibirinė gaga

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Žinduoliai

Iš stambesnių žinduolių Pajūrio regioninio parko pievose galima sutikti stirnaičių, rečiau - briedžių. Kiekvienais metais prie kranto atplaukia ruoniai. Prie parko ežerėlių ir upelių gyvena ūdros, ondatros, bebrai. Pajūrio regioniniame parke bebrai saugomi ir vertinami kaip kraštovaizdžio architektai, sugrąžinantys melioracijos ištiesintiems upeliams jų pirmykštę išvaizdą.



Ruonis

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU


Klimatas


Klimatines sąlygas formuoja vyraujančios pietvakarių ir pietryčių oro masės. Pati priekrantės pajūrio zona, išsiskirdama specifiniu hidroklimatiniu režimu - metų laikų vėlavimas, švelnios žiemos, vyraujantys pietvakarių, vakarų, šiaurės vakarų stiprūs vėjai, daugiau giedrų dienų, dažnesnė perkūnija. Krituliai. Vidutinis metinis kritulių kiekis - 696 mm, iš kurių 63% iškrenta šiltuoju (balandžio - spalio mėn.) metų laiku.

Vidutinė oro temperatūra pajūryje paprastai svyruoja:

* pavasarį nuo +5° iki +12° C
* vasarą nuo + 14° iki + 17° C
* rudenį nuo +12,5° iki +5° C
* žiemą nuo -4° iki -1°C

Šioje teritorijoje yra 142 dienos kai oro temperatūra įšyla daugiau nei 10° C, o dienų kai oro temperatūra yra didesnė nei 15° C - 58 dienas. Metinis apsiniaukusių dienų skaičius: 98 -111 dienos per metus. Daugiausia saulėtų dienų šiltuoju metu laikotarpiu t.y. gegužės - rugsėjo mėn. – apie 100 dienų.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Augalija

Pajūrio regioniniame parke augalijos unikalumas sąlygotas šalia esančios jūros, kurios veikla suformavo gan plačioje zonoje smėlynus su būdingomis smėlynams augalų bendrijomis. Paplūdimio zonoje būdingiausi augalai: baltijinė stoklė, sultingoji jūrasmiltė, druskė, kai kur pradeda augti smiltyninė rugiaveidė, smiltendrė.

Kopose būdingiausios bendrijos su smiltynine rugiaveide, smiltlendre, kopiniu eraičinu, muiline guboja. Čia išsiskiria šešios rūšys Rytų Baltijos endemikų, (t.y. augalai, kurie niekur kitur pasaulyje neaptinkami, tik Rytų Baltijos pakrantėje) tai baltijinis pūtelis, baltijinė stoklė, pajūrinė linažolė, pajūrinis pelėžirnis, smiltyninis laibenis, pajūrinė našlaitė. Toliau, pilkosiose kopose, palvėjė, dominuoja smiltyninė viksva, smiltyninis šepetukas. Užkopėje gausiai auga orchidinių šeimos augalas tamsialapis skiautalūpis, Lietuvos raudonosios knygos rūšis.

Visiems gerai pažįstamos muilinės gubojos bei smiltyninės rugiaveidės. Tai ne natūraliai išplitę, o žmogaus įveisti augalai. Mat, jų ilgos ir išsišakojusios šaknys labai tinka biraus smėlio judėjimui stabdyti, jų dėka ir susiformuoja žaviosios kopos.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Augalija

Unikalios savo Nemirsetos kraštovaizdžio smiltpievės su unikaliomis augalų bendrijomis. Gausiai šiose bendrijose tarpsta ankstyvoji smilgenė, lininė žarotūnė. Kartu su jomis gausiai aptinkama pajūrinė širdažolė. Vien šiose bendrijose aptinkamos 8 orchidinių augalų rūšys.

Toliau nuo pajūrio augalija tipiška Vakarų Lietuvos biotopams. O šių įvairovė gana didelė: šlapi juodalksnynai, šienaujamos mezofilinės pievos, žemapelkės, mišrūs lapuočių miškai, monodominantiniai pajūrio pušynai, besiformuojanti Šaipių žemapelkė.

Pajūrio regioniniame parke šalia įprastų pajūrio pušynų išliko ir mišrių lapuočių miško. Ypač įdomus pajūrio miškas tarp irulių ir Karklės, kur nuo 1923m. Klaipėdos pirklių gildija prisodino dvarams būdingų medžių – Europinių kėnių, Sibirinių maumedžių, Platanalapių klevų, bukų.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Miškai

Parko miškai yra labai vertingi savo estetiniais rodikliais ir geografine padėtimi, bet labai jautrus antropogeninei veiklai, kadangi auga smėlio dirvožemiuose. Čia vyrauja pušynai su beržo ir juodalksnio priemaiša. Be jų čia dar sutinkami juodalksnynai ir beržynai su krūmynų priemaiša. Karklės kaimo pušynų su beržo ir juodalksnio priemaišomis miškai yra priskiriami parkiniams miškams, kurie yra tinkami intensyviai rekreacinei veiklai. Kukuliškių girioje vyrauja pušynai, beržynai, juodalksniai, eglynai ir ąžuolai, uosiai, klevai, drebulės, kalninės pušis. Ypač vertingi Girulių girios miškai, kur auga brandūs pajūrio pušynai.



Buvusi Nemirsetos karinio poligono teritorija šiuo metu yra konservacinė zona. Tai vienintelė tokio dydžio neurbanizuota teritorija Lietuvos pajūryje su savotišku landšaftu ir augmenija, kurioje galima stebėti natūralios gamtos raidos procesus ir atgaivinti natūralų gamtinį - agrarinį landšaftą. Čia nuo senųjų kopų atsiveria nuostabūs vaizdai į žemiau esančias naująsias kopas, už kurių plyti jūra.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU


Vandens telkiniai


Neginčytinai didžiausią rekreacinę vertę turi Baltijos jūra. Kadangi Lietuvos pajūris žemas, o jūros priekrantė sekli, smėlio paplūdimiai yra paplitę beveik visur, išskyrus trumpą kranto ruožą ties “ Olando kepure “ ir Karklės kaimu, kur susidarė gargždo bei žvyro paplūdimys. Labiausiai tinkami rekreacinei veiklai pajūrio pliažai ties ,,Žuvėdros” stovykla, Karkle ir Nemirseta. Parko teritorijoje taip pat yra Kalotės bei Plazės ežerai, kurių krantai labai užpelkėję, užžėlę krūmokšniais. Ežerai turi dumblingą pakrantę, išimtimi yra Kalotės ežero šiaurinė pakrantė. Pajūrio (Karklės) regioninio parko teritorijoje yra keletą mažų upelių įtekančių į jūrą - tai Tydeko upelis, Cipa, Rikinė.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU


Geologija, rieduliai, kopos ir skardžiai


Olandų kepurės kalno skardis - tai 24m. virš jūros iškilęs kalnas, nuolat ardomas bangų mūšos. Čia Klaipėdiečiai mėgsta atvykti palydėti saulės savo vestuvių dieną. Nuo tokio aukščio atsiveria puiki panorama į jūrą. Čia daugeliui neįprastai ir egzotiškai atrodys akmenuota jūros pakrantė. Pajūrio akmenys yra saugotina vertybė. Būtent dėl jų regioninio parko teritorijoje yra tokia turtinga jūros dugno gyvūnija ir augmenija, nes jūros moliuskams ir dumbliams sunku išgyventi nuolat judančiame smėlyje, o dideli rieduliai tampa ”pagrindu po kojomis”,jie gali prisitvirtinti. Akmenys silpnina bangų mūšos jėgą ir lėtina kranto eroziją.Ties Nemirseta ir tarp Karklės, Girulių, išliko įdomus Litorinos jūros (tyvuliavusios čia prieš 8tūkst. metų) krantas, užlipus ant jo atsiveria puikus kraštovaizdis - jūra su natūraliai susiformavusiomis kopomis, pajūrio mišku.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Fizinė geografinė apžvalga


Reljefas. Pajūrio regioninio parko teritorija fiziniu - geografiniu požiūriu priklauso pajūrio zonai, kurios reljefas turi nuo Baltijos jūros netolygiai kylančią tendenciją. Šiaurinėje dalyje reljefo kilimas yra iki 10 metrų, o pietrytinėje - jis siekia net 30 metrų. Švelnus reljefo banguotumas yra eolinės kilmės; jis driekiasi į moreninę lygumą. Šioje teritorijoje yra keletas pažemėjimų. Didžioji teritorijos dalis apaugusi medžiais ir krūmais, kurie dėl reljefo savybių daro šias teritorijos vietoves vaizdingas ir patrauklias rekreaciniu požiūriu.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Fizinė geografinė apžvalga


Dirvožemis. Šaknimis pasiekiamame dirvožemio sluoksnyje absoliučiai vyrauja lengvos uolienos - smėliai. Kai kuriuose beržynuose ir pelkėse jie pridengti menkai išsivysčiusiu durpišku sluoksniu. 9% teritorijos žemių būdingas priemolio podirvis, 1% - sunkios uolienos po humusu.

Dirvožemio drėgnumas. Teritorijoje vyrauja sausi įvairaus turtingumo (daugiausiai neturtingu) huminiu horizontu dirvožemiai. Iš įmirkusių dirvožemių daugiausia yra derlingų velėninių (19%). Visiškai nehumusingi arba užpelkėję dirvožemiai sudaro 11% teritorijos.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

eko_problemos_parke


Skaudi problema parke yra nuolatinis ruonių žuvimas priekrantės žvejų tinkluose. Ekonominė realybė diktuoja savo sąlygas ir visa Baltijos priekrantė ištisai yra pertverta tinklais. Tai neliaka be pėdsako. Tinkluose žūva daugybė jūros gyvūnijos, kuri ekonomiškai visai nesvarbi, kitaip sakant žūva be reikalo. Ruoniams ypač sunku išgyventi kai toks didelis tinklų tankumas Baltijos priekrantėje, jie Pajūrio regioninio parko teritorijoje randami negyvi kasmet. Šiemet rasti du.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

eko_problemos_parke


EKOLOGIJOS INSTITUTAS

ŽIEMOJANČIŲ VANDENS PAUKŠČIŲ MONITORINGAS



Darbo vadovas: vyr.mokslinis bendradarbis dr. Saulius Švažas

1999 metai.
ĮVADAS

Žiemojančių vandens paukščių apskaitos nuo kranto atliktos 1999 m. sausio 10-20 d., vasario 10-20 d., kovo 10-20 d., balandžio 14-25 d, lapkričio 10-20 d. ir gruodžio 9-17 d.

Žiemojančių vandens paukščių aviaapskaita Lietuvos Baltijos jūros priekrantės sektoriuje, Kuršių mariose ir Nemuno deltos regioniniame parke iš lėktuvo AN-2 (bendras skrydžio laikas - 2 val.) atlikta 1999 m. sausio 18 dieną. Aviaapskaitos metu nustatytas žiemojančių vandens paukščių gausumas ir pasiskirstymas jūros ruože iki 5 km nuo kranto, visoje Lietuvos Kuršių marių ir Nemuno deltos dalyje bei apsemtose Nemuno žemupio pievose Šilutės rajone tarp Ploškių ir Sakučių. Buvo panaudotas standartinis pilnų aviaapskaitų metodas (Švažas, 1993, 1998, 1999).

Žiemojančių paukščių mirtingumo lygis kontroliniuose pakrantės ruožuose nustatytas pagal standartinę metodiką, taikomą nuo 1991 m (Vaitkus et al., 1993, 1994). Siekiant įvertinti žiemojančių vandens ir jūros paukščių mirtingumo lygį 1999 m. sausio - gegužės ir spalio - gruodžio mėnesiais buvo atlikta 15 žuvusiųjų paukščių apskaitų Lietuvos pajūrio kontroliniuose pakrantės ruožuose.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

eko_problemos_parke

REZULTATAI

Žiemojančių vandens paukščių gausumo dinamika ir pasiskirstymas
Viduržiemio aviaapskaitos rezultatai

Viduržiemio žiemojančių vandens ir jūros paukščių apskaita Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje, Nemuno deltoje bei aplinkinėse potvynio apsemtose pievose ir šiaurinėje Kuršių marių dalyje atlikta 1999 metų sausio 18 d. 1999 sausio 10 – 20 dienomis taip pat buvo atliktos apskaitos nuo kranto. Buvo registruojami visi nariniai Gaviidae, kraginiai Podicipedidae, antiniai Anatidae, višteliniai Rallidae ir alkiniai Alcidae paukščiai, taip pat didieji kormoranai Phalacrocorax carbo, pilkieji garniai Ardea cinerea ir jūriniai ereliai Haliaeetus albicilla. Nustatyta, kad Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje, Nemuno deltos regioniniame parke ir Kuršių mariose (įskaitant Klaipėdos uosto akvatoriją, Klaipėdos ir Palangos miestų vandens telkinius) 1999 m. sausio mėnesį žiemojo 36 rūšių vandens paukščiai, kurių bendras skaičius – apie 96000.

Kaip ir ankstesniais metais, Lietuvos Baltijos jūros sektoriuje ir šiaurinėje Kuršių marių dalyje gausiausiai žiemojo šios dominuojančios rūšys: nuodėgulė Melanitta fusca (39080 individai), ledinė antis Clangula hyemalis (31150), didysis dančiasnapis Mergus merganser (14780), didžioji antis Anas platyrhynchos (2310), ausuotasis kragas Podiceps cristatus (2260), klykuolė Bucephala clangula (2100) ir sibirinė gaga Polysticta stelleri (1490). Užlietose pamario pievose ir polderiuose 1999 m. žiemą užregistruota 750 gulbių giesmininkių Cygnus cygnus, apie 600 didžiųjų ančių ir 65 mažosios gulbės Cygnus columbianus bewickii.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

eko_problemos_parke


Tarptautinės svarbos paukščių žiemaviečių būklės įvertinimas

Tyrimų metu buvo stebimos tarptautinės svarbos vandens paukščių žiemavietės, atitinkančios Ramsaro konvencijos (1971 m.) kriterijus. Tai yra teritorijos kuriose reguliariai susitelkia 1% ir daugiau vienos rūšies biogeografinės populiacijos individų, arba daugiau kaip 20000 vandens paukščių. Lietuvos pajūryje išskirtos 4 tarptautinės svarbos teritorijos: Baltijos jūros akvatorijos ties Palanga (tarp 55o55’ ir 56o00’ Š) bei ties Kuršių Nerija (tarp 55o20’ ir 55o40’ Š), Kuršių marių vakarinės pakrantės atkarpa (tarp 55o43’ ir 55o51’ Š) ir Nemuno delta.

Akvatorijoje ties Kuršių Nerija išskirta tarptautinės svarbos nuodėgulių žiemavietė. Kaip ir ankstesniais metais, šioje jūros priekrantės teritorijoje susitelkė apie 4 % visų Vakarų Palearktikos regione žiemojančių nuodëgulių. Iš viso šioje žiemavietėje 1999 m. sausio mėnesį užregistruota apie 49000 vandens paukščių. Remiantis ankstesnių metų apskaitomis, atliktomis iš laivų bei lėktuvų tolimesnėse jūros akvatorijose galima prognozuoti, kad visoje Lietuvos ekonominėje zonoje ties Kuršių Nerija 1999 m. žiemojo iki 80000-100000 vandens paukščių. Toli nuo kranto šioje jūros zonoje pastoviai telkiasi didelės nuodėgulių, ledinių ančių, juodakaklių ir rudakaklių narų Gavia arctica, G. stellata sankaupos.

Šios tarptautinės svarbos žiemavietės būklė yra patenkinama. 1999 m. žiemą ženklus antropogeninių faktorių poveikis šiai akvatorijai nebuvo nustatytas. Žiemojančių vandens paukščių mirtingumo lygis ties Kuršių Nerija yra mažiausias visame Lietuvos pajūryje.

Jūros priekrantėje ties Palanga yra viena svarbiausių Europoje sibirinės gagos Polysticta stelleri žiemavietė. 1999 m. žiemą ten telkėsi apie 5% visų šios globaliai nykstančios rūšies biogeografinės populiacijos individų. Šioje akvatorijoje 1999 m. sausį taip pat užregistruotos tarptautinės svarbos ledinių ančių sankaupos (> 20000 ind.). Remiantis ankstesnių metų tyrimų rezultatais galima prognozuoti, kad visoje Lietuvos ekonominėje zonoje akvatorijose tarp Karklės ir Šventosios 1999 m. žiemojo iki 50000 vandens paukščių.

Žiemojančių vandens paukščių populiacijų būklė tarptautinės svarbos žiemavietėje ties Palanga yra nepatenkinama. Sibirinių gagų skaičius Palangos žiemavietėje 1998-1999 m. buvo apie 40% mažesnis nei ankstesniais metais. Šios nykstančios rūšies bei kitų vandens paukščių skaičiaus mažėjimą akvatorijoje ties Palanga pirmiausia sąlygoja itin intensyvi žvejyba šioje priekrantės zonoje. Žiemojančių paukščių mirtingumo lygis Karklės-Šventosios ruože yra vienas didžiausių Lietuvos pajūryje. Svarbiausia vandens paukščių (taip pat ir globaliai nykstančių sibirinių gagų) mirtingumo priežastis yra žuvimas itin gausiuose šioje priekrantės zonoje statomuose žvejų tinkluose. Kitas svarbus aukštą mirtingumo lygį sąlygojantis faktorius - jūros teršimas naftos produktais. Labai aukštas žiemojančių vandens paukščių mirtingumo lygis užregistruotas po didesnių naftos produktų išsiliejimų 1995 ir 1997 m. žiemą. Žiemojančioms vandens paukščių populiacijoms taip pat galėjo pakenkti Būtingės naftos terminalo jūrinės dalies statyba bei terminalo eksploatavimas.

Vakarinėje Kuršių marių pakrantėje tarp Juodkrantės ir Preilos yra viena svarbiausių Europoje didžiųjų dančiasnapių žiemavietė. 1999 m. sausio mėn. ten susitelkė apie 13000 didžiųjų dančiasnapių (6,5% visų Vakarų Palearktikos populiacijos individų ). Panašus šių paukščių skaičius ties Kuršių Nerija užregistruotas ir 1998 m. žiemą. Šioje marių zonoje taip pat nustatyta tarptautinės svarbos mažųjų dančiasnapių Mergus albellus žiemavietė. Kuršių marių vakarinėje pakrantėje (ypatingai įlankose tarp Preilos ir Pervalkos) didžiausią pavojų žiemojančių vandens paukščių sankaupoms kelia intensyvi žvejyba statomaisiais tinklais.

Nemuno deltos regioniniame parke 1999 m. viduržiemį užregistruota apie 5000 žiemojančių vandens paukščių. Dominuojančios rūšys buvo didžioji antis, gulbė giesmininkė, klykuolė ir didysis dančiasnapis. Vandens paukščių gausumą ir pasiskirstymą šioje žiemavietėje pirmiausia nulemia klimatinės sąlygos. Šiltais 1999 m. žiemos laikotarpiais (sausio mėn. pradžioje, vasario pabaigoje) visoje regioninio parko teritorijoje užregistruota iki 12000 vandens paukščių, o šaltais laikotarpiais užšalus daugumai svarbiausių žiemaviečių šioje teritorijoje likdavo tik iki 400 didžiųjų ančių ir klykuolių.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

eko_problemos_parke

Žiemojančių vandens paukščių skaičius Lietuvos vidaus vandenyse



Atlikus žiemojančių vandens paukščių apskaitą svarbiausiose žiemavietėse Lietuvos vidaus vandenyse (Nemuno ties Kauno HE, Elektrėnų mariose, Šešupėje ties Marijampole-Antanavu ir Drūkšių ežere) nustatyta, kad šiose teritorijose 1999 m. sausio mėn. telkėsi 17 rūšių vandens paukščiai, kurių bendras skaičius – 6108. Dominuojančios rūšys: didžioji antis, gulbė nebylė Cygnus olor, didysis dančiasnapis, laukys Fulica atra ir klykuolė. Nemune tarp Kauno HE ir Jiesios žiočių žiemojo apie 4434 vandens paukščių, Šešupėje ties Marijampole – apie 900, Drūkšių ežere – 500 ir Elektrėnų mariose – 276. Ankstesniais metais kelias žiemojančių vandens paukščių apskaitas daugumoje Lietuvos vidaus vandenų atliko Ekologijos instituto ornitologai bei Ornitologų draugija. Nustatyta, kad vidaus vandenyse kasmet žiemoja apie 50000 vandens paukščių. Daugumą jų sudaro didžiosios antys (apie 40.000), didieji dančiasnapiai (apie 4000), klykuolės (iki 1500), gulbės nebylės (iki 1200) ir laukiai (iki 1000). Šiltą 1999 m. sausio mėn. vandens paukščiai buvo plačiai išsisklaidę įvairiuose vandens telkiniuose ir pagrindinėse žiemavietėse jų buvo žymiai mažiau nei šaltų žiemų laikotarpiais. 4 monitoringo taškuose užregistruota apie 12% visų Lietuvos vidaus vandenyse žiemojančių vandens paukščių. Šaltų žiemų laikotarpiais šiose teritorijose susitelkdavo iki 30% visų vidaus vandenyse žiemojančių paukščių.