Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Varnių regioninis parkas PLAČIAU

Vabzdžiai



Pieviniai didžiųjų kalvų bei piliakalnių šlaitai, taip pat Biržulio, Stervo, Debesnų, Sydeklio, Antkantų ir kiti pelkynai išsiskiria ir retąja smulkiąja fauna. Geriausiai iš jų ištirti drugiai (385 drugių rūšys) Aptiktos 7 lašalų, 2 ankstyvių rūšys, rasta net 40 apsiuvų rūšių. Be gausybės įprastų vabzdžių rūšių, aptiktos retos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos drugių rūšys: machaonai (Papilio machaon), rudakiai satyriukai (Coenonympha hero), juodieji apolonai (Parnassius mnemosyne), taiginiai dirvinukai (Cherosotis cuprea), geltonmargės meškutės (Hyphoraria aulica). Parke aptiktas retas vabalas — didysis puošniažygis (Carabus coriaceus).

Varnių regioninis parkas PLAČIAU

Paukščiai



Parko teritorijoje aptinktos 182 paukščių rūšys (peri per 120 rūšių), iš kurių net 46 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, 42 rūšys įrašytos į TARYBOS DIREKTYVOS dėl laukinių paukščių apsaugos I priedą. Tačiau dalies iš jų, kurie dar prieš porą dešimtmečių gyveno Stervo ir Biržulio ežerų apylinkėse, dabar jau neberandame arba jie tapę tik retai užklystančiais svečiais, kai kurie aptinkami tik migracijų metu.

Biržulyje išnyko kadaise gausi buvusi mažųjų kirų (Larus minutus) kolonija, kuri priviliodavo ir kitų rūšių paukščius, sumažėjo baltasparnių žuvėdrų (Chlidonias leucopterus) kolonija, tačiau ežere įsikūrė retos juodosios žuvėdros (Chlidonias niger). Biržulio apylinkėse anksčiau perėję startsakaliai (Falco columbarius), gaidukai (Philomachus pugnax), kukučiai (Upupa epops), dirvoniniai kalviukai (Anthus campestris) ir kai kurie kiti reti paukšciai pastaraisiais metais stebimi tik migracijų metu. Biržulio ir Stervo nendrių ir meldų dvimetrinio aukščio ,,miškai", aplinkiniai pelkynai ir tylūs miškeliai sudaro puikiausius paukščių namus. Todėl Biržulio botaninis-zoologinis draustinis, Stervo gamtinis rezervatas, taip pat Debesnų, Paršežerio, Kauklių, Antkantų, Sydeklio pelkės — tai geriausios buveinės paukščiams. Čia peri didieji baubliai (Botaurus stellaris), vištvanagiai (Accipiter gentilis), pievinės lingės (Circus pygargus), tetervinai (Tetrao tetrix), gervės (Grus grus), švygždos (Porzana porzana), plovinės vištelės (Porzana parva), griežlės (Crex crex), pilkosios (Picus canus) ir žaliosios meletos (Picus viridis), plėšriosios medšarkės (Lanius excubitor), ūsuotosios zylės (Panurus biarmicus), mėlyngurklės (Luscinia svecica). Aptinkami juodakakliai (Podiceps nigricollis) ir rudakakliai (Podiceps grisegena) kragai, pilkosios žąsys (Anser anser), mažieji ereliai rėksniai (Aquila pomarina), griciukai (Limosa limosa), bei kiti reti ir įdomūs paukščiai.


Lietuvos raudonosios knygos paukščių rūšys sutinkamos Varnių regioniniame parke



Juodakaklis naras (Gavia arctica) [1 (E)] - sutinkamas migracijų metu; Juodakaklis kragas (Podiceps nigricollis) [3 (R)] - sutinkamas, anksčiau perėjo; Rudakaklis kragas (Podiceps griseigena) [3 (R)] - sutinkamas, anksčiau perėjo; Juodasis gandras (Ciconia nigra) [3 (R)] - sutinkamas, apie perėjimą tikslių duomenų nėra; Didysis baublys (Botaurus stellaris) [3 (R)] - peri; Mažasis baublys (Ixobrychus minutus) [4 (I)] - anksčiau perėjo; Gulbė giesmininkė (Cygnus cygnus) [3 (R)] - peri; Pilkoji žąsis (Anser anser) [3 (R)] - stebima migracijos metu; Pilkoji antis (Anas strepera) [2 (V)] - stebima migracijos metu; Smailiauodegė antis (Anas acuta) [1 (E)] - anksčiau perėjo, stebima migracijos metu; Šaukštasnapė antis (Anas clypeata) [3 (R)] - anksčiau perėjo, stebima migracijos metu; Pievinė lingė (Circus pygargus) [3 (R)] - peri; Vištvanagis (Accipiter gentilis) [3 (R)] - stebėtas seniau; Vapsvaėdis (Pernis apivorus) [3 (R)] - peri; Jūrinis erelis (Haliaetus albicila) [3 (R)] - stebimas migracijos metu; Mažasis erelis rėksnys (Aquila pomarina) [3 (R)] - sutinkamas, apie perėjimą tikslių duomenų nėra; Žuvininkas (Pandion haliaetus) [2 (V)] - stebimas migracijos metu; Startsakalis (Falco columbarius) [1 (E)] - anksčiau perėjo, stebimas migracijos metu; Pelėsakalis (Falco tinnunculus) [3 (R)] - stebėtas seniau; Sketsakalis (Falco subbuteo) [3 (R)] -stebėtas seniau; Sakalas keleivis (Falco peregrinus) [1 (E)] - sutinkamas migracijų metu; Tetervinas (Tetrao tetrix) [3 (R)] - peri; Putpelė (Coturnix coturnix) [3 (R)] – peri; Gervė (Grus grus) [3 (R)] - peri; Švygžda (Porzana porzana) [3 (R)] – peri; Plovinė vištelė (Porzana parva) [3 (R)] - peri; Griežlė (Crex crex) [5 (Rs)] - peri; Dirvinis sėjikas (Pluvialis apricaria) [1 (E)] - stebėtas seniau; Tikutis (Tringa glareola) [2 (V)] - peri; Raudonkojis tulikas (Tringa totanus) [2 (V)] - stebimas migracijos metu; Gaidukas (Philomachus pugnax) [2 (V)] - anksčiau perėjo, stebimas migracijos metu; Juodakrūtis bėgikas (Calidris alpina) [1 (E)] - stebimas migracijos metu; Didžioji kuolinga (Numenius arquata) [2 (V)] – peri; Paprastasis griciukas (Limosa limosa) [2 (V)] - anksčiau perėjo, stebimas migracijos metu; Mažasis kiras (Larus minutus) [3 (R)] - sutinkamas, anksčiau perėjo; Uldukas (Columba oenas) [3 (R)] - anksčiau perėjo; Balinė pelėda (Asio flammeus) [2 (V)] - stebėta seniau; Žalvarnis (Coracias garrulus) [1 (E)] - stebėtas kelis kartus, neperi; Tulžys (Alcedo atthis) [3 (R)] - sutinkamas, apie perėjimą tikslių duomenų nėra; Kukutis (Upupa epops) [3 (R)] - anksčiau perėjo; Žalioji meleta (Picus viridis) [3 (R)] - peri; Pilkoji meleta (Picus canus) [3 (R)] - peri; Dirvoninis kalviukas (Anthus campestris) [3 (R)] - anksčiau perėjo; Plėšrioji medšarkė (Lanius excubitor) [3 (R)] – peri; Mėlyngurklė (Luscinia svecica) [4 (I)] - peri; Ūsuotoji zylė (Panurus biarmicus) [3 (R)] - peri.



Lietuvos raudonosios knygos rūšių kategorijos:

[0 (Ex)] – išnykusios ar gal būt išnykusios rūšys;

[1 (E)] – išnykstančios rūšys; šiū rūšių populiacijosyra ant išnykimo ribos ir jas įmanoma išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones;

[2 (V)] – sparčiai nykstančios rūšys; šių rūšių populiacijos ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja;

[3 (R)] – retos rūšys; populiacijų labai mažai dėl šių rūšių biologinių ypatybių;

[4 (I)] – retos, nepakankamai ištirtos rūšys; dėl duomenų stokos rūšies negalima įrašyti į aukštesnę (1 – 3) kategoriją;

[5 (Rs)] – išsaugotos rūšys; anksčiau įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą rūšių gausumas jau atstatytas.

Panemunių regioninis parkas PLAČIAU

Panemunių regioninio parko kraštovaizdis

Panemunių regioninis parkas yra pietvakarinėje Lietuvos dalyje, Nemuno žemupyje ir apima Nemuno slėnio atkarpą tarp Seredžiaus- Žemosios Panemunės ir Šilinės- Gelgaudiškio bei paslėninę Nemuno žemupio lygumų – Karšuvos- dešinėje upės pusėje ir Šešupės- kairėje – dalį. Paviršiaus genezės požiūriu parko teritorija yra dvejopa. Ją sudaro limnoglacialinė lyguma ir pralaužtinis Nemuno slėnis, kuris šioje atkarpoje yra itin sudėtingas. Aukščiausia parko paviršiaus vieta- 71 m virš jūros lygio- yra ties Plokščiais, žemiausia- 12 m virš jūros lygio- Nemuno slėnyje ties Šiline.

Panemunių regioninis parkas priskiriamas giliai slėniuotam sąnašaujamos upės landšaftui ir limnoglacialiniai plokščiai lygumai (Basalykas, 1965). Šie landšaftai susideda iš akumuliacinių- erozinių salpinių terasų, erozinių fliuvoglacialinių miškingų ir agrarinių- urbanizuotų terasų, erozinių slėnių šlaitų, erozinių- akumuliacinių mažų intakų slėnių, limnoglacialinės prieslėninės lygumos agrarinių, miškingų, agrarinių- urbanizuotų apyrubių. Į Nemuną atsiveriančių griovių, kaip ir mažųjų jo intakų, slėnių šlaitai statūs, vietomis skardingi, yra atodangų.

Įspūdingas Nemuno slėnis su jo stambiai ir smulkiai raguvotų- griovuotų bei išlygintų šlaitų eroziniais kompleksais bei visomis čia esančiomis kultūrinėmis vertybėmis vilioja ir žavi lankytojus.

Panemunių regioninis parkas PLAČIAU

Gyvūnija

Regioninio parko teritorijoje stebėta 181 paukščių rūšis. Iš jų - 40 įrašytų į Raudonąją knygą ir 17 - retų Lietuvoje rūšių.

Iš viso peri net 113 paukščių rūšių, o pastoviai perinčių yra 87 rūšys. Tame tarpe 9 perinčių paukščių rūšys įrašytos į Raudonąją knygą. Iš perinčių Raudonosios knygos paukščių 4 rūšys peri kasmet - tai griežlės (Crex crex), tulžiai (Alcedo athis), upinės (Sterna hirunda) ir mažosios (Sterna albifrons) žuvėdros.

Parko teritorijoje stebėjimų metu yra nustatyta 11 rūšių varliagyvių ir 4 roplių 40. žuvų ir 41, žinduolių rūšis. Iš jų įrašytų į Raudonąją knygą yra 2 žuvų rūšys, 2 varliagyvių, 1 roplių ir 10 žinduolių rūšių.

Mažiausiai ištyrinėta bestuburių fauna. Yra žinomos keturios į Raudonąją knygą įrašytos drugių rūšys. Vien makro drugelių yra rasta daugiau kaip 300 rūšių. Manoma, kad jų galėtų būti iš viso 500 rūšių. Dar yra žinoma apie 200 rūšių vabalų, 100 rūšių kitų vabzdžių. Tarp bestuburių pats įdomiausias ir saugomas Europoje yra kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius).

Panemunių regioninis parkas PLAČIAU


Augalija

Regioniniame parke gausu įvairių augalų rūšių. Iš viso šiuo metu yra nustatyta apie 500 rūšių žolinių ir 210 sumedėjusių aukštesniųjų augalų, tačiau botanikai mano, kad iš viso galėtų būti apie 1000 augalų rūšių. Iš viso parke yra 23 į Raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys. Iš įdomesnių Raudonosios knygos augalų, bet būdingų Panemunių regioniniam parkui paminėtina dygioji slyva (Prunus spinosa) paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba), tuščiaviduris (Corydalis cava) ir tarpinis (Corydalis intermedia) rūteniai ir kt.

Panemunių regioninio parko grybija tik pradėta tyrinėti. Yra rasta virš 80 rūšių grybų.

Panemunių regioninis parkas PLAČIAU


Vandens telkiniai

Panemunių regioninio parko teritorija teka didžiausia Lietuvos upė- Nemunas ( 37 kilometrai ), su daugybe savo intakų.



Parko teritorijoje teka net 72 upeliai, iš kurių 35 įteka į Nemuną. Didžiausias Nemuno intakas regioniniame parke-Maironio apdainuota Dubysa. Savo giliomis raguvomis, stačiais šlaitais ir atodangomis išsiskiria Armenos upelis. Įspūdingi Nykos ir Nykutės vidurupiai. Nykos vardą išgarsino, puikius jos šlaitus aprašė P. Cvirka apsakymų rinkinyje „Saulėlydis Nykos valsčiuje“. Labai įspūdinga Virangės upelio vaga: ryškios senvagės, vaga labai vingiuota, upėje daug didelių akmenų.

Panemunių regioninis parkas PLAČIAU

Natūra 2000

Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ – Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų, skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti natūralius buveinių tipus ir gyvūnų bei augalų rūšis Europos Bendrijos teritorijoje. Panemunių regioniniame parke yra išskirtos šios „Natura 2000“ teritorijos:

Panemunių regioninis parkas PLAČIAU

Natūra 2000

Panemunių regioninis parkas PLAČIAU

Natūra 2000

Panemunių regioninis parkas PLAČIAU

Natūra 2000

Panemunių regioninis parkas PLAČIAU

Natūra 2000

Tytuvėnų regioninis parkas PLAČIAU


Ežerai


Charakteringiausias parko kraštovaizdžio bruožas – tai Tytuvėnų ežerų grandinė. Tai tarsi pailgi karoliai, suverti ant vienos gijos.

Tytuvėnų regioninis parkas PLAČIAU


Ežerai

Bridvaišis – giliausias parko ežeras. Į jo dugną tektų nerti beveik 43 metrus. Vidutinis ežero gylis – 10,2 m, plotas – 46,5 ha. Pavadinimas kilęs iš žodžių „briedžių vaišės“, mat senovėje iš girių briedžiai ateidavę atsigerti tyro vandens. Ežerą puošia dvi salos – Didžioji ir Varnų. Iš ežero išteka Tytuvos upelis, o įteka tik mažyčiai upeliukai. Šiaurinėje pusėje stūkso piliakalnis. Pakrantės nendrynuose kiekvienais metais peri gulbės. Vandenyje gyvena vėžiai. Bridvaišio ežeras labiausiai mėgiamas poilsiautojų.

Tytuvėnų regioninis parkas PLAČIAU


Ežerai

Žaliavandenis Giliaus ežeras, pasak padavimo, senovėje atūžęs dangumi ir užkritęs ant čia augusio miško. Žvejų tinklai užkibdavę už medžių viršūnių ir susidraskydavę. Vanduo šaltesnis negu kituose ežeruose, nes pakrantėse gausu šaltiniuotų vietų. Prieškaryje šis ežeras buvo vertinamas poilsiautojų kaip turintis gydomųjų savybių. Gilius užima 36 ha plotą, giliausia vieta siekia 23 m. Ežere gausu ešerių, lydekų, kuojų. Aplink ežerą vinguriuoja 3,3 km. besitęsiantis pažintinis takas. Juo keliaujant galima pamatyti natūralias pievas, pelkes, daugybę šaltinių, šimtametį šilą.

Tytuvėnų regioninis parkas PLAČIAU


Ežerai

Kiek šiauriau – nedidelis (23,7 ha) ir negilus (vidutinis gylis – 3,4 m) Apušio ežeras. Jį sodriai užgožusi augmenija. Pakrantės šlapios, dugnas uždumblėjęs. Tai tikras vandens paukščių rojus. Prie ežero pastatytas paukščių stebėjimo bokštas. Pakrančių nendrynuose ir krūmynuose peri didieji baubliai, nendrinės lingės, ausytieji kragai, laukiai, kuoduotosios antys, perkūno oželiai, nendrinės vištelės, mažosios ir didžiosios krakšlės, nendrinukės ir gausybė kitų paukščių. Migracijų metu apsilanko upinės žuvėdros, sidabriniai kirai, rudagalvės ir šaukštasnapės antys, didieji ir vidutiniai dančiasnapiai, pilkieji garniai.

Tytuvėnų regioninis parkas PLAČIAU


Ežerai

Šiaurinėje parko dalyje plytintis Gauštvinis – didžiausias (128 ha) ir sekliausias parko ežeras. Vidutinis gylis – vos 2,4 m. Pavadinimas kilęs iš žodžių „gausiai tvinti“, mat pavasarį vanduo ežere staiga pakyla, o po to greitai nuslūgsta. Dugnas lėkštas, lygus, uždumblėjęs. Į ežerą įteka Šimšos, Spangupio, Rūdupio, Supynės upeliai, o išteka Gryžuvos upė, kuri nuvinguriuoja iki Dubysos. Vešliuose ežero nendrynuose gyvena didieji baubliai, ausuotieji kragai, peri cyplės, didžiosios antys, nendrinės lingės, ežerinės nendrinukės, nendrinės startos, upinės žuvėdros, krantiniai tilvikai. Paukščių traukimo metu lankosi pilkieji garniai, kuoduotosios antys, didieji dančiasnapiai. Ežere gausu žuvų: ešerių, lydekų, karšių, lynų.

Tytuvėnų regioninis parkas PLAČIAU

Kraštovaizdis

Tytuvėnų regioninis parkas plyti Rytų Žemaičių plynaukštėje. „Jeigu norėsime surasti ryčiausią tos žemės kyšulį, tai turėsime taikyti Tytuvėnų link. Iškart pajusime tos vietos gamtos ir krašto dvasią“. – rašė Č.Kudaba. Parko reljefas gana įvairus – vyrauja banguota bei vietomis kalvotesnė lyguma,suformuota atsitraukiant paskutiniajam ledynui. Šiaurinėje dalyje yra prieledyninių marių buvimo žymių. Pietinėje dalyje daugiau būdingos smėlio kalvos, apaugusios pušų šilais bei banguotos lygumos, nusileidžiančios į plačias durpynais virtusias žemumas. Smėlynus sunešė ledynų tirpsmo vandenys, kurie, galinga srove ištekėję iš ledynų plyšio, suformavo Tytuvėnų ežerų grandinę.

Tytuvėnų regioninis parkas PLAČIAU


Pelkės

Regioniniame parke plyti dideli pelkynai, čia vadinami tyruliais. Neaprėpiamuose akiai išeksploatuotų durpynų plotuose formuojasi seklūs vandens telkiniai, kitur – liūnai, pelkės, nendrynai. Dauguma retųjų paukščių rūšių susiję su pelkėmis: čia puikiai jaučiasi didieji ir mažieji baubliai, nendrinės lingės, kuolingos, sidabriniai kirai, gervės, gaidukai, raudonkojai tulikai, smailiauodegės antys ir daugelis kitų.

Unikalios regioniniame parke yra kabančiosios pelkės. Tai nedidelė pelkių grupė, susidariusi dėl šaltinių veiklos kalvų šlaituose. Ypač įdomių tokio tipo pelkių yra rytinėje Giliaus ežero pakrantėje.

Tytuvėnų regioninis parkas PLAČIAU


Pievos

Natūralios pievos yra išlikusios palei Giliaus, Apušio, Gauštvinio ežerus, upelių pakrantėse, miškuose bei Gomertos kraštovaizdžio draustinio kalvynuose. Ypač vertingos - Apušio apyežerių pievos ir Rūdupio upelio slėnis – paskelbtos Europinės svarbos gamtinėmis buveinėmis. Čia auga dėmėtosios, baltijinės, aukštosios gegūnės, vaistinės kraujalakės, melsvosios melvenės, paprastosios tuklės, raktažolės pelenėlės. Pievose gyvena ar atsrenda maitintis retieji drugiai: kraujalakiniai melsviai, ausuotosios ir baltmargės šaškytės, didieji auksinukai, akiuotieji satyrai.Apušio ežero pakrantėje pastebėti didieji karališkieji laumžirgiai.

Tytuvėnų regioninis parkas PLAČIAU


Gamtos paveldo objektai

Storoji Tytuvėnų šilo pušis jau sulaukė 300 metų. Jos kamieno skersmuo – 1,06 m, apimtis – 3,30 m, aukštis – 26 m, tūris – 12 m3 . Storoji pušis auga senajame Tytuvėnų šile, prie kelio į miškų urėdiją. Unikalius akmenų ruožus, vadinamus rūžomis, galima pamatyti Užpelkių miškuose. Tai ledynmečių palikimas. Paskutinėje ledynų tirpimo stadijoje (prieš 10-14 tūkst. metų ) į rytus nuo akmenų rūžos telkšojo priešledyninis ežeras. O į vakarus nuo rūžos tūnojo betirpstantis ledynas, buvęs šio ežero krantu. Patvenkto ežero vietoje dabar plyti terasa, o jos šlaitas sutampa su akmenų rūža. Paežerio rūža dar vadinama Velniakeliu. Žmonės pasakoja, jog kadaise gyvenęs dvarponis pardavė dūšią velniui, o mainais paprašė nutiesti akmeninį kelią. Raguotasis ir sutempė akmenis...