Cituoti:
gal galima breziny..

Lesykla daroma taip

:
Pirmiausiai einama į mišką,ilgai ieškoma tinkamo medžio.Geriausiai jei pasiseka surasti žaibo įskeltą,jau baigiantį džiūti,tinkamo storio medį.Tada su buku pjūklu bandoma jį nupjauti

,jei nepasiseka – gelbėja kirvis.Šiaip ne taip parsitempus jį namo,galima padailinti pasitelkus kirvį ir kaltą.
Kai “lovys” paruoštas, vėl keliaujame į mišką,kad surastume dvi dideles kempines “lovio” kraštams užtaisyti ( kitaip išbyrės saulėgrąžos). Pagaliau surandame tas išsvajotas kempines,prikalame “lovio” galuose.Lyg ir viskas paruošta,belieka vėl keliauti į mišką ir atsitemti pora dvišakių pagalių,ant kurių paguldysime gimstantį šedevrą.
Viskas –lesykla gražiai guli ant dvišakių,bet........žiemą gi sninga,o kur stogas ??
Vėl keliaujame į mišką,pjauname arba kertame krūvą nestorų lazdynų,karklų,ievų ir kitų panašių krūmokšnių.Išsišiepę tempiame namo,pjaustome vienodais ilgiais,bandome prisiminti medinių tvorų pynimo meną.Kai pagaliau gaunasi kažkas panašaus į ....a velnias žino į ką... tai pavadiname stogu.Teoriškai prisnigti neturėtų,o praktiškai – pamatysime žiemą..
Vėl sliūkiname į mišką – reikia dar 4 tvirtų dvišakių,kurie turėtų išlaikyti ką tik gimusį “meno šedevrą”.Ilgokai paieškojus,pagaliau surandame tai ko ieškome.Parsinešame namo. Su lamu išburbiname 4 skyles ,įsmeigiame dvišakius ir bandome uždėti ant jų stogą.Iš kokio 5 karto pagaliau pavykstą. Iš šono pažvelgus atrodo ,na kaip čia pasakius.... Baisu,kad paukščiai neatsitrauktu per pora kilometrų į šalį.Beriame į “lovį” pora rieškučių saulėgrąžų ir prasideda ilgas laukimas,kuris pasibaigia po 5min.Bukutis pirmas suranda kur “paslėpiau” skanėstą ir kosminiu greičiu,kol nesuuodė zylės,puola slėpti liepos žievėje ....
Lengviau atsikvėpkim – paukščiams patiko,o tai svarbiausia. Belieka užsipirkti keliasdešimt kg saulėgrąžų ir nepamiršti jos pripildyti

.
