Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

Naujienos

2006 m. rugsėjo 29 d.
Migracija įsibėgėja
E. Platūkytės nuotr.
Nuo rugsėjo vidurio Kamanose apsistojančios žąsys kasdien vis didina savo gretas. Šiomis dienomis ežere suskaičiuojame iki 700 baltakakčių ir želmeninių žąsų. Kas vakarą, saulei jau nusileidus, jos triukšmingai tūpia į ežerą nakvynei. Ryte su tokiu pat didžiuliu triukšmu išlekia į laukus maitintis. Jų judėjimą beveik nuolat akylai stebi jūrinis erelis.
Laukuose migruojančių paukščių srautai dar įspūdingesni. Tūkstančiais traukia kikiliai, varnėnai. Šiuos smulkiuosius migrantus lydi paukštvanagiai. Arimuose tarp besiilsinčių pempių vos pastebimi, protarpiais gailiai švilpčiodami, bėgioja dirviniai sėjikai. Didžiausias šių nuostabių pelkės paukščių pulkas buvo stebėtas rugsėjo 22 dieną. Tąkart arimuose ilsėjosi apie 600 dirvinių sėjikų.

Biologas Alvydas Urbonas

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

Naujienos


2006 m. spalio 10 d.
Rudeninės paukščių palydos

Kasmet Lietuvoje organizuojama, "Paukščių palydų" vardu vadinama, atsisveikinimo su sparnuočiais šventė, teikianti pažinimo džiaugsmą visiems gamtos ir paukščių stebėjimo entuziastams. Šiais metais renginių koordinatoriai – Lietuvos ornitologų draugijos nariai, saugomų teritorijų darbuotojai ir kiti paukščių stebėtojai – surengė per 60 renginių, kurių metu buvo suskaičiuota daugiau nei 800 000 paukščių.
Kamanų rezervato darbuotojai taip pat prisidėjo prie šio renginio, kvietė pasigrožėti nepaprastais gamtos kūriniais. Į kvietimą atsiliepė Akmenės, Agluonų, Kivylių moksleiviai bei gyventojai.
Apsiginklavę žiūronais, vadovais paukščiams pažinti su biologo Alvydo Urbono pagalba bandėme ieškoti ko nepametę. Norint stebėti ir pažinti paukščius, reikia pasitelkti kelis pojūčius: ne tik matyti, bet ir girdėti. Kai kurias paukščių rūšis lengviau išgirsti, nei pamatyti, o išgirdus, dar reikia žinoti kur paukštelis mėgsta laikytis: medžio viršunėje, tankmėje, dangaus aukštybėse ar prie žemės grumsto. Paukščių stebėjimui pasirinkome kelias skirtingas jų buveines: vandens telkinius, miškus bei dirvas. Turėjome galimybę pamatyti būdingas ir labai retas, ar tik migracijos metu matomas šiaurines paukščių rūšis. Šiaurės viešnios laukinės žąsys kartu su gervių pulkais piešė dangaus mėlyje trikampius. Želmeninės ir baltakaktės žąsys buvo gausiausiai stebėtos viso renginio metu, suskaičiavome beveik 300 paukščių. Kamanų rezervato simbolis – dirvinis sėjikas - perėjimo metu labai retas, tačiau rudeninės migracijos metu iš šiauresnių šalių atskridę paukščiai dažnai sutinkami dideliais būriais besiilsintys dirvonuose. Tuomet galima pamatyti net iki kelių šimtų paukščių būrius. Stebėjimo dieną pavyko pamatyti 169 paukščių būrį. Palyginimui: Kamanų pelkėje kasmet peri dešimt dirvinių sėjikų porų, ir tai sudaro didžiausią perinčių paukščių populiaciją Lietuvoje. Kartu su dirviniais sėjikais dirvose būriavosi pempės, kurių būrelius galima sutikti net iki pat užšalimo. Gausūs kikilių, zylių būreliai, ant laido besisupanti plėšrioji medšarkė, žiemai susiruošęs tūbuotasis suopis ir dar daug kitų rūšių atidžiam stebėtojui reiškė dar vieną nesibaigiantį, išradingą burtininkės gamtos stebuklą.
Iš viso per vieną stebėjimo dieną stebėta 1315 paukščiai, priklausantys 50 rūšių. Lietuvos ornitologų draugijos duomenimis renginių metu visoje šalies teritorijoje vidutiniškai viena paukščių stebėtojų grupė pastebėdavo 29 skirtingų rūšių paukščius, o iš viso Lietuvoje "Paukščių palydų" savaitgalį atsisveikinta su 149 rūšių paukščiais.

Metelių regioninis parkas

Naujienos

Visus kviečiame prisidėti prie tinklalapio kūrimo

Metelių regioninio parko tinklalapyje įdiegta galimybė lankytojams parodyti savo nuotraukas. Jeigu manote, jog Jūsų nuotrauka gali sudominti, yra aktuali ar tiesiog tai paprasčiausiai graži nuotrauka, kuria norite pasidalinti su visais - galite ją savarankiškai įkelti bet kurioje fotogalerijos dalyje. Įkeliamas vaizdas neturėtų būti didesnis kaip 1 Mb. Taip pat yra galimybė nuotraukas pateikti įgarsintas (paukščių, gyvūnų balsai, trumpi komentarai). Šiuo atveju nuotraukas ir visus reikalingus priedus siųskite elektroniniu paštu [email protected] . Pažadame kuo greičiau nuotraukas įkelti į fotogalerijos „Lankytojų nuotraukos“ skyrių, kur visi galėsime pasidžiaugti Jūsų darbais.

Metelių regioninis parkas

Naujienos

Paukščių palydos 2006

Praėjusį savaitgalį įvairiose Lietuvos vietose žmonės rinkosi į Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) koordinuojamus paukščių stebėjimo renginius, norėdami atsisveikinti su sparnuočiais, keliaujančiais į šiltesnes vietas. Tradicinė "Paukščių palydų" šventė kiekvienais metais sulaukia didelio visuomenės dėmesio. Vienas iš tokių renginių vyko Žuvinto biosferos rezervate ir Metelių regioniniame parke. Paukščius stebėję šventės dalyviai galėjo pasidžiaugti palankiu oru ir galimybe pasigrožėti gausiais išskrendančių sparnuočių pulkais. Šventės metu Buvo pastebėta 30 rūšių paukščių.

Žemaitijos nacionalinis parkas

Naujienos



Akcija “Išsaugokime Platelių ežerą”



Platelių ežeras – Žemaitijos perlas. Mūsų visų gyvenimas, veikla, poilsis susijęs su ežeru, jo apylinkėmis. Visiems mums rūpi ežero švara, gyvybingumas. Todėl siūlome suvienyti jėgas ir pradėti ilgalaikę akciją “Išsaugokime Platelių ežerą”. Akcijos metu esame numatę rengti talkas, seminarus. Jūs galite teikti kitas ežero išsaugojimo akcijos formas bei pastabas, pasiūlymus ką reikėtų daryti, kad Platelių, Ilgio, Beržoro, Žiedelio ežerus švarius išsaugotume ateinančioms kartoms.

Atsiliepimų lauksime elektroniniu paštu: [email protected] arba tel. (8~448) 49337, (8~448) 49231.

Spalio 7 d. Žemaitijos nacionaliniame parke prie Platelių ežero įvyko ekologijos klubo “Liepija” ir Žemaitijos NP direkcijos organizuota talka pagal Žemaičių bendruomenės fondo finansuojamą projektą “Visuomenės įtraukimas į Platelių ežero išsaugojimą”. Talkoje dalyvavo 75 žmonės. Surinkta 15 maišų stiklo, 30 maišų plastiko ir 24 maišai nerūšiuotų šiukšlių.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Tarp Nemuno vingių

Nemuno kilpų regioninio parko įkūrimo istorija ilga ir vingiuota, kaip tos Nemuno kilpos, kažkada bauginusios keliautojus.

Pirmosios mintys saugoti unikalų Punios šilą, sukuriant čia Tautos parką siekia prieškario laikus. Tačiau tik 1960 metais įkuriamas Punios šilo botaninis-zoologinis draustinis. Daugiau kaip po dvidešimties metų Vyriausybė svarsto nacionalinio gamtos parko projektą. Būta dar daugybės svarstymų įvairiausiuose lygiuose, straipsnių spaudoje, rezoliucijų, kol 1989 metais Vyriausybė priėmė nutarimą įsteigti Nemuno nacionalinį parką. Tačiau toks parkas įkurtas nebuvo! Vietoj jo 1992 metais rugsėjo 24 dieną kartu su kitais dvidešimt aštuoniais broliais gimė Nemuno kilpų regioninis parkas.

Kas gi įdomaus ir svarbaus yra šioje Lietuvos dalyje, jei nuo seno brandintos mintys ją saugoti? Pirmiausia, Didžiosios Nemuno kilpos, sudėtingai išsiraizgiusios maždaug 60-ties kilometrų vingiais, nors tiesiu keliu nuo Punios iki Birštono pasistumia vos dešimtį. Kas gražiau sudėstys žodžius už Prienų krašto poetą Justiną Marcinkečių? "Palaimintos vietos, reto vaizdingumo apylinkės. Atrodo, kad net ir senas Nemunas, smarkiai plušėjęs jas kuriant, liko pats jų grožio pakerėtas - ir ėmė puldinėti iš vieno krašto į kitą... Tai ir apsisukusi seniui galva, ir pats ėmęs nebesuprasti į kurią pusę teka, kur link savo vandenis plukdo. Ačiū jam už šį apsvaigimą, sukūrusį unikaliausią gamtos paminklą - 60 kilometrų ilgio Didžiąsias Nemuno kilpas. Nė viena Europos upė nėra šitaip pasidarbavusi".

Didžiosios Nemuno kilpos senųjų laikų upeiviui buvo sunkiai suvokiamos. Kartografai jų nepavaizdavo net palyginti tiksliame 1613 metų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapyje "Magni Ducatus Lithuaniae". Punios ir Birštono kilpos pirmą kartą buvo nubrėžtos 1777 metais Siponių dvaro žemių planuose. Ir tik 1852 metais Vilniaus universiteto profesorius Abichtas teisingai pažymėjo Didžiąsias Nemuno kilpas.

Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografinis draustinis apima Nemuno vagą regioninio parko ribose. Tikslas - išsaugoti savo pobūdžiu bei mastu unikalią visoje ledyninio reljefo paplitimo zonoje Didžiųjų Nemuno kilpų (Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono) hidrografinę struktūrą. Panašias hidrografines struktūras tegalima kartais sutikti tik skirtingų gamtinių zonų upėse su vidiškai skirtingu kraštovaizdžiu.

Kas vertė nuledėjimo metu užsimezgusį Nemuną taip smarkiai kilpinėti, galutinai dar neišaiškinta. Įdomus ir mokslui vertingas Nemuno slėnis su šlaitais, raguvomis, griovomis. Ypatinga verte išsiskiria eroziniai atragiai (Nibrių, Kalvių, Birštono), kurių analogų nėra nei Nemuno nei Nėries slėniuose. Raiškios ir įdomios Daukantų, Pošvenčio terasinės dubumos. Vienas vaizdingiausių kraštovaizdžių Lietuvoje - Nemuno slėnio vingis ties Balbieriškio geologine atodanga.

Hidrografinio tinklo, kaip ir regioninio parko, ašis yra Nemunas. Į Nemuną, prasigraužę didžiules griovas, raguvas žvaliai gurguliuoja apie keturiasdešimt upelių. Yra dar keletas nepakeistų, nenumelioruotų Nemuno intakų (Vizdija, Vadė). Tai savotiški hidrografiniai ir hidrologiniai paminklai. Todėl be didžiųjų kilpų yra dar du hidrografiniai draustiniai - Ošvenčios (saugant originalios dvejopos hidrografinės struktūros Ošvenčios upelį su raiškia erozine pagrauža) ir Vizdijos (saugant natūralumą išlaikiusį Vizdijos upelį bei jo slėnį).

Didžiausi Nemuno intakai - Verknė ir Peršėkė. Kiti gi - švarūs, darbštūs upeliukai, iš toliau dažnai geriau girdimi negu matomi, nes vingiuoja šilais, kažkada pavadinti nuostabiai gražiais vardais: Dubenėlė, Juodija, Mikasa, Uosa, Sanaunėlis, Viesurkis...

Didžiųjų Nemuno kilpų kraštovaizdis, gamtinės ir kultūrinės vertybės sudaro ypač savitą kompleksą, suteikia šiai teritorijai ypatingą vertę. Todėl iš septyniolikos draustinių net šeši yra kraštovaizdžio. Trys iš jų (Prienų šilo, Verknės ir Kalvių) įkurti gamtinių vertybių išsaugojimui: sengirės fragmentams, natūraliems upeliams, atodangoms, eroziniams cirkams, atragiams. Gi kiti trys daugiau atspindi kultūrinį kraštovaizdį: Punia su vienu didžiausiu Lietuvoje piliakalnių, išraiškingais Nemuno ir Punelės žemupio šlaitais, Naravų kaimo tris istorinius laikmečius atspindinčia erdvine ir žemėvaldos struktūra, Siponių kaimoraiškaus agrarinio slėnio kraštovaizdžiu ir tradicine kaimų architektūra.

Didžiųjų Nemuno kilpų ruožas yra pats vaizdingiausias Lietuvoje. Tarp aukštų, miškais apaugusių šlaitų vingiuojanti upė, po medžiais skendinčios sodybos... Čia Nemunas teka 60 kilometrų atkarpoje visų pasaulio šalių kryptimis. Vidutinis slėnio gylis 40 metrų, tačiau šlaitai vietomis iškyla 70 - 80 metrų virš vandens. Aišku, kad ir vaizdai nuo tokių aukštybių į vingiuojančią upę, tolių mėlyje dunksančius miškus daro didelį įspūdį. Nuo Birštono atragio matosi Nemunas vienoje pusėje tekantis į vakarus, kitoje - į rytus.

Daugiau kaip pusėje teritorijos žaliuoja miškai. Čia yra gana didelių miško masyvų (Siponių, Žvėrinčiaus, Vėčionių). Didžiausias (2760 ha) Punios šilo masyvas - mažutis lopelis didingų senovės girių, kurios tęsėsi iki pat Prūsijos sienos. Iš visų pusių, išskyrus pietinę dalį, šilą juosia Nemunas. Yra tik vienas kelias ties Panemuninkais. Punios šilo medynų sudėtis labai marga. Vyrauja pušynai ir eglynai, garsūs savo aukščiu. Siekiant išsaugoti pirmykščių Lietuvos girių bruožus išlaikiusį Punios šilo gamtinį kraštovaizdį su mokslui vertingais augalijos ir gyvūnijos kompleksais, dalis šilo (470 ha) paskelbta rezervatu.

Ne taip išgarsintas, bet ne mažiau įdomus ir vertingas Prienų šilas. Čia taip pat yra sengirės tipo medynų, retųjų augalų, auga labai aukšti medžiai. Prienų šile saugoma viena didžiausių meškinio česnako (Allium ursinum) auginviečių Lietuvoje (Drubengio botaninis draustinis).

Parke vyrauja žaliasamaniai pušynai su plačialapių miškų fragmentais ar eglių priemaiša.

Nemunas meandruodamas suformavo skirtingus tiek mechanine sudėtimi, tiek maisto medžiagų turtingumu dirvožemį, ir tai leido čia išsivystyti specifiniai augalinei dangai.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Nemuno Kilpų Regioninis Parkas
Nemuno kilpų regioninis parkas įkurtas unikalių didžiųjų Nemuno kilpų ir Punios šilo kraštovaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūros vertybėms išsaugoti.

Didžiosios Nemuno kilpos, tai 79 km ilgio smarkiai vingiuotas Nemuno vidurupio ruožas, prasidedantis 3 km aukščiau Punios, pasibaigiantis 1 km žemiau Birštono. Didžiąsias Nemuno kilpas sudaro Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono kilpos.

Nemuno kilpų regioninis parkas yra centrinėje Prienų rajono dalyje, apima visą Birštono miestą ir tik Punios šilas bei Punios gyvenvietė yra šiaurinėje Alytaus rajono dalyje.

Nemuno kilpų regioninį parką supa Kauno marių, Aukštadvario, Veisiejų, Metelių regioniniai bei Dzūkijos nacionalinis parkai.

Parko teritorijoje yra Punios šilo botaninis zoologinis draustinis, Degsnės ir Drubengio botaniniai draustiniai, Vizdijos, Ošvenčios ir Didžiųjų Nemuno kilpų hidrografiniai draustiniai, Punios,Siponių kaimo, Prienų šilo, Naravų kaimo, Verknės ir Kalvių kraštovaizdžio draustiniai, Birštono ir Nemajūnų urbanistiniai draustiniai, Pelekonių archeologinis draustinis, taip pat Punios šilo rezervatas.

Turistai, kurie norės pamatyti pačias įdomiausias ir vertingiausias parko vietas, suvokti Nemuno vingiavimą važiuodami dviračiais ar eidami pėsčiomis, turės net šešis kartus keltis per Nemuną.

Galima "paklydinėti" kartu su upe ir plaukti Nemunu nuo Punios iki Birštono, pasigrožėti stačiais šlaitais, atodangomis, vešliais šilais.

O tie, kurie nori pasižvalgyti į Nemuno vingius, šilus ir kaimus iš viršaus, gali pasinaudoti Pociūnų oro uosto lakūnų paslaugomis.

Autoturistams, dviratininkams, pėstiesiems ir vandens turistams įrengta bendrojo naudojimo stovyklavietės.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Nemunas!
Nemuno kilposKo jis nematė ir ko negirdėjo! Ir sužvėrėjusius kryžiuočių ordino riterius, apšlakščiusius upės pakrantes, nudažiusius jos vandenis krauju. Ir temsią sunkią baudžiavinės vergijos naštą darbo liaudį. Jis rodydavo kelią skubantiems iš Prūsijos knygniašiams, nešusiems uždraustą gimtajį žodį. Panemunės miškuose, tarp sraunių vandenų, slėpė jis sukilėlius nuo žiaurių caro žandarų-korikų. Matė jis kaip prakaitu įmirkęs, nuo rytmečio aušros pluša valstietis.

Nemuno kilposNemuno pakrantės regėjo ne vien liūdesį ir sielvartą. Liaudis mokėjo kovoti už savo laisvę, dirbti, mokėjo ir džiaugtis. Ypač smagu būdavo Nemuno pakrantėje Jonininių naktį, kai naktį nušviesdavo degančių laužų liepsnos, kai Nemunu nuplaukdavo ištisi ugnies fakelai. Tada linksmindavosi jauni ir seni. Mergužėlės vainikais dabindavo vandenį, vaikinai ieškodavo pražydusio paparčio žiedo...

Nemuno kilpų regioninis parkas


Nemuno vardas
Keliauja gulbės Nemuno pakrante...Žinios apie Nemuną buvo kaupiamos nuo seniausių laikų. Viena iš seniausių mūsų didžiausios upės mįslių - Nemuno vardas. Profesorius K. Būga sėjo, kad Nemuno vardas reiškia šlapią vietą, pelkę, raistą. "Nemunas", matyt, labai senas vardas, gal net neolito laikotarpio. Nemuno vardažodis yra paplitęs baltų genčių gyventose srityse, dažniausiai vandenvardžiuose. Jam giminingų yra įvairių žodžių: Nemunykštis, Nemuniukas, Nemunynas, Nemunėlis, Nemajūnė, Nemunaitis ir kita. Šiais vardais buvo pavadintos ir gyvenvietės: Panemunė, Užnemunės, Antnemuniai, Panemuniukai, Nemajūnai, Panemuninkėliai, Nemunaitis, Nemunaičiai. Jų esama nuo pat aukštupio.

Kalbininkas A. Šachmatovas spėja, kad mūsų upei prigijo keltų deivės "Neman" vardas. Kiti teigia buvus senovės lietuvių dievaitį Nemuną, kurio vardu upė pavadinta, o prie jos, vienoje gražiausių vietų, maždaug srovės pusiaukelėje stovėjusi jo šventovė - Nemunaitis. Atseit, Nemunas garbintas kaip Nilas.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Nemuno intakai:
Parko hidrografinis tinklas Kriokšlio upelisRegis, tokį nedidelį plotą mūsų šalies teritorijoje užima Nemuno kilpų regioninis parkas, tačiau mūsų upių tėvas Nemunas būtent šiose apylinkėse turi nepaprastai daug intakų:

* Slanka
* Sūrelė
* Punelė
* Dedpis
* Ymiksa
* Pekla
* Kiškynas
* Gryšia
* Sanaunėlis
* Zitkaus
* Viesudas
* Dubenėlė
* Krakila
* Skardupis
* Mikasa
* Vizdija
* Zajų ravas
* Peršėkė
* Onusupis
* Ringis
* Dūmė
* Vaizgė
* Perkasa
* Mūlys
* Lokupys
* Lokupis
* Teledrikas
* Uosa
* Gojalė
* Kukiškis
* Vadė
* Vaivalupė
* Artalupė
* Varlesupis
* Vilkupis
* Kernuvės
* Drubengis
* Druskupės
* Revuona
* Žiobas
* Vūkatė
* Veletupis
* Kelasupis
* Gielupis
* Verknė
* Jieznelė
* Juodija
* Sobuva
* Viekšnia
* Ošvenčia
* Garšvė
* Ožnugaris

Nemuno kilpų regioninis parkas

Parko augalai, gyvūnai, grybai ir paukščiai
Nemuno kilpų regioniniame parke yra daug augalų, gyvūnų, grybų ir paukščių rūšių. Dalis jų yra saugoma ir įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Parke auga kelios augalų rūšys, kurių populiacijos yra ant išnykimo ribos. Nemažai yra sparčiai nykstančių rūšių. Nors meškinis česnakas yra nykstantis augalas, jo auginvietė Prienų šile didžiausia ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

Čia netik augalai turi augimvietes. Jame saugiai jaučiasi, veisiasi ir gyvena daug įvairių gyvūnų rūšių.

Regioniniame parke gyvena 5 žinduolių rūšys, kurios įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą.

Nacionaliniam parke (Prienų šile) augo aukščiausia Lietuvos eglė, taip pat aukščiausi 33 - 35 metų pušynai, rasti Prienų rajone.

Nemuno kilpų regioninis parkas


Gausūs augalai
Gyvybė žemėje negalėtų egzistuoti be augalų. Žmonėms ir gyvūnams augalų reikia maistui bei deguoniui. Keliaujant po parko teritoriją sutinkame daugybę įvairių augalų, kurių gausu ne tik parko teritorijoje, bet ir visoje Lietuvoje.

Nemuno kilpų regioninis parkas


Gausūs augalai


Paprastasis ąžuolas
Karpotasis beržas
Paprastasis klevas
Baltalksnis
Juodalksnis
Drebulė
Eglė
Pušis
Mažalapė liepa
Paprastasis lazdynas
Pirštuotoji viksva
Dvilapė medutė
Baltažiedė plukė
Paprastasis kiškiakopūstis
Bruknė
Mėlynė
Paprastoji spanguolė
Paprastoji žemuogė
Paprastoji pakalnutė
Triskiautė žibuoklė

Nemuno kilpų regioninis parkas

Grybai
Miškas ir grybai - tai tarsi neišskiriami dvyniai, negalintys gyventi vienas be kito.

Lietuva-grybingas kraštas. Neįmanoma suminėti visų Lietuvos kampelių, kur pušynai, beržynai, drebulynai, mišrūs miškai lūžta nuo grybų. Tuo įsitikina grybautojai, kantriai pavaikščioję po Prienų regioninio parko miškus ir miškelius.

Grybai vadinami miško daržovėmis, miško mėsa, miško duona. Ir tai neperdėta. Juose randama baltymų, riebalų, cukrų, vario druskų, kalcio, kalio, mangano, geležies, įvairių vitaminų. Vaišingos šeimininkės moka gaminti tokius grybų patiekalus, kurie bet kuriuo metų laiku gali papuošti stalą.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Grybai
Tikrinis Baravykas
Auksakotis barvykas
Rudakepuris baravykas
Aitrusis baravykas
Valgomasis bobausis
Valgomasis briedžiukas
Piengrybinis grūzdas
Baravykas kazlėkas
Lepšė
Raudonviršis
Rudmėsė
Ūmedės
Valgomoji voveraitė
Skėtinė žvynabudė
Rausvoji musmirė
Žalsvoji musmirė

Nemuno kilpų regioninis parkas

Gausūs paukščiai
Lakštingala
Liputis
Didysis margasis genys
Bukutis
Miškinis kalviukas
Gegutė
Pilkoji musinukė
Čiurlys
Paprastoji medšarkė
Liepsnelė
Volungė
Strazdas giesmininkas
Kėkštas

Nemuno kilpų regioninis parkas

Reti paukščiai
Baltnugaris genys
Erelis rėksnys
Gaidukas
Gervė
Griežlė
Juodasis bėgikas
Juodasis gandras
Juodasis peslys
Pilkoji meleta
Tripirštis genys
Tulžys
Vidutinis dančiasnapis
Žalvarnis
Žalioji meleta

Nemuno kilpų regioninis parkas

Parko gyvūnai
Dabartinė Nemuno kilpų regioninio parko žinduolių įvairovė atspindi tiek Vakarų Europos, tiek Rytų Europos gyvūnai (kiaunės, elniai, briedžiai, šernai ir t.t.). Jame saugiai jaučiasi, veisiasi ir gyvena daug įvairių gyvūnų rūšių. Regioniniame parke gyvūnija nepastovi. Per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė ne tik atskirų rūšių gausumas, bet ir gyvunijos rūšinė sudėtis.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Gausūs gyvūnai
Akmeninė kiaunė
Kanadinė audinė
Barsukas
Bebras
Briedis
Danielius
Miškinė kiaunė
Ondatra
Pilkasis kiškis
Paprastoji voverė
Rudoji lapė
Šernas
Stirna
Usūrinis šuo
Taurusis elnias

Nemuno kilpų regioninis parkas


Raudonosios knygos žinduolių radimvietės
Parke gyvena 5 žinduolių rūšys, kurios įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Tai kūdrinis pelėausis, rudasis nakviša, didšioji miegapelė, baltasis kiškis ir ūdra. Aptikta viena kūdrinio pelėausio dienojimo vieta - plyšys vienoje iš skulptūrų Punios girininkijos kiemelio teritorijoje Rudasis nakviša buvo aptiktas Škėvonyse, gyvenvietėje, kuri įeina į parko teritoriją. 1996 metais rugsėjo mėnesio 12 dieną, vaikštinėjant Nemuno pakrante ties Siponių kaimu, buvo aptikta dešimtys besimaitinančių virš upės šikšnosparnių - vandeninių pelėausių, tikriausiai migrantų. Didelė tikimybė, kad tarpe jų buvo ir vienas kitas kūdrinis pelėausis. Didžioji miegapelė buvo aptikta Punios girininkijos kluone. Daugiau jokių žinių apie šį žvėrelį parko teritorijoje nėra. Baltasis kiškis nevislus ir jis aptinkamas Punios šile bei Siponių miške. Kartais pasitaiko kituose miškuose. Ūdros gyvybinės veiklos žymių rasta Nemuno pakrantėse ir Verknės upėje. Ištyrus šių upių keturias 600 metrų ilgio pakrančių atkarpas, trijose iš jų rasti šio žvėrelio pėdsakai. Reikia manyti, kad tiek Nemunas, tiek Verknės upė, kai užšąla lėtai tekantys arba netekantys vandens telkiniai parko teritorijoje, šios upės tampa itin svarbios ūdrų gyvenime.