Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Žagarės regioninis parkas


Geografine padėtis

Žagarės regioninis parkas yra Pabaltijo žemumos Žiemgalos lygumos vakarinėje dalyje. Regioninis parkas yra Joniškio savivaldybės teritorijoje Gaižaicių ir Žagarės seniunijų ribose.

Mišku apaugusios teritorijos yra priskirtos Joniškio uredijos Žagarės girininkijai. Didžiają parko teritorijos dali apima žagares miškas.

Šiaurineje saugomos teritorijos dalyje yra Žagarės miestas. Vakaruose už 15 km yra Naujoji Akmenė, rytuose - Joniškis, pietuose už 35 km. - Šiauliai, Šiaurėje už 50 km. Latvijos miestas Jelgava. Didesni kaimai: šalia regioninio parko yra Gaižaiciai, Raistai, Minčaičiai, Dameliai, Veršiai, Juodeikiai.

Geologine saranga

Po nestora morenine danga plyti Devono periodo Žagarės svitos nuosėdinės uolienos, daugiausia dolomitai. Dabartinės žemės paviršiaus formas suformavo paskutinio ledynmečio plaštaka ilgiau išsilaikiusi šiaurinėje Lietuvos dalyje. Jos pakraščiuose buvo sustumta galinė morena - Linkuvos kalvagubris, kuris iškyla virš lygumos 10-20 metrų. Gaudikių apylinkėse yra aukščiausias Linkuvos gubrio taškas virš jūros lygio 97,2 metro.

Likusi teritorijos dalis - palaipsniui žemėjanti banguota lyguma. Žagares miesto pietvakariniame pakraštyje iškilusi Žagares ozo kalva. Parke ir jo apylinkėse vyrauja derlingi velėniniai karbonatiniai dirvožemiai.
Statistika

*
Žagares regioninis parkas isteigtas Lietuvos Respublikos Atkuriamojo seimo 1992 m. rugsejo 24 d. nutarimu"Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo."
*
Regioninio parko direkcija įkurta 1997 metais.
*
Žagarės regioninio parko plotas 4930 ha.
*
Mišku apaugęs plotas 2907,1 ha.
*
Vandens telkinių plotas 89,0 ha.
*
Pelkės 6,1 ha.
*
Žemes ūkio naudmenos 1072,8 ha.
*
Gamtiniai draustiniai 959 ha.
*
Kultūriniai draustiniai 48,9 ha.
*
Bendras gyventojų skaičius 3005 (2002 metų pabaigos duomenys)

Žagarės regioninis parkas

Miškai

Didžiąją Žagarės regioninio parko ploto dalį užima miškai. Stambiausias miškų masyvas yra Žagarės miškas. Čia yra išlikęnemaži natūralių medynų plotai. Miške vyrauja ąžuolyniniai eglynai. Drėgnesnėse vietose auga juodalksnynai. Prie Švėtės upės ir prie miško upelių plyti nedideli baltalksnynų plotai. Žagarės miškus išskiria tai, kad čia yra aptinkamos retos augalų bendrijos, astrantiniai uosynai.

Žagarės ozo šlaitai yra apsodinti pušimis. Tokiuose medynuose galima aptikti daug saugomų augalų rūšių. Vasaros pabaigoje miške sunoksta gausus aviečių, gervuogių uogų derlius.

Mažesni miško plotai turi savo pavadinimus. Tai: Žiūrmiškis, Montormiškis, Žutmiškis, Slabados miškas, miškas Koplytalė.

Žagarės regioninis parkas

Augalija

Švėtės slėnio šlaituose galima rasti šiam slėniui būdingą pievinę poavižę (Helictotrichhon pratence). Čia labai gausiai auga įraudonąją knygą įrašytos raktažolės pelenėlės (Primula farinosa), tuklės (Pinquicula vulgaris), melsvieji mėlitai (Sesleria caerulea) baltijinės (Dactylorhiza baltica) ir dėmėtosios gegūnės (Dactylorhiza maculata), pelkiniai skiautalūpiai (Epipactis palustris), didžoji astrantija (Astrantia major) ir kt.

Žagarės apylinkėse auga viena gražiausių augalų Lietuvoje plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus), kuri 1962m įrašyta į saugomų augalų rūšių sąrašą. Žagarės regioniniame parke yra saugoma daug retųjų augalų rūšių. Aptinkamos retesnės rūšys, kaip svyrančioji naktižiedė (Silene nutans), juodgalvė bajorė (Centaurea phrygia), raudonžiedis snaputis (Geranium sanquineum) ir kt.

Ozo pušyno pomiškyje vešliai auga paupinėms augalų bendrijoms būdingi krūmai. Pušyno šlaituose aptinkamas šiaurės Lietuvoje retas krūmas, karpuotasis ožekšnis (Euonymus verrucosus).

Daug įvairių medžių ir krūmų auga Žagarės parke ( žiūr. Žagarės parkas)

Žagarės regioninis parkas

Gyvūnija

Būdingiausias yra elninių žvėrių atstovas - taurusis elnias ( Cervus claphus) Tauriųjų elnių reaklimatizavimo Lietuvoje pradžia siejama su Žagarės miškais. Manoma, kad juose elnių kaimenė susidarė iš grafo D. Naryškino aptvarų pirmojo pasaulinio karo metais pabėgusių arba išleistų žvėrių. Sumedžiotų tauriųjų elnių ragai įvairiose šalies, Pabaltijo, pasaulinėse parodose yra pelnę aukštų apdovanojimų už savo išskirtinį dydį bei grožį. Vis rečiau aptinkamas miškuose briedis (Alces alces). Šernas (Sus scrofa) - įprastas didesnių miškų gyventojas. Mažiausias rajono kanopinis žinduolis - stirna (Capreolus capreolus). Rudoji lapė (Vulpes vulpes) kiekvieno medžiotojo geidžiamas laimikis. Dažnai aptinkamas pilkasis kiškis (Lepus europaeus). Visiškai retas tapo baltasis kiškis (Lepus timidus). Taip pat miškuose gyvena ir ūsurinis šuo (Nystereutes procyoncides), barsukas (Meles meles), miškinė kiaunė (Martes martes), akmeninė kiaunė (Martes foina Erxleben), juodasis šeškas (Mustela putorius), upių pakrantėse upinis bebras (Castor fiber) ir kt.

Daug retų paukščių galima aptikti Žagarės miške. Juodasis gandras (Ciconia nigra), gervė (Grus grus), erelis rėksnys (Aquila pomarina), žalioji meleta (Picus viridis), baltanugaris genys (Dendrocopos leucotos Bechst), putpelė (Coturnix coturnix), didysis dančiasnapis (Mergus merganser) ir kt. paukščiai puikuojasi mūsų miškuose, ežerų ir upių pakrantėse.

Reti ir sparčiai nykstantys drugiai skraido pamiškėse, soduose, laukuose, tai machaonas (Papilio machaon), rudakis satyriukas (Coenonympha hero), pilkagelsvis pašakninis pelėdgalvis (Apamea lithoxylea Schiff) ir kt

Daug įvairių vabzdžių ir varliagyvių galima aptikti Žagarės apylinkėse.

Žagarės regioninis parkas


Dilbinėlių botaninis draustininis

Dilbinėlių botaninio draustinio tikslas - išsaugoti saugomų augalų - didžiųjų astrantijų, plačialapių klumpaičių augavietes.

Draustinis yra Žagarės miško 68, 78, 79 kvartaluose. Pavadintas pagal šalia esantį Dilbinėlių kaimą. Draustinis įkurtas siekiant išsaugoti šiaurės ir vidurio Lietuvai būdingus ąžuolyninius eglynus su retosiomis augalų rūšimis. 78 miško kvartale auga brandus apie 150 metų senumo ąžuolynas. 79 miško kvartale yra išlikę nemaži natūralių pievų plotai.

Draustinyje aptinkamos 12 saugomų augalų rūšių. Retesnis iš jų tai plačialapė klumpaitė, paprastoji tuklė, įvairialapė usnis, samanos - riestasis ktenidis, žalioji tumė. Draustinio pievose auga raktažolė pelenėlė ir melsvasis mėlitas. Miško medynai yra priskiriami ekosistemų apsaugos miškams.Sklypai, kur auga retieji augalai, kertami tik įšalus gruntui. Natūralių pievų plotai šienaujami, todėl nėra pavojaus, kad jos gali užaugti krūmais.


Didmargio botaninis draustinis

Didmargio botaninio draustinio tikslas - išsaugoti būdingus Šiaurės Lietuvos lygumoms eglynus su ąžuolų, uosių priemaiša bendrijas ir saugomų augalų - didžiųjų astratijų, plačialapių klumpaičių augavietes.

Žagarės miško 90 kvartalas yra vadinamas Didmargio mišku. Čia yra įkurtas to paties pavadinimo botaninis draustinis. Draustinio plotas 28.4 ha. Miško sklypuose yra paplitę astrantiniai uosynai. Tai saugomos augalų bendrijos. Didžioji astrantija (Astrantia major) Lietuvoje aptinkama Žagarės apylinkėse, Pabalių ir Žagarės miškuose.


Gandikių geomorfologinis draustinis

Gaudikių geomorfologinio draustinio tikslas - išsaugoti lygumoje ryškų Gaudikių moreninį gūbrį - Linkuvos moreninio kalvagūbrio fragmentą.

Draustinio teritorija apima vaizdingą Linkuvos gūbrio atkarpą tarp Gaudikių - Tarbučių kaimų. Ilgos plokščios kalvos palaipsniui pereina į negilias įlomes, kuriomis nutįsta nevandeningų upelių vagos. Draustinio teritorijoje išsiskiria kalva, ant kurios stovi trenguliacinis bokštas. Ši kalva aukščiausias Linkuvos gūbrio taškas, iškilęs virš jūros lygio 92,5m , kalnelių viršūnėse yra išlikę senos kapinaitės ir senkapiai.


Žagarės botaninis - zoologinis draustinis

Žagarės botaninio - zoologinio draustinio tikslas - išsaugoti būdingus Šiaurės Lietuvos lygumoms eglynus su ąžuolų, uosių, liepų ir guobų priemaiša, gausią ir įvairiarūšę gyvūniją bei vieną iš gausiausių Lietuvoje plačialapių klumpaičių populiaciją.

Draustinis užima didžiąją Žagarės miško dalį. Jo plotas 845.5 ha. Saugoma teritorija įkurta siekiant išsaugoti Šiaurės Lietuvos lygumoms būdingus eglynus su ąžuolų, uosių, liepų ir guobų priemaiša, gausią ir įvairiarūšią gyvūniją bei vieną iš gausiausių Lietuvoje plačialapių klumpaičių populiaciją. Čia ribojami kirtimo plotai, terminai. Miškas nekertamas plynai. Žagarės miškas garsėja seniausia Lietuvoje tauriųjų elnių populiacija.


Žagarės urbanistinis draustinis

Žagarės urbanistinio draustinio tikslas - išsaugoti Žagarės urbanistinę struktūrą - gatvių tinklą, aikštės išplanavimą, miestelio erdvinę kompoziciją ir Žvelgaičio kalną - Žagarės pilies ir kovų su Livonijos ordinu vietą.



Žagarės kraštovaizdžio architektūros draustinis

Žagarės kraštovaizdžio architektūros draustinio tikslas - išsaugoti Žagarės dvaro sodybą (XIX a.) su didžiausiu Lietuvoje peizažiniu parku, pradėtu kurti XVIII a., atnaujintu ir išplėstu 1898-1900 metais pagal dendrologo Kuphalto projektą.

Žagarės regioninis parkas
Žagarės ozas

Žagarės ozas tęsiasi per Žagarės miesto kalvas, Žvelgaičio piliakalnį, Šilelio mišką, Strėlių pušinėlį, Naugardėlio pakilimą iki Minčaičių. Ozo ilgis apie 8 km. Nemaža pietvakarinio jo galo dalis nuo Strėlių, pusės yra nukasta. Įspūdingiausios ozo dalies, Žvelgaičio piliakalnis, aukštis siekia 20 m. Ozo atkarpa (830 m.) abipus piliakalnio 1964 m. paskelbta geologiniu paminklu. Iš lietuvos ozų, gamtos paminklų, Žagarės ozas yra ilgiausias ir įspūdingiausias, kadangi jį supančioje lygunoje nėra kitų kalvų ar kalnelių. Nuo kalno aciveria puikus Žagarės ir jos apylinkių reginiai. Nuo 2002m. - geomorfologinis gamtos paveldo objektas.


Žagarės dolomitinė atodanga


Žagarėje po nestora dirvožemio danga slūgso nuosėdinės uolienos - dolomito (CaMg(CO3)2) sluoksniai. Jie sudaro paleozoinės eros, devono periodo, Žagarės svitas sluoksnius, kurie susiformavo apie 360 milijonų metų, šiltos druskingos jūros dugne. Uolienų sluoksniai gerai matyti Švėtės krantuose, dugne ir buvusiame dolomitų karjere. Žagarės dolomitų telkinio 2,5 - 3.5 aukščio ir apie 200 m. ilgio karjero sienelės 1964 m. paskelbtos valstybės saugomu gamtos paminklu, nuo 2002 m. geologinis gamtos paveldo objektas.

Žagarės dolomitai buvo laužiami ir naudojami kalkėms akyti, keliams tiesti, pastatams statyti. Senosios Žagarės bažnyčia ir ją juosianti tvora yra sumūrita iš dolomito.


Veršių ąžuolas


Ąžuolas auga Veršių kaime. Medis nuo seno vadinamas „Byčių ąžuolas“. Sodiečių Byčių palikuonių Veršiuose jau nebėra. Senieji kaimo gyventojai pasakoja, kad medį sodinę Byčių proseneliai ir jo amžius gali būti 300 m. Ąžuolas labai gyvybingas, stuomuo ir šakos sveikos, drevių ir kamieno įskilimų nėra.

Pagrindiniai parametrai:

Rūšis: Paprastasis ąžuolas (Quercus robur.)
Kamieno skersmuo 1,3 m. aukštyje: 1,7 m.
Kamieno apimtis 1,3 m. aukštyje: 5,15 m.
Aukštis: 22 m.
Medžio amžius: 250 - 300 m. (sprendžiant pagal medžio brandą)


Butlerio dvaro liepa


Medis auga buvusioje dvarvietėje. Dvarvietės savininku M. Butleris tapo 1776 m. Vėlesniais laikais dvaras buvo parduotas kitiems didikams. XX a. pradžioje dvaras sunyko. Medis labai vešlus ir gyvybingas.

Pagrindiniai parametrai:

Rūšis: Mažalapė liepa (Tilia cordata)
Kamieno skersmuo 1,3 m. aukštyje: 1,3 m.
Kamieno apimtis 1,3 m. aukštyje: 4,20 m.
Aukštis: 21 m.
Medžio amžius: 150 - 200 m. (sprendžiant pagal medžio brandą)

Žagarės regioninis parkas

Upės šaltiniai ir tevnkiniai

Švėtė (upė)

Upės ištakos yra Šakynos apylinkėse, Šiaulių rajone. Švėtė yra kairysis Lielupės intakas. Jos ilgis 123 km. Aukštupyje upės vaga yra ištiesinta ir sureguliuotas vandens lygis. Regioninio parko teritorijoje upė yra natūrali. Upę maitina Mūšos-Tyrelio aukštapelkės vandenys, todėl Švėtės vanduo rudas. Upėje nuo seno gyvena vėžiai. Yra įrengti du tvenkiniai.

Pirmas tvenkinys įrengtas Žagarės ozo dauboje. Jo plotas 26,5 ha. Tvenkinį maitina Švėtės upė. Tvenkinio vanduo kadaise sukdavo malūno girnas. Čia veikė Zigelio malūnas. Tvenkinio pakrantės apsuptos kuprotomis Žagarės ozo kalvomis, kurios apaugusios vaizdingais pušynais. Tvenkinyje gausu vandens augalijos, todėl čia peri nemažai vandens paukščių rūšių. Vandenyje gyvena lydekos, lynai, ešeriai, kuojos ir kitos žuvų rūšys.

Antroji užtvanka įrengta mieste. Daugiau kaip prieš 100 metų užtvankos vietoje buvo natūralus Švėtės krioklys. XIX a. pastatyta užtvanka krioklį patvindė. Tarpukario metu čia buvo Strulio malūnas, varomas Švėtės vandens srovės. Prieš porą dešimtmečių pastatyta nauja betoninė užtvanka, kurią dėl išvaizdos žagariečiai vadina ,,bliūdu". Malūne įrengti butai, kuriuose įsikūrę miesto gyventojai.

Švedpolio šaltinis

Šaltinis yra Švėtės vidurupyje (2 km. žemiau Žagarės). Vanduo veržiasi iš laidžių tarpsluoksninių Kvartero nuogulų. Šaltinis išteka 1.20 m. aukščiau upės vandens lygio. Sraunia srovele už 12 m. pasiekia Švėtės upę. Šaltinis išteka dvejopmis nevienodo stiprumo proveržomis. Debitas - 2,5 l/s. Vanduo gėlas, prisotintas kalcio ir magnio hidrokarbonatų. Šaltinių, kurių Švėtės pakrantėje yra keli, vandenį alaus gamybai naudojo Kunsmano bravoras. Jo pastatai stovėjo netoli šaltinių. Bravoras veikė nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pradžios.


Žvelgaičio tvenkinys

Tvenkinys yrengtas Žagarės ozo dauboje. Jo plotas 26,5 ha. Tvenkinį maitina Švėtės upė. Tvenkinio vanduo kadaise sukdavo malūno girnas. Čia veikė Zigelio malūnas. Tvenkinio pakrantės apsuptos kuprotomis Žagarės ozo kalvomis, kurios apaugusios vaizdingais pušynais. Tvenkinyje gausu vandens augalijos, todėl čia peri nemažai vandens paukščių rūšių. Vandenyje gyvena lydekos, lynai, ešeriai, kuojos, raudis ir kitos žuvų rūšys.

Pačiame Žagarės mieste yra įrengtas Žagarės miesto tvenkinys.

Rambyno regioninis parkas




Rambyno regioninis parkas – tai viena iš Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų. Parkas įkurtas 1992 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rugsėjo 24 dienos nutarimu Nr. I-2913, siekiant išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Pagrindiniai Rambyno regioninio parko uždaviniai yra:

* išsaugoti esamas gamtos ir kultūros paveldo vertybes ;
* atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos ir kultūros paveldo objektus;
* vykdyti tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją gamtosaugos ir kultūros paveldo apsaugos srityse, propaguoti gamtos ir kultūros paveldą, jo apsaugą;
* sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą.

Parko plotas - 4876 ha. Parko teritorija pagal gamtos ir kultūros paveldo apsaugos formas ir panaudojimo galimybę suskirstyta į zonas: konservacinės apsaugos prioriteto – tai 6 draustiniai (85,8 % ), rekreacinę (1,8 %) , apsauginę (5,4% ) , ūkinę (4,5 %) ir gyvenamąją (2,5 % bendro parko ploto). Teritorija išraizgyta gana tankiu kelių tinklu, 100 ha tenka apie 5,4 km kelių.

Parko teritorijoje esančiuose 6 draustiniuose saugomos didžiausios parko vertybės – Nemuno slėnio kraštovaizdis; užliejamos pievos su tik joms būdingomis augalų bendrijomis; Rambyno kalnas su vertingais medynais; gamtos ir kultūros vienovę išsaugoję Bitėnų ir Bardėnų kaimai; išraiškinga Vilkyškių kalvagūbrio ketera; regiono miškams būdinga medynų įvairovė; Šereitlaukio dvaro aplinka; Vilkyškių miestelio senoji dalis.

Parko teritorijoje yra 8 kaimai (Bitėnai, Bardėnai, Šereitlaukis, Opstainys, Raudondvaris, Pempynė, Vilkyškiai, dalis Lumpėnų ), kuriuose gyvena apie 1340 žmonių, 247 ha vandens telkinių (5,2 % parko ploto ). 13 km, t. y. nuo Nemuno ir Jūros upių santakos iki Rambyno alkakalnio, parko riba tęsiasi didžiausia Lietuvos upe – Nemunu ir Lietuvos valstybės siena su Rusijos federacijos Kaliningrado sritimi. Nemuno slėnyje išsibarstę 33 senvaginiai ežerai, didžiausi - Merguva (44,8 ha ) ir Bitežeris (13,8 ha ).

Rambyno regioninis parkas

Pagal Lietuvos geografinį suskirstymą didžioji parko dalis priklauso Vakarų žemaičių plynaukštei. Parko teritorija driekiasi raiškia gilaus moreninio Vilkyškių kalvagūbrio ketera, apimdama ir nuo Jūros upės žiočių palei Ragainės vingį išsidriekusias užliejamas Nemuno slėnio pievas.

Vilkyškių kalvagūbris - tai geomorfologinis darinys, susiformavęs maždaug prieš 14 tūkst. metų , kai paskutinio Lietuvos teritorijos apledėjimo metu ledo riba buvo ties Rambynu. Tuomet iš ledyno pakraštyje besikaupiančių moreninių darinių ir tirpsmo vandenų sąnašų žemumoje susidarė kalvagūbris. Nestiprūs ir nepastovios krypties vėjai iš smėlio suformavo kauburiuotą ir gūbriuotą kopų reljefą, besidriekiantį 35-28 m abs. aukštyje.


Parke gausu miškų. Jie užima apie 50 proc .bendro parko ploto ir beveik visi išsidėstę viename masyve ant kalvagūbrio keterų ir šlaitų. Šlaitų augimvietes paįvairina smėlio dangos apačioje besikaupiantis gruntinis vanduo, kuris duoda pradžią mažyčiams parko upeliukams.

Nuo parko pietryčiuose esančios Nemuno ir Jūros upių santakos prasideda Nemuno žemupys bei kasmetinių pavasario potvynių zona. Nemuno slėnis parko ribose išplatėja iki 1,5 km. Formavimosi metu šis slėnis buvo 20 metrų gilesnis negu dabar. Per keliolika tūkstančių metų jis prisipildė aliuvinių sąnašų. Upės vaga, kadaise vingiavusi slėnio viduriu, suformavo sudėtingą salpos reljefą su daugeliu lomų ir iškilimų, su įvairios formos ežerais.

Aukščiausias parko geografinis taškas 72,5 m, žemiausias – 4,6 m virš jūros lygio. Šie gamtinės aplinkos bruožai sąlygojo vietovės biologinę įvairovę, kuri nuo seno traukė tyrėjų dėmesį.

Rambyno regioninis parkas


Rambyno regioninis parko teritorija driekiasi gilaus moreninio Vilkyškių kalvagūbrio keteros pietine dalimi ir vaizdinga lyguma išplatėjusiame Nemuno slėnyje. Šioje vietoje prasideda Nemuno delta, o Pajūrio žemuma atsiriboja nuo Vidurio žemumos pietvakarinės dalies. Nemuno slėnio lyguma kontrastuoja su Vilkyškių kalvagūbrio kalvomis. Kalvos daugiausia apaugusios mišku, ir dėl to banguotas reljefas tarytum pranyksta. Kalvas ir pakalnes skiria net 60 m aukščio skirtumas. Įspūdingiausias kraštovaizdis atsiveria nuo iškiliausių parko vietų.

Rambyno kalnas, kažkada suvaldęs Nemuno upę ir privertęs pasukti ją į vakarus yra iškilęs 46 m virš jūros lygio. Nuo šios aukštumos matosi visa galia tekančio Nemuno kaspinas. Šis vaizdas savaip nuostabus įvairiais metų laikais ir įvairiu paros metu.

Miško centrinėje dalyje iškyla aukšta kalva – Kapelkalnis. Kalvą su Šereitlaukio kaimu tiesia linija jungia tuopų, uosių ir liepų alėja. Ši vaizdinga vieta neveltui buvo pasirinkta amžinam Šereitlaukio dvarininkų poilsiui.


Ant aukščiausios parko vietos, iškylančios miško pakraštyje pietinėje parko dalyje, įrengtas valstybinis geodezinis taškas. Aukštuma iškilusi net 72,5 m virš jūros lygio. Žvelgiant nuo jo gerai matytomas kitoje pusėje Nemuno įsikūręs Ragainės miestas su dar išlikusiomis kryžiuočių pilies liekanomis, o šioje pusėje Nemuno kalvos apačioje plytinčios Nemuno slėnio užliejamomos pievos, su tik joms būdinga augalijos įvairove.

Kasmetiniai potvyniai, kartais mažesni, o kartais ir grasinantys, kad ir sezoniškai, bet iš esmės pakeičia vietos kraštovaizdį. Jie Nemuno slėnio lygumą kartu su Nemuno upe paverčia vienu dideliu vandens telkiniu.

Į Nemuno slėnio pievas lyg akys, įsiterpę 3 didesni ežerai (Merguva, Bitežeris ir Juodežeris) ir net 30 dėl savo mažumo neturinčių vardo senvaginių ežerėlių, su Nemunu kontaktą turinčių tik potvynio metu.

Puikūs peizažai į apylinkes atsiveria ir nuo dviejų Vilkyškių kalvagūbrio kalvų ties Vilkyškiais. Bitėnų ir Lumpėnų kaimų apylinkės puikiai matomos nuo keturių kalvų geomorfologinio darinio, šalia M. Jankaus muziejaus Bitėnuose.

Kalvagūbrio formavimosi metu ledyno išgulėtuose pažemėjimuose vandenis surenka maži parko upeliukai, kurie įteka į parko ežerus ar Nemuno upę.

Dėl savo nepakartojamo kraštovaizdžio Rambyno apylinkės seniau vadintos "Lietuviška Šveicarija“.

Kraštovaizdžio apsaugai parke įsteigti 2 kraštovaizdžio draustiniai ir 1 krašto vaizdžio architektūros draustinis.

Rambyno regioninis parkas
Augalija

Didelę Rambyno regioninio parko dalį dengia miškai: eglynai, pušynai, ąžuolynai. Jie plyti Vilkyškių kalvagūbrio teritorijos skirtinguose reljefo elementuose: keteroje, apskalautose moreninėse kalvose, kalvagūbrio šlaituose. Banguotas reljefas su slėnyje įsiterpusiais senvaginiais ežerais, kiekvieną pavasarį pasikartojantys potvyniai, dirvožemio įvairovė lemia ir didelę augalijos įvairovę.

Dar 1960 metais Rambyno apylinkės buvo paskelbtos landšaftiniu draustiniu. Tuomet atliktų tyrimų metu užregistruotos 703 augalų rūšys (10 iš jų įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą), 581 grybų rūšys (8 iš jų įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą).


Dabar apie 11% parko teritorijos užimančių Nemuno užliejamų pievų dėl čia esančių Europoje saugomų augalų bendrijų patenka į ES į “Natūra – 2000 programą”.

Parko miškuose ir pievose galima išvysti ne tik Joninių šventės simbolį – jonpapartį, bet ir gausybę Raudonosios knygos atstovų (kaip česnakų - porinių, kampuotųjų ir dirvinių, kurie sudaro gausias ir stabilias augimvietes, totorinę naktižiedę, rudąją viksvulę, smiltyninį gvazdiką ir kt.). Merguvos pakrantėje – bene vienintelė vaistinės raitinytės augimvietė Lietuvoje, kur ji įsikomponavusi auga raudonžiedžio beručio kaiminystėje. Didžiąją žolinių augalų dalį sudaro varpinių augalų bendrijos. Į Lietuvos raudonosios knygos dalį “Augalų bendrijos” įtrauktos net 5 parke sutinkamos saugomų augalų bendrijų rūšys (viksvuolinis dumblenynas, morkinis avižuolynas, vandeninis plaumuolynas, eparcetinis dirsynas ir miglinis vizgynas).

Parko miškus puošia daug introdukuotų rūšių medžių. Čia galima rasti bekotį ir raudonąjį ąžuolą, atvežtus iš Rytų Amerikos, parastojo buko raudonlapę formą, platanalapį klevą, kilusį iš Vidurio Europos priekalnių. Bitėnų miške auga 29 medžių pocūgių grupė, Šereitlaukio miške 0,5 ha sklypą užima europiniai ir lenkiniai maumedžiai. Vilkyškių miško pakraštyje didingai stovi 39 ąžuolų alėja. Medžiai šakoti, 18 – 20 m aukščio ir 3 – 5 m apimties, o visai netoliese rytiniame šio miško pakraštyje auga gamtos paminklas “Raganų eglė”. Tai vienas įspūdingiausių medžių Lietuvoje, išauginęs net 18 kamienų. Ties įsišakojimais medžio apimtis siekia 5,1 m., o į aukštį įsistiebęs 32 metrus. Eglei apie 130 metų. Savo įsišakojimais ji panaši į raganos šluotą, dėl to apipinta legendomis.

Rambyno regioninis parkas
Gyvūnija

Dideli parko mišlų plotai slepia įvairius žvėris, žvėrelius. Čia galima pamatyti šernų, stirnų, tauriųjų elnių, danielių. Giliose miško tankmėse slepiasi žalčiai. Ežeruose, upeliuose, tvenkiniuose ir melioracijos kanaluose gausu vandens žinduolių: ūdrų ir bebrų. 2002 metais atliktas šikšnosparnių monitoringas. Jo metu aptiktos net 7 šikšnosparnių rūšys iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Maloni staigmena – Branto pelėausiai čia užregistruoti šiltuoju metų laikotarpiu (tuo tarpu kitur Lietuvoje beveik visos radvietės – žiemavietėse).


Dar margesnis paukščių pasaulis. Nors iki šiol tik trečdalis teritorijos yra tyrinėta, tačiau užregistruota net 206 sparnuočių rūšys, tarp jų 4 rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, ir net 12 rūšių saugomos pagal Europos Sąjungos direktyvas. Parko miškuose peri juodasis gandras, suopiai, vištvanagiai. Klampiose užžėlusiose pelkėse dažnai išgirsi trimituojant gerves, užliejamose pievose peri griežlės. Bitėnų kaime, šalia Nemuno upės pušynėlyje įsikūrusi natūrali, 18 lizdų baltųjų gandrų kolonija. Kai kuriose pušyse peri net po dvi poras, kas gandrams nebūdinga. Čia jie gyvena lyg viena šeima. Gandrai kasmet grįžta į savo lizdus, ne tik neužleisdami jų kitiems, bet ir į kaimelį neįsileisdami daugiau savo giminaičių. Bardėnų miško pušyne, netoli Lumpėnų kaimo gyvena dar didesnė, net 24 lizdų pilkųjų garnių kolonija.

Migracijos metu, rudenį ir pavasarį į Merguvos ežerą suskrenda gausybė paukščių. Ežeras įtrauktas į pagal Berno konvenciją saugomų vandens telkinių sąrašą. Šis telkinys skirtas vandens gyvūnų rūšių populiacijoms saugoti.

Rambyno regioninio parko fauna detaliai netyrinėta. Paukščiai ir kanopiniai žvėrys kasmet yra stebimi, todėl jų rūšinė sudėtis ir paplitimas yra pakankamai aiškus. Vabzdžiai ir vabalai iki šiol netyrinėti, todėl mokslininkų laukia margas šių rūšių pasaulis.

Neries regioninis parkas

Neries regioninio parko teritorija su vaizdinga Neries vidurio kilpų ir jos intakų sistema, turtinga Neries slėnio miškų biocenoze užima 10 587 ha. plotą. Parkas įsteigtas 1992 metais, siekiant apsaugoti šį išraiškingą kraštovaizdį, Neries slėnio miškus, ąžuolynų masyvus bei kultūros paveldo vertybes. Teritorija išsidėsčiusi turistams labai patraukliame, gerais krašto keliais sujungtame trikampyje Vilnius – Trakai – Kernavė. Administraciniu požiūriu parko teritorija priklauso Vilniaus ir Trakų rajonų bei Elektrėnų savivaldybėms. Parko miškus, kurie užima net 96 proc. teritorijos, tvarko Dūkšto, Sudervės, Vievio ir Lentvario girininkijos.
Neris, tekėdama skirtingos genezės teritorija, kerta kalvotas morenines aukštumas, išgrauždama gilius 40 – 50 metrų slėnius su ryškiomis terasomis, žavi nepakartojamais vaizdais. Atsiveria įspūdingi slėnių skardžiai, ąžuolais apaugę šlaitai. Nuo neatmenamų laikų čia gyveno mūsų protėviai ir įkūrė senąsias gyvenvietes abipus vaizdingų Neries krantų. Geografinė padėtis bei to meto ir vėlesnių laikų geopolitinė situacija lėmė, kad šioje teritorijoje natūraliai susiformavo senovės lietuvių gyvenvietės su bendra vieninga Kernavės –Vilniaus piliakalnių sistema. Čia formavosi Lietuvos valstybė, šios apylinkės buvo Mindaugo laikų Lietuvos valstybingumo pagrindiniu centru. Palei upės krantus stūksantys aukšti piliakalniai, alkakalniai, šimtamečiai ąžuolai, senovės gyvenvietės ir gausybė pilkapynų mena tuos laikus, žmonių gyvenseną, papročius bei tikėjimą.
Dar praeitame šimtmetyje Lietuvoje ošė didžiuliai ąžuolynai. Daugelyje vietų jie neatlaikė amžių išbandymų ir buvo iškirsti. Neries regioninio parko teritorijoje yra išlikęs vienas seniausių ir didžiausių Lietuvoje ąžuolynų - Dūkštų ąžuolynas. Šis unikalus gamtinis objektas visa savo galybe ir grožiu svetingai pasitinka lankytojus ir kviečia pasivaikščioti 2003 m. įrengtais pažintiniais takais, kurių bendras ilgis 3,7 km. Ąžuolyno plotas 302 ha, vertingiausioje ąžuolyno dalyje įsteigtas 36,2 ha ploto gamtinis rezervatas.
Visa parko teritorija suskirstyta į funkcinio prioriteto zonas – ūkinę, rekreacinę, apsauginę ir išsaugančiąją (draustiniai,rezervatai). Pastarojoje zonoje yra taikomi griežti aplinkosauginiai reikalavimai. Parko lankytojai privalo laikytis apribojimų, kuriuos nurodo informaciniai ženklai. Net 67,31 procentus parko teritorijos užima 11 draustinių, kurių steigimo tikslai yra šie:

Kraštovaizdžio draustiniai:

1. Elniakampio (Velniakampio) – išsaugoti Neries upės slėnio atkarpą su raiškiomis slėnio terasomis, raguvomis, natūralius Elniakampio (Velniakampio) ir Karmazinų vingius, Panerių salą;
2. Kulio – išsaugoti miškingą, išraižytą raguvomis Neries upės slėnio atkarpą;
3. Sviliškių – išsaugoti natūralią, miškingą Neries slėnio atkarpą su Sviliškių kilpomis ir srauniomis rėvomis, Naujosios Rėvos piliakalniu;
4. Dūkštų – išsaugoti Dūkštų ąžuolyną, unikalų erozinį Dūkštos slėnį, Karmazinų, Buivydų ir Bradeliškių piliakalnius, vaizdingą Neries ir Dūkštos upių santaką.

Neris nuo Paneriškių atodangos (foto: L.Balsys) Hidrografiniai draustiniai:

1. Čekonės – išsaugoti Čekonės žemupio erozinio slėnio atkarpą, Čekonės ir Neries upių santaką;
2. Saidės – išsaugoti unikalų Saidės kalnų upelį ir jo šlaitus, Stirnių piliakalnį.
3. Aliosios – išsaugoti vaizdingą Aliosios upelį, Aliosios ir Neries upės santaką.

Botaniniai draustiniai:

1. Bražuolės – išsaugoti Bražuolės upės slėnį ir salpą su natūraliomis ir pusiau natūraliomis buveinėmis bei didele saugomų rūšių augaviečių įvairove;
2. Veprių – išsaugoti Veprių termokarstinės kilmės ežerus, juos supančius miškus su saugomų augalų – šakotosios ratainytės, dvilapio purvuolio, vienalapio gedučio – augavietėmis.

Zoologinis draustinis:

1. Semeniukų – išsaugoti retos žinduolių rūšies – didžiosios miegapelės populiaciją ir natūralias buveines.

Etnokultūrinis draustinis:

1. Šilėnų - išsaugoti kaimo planinę erdvinę struktūrą, senosios architektūros sodybas, akmenimis grįstą kelią, puošybos elementus.

Šiek tiek įdomesnės statistikos:

* Nuo sostinės Vilniaus iki parko tik 25 km., iki Kernavės – 9 km., iki Trakų - 24 km;
* Karmazinų pilkapyne yra vieninteliai Lietuvoje rankomis supilti 3 pilkapiai, kurie atkurti atlikus archeologinius kasinėjimus;
* Ilgiausias Lietuvoje pažintinis takas neįgaliesiems (1,7 km);
* Vienintelis Lietuvoje Dūkštos upelis, kuri pagal savo vandens kritimo greitį pavasarį prilygsta kalnų upei;
* Šioje teritorijoje gimė verbų pynimo tradicija;
* Vienintelis regioninis parkas, kuriame užregistruota net 14 iš 15 Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių.

Neries regioninis parkas

AUGALIJA

Paprastasis rūtenis (foto: S.Pupininkas) Botaninių tyrimų pradžia dabartinėje Neries regioninio parko teritorijoje laikytina dar XVIII amžiaus pabaiga, kai Neries pakrantėmis nuo Vilniaus ekskursavo pirmieji Lietuvos florą tyrę botanikai J. E. Žiliberas (1741-1814), S. B. Jundzilas (1761-1847). Vieni ir kartu su studentais jie aplankė daugelį Vilniaus apylinkių, sukaupė pirmąją medžiagą apie krašto florą. J. E. Žiliberas apibendrintus duomenis paskelbė penkių tomų veikalo “Flora lituanica inchoata” IV-V dalyse, o S. B. Jundzilas – knygoje “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės natūraliai augančių augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą”. Tai pirmieji veikalai apie Lietuvos florą, o tarp 778 J. E. Žilibero ir 1070 S. B. Jundzilo aprašytų augalų rūšių dalis neabejotinai buvo rastos ir ekskursijų Nerimi metu.
Šiandien didžiąją Neries regioninio parko teritorijos dalį užima miškai. Senoji kartografinė medžiaga rodo, kad XIX a. pab. – XX a. pr. miškų čia būta žymiai mažiau, todėl daugelis jų dabar auga buvusios dirbamos žemės ir pievų vietoje. Vyrauja pušynai, užimantys 80 proc. viso parko miškų ploto. Augdami kiek skirtingose augavietėse, jie nėra vienodi. Sausiausiose žemyninių terasų dalyse, ant maisto medžiagomis skurdžiausių smėlių ir žvyrų paplitę brukniniai pušynai. Tai vienaardžiai pušies medynai su nežymia beržo priemaiša. Žemesnėse terasų vietose ant geriau drėgmę palaikančių smulkiagrūdžių smėlių randami mišrūs su eglėmis brukniniai – mėlyniniai pušynai. Derlingiausiose augavietėse, ant karbonatingų smėlių ir žvyrų, auga ąžuoliniai pušynai, kurie dažniausiai sutinkami stačiuose Neries šlaituose ir viršutinių terasų pakraščiuose. Paprastoji šertvė (foto: S.Pupininkas)
Eglynų parke nedaug ir didesnių masyvų jie nesudaro. Nedideli eglynų arealai randami užpelkėjusiuose termokarstinių terasų duburiuose ant pelkinių dirvožemių.
Lapuočių miškai didžiojoje parko dalyje auga nedideliais arealais. Mažųjų upelių slėniuose ir paežerėse gana dažni baltalksnynai su ievų ir juodalksnių priemaiša, o šaltiniuotuose Neries slėnio paterasiuose išplitę ūkinės veiklos beveik nepaliesti juodalksnynai, kurių medyną be juodalksnio, formuoja ievos ir uosiai. Ypač vertingi Lietuvoje reti danteniniai juodalksnynai.
Didžiausias plačialapių miškų masyvas parko teritorijoje - vienas didžiausių ir seniausių Lietuvoje Dūkštų ąžuolynas.
Neries regioninio parko teritorijoje vyrauja žemyninės sausuminės pievos. Daugelis vidutinio drėgnumo pievų yra sukultūrintos ir tik per sausos dažniausiai esti natūralios. Jomis apaugusios sausiausios terasų vietos, pavaginiai Neries pylimai. Trąšios žemuminės pievos, augančios ant pelkinių dirvožemių, dažniausiai užima nedidelius arealus ir tik Velniakampio ežero dubumoje jos užima didelius plotus.
Retomis augalų rūšimis ir natūraliomis bendrijomis išsiskiria Bražuolės upelio salpa ir terasiniai šlaitai, Veprių termokarstiniai ežerai su tarpinio tipo pelke tarp jų, Dūkštų ąžuolynas su rezervato kvartalu, Neries įsaulyje esantys šlaitai, Neries pavaginė juosta.
Neries regioniniame parke rasta 731 augalų rūšių, iš jų 44 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Tokią didelę įvairovę nulemia dirvožemių ir reljefo ypatumai. Retoms augalų rūšims išsaugoti įsteigti Bražuolės ir Veprių botaniniai draustiniai. Bražuolės upės slėnyje rasta daugiausiai retų augalų rūšių visame parke – net 22 saugomos ir kelios dešimtys apyrečių. Patvorinė vynioklė (foto: S.Pupininkas) Veprių ežeriukai apaugę ištisine reliktinės rūšies – šakotosios ratainytės juosta. Tarp ežerėlių esanti pelkė, užpelkėjusios apyežerių vietos ir krantai taip pat yra retų ir saugomų augalų rūšių buveinės. Be dviejų saugomų gausių radimviečių botaniniuose draustiniuose, daug retų augalų ir bendrijų randama prie Klimoniškių bei Legotiškių kaimo apylinkėse esančių Ilgelio ir Dumbliuko ežerėlių pakrantėse. Miškuose akį traukia vėjalandės šilagėlės, pasigėrėjimą kelia miškinės lelijos, pasitaiko daugiametės blizgės sąžalynų. Stačiuose Neries šlaituose aptinkamos šilinės perkūnropės, tamsialapiai skiautalūpiai, smiltyniniai gvazdikai. Sausose natūraliose pievose stiebiasi melsvieji gencijonai, o drėgnose ir užliejamose – violetiniais žiedais pasipuošia paprastieji kardeliai. Šaltiniuotuose paupiuose ir pelkėse aptinkamos pelkinės uolaskėlės, paprastoji tuklė, dėmėtoji ir baltijinė gegūnės, dvilapis purvuolis ir kiti retieji augalai.
Važiuojant keliu nuo Sudervės link Dūkštų, dešinėje kelio pusėje rodyklės jus nukreips link senų ąžuolų – gamtos paminklų - Veigeliškių ąžuolo ir Ąžuolų karalienės.

Neries regioninis parkas

GYVŪNIJA

Geltonskruostis žaltys (foto: S.Paltanavičius) Margas Neries upės žuvų pasaulis. Nors Neries vidurpis sąlygiškai labiau eutrofizuotas ir yra 7 - 25 km žemiau Vilniaus valymo įrenginių, žuvų rūšinė įvairovė labai didelė. Nesant užtvankų, ichtiofauną formuoja ne tik vietinės, bet ir praeivės žuvų rūšys. Be to, čia daug sraunumų (Saidės, Popų, Salinės rėvos), švarius vandenis įplukdo Vokė, Saidė, Bražuolė, gana didelė biotopų įvairovė. Pastaruoju metu sumažėjus įmonių veiklai bei įdiegus modernias nutekamųjų vandenų valymo technologijas, bendra upės būklė akivaizdžiai pagerėjo.
Tyrimų metu į parko teritoriją įeinančioje upės atkarpoje užregistruotos 30 žuvų rūšių. Labiausiai paplitusios yra kuojos, šapalai, ešeriai. Taip pat nemaža lydekų, salačių, žiobrių. Kur kas retesnės tam tikrose upės atkarpose aptinkamos ar specifinių biotopų besilaikančios žuvys yra lašišos, šlakiai, margieji upėtakiai. Jų populiacijos lengvai pažeidžiamos, todėl jų ištekliams būtina speciali apsauga. Verta paminėti, kad geografas ir klimatologas prof. K. Pakštas (1893-1960), dar prieš II pasaulinį karą Panerių dvare nufotografavo vieną didžiausių Lietuvoje sugautų lašišų (112 cm ilgio, 38 cm pločio, 10 kg svorio), kurią pagavo vietiniai žvejai.
Neries regioninio parko vandens telkiniuose – upėse, ežeruose, kūdrose, pelkėse – gyvena daug varliagyvių ir roplių. Dažna viena stambiausių mūsų varliagyvių - paprastoji rupūžė. Nendrinė rupūžė, nors ir vadinama “nendrine”, mažai susijusi su nendrynais arba vandens telkinių pakrantėmis. Ją galima pastebėti ir Dūkštų ąžuolyne, ir Velniakampio pušynuose. Rečiau randama žalioji rupūžė. Įprastos ir dažnos smailiasnukė, rusvoji, kūdrinė ir didžioji kūdrinė varlės. Parko miškuose gyvena gluodenai. Jie savo išvaizda primena gyvatę, todėl kartais su ja painiojami ir vadinami “geležine”, “varine gyvate”, net laikomi nuodingais. Iš tikrųjų tai bekojai driežai. Pušynų pakraščiuose, įsaulyje esančiuose šlaituose, pakelėse, labai dažni vikrieji driežai. Drėgnose upelių pakrantėse randamas gyvavedis driežas. Gerai saulės įšildomose vietose, vandens telkinių pakrantėse, senose kirtavietėse, labai daug geltonskruosčių žalčių. Didžioji miegapelė (foto: S.Pupininkas)
Įvairus Neries regioninio parko sparnuočių pasaulis, čia peri daug retų paukščių. Nuošaliuose šlapiuose miškuose, senuose medžiuose lizdus krauna vienas stambesnių mūsų krašto paukščių – juodasis gandras. Tai atsargus ir slėpiningas paukštis, vengiantis žmogaus kaimynystės. Jautrus trikdymui, todėl nyksta. Netoli vandeningų žemapelkių pavasarį galima išgirsti “trimituojančias” grakščiąsias gerves. Miškingose paežerėse ir paupiuose ar šalia senų sodybų lizdus krauna kukučiai, išsiskiriantys iš kitų paukščių ypač dideliu spalvotu kuodeliu. Parke yra nemažai plėšriųjų paukščių. Tai mūsų krašte dažniausias vanaginių būrio paukštis – paprastasis suopis, įprasti paukštvanagis ir nendrinė lingė, apyrečiai ar reti vapsvaėdis ir sketsakalis. Senuose lapuočių miškuose įsikuria mažasis erelis rėksnys. Jis peri gūdžiose, retai žmonių lankomose vietose. Kartais užklysta jūrinis erelis, juodasis peslys, pievinė lingė, erelis žuvininkas. Sraunių upelių stačiuose šlaituose urvelius rausia tulžiai. Naktimis ūbauja naminės pelėdos, Neries pakrančių pievose dažnai galima išgirsti griežles. Žiemą neužšąlančiose Neries atkarpose gausiais būriais žiemoja didieji dančiasnapiai, klykuolės, didžiosios antys, gulbės. Drugelis
Neries regioninio parko miškuose galima rasti beveik visų rūšių Lietuvos miškų žinduolius – stirnas, briedžius, elnius, šernus ir kt. Prie vandens gyvena bebrai, srauniuose upeliuose statantys užtvankų kaskadas, taip pat ūdros, audinės, kirstukai. Užregistruotos visos 14 Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšys. Rūšine įvairove ir šikšnosparnių gausa išsiskiria Panerių dvaro parkas ir jo apylinkės, Dūkštų ąžuolynas bei Dūkštų gyvenvietė. Parko įžymybė – į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta didžioji miegapelė (Iš 9 Lietuvoje nustatytų radimviečių, 3 yra Neries regioninio parko teritorijoje). Jų populiacijos tyrimai vykdomi nuo 1999 metų. Vienintelio Neries regioninio parko teritorijoje esančio Semeniukų zoologinio draustinio tikslas - didžiųjų miegapelių populiacijos bei natūralių, joms tinkamų buveinių apsauga.
Entomologinių tyrimų metu Neries regioniniame parke užregistruotos 1329 vabzdžių rūšys. Galima pasidžiaugti, jog 38 rūšys – naujos Lietuvos faunai. Vyrauja dažnos, plačiai paplitusios vabzdžių rūšys, tačiau čia randa sau tinkamas buveines ir gyvenimo sąlygas reti, saugomi, įrašyti į Lietuvos ir Tarptautinius saugomų rūšių sąrašus, vabzdžiai. Neries regioninis parkas pasižymi savita ir įdomia vabalų fauna, kurių užregistruota 270 rūšių. Čia rastos 7 vabalų rūšys, įtrauktos į kertinių miško buveinių sąrašus. Dūkštos upelio slėnio abiejuose šlaituose išlikusiuose senuose drevėtuose ąžuoluose vystosi bent keletas saugomų rūšių vabzdžių: niūraspalvis auksavabalis, purpurinis plokščiavabalis ir kt. Parke randamos 623 drugių rūšys. Tai truputį daugiau nei ketvirtadalis žinomų drugių rūšių faunos Lietuvoje. Akį džiugina spalvingi dieniniai drugiai: citrinukai, spungės, admirolai, dilgėlinukai, plačiai paplitę, tačiau visur negausūs machaonai. Palyginti dideliu skaičiumi retų rūšių išsiskiria Karmazinų apylinkės. Čia rasti reti, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti drugiai: pietinė hesperija, didysis auksinukas, gencijoninis melsvys ir kt.

Neries regioninis parkas
KRAŠTOVAIZDIS

Neris ties Karmazinų kaimu (foto: S.Pupininkas) Neries regioninis parkas geomorfologiniu požiūriu apima sudėtingą ir įdomią Neries slėnio atkarpą. Neris - unikali upė, kadangi Lietuvos teritorijoje praktiškai visa vaga natūrali, išskyrus kelių kilometrų ilgio atkarpą Vilniaus centre, kur upės krantai yra sutvirtinti. 1940 m. Nerį buvo bandyta tvenkti 2 kartus, bet laimei, šios užtvankos taip ir nebuvo pastatytos. Neries slėnis gilus, 40 – 50 metrų gylio, su ryškiomis terasomis. Upė parko teritorijoje daro kelias nevienodo dydžio kilpas. Tarp Saidžių ir Papiškių yra Sviliškių kilpa (3 km. ilgio, sąsmaukoje 1,3 km.), Balčiūnų (atitinkamai – 3 km ir 1 km) ir Sidaronių (5 ir 1,3 km.) kilpos, o tarp Šiurmonių ir Grabijolų susimetusios Velniakampio (11 ir 2 km), Bagotėlių (10,5 ir 2,3 km) ir Kulio (3,5 ir 1,5 km) kilpos. Slėnio plotis įvairiose vietose nevienodas. Plačiausias jis ties Paaliose – apie 4 km pločio. Parko teritorijoje Neries slėnis turi penkias šiek tiek ryškias terasas. Terasų paviršiai daugelyje vietų perpustyti vėjo – rumbėti, banguoti, kauburiuoti. Ryškiausia žemyninių kopų grandinė supustyta Sidaronių kilpoje, mažiau taisyklingos (išilginio pylimo) grandinės yra ties Bielazariškėmis, Grabijolais.
Neries regioninis parkas apima 40 km. Neries vidurupio atkarpą 137 – 97 km atstumu nuo žiočių. Upės kritimo aukštis šioje atkarpoje – 17 m., vidutinis nuolydis – 0,42 m/km., debitas – 119 – 122 m3/s. Absoliuti dauguma Neries regioninio parko upelių tebėra natūralūs. Parko teritorijoje į Nerį įteka Čekonė, Saidė, Vilba, Bražuolė, Elna, Dūkšta, Aliosė, Rūgtupis ir dar keliolika bevardžių intakų. Dauguma jų trumpi, 1 – 3 km ilgio, turintys didelį - iki 30 – 40 m/km nuolydį, menkai vandeningi, todėl epizodiškai išdžiūstantys. Čekonė ir Saidė – unikalūs upeliai stačiais šlaitais, jų vagose gausu apsamanojusių riedulių, kai kurie jų įspūdingo dydžio. Šie upeliai paskelbti hidrografiniais draustiniais. Elnos upelio vagoje kaupiasi kalcio karbonato nuosėdos, ant dugno akmenų sudarydamos savotiškus sluoksnius – lukštus. Aliosė – miškais kilpinėjantis skaidrus upelis, paskelbtas hidrografiniu draustiniu. Ypač vaizdinga Aliosės ir Neries santaka. Konglomeratas ties Kulio kilpa (foto: S.Pupininkas)
Parko teritorijos atkarpoje yra apie 20 sėklių ir rėvų. Saidės rėva – bene didžiausia Neries rėva, esanti tarp Volų ir Saidžių kaimų, susideda iš kelių slenksčių, nuolydis – 1 m/ km. Neris šioje atkarpoje kerta pagrindinius Baltiškojo kalvyno kalvagūbrius. Upės gylis šioje vietoje yra apie 1 m., srovės greitis – 1,5-1,9 m/s. Čia upė neužšąla net per didžiausius šalčius. Taip pat nemažos yra Naujoji rėva (ties Popais (Balčiūnais)) ir Salinės rėva (žemiau Grabijolų). Rėvos ir sėkliai ypač išryškėja nuosekių metu.
Neries regioninio parko teritorijoje yra keletas ežerų, iš jų didžiausias – 8 ha ploto Velniakampis. Tai miškų apsuptyje telkšantis, skaidrus ežeras, prie kurio vasarą galima ramiai atsipūsti ir išsimaudyti. Tolėliau į pietus, ties Legotiškėmis, telkšo 5 nenuotakūs ežerėliai: Dumbliukas, Ilgelis ir dar trys bevardžiai. Visi jie telkšo termokarstinėse daubose. Šie ežerėliai užaugantys, juos supa nedidelės pelkutės, todėl išsimaudyti čia neįmanoma. Kairiajame Neries krante, Paaliosės miške, yra 2 Veprių ežerėliai. Tai nenuotakūs ežerai, telkšantys užpelkėjusiame trečios terasos lobe. Vienas jų išsiskiria žalia vandens spalva, rodančia jo dugne susikaupusias karbonatingas dugno nuosėdas.
Giliai įsirėžusiame Neries slėnyje yra kelios dešimtys šaltinių. Vieni išteka koncentruota srove, kiti – ištisiniu šaltiniuojančiu plotu. Daugiausia šaltinių trykšta ten, kur upės vaga priartėja prie pagrindinio šlaito. Ypatingai šaltiniuoti Bražuolės bei Aliosės upių šlaitai bei slėniai.

Neries regioninis parkas
Naujienos

Nebijokite grįžtančių paukščių 2006 03 28

Nuo neatmenamų laikų, pavasarėjant lietuviai nekantraudami laukė pirmosios vyturio giesmės, netikėtai pasirodančių varnėnų, į sodybas grįžtančių gandrų. Džiaugsmingai pasitikdavo sugrįžtančius sparnuočius, nes jų grįžimas skelbė ateinantį pavasarį ir bundančią gamtą. Ši mūsų pasaulėjauta sena kaip pasaulis ir, atrodė, amžina kaip pasaulis. Deja, užteko vos keleto sensacingų žiniasklaidos pranešimų apie kažin kur sergančius paukščius ir šimtmečius puoselėtos tradicijos užleido vietą masinei psichozei dėl galinčios kilti pandemijos. Šiandien jau visi žinom, kad tuo paukščių gripu paukščiai visada sirgo. Taip pat žinom, kad Europoje šia liga dar nesusirgo nei vienas žmogus, nors sergančių paukščių aptikta jau prieš kelis mėnesius. Lyg ir žinom, bet vistiek kalbam apie įsivaizduojamą grėsmę, kurstančią agresyvius, nepamatuotus ir absurdiškus veiksmus. Jau girdimi pavienių aktyvistų reikalavimai uždrausti lesinti laukinius paukščius. Tokie veiksmai ne tik neduos laukiamų rezultatų, bet dar padidins ir taip išpūstą įtampą. Ilgų kelionių, žemos temperatūros ir maisto stygiaus išvargintiems paukščiams dabar ypatingai reikalinga mūsų parama. Kiekvienas dėl minėtų priežasčių ar tiesiog nuo senatvės kritęs paukštis dabar sukels didžiulę paniką. O sotus paukštis atsparesnis ir šalčiui, ir ligoms, taigi, ir gripui... Visuotinė baimė tokia didelė, kad ne tik inkilų vengiame, bet keliame ranką net prieš nacionaliniu paukščiu laikomą gandrą. Nors vėlgi žinome, kad nei baltojo gandro nei mažųjų giesmininkų, sergančių paukščių gripu pasaulyje iki šiol nebuvo aptikta. Todėl nelaužykim senos inkilų kėlimo tradicijos, nes tradicijomis grindžiama mūsu kultūra. Gandralizdžių ardymas nacionalinio saugumo neišgelbės, o štai nacionalinį įvaizdį gerokai sugriaus.
Naminiai gyvūnai neišvengiamai kontaktuoja su aplinka, todėl elementarių atsargumo priemonių reikia imtis, tačiau protingai. Juk nepalyginamai dažniau su paukščiais kontaktuoja laukiniai gyvūnai. O paukščiai - su medžiais, žeme ir oru. Argi turime teisę vardan savo baimės naikinti viską, kas gyva? Tuo labiau, kad didžiąją dalį mums pavojingų ligų platina mūsų pačių gentainiai, tai yra žmonės... Tikros ar tariamos grėsmės akivaizdoje elkimės garbingai ir nesiimkim veiksmų, kurie neišvengiamai atsigręžtų prieš mus pačius. Tegu sugrįžę paukščiai randa saugius namus, o jų giesmės išsklaido visus mūsų rūpesčius.
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Aukštadvario regioninio parko direkcija
Neries regionio parko direkcija

Dirbtinis lizdas jūriniam ereliui 2005 10 14

2005 metų spalio 13 dieną. Dūkštų girininkijos Velniakampio miške iškeltas dirbtinis lizdas jūriniam ereliui. Šį dirbtinį lizdą įkėlė Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus darbuotojai D. Dementavičius ir S. Rumbutis. Lizdas iškeltas vykdant projektą “Globaliai nykstančio jūrinio erelio (Haliaeetus albicilla) populiacijų apsauga Klaipėdos ir Vilniaus apskrityse”.
Jūrinis erelis – Europoje nykstanti, todėl globojama paukščių rūšis. Tai vienas didžiausių pasaulyje, o Lietuvoje didžiausias perintis plėšrusis paukštis. Praėjusio šimtmečio viduryje suintensyvėjus žemės ūkiui ir miškų kirtimui, jūrinių erelių labai sumažėjo, o kai kur visai išnyko. Lietuvoje XIX a. Ši paukščių rūšis buvo įprasta, tačiau nuo XX a. pradžios perintys jūriniai ereliai išnyko. Vėliau pavieniai paukščiai atskrisdavo tik migracijų metu ar žiemą. Pirmieji jūrinių erelių lizdai, patvirtintais duomenimis rasti tik 1987 metais. Vėliau perinčių porų skaičius pradėjo po truputį didėti. Pastarųjų metų tyrimų duomenimis Lietuvoje peri apie 80 jūrinių erelių porų.
Veiksminga jūrinių erelių apsaugos priemonė yra dirbtiniai lizdai. Keliant dirbtinius lizdus galima sudaryti jų tinklą ir privilioji jūrinius erelius į tas teritorijas, kur jie anksčiau neperėjo. Dirbtiniai lizdai padeda kompensuoti neigiamus intensyvaus miškų ūkio padarinius.

Žiemojančių paukščių globos šventė 2005 02 19

Dūkštų ąžuolyne parko direkcija, kartu su Vilniaus miškų urėdijos Dūkštų girininkija, suorganizavo žiemojančių paukščių globos šventę. Dalyvavo Dūkštų pagrindinės mokyklos moksleiviai. Jie buvo supažindinti su žiemojančiais paukščiais, lesyklų tipais, paukščių mitybos ypatumais. Kartu iškėlėme 7 lesyklas. Dūkštų pagrindinės mokyklos moksleiviai pažadėjo prižiūrėti, kad lesyklose netrūktų maisto paukšteliams.
Ar žinote, kad per naktį 10oC šaltyje zylė netenka 10 proc. savo svorio? O jeigu temperatūra nukrenta iki -20oC? Kad nesušaltų, paukšteliams reikia nuolat lesti. Grūdlesiams (žaliukėms, karklažvirbliams, startoms) lesyklėlėse paberkite sorų kruopų, piktžolių sėklų, grūdų atliekų. Vabzdžialesiams (zylėms, bukučiams, geniams) ypač tiks saulėgrąžų, o taip pat linų ar spygliuočių sėklos, nesūdyti lašiniai, duona, varškė, kruopos, aliejuje mirkytas pyragas, obuoliai, virti ryžiai, avižiniai dribsniai. Nelesinkite sudžiūvusia arba supelijusia duona, džiovintais vaisiais, o supeliję žemės riešutai ypač nuodingi. Paukščiai greitai įsimena "valgyklos" vietą ir smarkiau pašalus atskrenda iš pačių tolimiausių miškelių. Išnaudoję paskutines jėgas ir neradę lesalo, jie žūva. Tuomet paukštelių geriau visai nelesinti. Geriau kabinti ne vieną didelę, bet keletą mažesnių lesyklų skirtingiems paukščiams. Į bendras lesyklas, kur balandžiams pritrupinama duonos, kikiliams ir kitiems grūdlesiams paberiama grūdų, o zylutėms padedama lašinių, susirenka labai daug paukščių, greičiau plinta ligos. Be to, didžiulės atviroje vietoje iškeltos lesyklos vilioja plėšrūnus.

INKILAI MIEGAPELĖMS
Didžioji miegapelė (foto: S.Pupininkas) Balandžio 2 dieną Dūkštos upelio slėnyje iškelta 40 inkilų didžiosioms miegapelėms. Šiame slėnyje mokslinių tyrimų duomenimis (dr.R.Juškaitis, 1999) aptikta didžiųjų miegapelių populiacija. Didžioji miegapelė yra retas gyvūnas, išvaizda primenantis voverę, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą, 3 kategorija. Gyvūnas nyksta dėl tinkamų buveinių stokos. Miegapelės įsikuria brandžiuose ąžuolynuose arba mišriuose miškuose su senais ąžuolais. Būtina sąlyga – tankus lazdynų pomiškis, kuris aprūpina gyvūnus maistu, suteikia prieglobstį.
Inkilai iškelti abiejų Dūkštos upelio pusių slėniuose. Senieji inkilai, kurie buvo iškelti 1999 metais, buvo pakeisti naujais senuosius perkeliant aukščiau į šlaitą. Paukščių sutiktuvių metu Dūkštų apylinkių moksleiviai iškėlė 30 inkilų Dūkštų ąžuolyno 11-ajame kvartale. Spėjama, jog šioje miško dalyje gali gyventi miegapelės.
Inkilų kėlimas padeda išsaugoti biologinę įvairovę, nes sukuria papildomų būstų miegapelėms, o neužimtuose miegapelių inkiluose įsikuria uoksiniai paukščiai. Tikrinant inkilus, tiriamos gyvūnų populiacijos. Kartu tai ir aplinkosauginio ugdymo priemonė, inkilus mielai kelia vaikai.