Cituoti:
Matyt uzpykdziau oponentus - niekas nebekomentuoja

Ne ne, bent jau aš, kaip oponentas šioje temoje, visai neturiu ko pykti ir mielu noru dar padalyvaučiau

Visa bėda, užpuolė tikras laiko stygius, nors ir šiaip, kaip ir daugeliui, niekuomet jo nebūna perdaug

Negaliu kalbėti už kitus, bet kai kurie diskusijos dalyviai, manau, nebematė prasmės daugiau reikštis...
Na, bet ir dabar yra tiek čia prirašyta, kad vien iš komentarų ištisas straipsnis gautųsi. Oponentų citatas pateiksiu
kursyvu, gal bus aiškesni ir komentarai.
„... galvoju, kad jeigu jau atskrenda reiškia trūksta maisto...“. „...jei ieško - reiškias reikia? Patrupinau batono - šįryt vėl pasirodė, batono nepaliko
Kabinsiu lesyklą, o ką daryt?“
Tikrai dar netrūksta ir pagalbos nereikia, bet jei tuom norisi tikėti ir nuo to pačiam geriau ant širdies – kodėl ne

. Juk niekas nedraudžia tikėti legendomis apie vanagais rudenį virstančias gegutes (tai man pačiam tvirtino ne vienas rimtas žmogus, tiesa, ne ornitologas

) ar poros netekusį iš sielvarto į žemę smingantį gulbiną... Na, o vietinė zylutė, sykį aptikusi, be abejo, vėl ir vėl grįš prie batono. Kitaip ir nebus, tik jau nekalbėkim apie „reikėjimą“ spalio viduryje.
„... laukinius paukscius atseri (atsiprašau, kas tai – turbūt, „atšerti“?)
ir neimanoma, jie ne kiaules ir nera uzdaryti narve - jie parasciausiai lesyklas lanko, tuomet, kai jiems to reikia. Galima pilti ko tik nori ir kiek tik nori, kai maisto pakanka gamtoje pauksciai tikrai neskrenda ten, kur yra daugiau pavoju - prie zmoniu ir lesyklu (na gal nebent zvirbliai ir zyles)."
Ir aš manau, kad laukinius paukščius permaitinti neįmanoma, bet nesutinku, kad lesyklas jie lanko vien tada kai jiems to reikia. Tokiu „reikalu“ vadinti lengviau paimamą, tiksliau, beveik jokių pastangų nekainuojantį maistą, neteisinga. Pavyzdys – kirai ir jų tiesiog tobula „lesykla“ – sąvartynas. Milijonai kirų apsieina be sąvartynų, bet dešimtys tūkstančių – randa tam „reikalą“ net kiaurą vasarą. Taigi, netiesa, kad
„pauksciai tikrai neskrenda ten, kur yra daugiau pavoju“, nebent kirai, kaip ir oponento įvardinti žvirbliai ir zylės – nėra laikomi paukščiais

. Bent aš tikrai nerūšiuosiu paukščių pagal asmeniškai jaučiamą simpatiją.
„...netikiu, kad bent jau "nemaza dalis" paukscius lesina del "savanaudisko noro pasimegauti pauksciu groziu is arti su maziausiom pastangom".
Tikėjimas yra kiekvieno asmeninis reikalas ir dar nėra įrodymas

. Neabejoju, kad daugelis lesintojų iš aktyviųjų forumiečių tarpo tiesiog aukojasi tam, neskaičiuodami nei laiko, nei pinigų. Kur jau ten savanaudiškumas. Bet iš kitos pusės manau, kad neretai tai egzistuoja pasąmonėje, nors apie tai net negalvojama. Taip pat kaip naminiai gyvūnėliai yra paimti dažniausiai irgi ne dėl jų išgelbėjimo. Ir tai savaime nėra nieko blogo. Manau, visos pastangos pažinti gamtą – „savanaudiškas“ (o iš tiesų – geranoriškas) žvilgsnis į lesyklą ant penkiaaukščio palangės, išvyka pėsčiomis, dviračiu ar mašina į artimas apylinkes ar skrydis į kokį nors Zanzibarą – yra pagirtinos ir viena kitos nepakeičia.
„Cia gal norima pasakyti, kad karklazvirblis ir keletas zyluciu rusiu tiesiog tryksta groziu????? ir jais zmones negali atsistebeti?????.“
Taip, ir tie išvardinti, ir dar daug daug kitų – varnos, kormoranai, antys, kirai, ir t.t. ir t.t. – yra tikrai gražūs ir kiekvienas nepakartojamas. Kad taip atrodo dažnam stebėtojui, lengva pajusti iš pasisakymų šiame forume įvairiausiomis temomis. Be abejo, visokie spalvingieji skrajūnai iš pirmo žvilgsnio lenkia kokią nors nuostabią šarką (tik įsižiūrėk į ją iš arti, bet laisvą!). Vistik gamtos grožis ne visada vien spalvose ar kiekiuose. To supratimas – didelis pliusas. Tai ir yra meilė paukščiams bendrąja prasme, gerokai besiskirianti nuo azarto – užfiksuoti daugiau rūšių ar apžieduoti daugiau paukščių. O azartas, aišku, irgi reikalingas – kaip prieskoniai geram patiekalui
„... gal geriau vietoj lesinimo braidyti visiems po miskus ir trypti ju buveines, su didelem pastangom?“
O kam taip baisiai

? Geriau vaikščioti po mišką atsipalaidavus

. Ar jau ir tai blogis? Nereikia taip smarkiai nušnekėti apie baisuoklius dvikojus. Kad tik tokios būtų jų sukeliamos problemos...
„Gal dalinai si diskusija yra ir del to, jog oponavimas buvo i rudeni, bet man, kaip vienam is lesinanciu paukscius, si problema atrodo siek tiek papusta, nes nesaltuoju metu pauksciai bent jau mano lesyklos paprasciausiai nelanko...“
Be abejo, taip ir yra. Kalba eina apie RUDENĮ (o ne dalinai apie jį). Šitą kas kartą pabrėžiu didžiosiomis raidėmis ir blogai, jei diskutuojantiems tai vis dar lyg ir nelabai aišku. Net nesiruošiu ginčytis dėl paukščių maitinimo šaltuoju metų laiku ir iš esmės jam pritariu. Bet, kaip ir Egis,
„...manau kad nereikia to idealizuoti...“. Na, ir svarbiausia – tinkamas lesalas ir nepertraukiamas maitinimas iki pat pavasario.
Dabar dėl „papūstos rudeninės problemos“. Visų pirma, tai ne problema, o diskutuotinas klausimas. Kaip sakiau, jei tik tokios problemos būtų gamtoje ir gyvenime... Antra, jei ji atrodo papūsta, tai nėra nei ką diskutuoti, nei dėl ko kviesti diskusijai. Tuomet belieka paskaityti vienos pusės įspūdžius apie paukštukų lesinimą rudens pradžioje. O atrodytų, tokia paprasta logika – šiltuoju metų laiku dirbtinis paukščių maitinimas nenatūralus, o tuo pačiu nenormalus ir nereikalingas. Bet juk
„...mieli tie paukštukai...“ 
Ką begali atsakyti į tokį argumentą, juolab kad ir pačiam jie mieli...
Taigi, baigti prisieina nelabai aktyviu diskusijoms tonu. Paskaičius oponuojančios pusės šitoje pačioje temoje parašytą pernykštę, 2006-08-19 (tikrai tikrai, ne lapkričio ir net ne spalio, o rugpjūčio 19 d....) žinutę –
„Vakar galu gale neapsikenciau ir pakabinau lesykla ...“, tenka pripažinti beviltišką diskusijos pabaigą. Tai tas pats, kas diskutuoti su fanatišku medžiotoju, kad medžioklė gal nėra pats nuostabiausias gamtos pažinimo ir meilės jai būdas (tai daugelio medžiotojų šūkis!). Sakysite, mūsų diskusijos skirtumas esminis – tie šaudo, o mes globojam. Taip, šiais atvejais diskusijų objektas – priešingos vertybės, bet tokių diskusijų perspektyvos – panašios...
