Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Metelių regioninis perkas

Kraštovaizdis

Neapgalvota žmogaus veikla daugeliu atvejų nuskurdino arba iš dalies nuniokojo natūralų kraštovaizdį. Prie kraštovaizdžio degradacijos prisideda ir neestetiški statiniai, apleisti ir apgriuvę buvusių ūkinių ir technikos kiemų pastatai, savavališki sąvartynai, netvarkingi keliai ir kiti neūkiškumo reiškiniai.



Aplinkosaugos srityje parkui ypač svarbu išsaugoti ir atkurti gamtos ir kultūros vertybes, atstatyti, sustiprinti ir išlaikyti kraštovaizdžio natūralumą ir stabilumą, atkuriant degradavusių teritorijų mikrokarkasą ir išsaugant renatūralizuotuose plotuose susidariusią žemėveikslių struktūrą, ypač išsaugant želdinius.

Šiuo metu gana didelė problema – žemės savaiminis užžėlimas. Apleisti plotai savaime užauga mišku. Toli gražu ne visada tai pageidautina, nes neretai prarandamos vertingos buveinės, nukenčia estetiniai kraštovaizdžio ištekliai.

Metelių regioninis perkas

Naujienos
Inkilai didžiosioms miegapelėms

Balandžio 6 d. Trako miške Seirijų A. Žmuidzinavičiaus vid. mokyklos moksleiviai iškėlė 20 inkilų didžiosioms miegapelėms. Šiuos inkilus pagamino Veisiejų miškų urėdija. Didžioji miegapelė yra retas gyvūnas, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą. Tai pati didžiausia Lietuvos miegapelė, išvaizda panaši į pilką voveraitę. Manoma, kad ji gali gyventi Trako miške, nes čia dr. R. Juškaitis aptiko didžiųjų miegapelių išgraužtų riešutų. Rudenį inkilus patikrinsime ir apžiūrėsime ar neapsigyveno šie reti gyvūnėliai. Jeigu taip atsitiktų, tai Trako miškas būtų 10 vieta Lietuvoje, kur gyvena didžiosios miegapelės .

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Geologinė sąranga

Dzūkijos nacionalinio parko teritorija yra dviejų stambių geologinių struktūrų sandūroje. Kristalinis pamatas, kurį sudaro seniausios uolienos (granitas, gabro, amfibolitas ir kt.), arčiausiai žemės paviršiaus yra pietrytinėje Lietuvoje, Čepkeliuose. Čia jis slūgso tik 251,3 m gylyje.
Virš kristalinio pamato slūgso priekvartero nuogulų danga, kuria dažniausiai sudaro jūrinės kilmės uolienos. Viršutinę 120-150 m storio kvartero nuosėdinių uolienų dalį suformavo kontinentiniai ledynai.
Maždaug prieš 125 tūkst. metų, atsitraukus Medininkų ledynui, prasidėjo šiltas laikotarpis. Merkinės apylinkių atodangose ties Jonionių, Maksimonių ir Netiesų kaimais, žinomose daugelio šalių geologams, išliko čia tyvuliavusių paleoežerų nuosėdos, kuriose užfiksuotas klimato kaitos ciklas nuo Medininkų ledynmečio pabaigos iki paskutiniojo Nemuno apledėjimo pradžios. Todėl ir pats tarpledynmetis gavo Merkinės vardą.
Dabartinį Parko reljefą kūrė paskutiniojo (Nemuno) apledėjimo ledynai ir jų tirpsmo vandenys. Nuslūgus vandenims, iškilo smėlėti plotai, davę pradžią šiame krašte plačiai paplitusioms žemyninėms kopoms. Dabartinio reljefo formavimuisi didelės įtakos turėjo ir Nemuno bei Merkio upių geologinė veikla.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Reljefas

Apie du trečdaliai Parko teritorijos plyti Dainavos smėlingoje lygumoje, kurią vagoja stačiašlaičiai, su ryškiomis terasomis upių slėniai. Vienas iš unikaliausių parko kraštovaizdžių yra Marcinkonių, Lynežerio, Grybaulios ir Šunupio žemyninių kopų masyvai, kurių atsiradimą poledynmetyje sąlygojo pakankamai storas smėlio sluoksnis, lygus paviršius, sausas, vėjuotas klimatas ir menka augalija. Lygumos paviršių paįvairina ir termokarstinės daubos su nedideliais ežerėliais. smėlingos lygumos pietinėje dalyje. Šiaurės vakarinis parko pakraštys "užkopia" ant. Šiuos rajonus skirianti riba yra palei Veisiejų - Merkinės moreninį kalvotą ruožą.
Į šiaurę nuo Merkinės smėlingos terasinės lygumos dubakloniuose telkšo ežerų virtinės, o šiauriau Subartonių Dzūkų moreninėje aukštumoje vyrauja vidutiniškai kalvoti su daubomis vietovaizdžiai su įvairia dirvožemių ir naudmenų danga. Daubose neretai susiformuoja nedidelės pelkutės. Ypatingai išraiškingos, didelės kalvos iškyla ties Lizdų, Klepočių, Druskininkų kaimais ir kraštovaizdis čia labai primena Aikštaitiją.
Labai savotiškas kraštovaizdžio tipas yra upių, ypač didžiųjų, slėniai. Tekėdamos per skirtingus landšaftus, upės tarsi sujungia juos į vieną visumą. Ypač daug įtakos dabartiniam parko reljefui turėjo Nemuno, veikla. Jo senovinį kelią žymi platūs 4-6 km slėniai ties Panaros ir Netiesų kaimais ir 2-3 km spindulio kilpa su senvagėmis buvusioje Pakrykštės pelkėje.Ten, kur Nemuno vandenys pralaužė moreninį gūbrį, šiuo metu yra akmenuotos rėvos (Bajorė ties Ulčičiais, Sakalas ties Dubakloniu, Žirklės ties Merkine, Siuvėjas ties Maksimonimis). Nemunas suklostė ir plačias storasmėles terasas ties Panara, Gudeliais, Netiesų ir Druskininkų kaimais. Upės keičia Parko reljefą ir dabartiniu metu. Aktyvia erozine veikla garsėja Ūla, savo vagą tiesina Grūdos upė. Gausūs šaltiniai kuria sufozinius cirkus giliai (net 15-20-čia metrų) į smėlėtąją lygumą įsirėžusio Skroblaus upelio slėnio šlaituose.
Parko paviršius yra vidutiniškai 100 m aukštyje virš jūros lygio, o aukščiausias taškas - Dalgiakalnis (168,2 m virš jūros lygio), kuris yra žemyninių kopų masyve už 4 km į šiaurės rytus nuo Marcinkonių. Žemiausia vieta - Nemuno vaga ties Krikštonimis (66 m virš jūros lygio), esanti 66 m virš jūros lygio. Santykiniai aukščiai didžiausi Nemuno, Merkio, Ūlos, Skroblaus šlaituose bei kopų ruože. Ties skardžiais šlaitų aukščiai neretai viršija 40 m.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas


Klimatas

Parko teritorijoje, ypač Dainavos lygumoje, dėl didesnio nuotolio nuo jūros ir pietinės padėties klimatas kontinentalesnis nei kitose Lietuvos dalyse. Per metus vidutiniškai iškrinta 624 mm kritulių, du trečdaliai šiltuoju metų laikotarpiu. Gaunama saulės radiacija - 86 kcal/cm2 per metus - viena didžiausių Lietuvoje. Čia yra ir vieni didžiausių Lietuvoje paros, taip pat ir metų temperatūros svyravimai. Tam įtakos turi dideli smėlingi plotai, lengvai įšylantys (vasaros metu smėlynų paviršius gali įkaisti ir iki +50oC), bet lengvai ir atiduodantys sukauptą šilumą. Dėl karšto ir šalto oro srautų susimaišymo gana dažnai pasitaiko lokaliniai lietūs ar net audros, apimantys tik nedidelę teritorijos dalį.
Vidutinė sausio mėnesio temperatūra -5,4oC, maksimali - 40oC; vidutinė liepos mėnesio temperatūra +17,7oC, maksimali +37oC (aukščiausia Lietuvoje). Čia pačios anksčiausios ir vėlyviausios šalnos. Vakarinės parko dalies klimatas kiek švelnesnis, nes nemažai įtakos turi ir Nemuno slėnis. Ypač išsiskiria Merkinės apylinkės, kur ir pavasaris ateina kokia savaite anksčiau nei į Marcinkonis, čia žymiai mažesnė ir šalnų tikimybė.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Biologinė įvairovė

Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys - kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis. Dzūkijos nacionalinio parko, kurio plotas net 55920 ha, biologinę įvairovę ir floros bei faunos savitumus lemia dideli miškų plotai (47283 ha), kuriuose vyrauja sausi pušynai (net 92% miškų), gausūs upių slėniai, tarnaujantys migracijos koridoriais, palyginti ekstensyvus žemės ir miškų ūkis.
Dzūkijos nacionalinis parkas yra viena iš nedaugelio teritorijų Europoje su dar gyvu tradiciniu kultūriniu kraštovaizdžiu. Nedidelių laukų ir pievų bei ganyklų mozaika miškuose, savitos šienaujamos, įvairaus drėgnumo paupių pievos bei žemapelkės yra labai svarbios atvirų buveinių augalų ir gyvūnų rūšims, kurios per šimtmečius prisitaikė prie ekstensyvios ūkinės veiklos.
Parkui būdingos pietinės ir ir smėlynams būdingos rūšys, nes čia vasarą aukščiausia temperatūra Lietuvoje, šiam rajonui būdingos sausos, drėgmei laidžios dirvos. Dauguma šių rūšių atkeliavo iš Centrinės ir Pietų Europos Nemuno ir Merkio upių slėniais, kurie yra vieni iš geriausių migracijų kelių augalams ir gyvūnams. Nemažai ir šiaurinių rūšių, išlikusių iš poledynmečio laikų drėgnuose spygliuočių miškuose, pelkėse, šaltavandenėse upėse. Didelę įtaką užneštinių rūšių plitimui turėjo Peterburgo - Varšuvos geležinkelis, kertantis parko teritoriją.
Parko biologinė įvairovė ištirta dar nepakankamai, tikslesni duomenys yra tik apie kai kurias sistematines grupes, tačiau ir jos ištirtos dar nepilnai (ypač bestuburiai, samanos, dumbliai). Dzūkijos nacionaliniame parke surasta 754 aukštesniųjų augalų rūšys, 771 kepurėtųjų grybų rūšis, 258 kerpių rūšys. Parke stebėta 54 žinduolių rūšys, 198 rūšių paukščiai, 38 žuvų rūšys, sutinkamos 7 roplių, 9 varliagyvių rūšys, surasta 760 drugių, 217 laukinių bičių rūšių. Sutinkamos 249 Lietuvos Raudonosios knygos rūšys, 60 europinės svarbos rūšys.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Saugomos teritorijos

Unikalioms Dzūkijos etnokultūrinio regiono gamtos ir kultūros vertybėms išsaugoti parko teritorijoje suformuotas tankus saugomų teritorijų tinklas. Parkas suskirstytas į 4 funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę ir ūkinę. Konservacinę zoną, kuri užima 26580 tūkst. ha (47,5% teritorijos) sudaro parko teritorijoje išskirti 3 rezervatai ir 28 draustiniai: 8 kraštovaizdžio, 9 geomorfologiniai, 2 hidrografiniai, 4 telmologiniai, 1 botaninis, 1 memorialinis, 2 etnokultūriniai ir 1 urbanistinis.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Rezervatai

Griežčiausias apsaugos režimas yra 3 gamtiniuose rezervatuose, kurių bendras plotas yra 2080 ha. Juose nevykdoma jokia ūkinė veikla.
Musteikos rezervatas yra pietinėje parko dalyje, tarp Musteikos kaimo ir valstybinio Čepkelių rezervato. Jis apima pelkėtą Musteikos upelio aukštupį ir jį supančius miškus. Čia Dvarno saloje kyla aukštos ir lieknos, remiančios dangų eglės, kokių nerasi kitur Lietuvoje, paupių viksvynuose peri gervės, turtinga žoline augalija išsiskiria juodalksnynai, gausu uoksinių paukščių.
Povilnio rezervatas yra į pietryčius nuo Zervynų kaimo, Ūlos kairiojo intako Povilnio upelio aukštupyje. Jame saugomos Povilnio upelio ištakos, sufoziniai cirkai, kanjoninio tipo upelio slėnis. Čia geros sąlygos vandens ir miško paukščiams, savitos šaltinių bendrijos su turtinga samanų flora, slėnio eglynuose auga svogūninė dantažolė, virgininis varpenis, širdinė dviguonė ir kitos saugomos augalų rūšys.
Skroblaus rezervatas apima Skroblaus upelio vidurupį ir žemupį tarp Kapiniškių ir Dubininko kaimų. Jo tikslas - išsaugoti unikalų pralaužtinio kanjoninio slėnio gamtinį kompleksą, Skroblaus upelio ir jo intakų hidrografinę struktūrą ir hidrologinį režimą. Tarp Kapiniškių ir Rudnios kaimų išliko senovinės geležies liejyklos pėdsakai, ties Aukštagirio vienkiemiu yra unikali saugomų augalų rūšių radimvietė, kur nedideliame plote kartu auga raudonasis garbenis, didžiažiedė juodgalvė, tamsialapis skiautalūpis, žalsvoji naktižiedė.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Kraštovaizdžio draustiniai

Didžiausią parko draustinių dalį pagal plotą sudaro kraštovaizdžio draustiniai, užimantys net 13060 ha. Juose saugomi ne tik vertingiausi parko kraštovaizdžiai, bet ir augalų bei gyvūnų buveinės, etnografiniai kaimai.
Draustiniais paskelbtos vertingiausios didžiųjų parko upių atkarpos. Nemuno draustinis apima rėvingą pralaužtinį Nemuno vidurupio slėnį tarp Merkinės ir Krikštonių su unikaliais geomorfologiniais ir hidrografiniais elementais (raguvomis, salomis, skardžiais ir rėvomis), būdingais panemunės kaimais, archeologinėmis vertybėmis ir raguvėtų miškų biocenozėmis. Liškiavos draustinyje saugomas vienas raiškiausių Lietuvoje Nemuno vingių su istoriškai ypač vertingais piliakalniais, architektūriniu vienuolyno ansambliu, unikaliais geomorfologiniais panemunės raguvyno ir Krūčiaus upelio slėnio kompleksais. Merkio draustinis, į kurį patenka visas parko teritorijoje esantis Merkio upės žemupio slėnis ir Skroblaus žemupys, vertingas ne tik kaip slėninio kraštovaizdžio etalonas su būdingais girinių dzūkų kaimais ir archeologiniais radiniais. Pietinės ekspozicijos Merkio ir Nemuno santakos šlaituose išliko unikalios stepinių pievų bendrijos, užliejamose salpinėse pievose dar neretos griežlės, paupiuose galime sutikti ir tulžių, didžiųjų dančiasnapių, pastebėti medžiojančias ūdras. Bene gražiausias parke yra Ūlos draustinis apimantis visą parko teritorijoje esantį Ūlos upės slėnį su etnografiniais Zervynų, Mančiagirės, Žiūrų, Trakiškių ir Paūlių kaimais, aktyviomis atodangomis, vaizdingomis kilpomis, savita šaltiniuotų pašlaičių, sauspievių ir šlaitų flora ir fauna.
Kapiniškių draustinis apima unikalias Skroblaus upelio ištakas ir aukštupį su gausiais šaltiniais, platų jo slėnį su būdinga vienkieminio Kapiniškių kaimo žemėnaudos struktūra, etnografiškai vertingą Margionių kaimą. Skroblaus slėnyje ant kalkingų dirvožemių susiformavo labai savitos augalų bendrijos, čia daug saugomų augalų ir vabzdžių rūšių. Visai kitoks kraštovaizdis saugomas Lizdų draustinyje šiaurvakarinėje parko dalyje - raiškus moreninis kalvynas su giliais termokarstiniais duburiais, Lizdų, Galvinio ir Bedugnio ežerais, vertingas paežerines pelkes, Ežeryno akmens amžiaus stovykla. Daug archeologiniu vertybių ir Glyno draustinyje, kuris apima šiaurinėje parko dalyje raiškiame dubaklonyje esanti Glyno ežerą, Glynupio upelį ir penkių senovinių stovyklaviečių kompleksą.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Gamtiniai draustiniai

Gamtiniai draustiniai užima 10600 ha, nuo kompleksinių kraštovaizdžio draustinių jie skiriasi tuo, kad didesnis dėmesys skiriamas atskirų kraštovaizdžio komponentų (reljefo, augalijos, gyvūnijos) išsaugojimui.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Geomorfologiniai draustiniai

Juose saugomi charakteringi arba unikalius reljefo elementai. Dzūkijos nacionaliniame parke jie sudaro didžiausią gamtinių draustinių dalį. Net 4 draustiniuose saugomos Dzūkijos žemyninės kopos - Alkūnės kampo draustinyje į pietus nuo Marcinkonių saugomos parabolinės kontinentinės kopos, Drevių kampo draustinyje rytinėje parko dalyje tarp Marcinkonių ir Lynežerio - gūbriškosios, Marcinkonių draustinyje miškuose tarp Marcinkonių ir Mančiagirės - kompaktiškosios kontinentinės kopos ir aukščiausia parko kopa (168,1 m virš jūros lygio), Šunupio draustinyje į rytus nuo kaimo esantis miškingas didžiųjų kopų masyvas su charakteringa flora ir fauna.
Dar trys geomorfologiniai draustiniai skirti išsaugoti charakteringiems Nemuno slėnio reljefo elementams. Uciekos draustinyje, apimančiame Uciekos ir Krušonių kaimus bei jų miškingas apylinkes Nemuno dešiniajame krante saugomi unikalūs eroziniai Nemuno slėnio šlaitų kompleksai su skardžiais ir cirkais, atsiveriančiais grioviniais intakų slėniukais. Tarp Žeimių ir Gudelių kaimų Nemuno upės vingyje esančiame Gudelių draustinyje saugoma didžiausios Lietuvoje Panaros terasinės sistemos žemutinė dalis su unikaliu tarprumbių geomorfologiniu kompleksu ir jam būdinga augalija. Pakrykštės draustinyje į pietus nuo Ryliškių kaimo galima pasigrožėti unikaliu Nemuno senslėniu ir Pakrykštės eroziniu cirku. Dzūkijos moreninių aukštumų pietinių atšlaičių reljefą reprezentuoja į šiaurę nuo Merkinės miestelio esantis Merkinės draustinis. Straujos draustinis - apima į šiaurės vakarus nuo Merkinės esantį Straujos upelio slėnį, Laujos ir Mikalauciškės ežerus, vertingus paslėnio miškus.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Hidrografiniai draustiniai

Dzūkijos upių tinklo vertingiausi elementai saugomi ne tik kraštovaizdžio, bet ir hidrografiniuose draustiniuose. Visa išlikusi neištiesinta, smulkiai viniuota Grūdos upės dalis ir platus salpinis slėnis su gausiomis senvagėmis patenka į Grūdos draustinį. Netiesų draustinis, apimantis Apsingės slėnį ir visą Kempės upelio baseiną, su unikaliu Netiesų mažųjų ežerėlių hidrografiniu kompleksu, pasižymi ir botaniniu požiūriu vertinga šaltiniuotų pelkių augalija.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Telmologiniai draustiniai

Tai draustiniai skirti pelkių išsaugojimui. Į juos patenka ir 4 nacionalinio parko pelkės. Savita tarpinio tipo pelkių augalija pasižymi Bakanauskų draustinis, kuriame auga saugomos pelkių rūšys - patvankinis pataisiukas, laplandinis karklas, dėmėtoji gegūnė. Dėlyno draustinyje saugomas į pietus nuo Žiūrų tarpkopiniame dubaklonyje esantis smulkių ežeruotų miško pelkučių kompleksas. Didžiabalės draustinis apimantis tarpinio tipo pelkę į šiaurryčius nuo Musteikos kaimo. Viena didesnių Pietryčių Lietuvoje miškingų aukštapelkių su tetervinų ir kurtinių tuoktavietėmis, gervių perimvietėmis saugoma Imškų draustinyje į pietus nuo Musteikos kaimo.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Botaniniai draustiniai

Botaniniuose draustiniuose pagrindinis dėmesys yra skiriamas retų arba būdingų tam tikram regionui augalų bendrijų ir rūšių išsaugojimui. Subartonių miško botaniniame draustinyje saugomos parke retai tesutinkamos, bet Dzūkų aukštumoms būdingos eglynų su ąžuolo priemaiša bendrijos, pasižyminčios gana turtinga žoline augalija.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Kultūriniai draustinai

Jie parke užima tik 860 ha, išskirti 2 etnokultūriniai, vienas urbanistinis ir vienas memorialinis draustinis. Kiti vertingi kaimai, kaip kad Dubininkas, Lynežeris, Zervynos, Kapiniškės ar Liškiava patenka į kitas saugomas teritorijas ir tvarkomi pagal atskirus reglamentus.
Musteikos etnokultūrinis draustinis apima pietinėje parko dalyje esantį Musteikos kaimą ir jo aplinką. Jo tikslas išsaugoti vieną iš etnografiškai vertingiausių ir geriausiai išlikusių girinių dzūkų kaimų erdvinę planinę struktūrą, etnines tradicijas bei tradicinę gyvenseną. Panemunių dzūkų kaimų erdvinę planinę struktūrą bei etnines tradicijas reprezentuoja Žiogelių etnokultūrinis draustinis pietvakarinėje parko dalyje. Istorinio Merkinės miestelio išsaugojimui įsteigtas Merkinės urbanistinis draustinis, kurio tikslas - išsaugoti ir eksponuoti miestelio planinę - erdvinę struktūrą su centrine aikšte, pastatais, kultūriniu sluoksniu, bažnyčia, piliakalniu, kultūriniu sluoksniu. Yra parke ir Subartonių memorialinis draustinis, įkurtas išsaugoti ir eksponuoti rašytojo Vinco Krėvės Mickevičiaus gimtinės aplinką, namą - muziejų, kapines ir kitas vietas, susijusias su rašytojo atminimu.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas


Natura 2000 teritorijos

Įgyvendinant Europos Sąjungos „Gamtinių buveinių ir laukinės gyvūnijos bei augalijos apsaugos" bei „Paukščiams svarbių teritorijų išsaugojimo“ direktyvas, Lietuvoje steigiamos teritorijos europinės svarbos rūšims ir buveinėms išsaugoti. Visi Dzūkijos nacionalinio parko miškai išskirti kaip Natura 2000 teritorija , ypač lygučių, lėlių, lutučių. žalvarnių, kurtinių ir tetervinų apsaugai. Beveik visą nacionalinį parką numatyta paskelbti ir buveinių apsaugai svarbia Natura 2000 teritorija. Ji būtų skirta 8 saugomų buveinių išsaugojimui, tame tarpe natūraliems kerpšiliams, upelių sraunumų su kurklėmis, nesusivėrusių žemyninių smiltpievių, nekalkingų šaltinių ir šaltiniuotų pelkių buveinėms, taip pat plačialapės klumpaitė, pelkinės uolaskėlės, pelkinio purvuolio, Šneiderio kirmvabalio apsaugai. Parko upės svarbios ūdros,mažosios nėgės, kartuolės, paprastojo kūjagalvio ir salačio išlikimui.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Gamtos paveldo objektai

Parkas išsiskiria ir valstybės saugomų gamtos paveldo objektų gausa – čia yra net 43 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai, iš jų 18 vertingiausių paskelbti gamtos paminklais. Ne visi jie patraukia akį savo vaizdingumu ar ypatingomis charakteristikomis, tačiau yra nepaprastai svarbūs mokslui ir savo krašto gamtos pažinimui. Gamtos paminklais paskelbti:

* gūbrys tarp Galvinio ir Bedugnio ežerų (Alytaus raj.);
* Krušonių ir Uciekos skardžiai dešiniame Nemuno krante;
* Ūlos skardžiai tarp Zervynų ir Mančiagirės;
* Mardasavo skardis dešiniame Merkio krante tarp Mardasavo ir Puvočių;
* Rudnios (prie Skroblaus) cirkas bei pietinis ir šiaurinis kalvaragiai;
* Trakiškių kalvagūbris dešiniajame Ūlos krante;
* Didžioji Jonionių griova ir Sarkajiedų dauba kairiame Nemuno krante žemiau Merkinės;
* Bajorės ir Siuvėjo rėvos Nemune;
* Skroblaus versmės;
* Šaltinis "Ūlos akis";
* ežerėliai netoli Netiesų kaimo - Dumblys, Giluišis, Netiesa, Netiesėlis;
* Bedugnio ežeras netoli Lizdų kaimo (Alytaus raj.);
* Lietuvio liepa Margionyse.

Saugomiems gamtos paveldo objektams priskirti dar 25 medžiai - Zervynų ąžuolas ir 24 drevėtos pušys arba dravės - senosios bitininkystės reliktai. Savitas saugomas botaninis objektas yra Aukštagirio augavietė Skroblaus rezervate, kur mažame plote auga 5 saugomos augalų rūšys.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Saugomos rūšys ir bendrijos


Didysis apuokas

Geltongalvė kielė

Tetervinas

Žalvarnis

Jūrinis erelis

Lygiažvynis žaltys

Keliaujant po Dzūkiją, kur bepažvelgsi, visur pušys - kopų viršūnėse ir upių slėnių šlaituose, banguotose lygumose ir pelkynuose. Tačiau po šia monotoniška šilų skraiste slepiasi labai savitas ir turtingas gamtos pasaulis. Dėl palyginti ekstensyvaus ūkininkavimo parko teritorijoje išliko daug saugomų rūšių. Čia sutinkamos dabar ar gyveno anksčiau net 249 rūšys, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą.. Iš jų 116 gyvūnų rūšių (žinduolių - 15, paukščių – 50, tame tarpe 14 užskrendančių, roplių - 2, varliagyvių - 3, žuvų - 4, vabzdžių - 40 tame tarpe 20 drugių rūšių, dėlių - 1), 86 induočių augalų rūšys, 5 samanų, 32 grybų, 11 kerpių rūšių. Parke sutinkamos ir 6 augalų bei 50 gyvūnų rūšys, Europos Sąjungoje saugomos pagal paukščių ir buveinių direktyvas. Saugomos ne tik atskiros rūšys, bet ir 8 augalų bendrijos, įrašytos į Lietuvos augalų bendrijų Raudonąją knygą.
Turim ir praradimų - 6 anksčiau Parko teritorijoje gyvenusios rūšys yra išnykusios ar galbūt išnykusios Lietuvoje. XIX a. pabaigoje Musteikoje buvo nušautas vienas iš paskutiniųjų Lietuvos lokių. Niekas nebeatmena ir į mūsų upes užklystančių atlantinių eršketų, o pastačius Kaune hidroelektrinės užtvanką, į Merkio baseiną nebeužplaukia ir lašišos, šlakiai. Prie Merkio buvo stebėtos ir paskutinės Lietuvoje europinės audinės.
Gamtininkams Dainavos arba Varėnos-Druskininkų miškai tai tarsi pažadėtoji žemė. Pietiniame Lietuvos pakraštyje gausiau pietinio ir pietrytinio paplitimo rūšių, kurios kitur Lietuvoje yra retos ar visai nesutinkamos. Sausose smiltpievėse ir kerpšilių aikštelėse žiedus kelia Borbašo gvazdikas, kampuotasis česnakas, čia puikiai jaučiasi smėlyninis eraičinas ir lietuvinė naktižiedė. Tokios buveinės patinka ir toli nuo savo pagrindinio arealo atklydusiems vabzdžiams - raukšlėtąjąi smėliabitei, stepiniam melsviui, margajam grambuoliui, ūsuočiui dailidei. Merkinės apylinkėse dar išliko baliniai vėžliai, o sausuose Marcinkonių pušynuose galima pamatyti lygiažvynį žaltį. Parke atsirado ir savo arealą plečiantys paukščiai: dirvoninis kalviukas, geltongalvė kielė. Pelkės, ūksmėti papelkių miškai ir šaltavandenės upės priglaudė šiauriau išplitusias rūšis, pasilikusias čia nuo poledynmečio - laplandinį karklą, šiaurinį perlinuką, pelkinį satyrą.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Ypač saviti sausieji Dzūkijos pušynai. Pavasarį šilai pasidabina mėlynomis vėjalandės šilagėlės taurėmis, vėliau pražysta smiltyninis laibenis, Gorskio pūtelis. Kiek derlingesnėse augimvietėse geltonus graižus kelia kalninė arnika, žydi penkialapis dobilas, raudonuoja tamsialapio skiautalūpio žiedynai. Dzūkijos šilai yra Europos mastu svarbios lėlio, ligutės, tetervino buveinės. Pavasarėjant naktimis netyla pelėdos lututės pupsėjimas ar ataidi gūdus didžiojo apuoko šauksmas.
Žymiai gausesnis ir įvairesnis paukščių pulkas susitelkęs šilus vagojančių upių ir upelių, telkšančių ežerų pakrantėse, pelkių pakraščiais. Nenustebsi tokiose vietose juodąjį gandrą, erelį rėksnį, vapsvaėdį ar pilkąją meletą aptikęs. Parko ąžuolynuose išliko vienas rečiausių Lietuvos žinduolių - didžioji miegapelė. Derlingesniuose miškuose puošnius žiedus kelia plačialapė klumpaitė, daugiametė blizgė, raudonasis garbenis. Čia yra viena iš nedaugelio mūsų krašte virgininio varpenio buveinių. Miškuose yra susitelkusios ir daugumos saugomų grybų bei kerpių radimvietės.
Skroblaus bei Grūdos slėnių pievose - tikra gegužraibinių augalų karalystė – čia sutinkamos net 5 gegūnių rūšys. Skroblaus kalvų šlaituose yra viena iš didžiausių Lietuvoje smulkiažiedės gegužraibės augimviečių, čia gausu ir melsvojo gencijono, didžiažiedės juodgalvės. Sausose paupių ganyklose ir smiltpievėse tikras rojus bitiniams plėviasparniams -gauruotąjai skolijai, katilėlinei ir ilganosei smėliabitėms, Semionovo kamanei. Gerai įšildomus atvirus upių šlaitus pamėgo daug retų drugių rūšių - raudonsparnė meškutė, raudonžiedis ir pietinis marguoliai. Pievose dar išgirsi griežlės kreksėjimą, neįmantrią putpelės giesmę.
Musteikos pelkynuose ir teterviną ar net kurtinį sutiksi, gervės kurliavimą išgirsi. Net keliose vietose šaltiniuotose žemapelkėse rudeniop geltonuoja pelkinės uolaskėlės žiedai. Aukštapelkių duburiuose driekiasi patvankinio pataisiuko stiebeliai, o tarpinėse pelkėse slepiasi dvilapis purvuolis ir pelkinė laksva. Pelkių buveinėse sutinkamos ir retos samanų rūšys - žvilgančioji riestūnė, kreivoji drikša, pūkuotoji apuokė.
Stačiašlaites Ūlos bei Merkio pakrantes pamėgo spalvingasis tulžys. Nemuno salose peri mažoji žuvėdra. Migracijos metu neretai galima pamatyti ir jūrinį erelį ar erelį žuvininką. Šaltiniuotoje Merkio pakrantėje stiebiasi metrinis didysis asiūklis, o prie Nemuno galima pamatyti į akį nekrentančius labai reto gelsvojo pūkelio žiedelius. Merkio baseino upėse dar nereta ūdra.
Sakytumei, kad patys rečiausi Parko paukščiai išsislapstę atokiuose miškuose ar sunkiai praeinamuose raistuose. Tačiau bene įdomiausi yra giriose kiurksantys maži kaimeliai su unikalia šiam kraštui sparnuota gyvastim. Beveik kiekvienam giriniam kaime galima išgirsti čaižų žaliosios meletos riksmą ar melodingą kukučio upsėjimą. Tikra Parko kaimų puošmena yra žalvarnė. Tačiau nūnai kaskart vis mažiau ir mažiau šių paukščių. Sodybų pakraigėse nakvoja ir retos šikšnosparnių rūšys.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Miškai

Parko miškai priklauso vienam didžiausių šioje Europos dalyje miškų 350000 ha masyvui, nusitęsusiam nuo Augustavo pietryčiuose iki Valkininkų šiaurėje. Mišku apaugę net 47282,9 ha arba 84,6 % bendro parko ploto. Miškuose vyrauja pušynai, užimantys net 42874,2 ha (net 90,7% miškų). Vyrauja gryni pušynai, iš kurių daugiau kaip 1/3 kultūrinės kilmės. Labiausiai paplitę brukniašiliai ir kerpšiliai, kurių šilumamėgės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos augalijos unikalumą.
Didesni eglynų plotai telkiasi upių slėnių šlaituose, reljefo pažemėjimuose, papelkiuose. Jie dažniau sutinkami apie Subartonis, Musteiką, Nemuno slėnyje. Subartonių eglynai su ąžuolo priemaiša yra tipingi Dzūkų aukštumoms, jie pasižymi ir didesne rūšių įvairove.
Juodalksnynai parke nėra dažni, didžiausius plotus užima žemapelkiniai juodalksnynai, ypač apie Musteiką. Nemuno ir kitų upių slėniuose augantys juodalksnynai pasižymi turtinga žoline augalija.
Beržynai dažniausiai įsikuria buvusių spygliuočių ar mišrių miškų vietose. Savitumu išsiskiria šaltiniuotų upių slėnių, ypač Nemuno, guobynai. Kalvose bei sausuose upių šlaituose galime aptikti ir nedidelius krūmynų plotelius, kuriuose auga gudobelės, ožekšniai, šunobelės ir kiti krūmai.
Pagal amžių Parko miškuose vyrauja pusamžiai medynai, užimantys 30230,8 ha (63,9%). Brandžių medynų yra tik 2014,0 ha (4 kartus mažiau normos). Vidutinis medynų bonitetas 2,4 balo, o vidutinis skalsumas 0,75 balo. Našiausius, aukščiausio prieaugio medynus turi Subartonių girininkija, o mažiausi medienos ištekliai ploto vienete ir mažiausi medienos prieaugliai - Margionių girininkijoje. Net 88% parko miškų priklauso 1 degamumo klasei (aukščiausio gaisringumo miškai).