Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Miškai

Parko miškai priklauso vienam didžiausių šioje Europos dalyje miškų 350000 ha masyvui, nusitęsusiam nuo Augustavo pietryčiuose iki Valkininkų šiaurėje. Mišku apaugę net 47282,9 ha arba 84,6 % bendro parko ploto. Miškuose vyrauja pušynai, užimantys net 42874,2 ha (net 90,7% miškų). Vyrauja gryni pušynai, iš kurių daugiau kaip 1/3 kultūrinės kilmės. Labiausiai paplitę brukniašiliai ir kerpšiliai, kurių šilumamėgės bendrijos ir nulemia Dainavos lygumos augalijos unikalumą.
Didesni eglynų plotai telkiasi upių slėnių šlaituose, reljefo pažemėjimuose, papelkiuose. Jie dažniau sutinkami apie Subartonis, Musteiką, Nemuno slėnyje. Subartonių eglynai su ąžuolo priemaiša yra tipingi Dzūkų aukštumoms, jie pasižymi ir didesne rūšių įvairove.
Juodalksnynai parke nėra dažni, didžiausius plotus užima žemapelkiniai juodalksnynai, ypač apie Musteiką. Nemuno ir kitų upių slėniuose augantys juodalksnynai pasižymi turtinga žoline augalija.
Beržynai dažniausiai įsikuria buvusių spygliuočių ar mišrių miškų vietose. Savitumu išsiskiria šaltiniuotų upių slėnių, ypač Nemuno, guobynai. Kalvose bei sausuose upių šlaituose galime aptikti ir nedidelius krūmynų plotelius, kuriuose auga gudobelės, ožekšniai, šunobelės ir kiti krūmai.
Pagal amžių Parko miškuose vyrauja pusamžiai medynai, užimantys 30230,8 ha (63,9%). Brandžių medynų yra tik 2014,0 ha (4 kartus mažiau normos). Vidutinis medynų bonitetas 2,4 balo, o vidutinis skalsumas 0,75 balo. Našiausius, aukščiausio prieaugio medynus turi Subartonių girininkija, o mažiausi medienos ištekliai ploto vienete ir mažiausi medienos prieaugliai - Margionių girininkijoje. Net 88% parko miškų priklauso 1 degamumo klasei (aukščiausio gaisringumo miškai).

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Žolinė augalija

Pelkės

Didžiausi pelkių plotai yra apie Musteikos kaimą - tai Imškų raistas, Didziabalė, Musteikos upelio slėnis. Kitos didesnės pelkės - Dėlinio pelkė netoli Žiūrų, Glyno aukštapelkė prie Mardasavo, labai įdomi savo augalija Bakanauskų pelkė į šiaurę nuo Margionių. Pelkių augalija paplitusi ir kai kurių ežerų pakrantėse - Versminio, Ežerėlio, Trikampio, dubaklonyje prie Lynežerio kaimo, kur telkšo Lynežeris ir Aklalis, Ežeryno ir Krakinio pakrantėse prie Lizdų. Labai savitos tarpinio tipo pelkių augalijos bendrijos Kempės upelio slėnyje ir pelkėtame Skroblaus slėnyje Kapiniškėse. Didesnėse pelkėse galima surasti įvairių pelkių tipų augaliją - aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių, mažesnėse - bendrijų įvairovė nedidelė, dažniausiai vyrauja žemapelkiniai viksvynai.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Žolinė augalija


Vandenų augalija

Parke daugiausia sutinkami juostinio - fragmentinio užaugimo tipo ežerai, kuriuose dažnai būna gerai išreikštos nendrių, švendrų juostos, o plūduriuojančioji ir pasinėrusioji vandens augalija nesudaro ištisinių juostų - tai Lizdų, Bedugnio, Galvinio, Glyno, Lynežerio ir kiti ežerai. Gausiausia vandens augalija yra juostinio ištisinio užaugimo tipo ežeruose, kuriuose gerai išsivysčiusios visos juostos. Tokie yra Kempės upelio slėnio ežerai - Pakampys, Dumblis, Balažeris Netiesys, Netiesėlis. Liūniniai distrofinio tipo ežerai - Versminis, Ežerėlis, Dėlinis - paprastai nedideli, pakrantės užpelkėjusios. Tokiuose ežeruose paprastai auga tik atskiros rūšys ir bendrijų nesudaro.
Dauguma parko upių yra gana švarios, šaltavandenės ir sraunios, todėl vandens augalija nėra labai išsivysčiusi. Mažesniuose upeliuose gana dažnos siauralapės drėgmenės bendrijos, retos kitose Lietuvos upėse, taip pat kanadinės elodėjos, vandeninių vėdrynų, garbiniuotosios plūdės bendrijos.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Žolinė augalija

Pievos

Natūralių ar pusiau natūralių pievų Parke nėra daug, jos telkiasi Merkio, Grūdos, Ūlos bei kitų upių salpose ir slėnių šlaituose. Didžiausia pievų bendrijų įvairove išsiskiria Merkio žemupio salpinės pievos, čia sutinkami ir labai reti stepinių pievų fragmentai. Kalvotoje parko dalyje ir upių slėniuose neretai galima rasti ir šilumamėgių pamiškių ir šlaitų pievų, Šiuose įvairiarūšiuose žolynuose auga daug vaistinių ir apyrečių augalų rūšių, geros sąlygos vabzdžiams. Labai savitos ir retos Lietuvoje yra medžiais apaugusios paupių ganyklos, kurių fragmentai dar sutinkami ties Dubakloniu, Puvočiais, Trakiškiais. Apie Roduką, Norulius, taip pat ir prie Marcinkonių, Merkinės nemažus plotus užima ir kultūrinės pievos bei ganyklos, pastaruoju metu daugelyje vietų labai apleistos.Parko pievos ir ganyklos labai svarbios daugeliui saugomų rūšių, tačiau metai iš metų jų plotai mažėja ir buvusiose atviruose plotuose kuriasi miškas.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Žolinė augalija

Smėlynai

Smėlėtajai lygumai gana būdingos ir smėlynų bendrijos, nors jos ir neužima didelių plotų. Jos dažniausiai sutinkamos pušynų pakraščiuose, ant stačių smėlėtų upių šlaitų bei vietose, kur dėl kokios nors ūkinės veiklos suardoma augalinė danga ir atsiveria atviras smėlis (kirtavietėse, degvietėse). Ten dažniausiai įsikuria smiltyninio šepetuko bendrijos, bei vėlesnėje užaugimo stadijoje melsvosios kelerijos bendrijos. Sausuose šlaituose neretos ir avinio eraičino bendrijos, smiltpievėse dažnos ir bendrijos su gvaizde. Tai pradinės neturtingų smėlių užaugimo stadijos, todėl šiose smiltpievėse didelė kerpių įvairovė, dažnesni vienamečiai, trumpesnės vegetacijos augalai, kurie gerai išnaudoja pavasarinius vandenis arba ilgesnio lietingo vasaros periodo drėgmę.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Žolinė augalija

Flora

Parko teritorijoje rasta virš 750 aukštesniųjų augalų rūšių,. Išskirtinis floros bruožas, kad čia galime rasti daug ribinio paplitimo augalų rūšių, kurių kitur Lietuvoje nėra arba jos labai retos, dauguma jų įrašytos ir į saugomų rūšių sąrašus.
Parke auga Poliesės smėlingiems senslėniams būdingos rūšys - Gorskio pūtelis ir lietuvinė naktižiedė, šiaurvakarinę ribą pasiekia Delavinio kelerija ir penkialapis dobilas. Šiauriniame paplitimo arealo pakraštyje neblogai jaučiasi Centrinės Europos rūšys - smėlinis eraičinas, didžiažiedė juodgalvė ir žiemą vasarą žaliuojantis amalas. Šis pusiau parazitinis augalas ne vieno seno lapuočio medžio lają padabina žmonių vadinamomis "laumių šluotomis". Dzūkijos šilams būdingi ir "raganų ratai, kuriuos sudaro apyretės pataisų rūšys - puokštinė ir trivarpė padraikos.
Pavasarį mėlynomis žiedų taurėmis šilus papuošia viena gražiausių šilų gėlė - vėjalandė šilagėlė. Vidurvasaryje pušynuose geltonus žiedynų graižus išskleidžia iš alpinių pievų "pabėgusi" kalninė arnika, o atviruose sausuose šlaituose savitus žiedynus kelia lietuvišku kaktusu tituluojama šilinė perkūnropė. Smiltyninė našlaitė, smiltyninė neužmirštuolė, smiltyninis šepetukas ir dar keliolika augalų rūšių, kurių pavadinimai susiję su smėliu, puikiai nusako kokios buveinės vyrauja parke. Kai kurios augalų rūšys į parką atkeliavo su žmogaus pagalba - taip Nemuno pakrantes okupavo iš parkų pabėgę uosialapiai klevai ir dygliavaisis virkštenis.
Parke gausu vaistinių augalų. Vaistažolių paruošos ir jų vartojimas Dzūkijoje buvo tradicinis verslas, perduodamas iš kartos į kartą. Vien Zervynose geresniais metais buvo superkama virš 100 t vaistažolių. Parko miškuose paplitę kadagiai, sausose miško aikštelėse - čiobreliai, smiltyniniai šlamučiai, pelkėse - gailiai, viržiai. Nemažai vaistinių augalų ir paupių pievose - paprastoji vingiorykštė, valerijonas, dilgėlės. Gausu ir uoginių augalų - mėlynių (ypač Kibyšių ir Musteikos girininkijose) ir bruknių (Musteikos, Puvočių, Merkinės girininkijose).

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Žolinė augalija


Grybai ir kerpės

Parko miškai yra turtingiausi Lietuvoje savo grybų derliais. Iš valgomų grybų daugiausia tikrinių baravykų, voveraičių, nemažai šilbaravykių ir makavykų. Marcinkonių apylinkių smėlynuose rudeniop pasipila žaliuokės. Tačiau maistui renkame 10 – 15 rūšių, o vien stambiųjų grybų (makromicetų) Parko teritorijoje surasta 771 rūšis, tame tarpe ir 32 saugomos rūšys. Ypač daug retų grybų rūšių yra Parko rezervatų senuose eglynuose ir kituose senuose miškuose, kur daug negyvos medienos, virtėlių ir stuobrių. Ant medžių kamienų puikuojasi retos kempinių rūšys - tikroji raudonpintė, rausvoji pintainė, tikrinis blizgutis.Neįprasta išvaizda dėmesį patraukia ir kopūstgalvis raukšlius, korališkasis trapiagrybis ar šakotojo sėdžio kolonijos.

Viena iš įdomiausių ir paslaptingiausių gyvųjų organizmų grupių yra kerpės. Tai drauge, glaudžioje simbiozėje, gyvenantys grybai ir dumbliai, dabar priskiriami grybų karalystei. Nereiklios kerpės dažnai pirmosios įsikuria ten, kur dar negali augti kiti grybai ar augalai. Sausuose Dzūkijos smėlynų šiluose žemės paviršių beveik ištisai dengia elninė ir miškinė šiurės, kurias dzūkai vadina „baltosiomis samanomis" Tačiau tai tik pora rūšių iš turtingo Dzūkijos kerpių floros sąrašo, kurį sudaro net 258 rūšių kerpės, kai Lietuvoje iš viso žinoma apie 400 kerpių rūšių. Jos įsikuria ant įvairių medžių rūšių, pūvančių kelmų, dirvožemio, akmenų. Švariuose upeliuose aptiktos net vandens kerpės. Kerpių rūšių gausa pasižymi ir granitiniai panemunių rieduliai, rūšių įvairove prilygstantys šiaurės vakarų Lietuvos riedulynams, nors pačios rūšys ir skiriasi. Nacionaliniame parke surastos ir 11 saugomų kerpių rūšių.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Vandenys

Požeminiai vandenys ir šaltiniai

Dzūkijos nacionalinio parko teritorija pasižymi palyginti mažais paviršiaus nuotėkiais, geromis lengvų gruntų filtracinėmis savybėmis, todėl upių tinklas mažai išsivystęs. Vidutinis jo tankumas - 0,55 km/km2. Pietryčių Lietuvos teritorija priklauso vandens pertekliaus sričiai tik dėka gausių gruntinių ir požeminių vandenų.
Parkas išsiskiria šaltinių gausa ir įvairove, ypač jų daug Skroblaus upelio slėnyje. Skroblaus aukštupio ir Ūlos akies verdenėse (virduokliuose) nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis. Labai savitas ir "Bobos daržo" šaltinis Skroblaus ištakose ar Uciekos šaltinis prie Nemuno, kur vanduo srūva iš giliai į požemius vedančių urvų. Versminio ežeras tarp Marcinkonių ir Kašėtų savo pavadinimą gavo nuo galingų povandeninių šaltinių, trykštančių iš ežero dugno. Šaltinių gausu ir Grūdos, Merkio, Nemuno pakrantėse, o Merkinės apylinkėse versmių gausa išsiskiria Kempės upelio slėnis, įspūdingi ir prie Mikalauciškės ežerėlio esantys šaltiniai.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Vandenys

Ežerai

Dzūkijos nacionalinis parkas nepasižymi dideliu ežerų skaičiumi ir jų plotu. Čia yra 48 ežerai. Jų bendras plotas apie 232 ha. Didžiausi parko ežerai - Lizdų (27 ha), Lyno (18,5 ha), Gelovinės (15,9 ha), Glyno (15,9 ha), Galvinio 12,4 ha, Gilšės 10,6 ha, Kastinio 10,1 ha. Didžioji dalis ežerų susitelkę parko šiaurės vakarinėje dalyje. Čia Nemuno smėlingą terasinę lygumą kertančiuose dubakloniuose yra susitelkę Krakinio, Ežerinio, Lizdų, Galvinio, Kazamkėlio, Bedugnio, Giluišio, Balaežerio, Netiesio, Netiesėlio, Dumblinio, Pakampio, Ešerinio, Ešerio, Laujos ežerai. Masališkių duburyje (ties Subartonimis) telkšo Gelovinis, Gilšė, Kampinis, Pakelinis, Linmarkas. Merkio senslėnio teritorijoje sutinkami Mergelės akelių, Glyno ež. Į pietus nuo Liškiavos tarp neaukštų kalvų tyvuliuoja Juodiškio, Vidutinio ir Pamelnyčio ežerai.
Dar vieną ežerų grupę sudaro termokarstiniai ežerai, išsidėstę Dzūkijos kopų masyve. Jų dubenys susidarė vėliau, praėjus gana ilgam laikui po ledynų išnykimo, kai klimatas gerokai atšilo ir išnyko amžinasis įšalas, ištirpo palaidoti ledo luitai. Tai Bakanauskų, Trikampio, Kastinio, Mekšrinio, Išrūginio, Versminio ir kiti ežerai. Jų forma dažnai taisyklingai apvali, ovali. Daugelis jau gerokai užžėlę ir sunkiai prieinami.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Vandenys

Upės

Dzūkijos nacionalinį parkas - upių bei upelių parkas. Čia į Nemuną savo vandenis suneša virš 30 upių ir upelių, bendras visų vandentakų ilgis apie 300 km. Upes daugiausiai maitina gruntiniai vandenys, todėl jų nuotėkis yra pastovesnis nei kitose Lietuvos vietose.
Vakariniu parko pakraščiu 45,0 km teka Nemunas, daugelį šimtmečių buvęs svarbiausiu Lietuvos valstybės vandens keliu. Vandens kiekį pasroviui didina gausūs krantuose atsiveriantys šaltiniai. Nemuno debitas čia 202 m3/s, jis dažniausiai užšala gruodžio gale, o ledonešio pradžia apie kovo vidurį.
Šiaurine teritorijos dalimi 37 km teka Merkys - pagrindinis Nemuno intakas Dainavos lygumoje. Į jį įteka Ūla, Grūda, Skroblus, o pats Merkys atiduoda savo vandenis Nemunui Merkinėje. Vidutinis Merkio nuolydis 67 cm/km, o debitas - 33,4 m3/s.
Rytiniu pakraščiu prateka Ūla - didžiausias Merkio intakas. Jos ilgis siekia 84 km, o Dzūkijos nacionaliniame parke - 25 km. Žemiau Pauosupės beveik visą slėnio plotą užima šaltiniuota, durpėta salpa. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru kanjonišku slėniu su aukštais, nuolat ardomais skardžiais. Vaizdingos atodangos neretos ir toliau ties Žiūrais, Trakiškėmis.
Grūda - mažesnis kairysis Merkio intakas. Jos ilgis 36,2 km, o didžioji baseino dalis yra parko teritorijoje. Patekusi į kopų ruožą, ji teka plačiu 2-3 km pločio senslėniu, pasižymi labai gausiomis ir vaizdingomis meandromis (kilpomis).
Skroblus - vienas įspūdingiausių Lietuvos upelių. Skroblaus ilgis tik 17,3 km. Debitas upelio pradžioje - 8 litrai per sekundę, o ten, kur jis įteka į Merkį - 700 litrų per sekundę. Kito tokio trumpo ir tokio vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Skroblus tebegilina savo vagą, o jo slėnyje daugumoje duburių tęsiasi šaltinėtų šlaitų slinkimas arba sufozijos reiškiniai. Sufozijos cirkų, taip pat aktyviai vienoje vietoje besivystančių, Lietuvoje daugiau nežinoma. Kai kurie jų labai įspūdingi - gilūs, stačiašlaičiai, ūksmingi.
Kitos įdomesnės parko upės tai Strauja, ant kurios stovėjo 4 malūnai, Apsingė, Kempė, kanjoninio tipo Povilnio ir Išrūginio upeliai, įtekantys į Ūlą. Dzūkijai būdingi ir žemės gelmėse pradingstantys upeliai. Šiauriniame Parko pakraštyje iš Ežeryno pelkių išteka Būkaverksnio upelis, kuris tik kas kelinti metai pasiekia nedidelį Krakinio ežerėlį ir papildo jo vandens atsargas. Panaros kaimas savo pavadinimą taip pat gavo nuo vandens tėkmių, "paneriančių" po žemės paviršiumi ir vėl atsirandančių Nemuno slėnyje.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Gyvūnija


Žinduoliai

Didesniąją dalį parko miškų sudaro pušynai, kurie nėra labai tinkami daugeliui žinduolių mitybos ir veisimosi požiūriu. Tačiau juose susiformavusios tokiose ekosistemose prisitaikiusios gyventi faunos populiacijos. Rūšių įvairovė didesnė derlingesnėse augimvietėse, prie upelių, upių ir ežerų, kur auga mišrūs eglių ir lapuočių medynai su gausiu pomiškiu bei traku. Lyginant su kitais nacionaliniais parkais ir rezervatais, kuriuose buvo tirta žinduolių rūšinė sudėtis, Dzūkijos parke užregistruotas didžiausias žinduolių rūšių skaičius (be šikšnosparnių) - net 43 rūšys. Taip pat Parko teritorijoje stebėtos 9 šikšnosparnių rūšys, anksčiau šioje teritorijoje gyveno dar dvi žinduolių rūšys, dabar Lietuvoje išnykusios.
Gausus upių bei upelių tinklas sudaro geras sąlygas vandens ir pusiau vandens žinduoliams - ūdroms, kanadinėms audinėms, bebrams. Vėl pamažu atsikuria ondatros populiacija. Iš smulkiųjų žinduolių būdingi paprastasis kirstukas, geltonkaklė ir miškinė pelės, rudasis pelėnas. Kadangi parko teritorijoje vyrauja dideli miškų masyvai, pilkųjų kiškių nedaug, užtat kitur daug retesnių baltųjų kiškių, prieraišesnių aukštapelkėms, palyginti nemažai.
Dideliuose miškų masyvuose pakankamai slaptaviečių suranda ir plėšrūnai – vilkai, rudosios lapės, usūriniai šunys, miškinės kiaunės ir barsukai. (Meles meles), taip pat šermuonėliai, žebenkštys, šeškai. Skurdžiuose Dzūkijos šiluose menka pašarinė bazė, todėl kanopinių žvėrių tankumas gana mažas. Kiek daugiau jų šiaurinėje parko dalyje - Subartonių miškuose, kur derlingesnės augimvietės bei Musteikos girininkijoje, besiribojančioje su Čepkelių pelkynais. Pušynai yra mėgiama briedžių buveinė nors jų skaitlingumas ženkliai krito. Net 15 parko žinduolių įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Gyvūnija


Paukščiai

Parke priskaičiuojama 198 rūšių sparnuočiai, kurių tarpe randama per 50 rūšių retų paukščių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą.
Dideliuose pušynų plotuose būdingiausiems paukščiams priskiriami kikiliai, margasparnės musinukės, kuoduotosios zylės, strazdai giesmininkai, amaliniai strazdai, juodosios meletos ir kt. Kirtavietėse, retmėse ir laukymėse sutinkami miškiniai kalviukai, ligutės, leliai.
Mišriuose miškuose ties vandens telkiniais, papelkiais sutinkamos slankos, jerubės. Senesniuose ir nuošaliau augančiuose medynuose gyvena juodieji gandrai, ereliai rėksniai, juodieji pesliai, vapsvaėdžiai, stebėti jūriniai ereliai, erelis žuvininkas, gyvatėdis. Pelėdų nėra gausu, bet greta įprastinių rūšių - naminės pelėdos bei mažojo apuoko sausuose brukniašiliuose peri lututės, parke yra žinoma ir viena iš nedaugelio Lietuvoje didžiojo apuoko perimviečių.
Išskirtinis parko, kaip ir visų Druskininkų-Varėnos miškų masyvo bruožas yra uoksinių paukščių gausumas. Papelkiuose, upių ir ežerų pakrantėse yra daug senų, papuvusių medžių, kur kuriasi reti uoksiniai paukščiai: uldukai, pilkosios meletos, baltnugariai geniai, tripirščiai geniai. Miškuose nuklydusiuose kaimuose ar netoli jų sutinkami žalvarniai, žaliosios meletos ir kukučiai.
Nors pievos bei ganyklos užima nedidelius plotus, čia dar neretai galima išgirsti griežlę, gyvena ir kelios putpelių poros. 1994 m. atliktos baltųjų gandrų apskaitos metu parke suskaičiuota tik 35 gandralizdžiai, kuriuose pastoviai peri šie paukščiai.
Dideliuose pelkynuose prie Čepkelių rezervato gyvena kurtiniai, tetervinai, gervės. Parko ežeruose ir upėse būdingiausios antys yra klykuolės, kurios čia randa pakankamai uoksų lizdams įrengti. Kitos dažniau sutinkamos antys - tai kuoduotosios ir didžiosios antys, rudagalvė bei dryžgalvė kryklės. Prie didesniųjų parko upių kuriasi tulžiai, didieji dančiasnapiai, nereti pilkieji garniai, o kartais užklysta ir baltasis garnys. Nemuno salose peri rudagalviai kirai, upinės žuvėdros, upiniai kirlikai.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Gyvūnija


Ropliai ir varliagyviai

Parke gyvena visos 7 Lietuvos roplių rūšys, iš kurių įdomiausias ir paslaptingiausias yra balinis vėžlys, dzūkų vadinamas geležine varle. Pavieniai vėžliai parko teritorijoje buvo stebėti Liškiavos apylinkėse, dar ir dabar sutinkami apie Merkinę. Paprastųjų žalčių dar palyginti gausu, angis daug retesnė, dažniau sutinkama tik Musteikos apylinkėse. Šiluose dažni gluodenai, žmonių dar vadinami geležinėmis ar varinėmis gyvatėmis. Sausuose kerpiniuose pušynuose gyvena labai retas Lietuvoje lygiažvynis žaltys. Panašias buveines pasirenka ir viena dažniausių parko roplių rūšių - vikrusis driežas.
Parko teritorijoje vyrauja sausos buveinės, nelabai tinkamos varliagyviams, kurių dauguma rūšių, ypač neršto metu, telkiasi upių senvagėse, laikinai užliejamose daubose, kūdrose, ežerų pakrantėse, pelkėse. Paprastasis tritonas neretas, o skiauterėtasis stebėtas tik keletoje vietų. Reta parke ir raudonpilvė kūmutė bei česnakė, kurios stambū's buožgalviai stebėti Lynežeryje, Kapiniškėse. Dažniausios parko varliagyvių rūšys, sutinkamos įvairiose buveinėse yra rusvoji ir smailiasnukė varlės, o kūdrinė ir valgomoji varlės sutinkamos rečiau - paežerėse, kūdrose. Gana reta ir pilkoji rupūžė.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Gyvūnija

Žuvys

Dzūkijos nacionalinio parko upėse aptinkamos 32 žuvų ir apskritažiomenių rūšys, priklausančios 11 šeimų. Nemune neretai pasitaiko salačiai, karšiai, gana stambūs šamai, ūsoriai. Visose didesnėse upėse sutinkamos ir vėgėlės. Šaltavandenėms Merkio baseino upėms, kurių didesnė dalis patenka į Merkio ichtiologinį draustinį, būdinga labai įvairi ir vertinga žuvų fauna, pirmiausiai tai margieji upėtakiai ir kiršliai, kuriuos dzūkai vadina taparais. Kol Nemuno ties Kaunu nepertvėrė užtvanka, Merkio baseino upėse neršė apie 40% Lietuvos lašišų ir šlakių, žiobriai, atplaukdavo net eršketai. Dabar Merkyje vyrauja kiršliai ir karpinės sraunių vandenų rūšys - rainės, strepečiai, srovinės aukšlės, šapalai, gružliai. Gana plačiai paplitusi parko upėse ir mažoji nėgė, paprastasis kūjagalvis.
Mažiausiuose upeliuose aptinkamos tik 4 - 6 rūšys - mažoji nėgė, upėtakis, rainė, gružlys, šližys, kūjagalvis.
Parko ežerai daugiausiai yra eutrofiniai, karšinio tipo ir juose gyvena įprastinės ežerams rūšys - plakiai, lynai, raudės, karšiai, lydekos, ešeriai, kuojos, į kai kuriuos įleista karpių. Distrofinio tipo ežeruose dažniausiai sutinkami auksiniai karosai, kartais ešeriai. Didžiausia rūšine įvairove pasižymi pratakūs ežerai, o iš viso parko ežeruose gyvena 17 rūšių žuvų.

Plačiau Dzūkijos nacionalinis parkas

Gyvūnija



Vabzdžiai ir kiti bestuburiai gyvūnai

Išskirtinė Dzūkijos nacionalinio parko ypatybė yra "pietietiškų" vabzdžių rūšių, kurios čia suranda buveines, panašias į Rytų Europos stepių ar miškastepių buveines, gausa. Tuo pat metu užpelkėjusiuose spygliuočių miškuose ir šaltavandenėse upėse čia galima rasti nemažai šiaurinio paplitimo vabzdžių rūšių.
Parke aptikta 760 makrodrugių rūšių (apie 76% Lietuvos makrodrugių). Pietų Lietuvoje yra didžiausia tikimybė pastebėti laikas nuo laiko imigruojančias pietines rūšis, kurios, priklausomai nuo mūsų klimato įgeidžių, gali įsitvirtinti ir ilgam laikui. Pietinis ir stepinis melsviai, raudonžiedis, pietinis ir esparcetinis marguoliai ir kitos stepinių pievų rūšys pastoviai įsikūrė pietinės ekspozicijos atviruose šlaituose. Lietuvoje jos sutinkamos beveik išimtinai Nemuno slėnio pietinėje dalyje. Kitos pietinio paplitimo rūšys, kaip kad juodoji hesperija, smiltyninė šaškytė, pušyninis ir žalsvasis melsviai, raudonsparnė meškutė, įsikūrė smėlynuose ir sausuose pušynuose.
Šioms buveinėms būdinga ir daugiau specifinių rūšių, kurių paplitimas Lietuvoje ribotas tik dėl ypatingų drėgmės ir dirvožemio sąlygų. Tai tokios rūšys, kaip pušyninis ir juodasis satyrai, juodataškis melsvys, šilinis kerpinukas, smaragdinis smiltinukas. Kai kurios drugių rūšys, staiga padidėjus jų gausumui, sukelia nemažą rūpestį miškininkams. Nemažą žalą pušynams padaro pušinio verpiko vikšrai, o pastaraisiais metais ir pušinio pelėdgalvio vikšrai, kurie minta pušų spygliais.
Viena dažnesnių parko vabalų rūšis yra paprastasis grambuolys, kurio židiniai čia yra didžiausi Lietuvoje. Daug retesnis yra jo giminaitis, atkeliavęs iš pietų - margasis grambuolys. Sausuose pušynuose dažnai sutinkami miškinis ir baltalūpis šokliai. Miškuose daug ir mediena besimaitinančių vabalų rūšių - pušinis ūsuotis, didysis ir mažasis pušinis striaubliukai, trumpaūsis medkirtis, pušinis trumpastraublis, Musteikos ir Subartonių eglynams nemažai žalos padarė ir žievėgraužis tipografas.
Parkas unikalus ir savo plėviasparnių fauna. Čia gyvena net 217 laukinių bičių rūšių - tai daugiau nei du trečdaliai visų bičių rūšių, žinomų Lietuvoje. Smiltpievėse, sausose pamiškėse ir miško aikštelėse išliko nedidelės populiacijos pietietiškų laukinių bičių rūšių. Daugelio jų, kaip ir raukšlėtosios smėliabitės, buveinės parko teritorijoje yra vienintelės šalyje. Dar kita gausi nacionalinio parko bičių grupė yra šiaurinės rūšys, atkeliavusios į Lietuvą dar anksčiau, poledynmetyje, ir dabar sutinkamos taigos ir tundros zonose. Dažniausiai tokios rūšys, kaip kad Šrenko kamanė gyvena užpelkėjusiuose spygliuočių miškuose.
Nemažai reliktinių šiaurinių vabzdžių rūšių yra būdingos ir šaltoms, sraunioms parko upėms - tai rudasparnė efemerelė, mėlynsparnė apsiuva, reliktinis lašalas ir kitos hidrobiontų rūšys. Upėse gyvena ir tikra Dzūkijos rykšte tapusių mašalų lervos. Pastaraisiais metais šių kraujasiurbių žymiai sumažėjo.
Tyrimų metu nustatyta, kad parke aptinkama 41 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų vabzdžių rūšis, tame tarpe 20 drugių rūšių, 10 bitinių plėviasparnių, 6 vabalų rūšys.

Aukštaijos nacionalinis parkas PLAČIAU


RELJEFAS IR KLIMATAS

re.jpg (11706 bytes)ANP teritorijos reljefas yra labai įvairus. Vidutinis aukštis virš jūros lygio – 150-155 m. Aukščiausios kalvos iškyla daugiau kaip 200 m virš jūros lygio. Žemiausios įdubos siekia 40-60 m, užlietos vandens. Paviršiaus nelygumų amplitudė beveik 100 m.



Reljefą suformavo ledynai, kurie ne vieną kartą dengė Lietuvą. Paskutiniojo apledėjimo metu susidarė ežeringos moreninės aukštumos.

Labai įdomus Šiliniškių kalvagūbris, kurio tąsoje yra Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai, Ladakalnis. Iš abiejų pusių jį supa dvi gilios ežerų rinos.

Klimatas yra jūrinis – žemyninis. Per metus vidutiniškai 1707 valandas šviečia saulė. Metinė temperatūra yra +5,5 laipsniai C. Šilčiausias yra liepos mėnuo (vidut. temperatūra +18,5 laipsnių C). Pirmosios šalnos prasideda antroje rugsėjo pusėje, paskutinės trunka iki gegužės 20 d. Pastovi sniego danga susidaro gruodžio antroje pusėje. Metinis kritulių kiekis 600 –650 mm. Aukščiausia oro temperatūra - +33 laipsnių C - buvo 1992 metų vasarą.

Aukštaijos nacionalinis parkas PLAČIAU

FLORA


Labai įvairi Aukštaitijos nacionalinio parko flora sudaro svarbią Parko saugotinų vertybių dalį.

gel1.jpg (8221 bytes)Taigi augaliją sudaro apie 1000 rūšių aukštesniųjų augalų ir samanų. Mūsų rūpestis – išsaugoti nuo išnykimo retuosius augalus, pirmiausia tuos, kurie įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą (LRK). Tokių Parke net 64 rūšys. Čia aptinkame ir apie 150 rūšių labai retų augalų, neįtrauktų į LRK.

Tokia įvairovė liudija, kad ANP yra tikra retųjų augalų saugykla. Kiekvienas jums nematytas augalas , ypač jeigu jis yra dekoratyvus, gali būti iš retųjų kategorijos. Saugokime, neskinkime jų.

Be įdomios augalijos Parke randama apie 630 rūšių grybų. Iš jų 8 rūšys įtrauktos į LRK, 112 rūšių yra valgomieji grybai. Be to, yra 85 rūšys kerpių. Išsamiau apie augalus ir grybus galima sužinoti Parko Mokslo skyriuje.

Didžiąją ANP dalį užima miškai – 28190 ha, t.y. 69 procentai viso ploto. Miškų medynų tūris – apie 4,7 milijonai kietmetrių medienos. Metinis prieaugis – apie 95000 kietmetrių. Pušynai sudaro apie 80 procentų, eglynai - 7 proc., kita dalis yra lapuočių ir mišrūs miškai. Didžiausią miškų dalį sudaro pusamžiai ir jauni medynai. Vidutinis medynų amžius - 60 metų. Ažvinčių girioje yra pušynų, sulaukusių 200 ir daugiau metų. Apie 1500 ha užima šimtamečiai pušynai, daugiau kaip 200 ha – eglynai. Baluošo ežero šiaurės rytų pakrantėje, ties Šuminų kaimu, auga savitas 4 ha kadagynas. Tarp Linkmeno ir Aseko ežerų – Ginučių ąžuolynas (19 ha) - vienintelis ir unikalus parke. Didžiausios girios yra: Ažvinčių – 4603 ha, Linkmenų –2621 ha, Minčios – 2964. Rezervatinės zonos miškai užima 700 ha. Tai sudaro 1,8 proc. viso Parko teritorijos. Čia galima lankytis tik su Parko administracijos atstovu. Remiantis miškotvarkos medžiaga, miškuose leidžiami įvairūs kirtimai. Plynai kertami tik pažeisti ir perbrendę medynai.

Ūkiniu požiūriu miškai suskirstyti į 4 girininkijas, girininkijos - į 23 eiguvas. Visi miškai suskirstyti į 660 kvartalų. Be valstybinių miškų dar yra daugiau kaip 4500 ha privačių, kuriuose ūkininkaujama laikantis saugomų teritorijų reikalavimų.

Aukštaijos nacionalinis parkas PLAČIAU


FAUNA
Parke gyvena dauguma gyvūnų, aptinkamų visoje Lietuvoje. Yra žinoma apie 60 rūšių žinduolių. Iš retųjų (LRK) yra baltieji kiškiai, ūdros, sicistos, bet jie pas mus nėra reti, kadangi miškai tebėra seni ir užima didelį plotą, o upeliai – švarūs.1991 metais vasarą Ažvinčių girioje gyveno meška. 2001 metais suskaičiuota apie 50 briedžių, 80 elnių, 160 stirnų, 100 šernų, 60 lapių, 200 pilkųjų kiškių ir 5 vilkai. Čia gyvena daug bebrų, kiaunių, audinių. Parke žinoma apie 200 paukščių rūšių, iš kurių 48 įrašytos į LRK. Įdomiausios jų putpelė, juodkaklis naras, startsakalis, erelis žuvininkas, lututė, žvirblinė pelėda, juodasis gandras, kuolinga ir t. t. Kasmet per migraciją pasirodo jūrinių ir kilniųjų erelių, daug retų tilvikų. Peri apie 130 rūšių paukščiai. Parke randame apie 60 proc. šalies ornitofaunos, o retųjų paukščių perėjimas rodo, kad jiems gyvenimo sąlygos tebėra geros.

Parke esama žalčių, gyvačių, aptinkamos trys driežų rūšys ir 11 rūšių varliagyvių, iš jų kūmutė, česnakinės varlės ir skiauterėtieji tritonai (LRK). Žuvų yra 29 rūšys. Upėtakiai gyvena švariausioje upėje – Žeimenoje, o unguriai į Parko ežerus atplaukia iš Atlanto vandenyno.

Parke yra apie 600 rūšių vabalų, daugiau kaip 75 rūšys dieninių drugių. Dauguma jų – dekoratyvūs, gamtą puošiantys vabzdžiai.

Aukštaijos nacionalinis parkas PLAČIAU

VANDENYS

(5714 bytes)ANP vandenys priklauso Žeimenos baseinui. Čia tyvuliuoja 126 dideli ir maži ežerai, kurių plotas - 5930ha (15,5% viso ploto). Gausiausia ežerų yra centrinėje Parko dalyje. Didelių ežerų, kurių plotas daugiau negu 100 ha, yra 14, nuo 50 ha iki 100ha – tik 6, nuo 5 iki 50 ha – 35 ežerai, kiti ežerai yra mažesni kaip 5 ha. Mažieji ežerai yra negilūs, daugelis jų baigia supelkėti.

Didžiausi ežerai yra Kretuonas – 829 ha, Dringis – 725 ha, Baluošas – 442 ha. Parko teritorijoje tyvuliuoja ir giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras ( 60,5m).

Ežerai jungiasi protekomis ir upeliais, todėl čia palankios sąlygos pažintiniam vandens turizmui. Iš Žeimenos ežero išteka Žeimena, kuri vingiuoja Parko teritorija 22 km. Iš Aukštaitijos nacionalinio parko upėmis galima nuplaukti į Kuršių marias.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Kraštovaizdis

Žmogus ir aplinka neatsiejami. Gyvenamąją aplinką sudaro reljefas, jo litologinė sudėtis (nuosėdos), klimato sąlygos, vanduo, dirvožemis, augalija, grybija ir gyvūnija. Gamtiniai komponentai sąlygoja ir žmonių veiklą. Pavyzdžiui, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje iškrintantys gausūs krituliai, vyraujantys spygliuočių miškai lemia rūgščių dirvožemių susidarymą, o tokie dirvožemiai nėra derlingi, reikalauja papildomo triūso siekiant gauti geresnį derlių. Bet tai atsveria kita jo vertė- kalvotas kraštovaizdis, galybė gilesnių ar seklesnių ežerų, pelkių, vingiuotų upelių suformavo išskirtinę gamtos kompoziciją, europinės svarbos saugomą gamtos ir kultūros paveldo kompleksą.

Dabartinį Žemaitijos nacionalinio parko reljefą suformavo prieš 10-12 tūkstančių metų praslinkęs ledynas. Visa Parko teritorija įeina į Žemaičių aukštumų šiaurės vakarų dalį.
Joje išskiriami:
a) Platelių kalvotasis ruožas (aukščiausia kalva 188 m),
b) Barstyčių kalvagūbris (aukščiausia kalva 189 m, vyrauja 149-154 m),
c) Plokštinės kalvotasis ruožas (aukščiausia kalva 190 m, daubos 159 m),
d) Platelių duburys ( ją sudaro Platelių ežerynas).

Žemiausia Parko vieta sausumoje yra apie 2 km į pietvakarius nuo Ilgio ežero - 106 m virš jūros lygio, žemiausia vandenyje - 47 m gelmė Platelių ežere.
Parko teritorijoje vyrauja retai kalvotas ir tankiai kalvotas reljefas bei kalvotos lygumos. Kalvų šlaitų aukštis siekia nuo 3.1 m iki 19.2 m., vidutinis šlaito aukštis - 6.3 m. Vyrauja lėkštoki ir apylėkščiai šlaitai (polinkio kampas nuo 1 iki 3 °). Kiek mažiau yra apystačių ir statokų šlaitų ( polinkio kampas nuo 7 iki 11°). Mažiausiai stačių šlaitų (polinkio kampas daugiau kaip 15°). Vyrauja velėniniai-jauriniai, pelkiniai, velėjiniai-jauriniai-glėjiški dirvožemiai. Lietuvos teritorijoje per metus vidutiniškai iškrenta apie 748 mm kritulių. Parko metinė kritulių norma apie 1000 mm. Lietuvoje išgaruoja apie 78 procentai kritulių, Parko teritorijoje apie 56 procentus. Kita kritulių dalis sausumos paviršiumi ar per gruntą patenka į upes.