Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Rezervatai

Parke yra išskirti 2 gamtiniai rezervatai – Plokštinės ir Rukundžių. Rezervatuose nevykdoma miškų, žemės ūkio ir kita ūkinė veikla. Draudžiamas miško gėrybių rinkimas, medžioklė, pažintinis turizmas. Lankytis galima tik mokslo tiriamaisiais tikslais, turint ŽNPD leidimą.

Plokštinės rezervato tikslas - išsaugoti etaloninį Žemaitijai Plokštinės miškų ir pelkių kompleksą su šiam regionui būdingomis biocenozėmis, išlikusiomis retosiomis augalų, grybų ir gyvūnų rūšimis, natūraliais Juodupio bei Uošnos upeliais ir unikalia geomorfologine struktūra išsiskiriančiu Plokščių termokarstiniu duburiu.

Rukundžių rezervatas saugo unikalų pelkėtų miškų bei Aklaežerio ir Pietvės upelio gamtos kompleksą.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Gamtos paminklai

Botaniniai :

1. Raganos uosis – Plungės r., Plateliai, Platelių dvaro parkas; paminklo plotas 80 m2.
Šis medis - storiausias Lietuvos uosis. Jo kamieno apimtis -7,2 m, aukštis - 32 m. Apie šį unikalų medį yra keletas padavimų. Vieni pasakoja, kad velnias suglaudęs keturis uosius ir jie suaugę į vieną kamieną. Kiti tvirtina, kad moteris skarele aprišusi tris užburtus medžius, ant kurių nenutūpdavę paukščiai. Tie medžiai suaugo, išliko ir skarelės mazgo žymė. Treti aiškina, kad uosio liemenyje esąs įstrigęs duonos kepalas, kai ragana, jį atėmusi iš mergaitės, įpuolusi į uosį, gaidžiui užgiedojus. Dar kiti tvirtina, esą raganos šį uosį mėgstančios ir čionai gūdžią naktį susirenkančios pasitarti.

2. Stirbaičių ąžuolas – Plungės r., Platelių seniūnija, Stirbaičių k.; plotas 80 m².
Stirbaičių ąžuolo kamieno apimtis - 4,42 m, lajos projekcijos plotas 14x14 m, aukštis - 21 m. Tai antras pagal storumą ŽNP ąžuolas. Auga Beržoro girininkijoje, 5 kv.16 sklp. Manoma, kad ąžuolui daugiau kaip 200 metų. Pagal šalia gyvenusių žmonių pavardę, šis gamtos paminklas dar vadinamas Jerumbavičiaus ąžuolu (ąžuolai gali gyventi iki 500-1000 metų amžiaus).

3. Platelių liepa – Plungės r., Plateliai, Platelių dvaro parkas; plotas 80 m².
Ši liepa auga dvaro parko pietinėje alėjoje. Jos apimtis krūtinės aukštyje - 5.40 m. Manoma, kad liepai yra apie 180 metų, nes parkas sodintas XIX a. pradžioje. Medis įdomus šakotu, storu kamienu. Mažalapė liepa yra atspari mūsų žiemos šalčiams, jos beveik nepuola kenkėjai. Šiam medžiui daugiausia kenkia kietoji ir minkštoji pintys, kurios sukelia šerdies puvinį.

4. Platelių vinkšna – Plungės r., Plateliai, Platelių dvaro sodas; plotas 80 m².
Manoma, kad medžiui - apie 180 metų, nes dvaro sodas ir Platelių parkas sodintas XIX a. pradžioje. Gamtos paminklo Platelių vinkšnos kamieno apimtis krūtinės aukštyje 4,8 m., aukštis - apie 26 m. Vinkšnos sparčiai auga iki 60 metų, vėliau jų augimas sulėtėja. Išgyvena iki 300 metų. Atspari šalčiams, vėjovartai, nes giliai šaknijasi. Nukenčia nuo guobų maro.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Gamtos paminklai


Geomorfologiniai:

5. Pūkštės kalnas – Platelių g-ja 86, 87, 89, 90 kv.; plotas 9,8 ha.
Pūkštės kalnas - tai didelis kalvagūbris, kurio viršutinė dalis - apie 250 m ilgio ir apie 90 m pločio. Jis yra Skuodo rajone, Barstyčių apylinkėje, Kruopių kaime. Seni žmonės pasakoja, kad Kosciuškos sukilimo metu, 1794 m., jame buvusi įrengta lietuvių-lenkų kareivių mokykla. Kalno viršūnėje buvęs aukštas bokštas, iš kurio sukilėliai dieną ir naktį sekę rusų judėjimą. Rusai negalėję bokšto pastebėti, nes greta stovėjusi jį gerai dengianti pušis. Naktį ant to kalno atlekiančios įvairios šmėklos, kurios gainioja, gąsdina atėjusiuosius pinigų ieškoti. Vieną naktį išgirsta lyg atlekiant milžinišką paukštį, kitą - medžių viršūnėmis, lyg vilkai staugdami , bėga žvėrys. Kitas padavimas liudija čia buvus pilį, kurią valdęs Pokštas. Kartą tą pilį užpuolę priešai, kurie išžudę Pilies gynėjus ir jų vadą Pokštą. Šalia piliakalnio, ariant žemę, seniau būdavo randama akmeninių kirvukų, kūjelių.
Pūkšto arba Bokšto kalną vėlesniais laikais visi žinojo, nes ant jo stovėjo tranguliacijos bokštas.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Gamtos paminklai


Hidrografiniai:

6. Kreiviškių pusiasalis – Plungės r., Platelių ežeras; plotas 20,1 ha.
Kreiviškių pavadinimas kilęs nuo žodžio "kreivas". Kreiviškes sudaro apie kilometrą į ežerą išsikišęs pusiasalis. Kranto linijos ilgis - apie 3 km. Pusiasalyje yra Varnos ragas. Pusiasalis apaugęs mišku. Labai įspūdingas čia augantis brandus apie 9,7 ha ploto ąžuolynas. Ąžuolynas priskiriamas sėkliniams medynams. Pusiasalyje esantys medynai priklauso Beržoro girininkijai. Pietinis ežero galas su Kreiviškių, Auksalės, Didžiosios bei Mažiosios salos pusiasaliais, Avino bei Ruibiškės ragais, Babrungo ištakomis įteisintas kaip Laumalenkos hidrografinis draustinis.

7. Auksalės pusiasalis – Plungės r., Platelių ežeras; plotas 43,6 ha.
Auksalės pusiasalį sudaro Auksalė, Didžioji, Mažoji salos ir Piktežeris. Auksalės pavadinimas, manoma, kilo nuo to, kad Platelių grafas iškirto čia augusį brandų mišką ir gavo už jį nemažai aukso. Auksalė dar vadinama Aukų salos vardu arba Aukštsale. Jei eitume pusiasalio pakrante, tektų įveikti apie 4 km atstumą. Hidrografinio paminklo teritorijoje esantis Piktežeris yra apie 2,4 ha ploto iš visų pusių užpelkėjęs ežerėlis. Pietinė Platelių ežero dalis su Kreiviškių, Auksalės pusiasaliais, Babrungo ištakomis paskelbti Laumalenkos hidrografiniu draustiniu.

8. Briedsalė – Plungės r., Platelių ežeras; plotas 6,1 ha.
Briedsalė yra didžiausia Platelių ežero sala. Sala gana lėkštais krantais. Didžiąją salos dalį užima pelkė. Joje įsikūrę bebrai plečia savo valdas. Medynų pagrindą sudaro liepos ir ąžuolai. Salos pavadinimas kilęs nuo to, kad čia mėgdavę užklysti briedžiai. Saloje peri reti paukščiai: didieji dančiasnapiai, švygždos, žaliosios meletos, pelėdos. Šie paukščiai mėgsta ramybę, todėl netrikdykime jų.

9. Veršių sala – Plungės r., Platelių ežeras; plotas 2,3 ha.
Veršių sala - trečia pagal dydį Platelių ežero sala. Visa sala apaugusi savaiminės kilmės mišku. Mažąją pusę medyno sudaro eglės, kitą pusę - ąžuolai bei kiti lapuočiai medžiai. Jų amžiaus vidurkis apie 100 metų. Saloje auga į Raudonąją knygą įrašyti tuščiaviduriai rūteniai, gyvena uoksiniai paukščiai.

10. Pilies sala – Plungės r., Platelių ežeras; plotas 5,5 ha.
Pilies sala - garsiausia Platelių ežero sala, antra pagal dydį iš septynių ežero salų. Lietuvos didikams priklausiusi pilis čia stovėjo jau XV a. Salą su Šventorkalniu, kuriame buvo senoji Platelių gyvenvietė, jungė tiltas, kurio poliai išlikę. Saloje augantis miškas yra savaiminės kilmės. Iš medžių vyrauja apie 120 metų liepos, apie 160 metų ąžuolai. Saloje auga į Raudonąją knygą įrašyti augalai, t. y. tuščiaviduriai rūteniai bei reti jonpaparčiai. Gyvena 36 rūšys paukščių, iš kurių įdomūs uoksiniai paukščiai: pelėdos, didieji dančiasnapiai, lipučiai, įvairios zylės.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Gamtos paminklai


Hidrogeologiniai:

11. Plokščių šaltinis – Plungės r., ŽNP Plokštinės rezervatas; plotas 3,2 ha.
Iš sufozinio cirko šlaitų srūvantys maži šaltiniukai susilieja į srauniu upeliu ištekantį šaltinį, kuris už maždaug 0,5 km įsilieja į Uošną. Šaltinis - upeliukas labai įspūdingas. Jis teka tai labai meandruodamas, tai visai dingsta po žeme, medžių šaknimis ir išsiveržia sraunia tėkme netikėčiausiose vietose. Šaltinis žiemą neužšąla, vasarą neišdžiūsta. Pasak vietos gyventojų, turi gydomųjų savybių, nes srūva į rytus. Kaip ir kiti natūralūs šaltiniai, Plokščių šaltinio vanduo turi kalcio (58 mg/ltr), magnio (12 mg/ltr), natrio (6 mg/ltr), sulfatų (21 mg/ltr), hidrokarbonatų, geležies ir priskiriamas labai geros kokybės vandens klasei.

12. Pilelio šaltinis – Plungės r., Žem. Kalvarijos seniūnija, Paplatelės k.; plotas 2,4 ha.
Upeliu atvingiavęs šaltinėlis įsilieja į gana didelį nuo miško keliuko matomą šaltinį. Iš jo išvingiuoja jau nemažas skaidrus upeliukas, kuris įteka į Šilinę. Šaltinis yra Platelių girininkijos Paplatelės miško 45, 46 kv. Pavadinimas kilęs nuo šalia šaltinio ilgai gyvenusio Pilelio pavardės. Šaltinis neišsenka per didžiausias sausras, neužšąla žiemą. Aplinkinių kaimų žmonės iš jo nuolat apsirūpina geriamu vandeniu. Tikima, kad vanduo turi gydomųjų savybių, nes teka į rytus. Lietuvos geologijos tarnybos tyrimų duomenimis, vandens kokybė gera, vanduo gėlas.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU


Augalija


Parke užregistruota 673 savaiminės kilmės, 138 svetimžemės augalų rūšys bei 214 samanų rūšių. Iš visų rastų augalų rūšių 66 įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Čia auga ir visoje Europoje saugomos rūšys: mažasis varpenis (Botrychium simplex), dvilapis purvuolis (Liparis loeselii), žvilgančioji riestūnė (Hamatocaulis vernicosus). Parke rasta ir ledynmečio augalų reliktų: šakotoji ratainytė (Cladium mariscus), kupstinė kūlingė (Trichophorum cespitosum), raistinė viksva (Carex magellanica), daugiametė blizgė (Lunaria rediviva), laplandinis karklas (Salix lapponum), raktažolė pelenėlė (Primula farinosa).

Augmenijos žinovus stebina žalsvažiedės blandies (Platanthera chlorantha), paprastosios tuklės (Pinguicula vulgaris), dėmėtosios (Dactylorhiza maculata), gelsvosios (Dactylorhiza ochroleuca) ir baltijinės (Dactylorhiza longifolia) gegūnių, dvilapio purvuolio (Liparis loeselii), širdinės dviguonės (Listera cordata) labai gausios populiacijos. Čia aptikta kol kas vienintelė reali mažojo varpenio (Botrychium simplex) augimvietė. Kai kurių rūšių augalams Parko teritorija yra paplitimo riba; šiaurinė - miškinei mėtai (Mentha longifolia), šiaurės vakarinė – paprastajam sinavadui (Aquilegia vulgaris), rytinė – kupstinei kūlingei (Trichophorum cespitosum).

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Gyvūnija


Parke užregistruotos 189 paukščių rūšys, iš jų 48 įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, būtent juodieji gandrai (Ciconia nigra), vapsvaėdžiai (Pernis apivorus), pilkosios meletos (Picus canus), griežlės (Crex crex) ir kt. Aptiktos 49 žinduolių rūšys, kurių 12 yra Lietuvos Raudonojoje knygoje, pvz.: lūšis (Lynx lynx), ūdra (Lutra lutra), šermuonėlis (Mustela erminea), baltasis kiškis (Lepus timidus), rudasis ausylis (Plecotus auritus ) ir kt. Iš Lietuvoje žinomų 14 šikšnosparnių rūšių net 10 gyvena Parke. Parko upeliuose ir ežeruose aptiktos 26 žuvų rūšys. Platelių ežere, be daugybės įprastų žuvų, veisiasi ir lašišinių šeimos žuvys – seliava (Caregonus albula) ir ežerinis sykas (Caregonus lavaretus holsatus), užsilikę iš poledynmečio laikų. Daugelyje ežerų ir upelių gyvena plačiažnypliai vėžiai (Astacus astacus). Užregistruotos ir kai kurios retos drugių, vabalų bei moliuskų rūšys.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Grybija

Šiuo metu Parke žinoma virš 450 grybų bei apie 280 kerpių rūšių. Iš jau rastų grybų 35 rūšys: didysis kukurdvelkis (Langermannia gigantea), geltonasis kiškiaausis (Otidea onotica), juodasis (Lactarius lignyotus), geltonasis piengrybiai (Lactarius scrobiculatus), tikrasis juodbaravykis (Porphyrellus porphyrosporus) ir kt. bei 15 kerpių rūšių: vyninė artonija (Arthonia vinosa), plačioji platužė (Lobaria pulmonaria), raudonvidurė žiauberuotė (Phaeophyscia endophoenicea) ir kt. yra Lietuvos Raudonojoje knygoje.

Parke rastos 2 Lietuvoje naujos grybų ir 13 kerpių rūšių.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Upės

Didžiausia Parko upė Babrungas išteka iš Platelių ežero; jos ilgis - 47,3 km, 10 km teka Parko teritorija. Ilgiausia upė - Uošna, jos ilgis 16,6 km, Parke –13,3, iš jų 3 km numelioruota. Jos aukštupys yra gerokai aukščiau Burgio ežero. Be minėtų upių, Parke suskaičiuojami 32 upeliai, iš jų 17 teka tik Parko teritorijoje. Šių upelių bendras ilgis - 103,5 km, apie trisdešimties upelių pradžia yra Parke. Didesnė dalis Parko upelių ir upių (51%) yra melioruotos, tiesintos (visas Ventos, Varduvos aukštupys, Šarnelės, Pagardenio upės ir kitos). Parke teka Blindupis, trys Juodupiai, keli Šaltupiai, Šilinė, Salupis, Sartupis, Margupis, Dvarupis, Dirnupis, Ringupis, Beržuoja, Beržora, Ilgė, Pietvė, Rasodnikas, Lonkupis ir dar daugybė mažų, net bevardžių upelių. O kiek čia šaltinių, akių, akivarų - legendomis apipintų, gydomųjų, paslaptingų! Lankytojams lengvai prieinamas Šv.Jono, Pilelio šaltiniai, Stirbaičiuose gyvybingi Godelių, Vengalio; Plokštinės rezervate trykšta Mėtų, Plokščių, Juodupio bei kiti įdomūs, kai kurie sakralinę reikšmę turintys šaltiniai.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Ežerai


Parke yra 26 natūralios kilmės didesni ir mažesni ežerai. Visų jų bendras plotas - 1484,2 ha. Apie 90 procentų bendro ežerų ploto tenka trims didžiausiems ežerams: Platelių, Ilgio, Beržoro. Šių ežerų dugno reljefas sudėtingas, visuose yra salų (Platelių eųere - 7, Ilgyje - 2, Beržore -1). Vaizdingiausias, švariausias, giliausias Žemaitijoje ir Parke - Platelių ežeras. Jo plotas - 1205 ha, vidutinis gylis –10,5 m, giliausia vieta - 47 m, vidutinis vandens lygis –146,5 m virš jūros lygio. Kranto linijo ilgis - apie 31 kilometrą. Platelių ežero vardas pirmą kartą paminėtas Lietuvos metrikoje 1440–1447 metais, antrą kartą - 1447-1451 metais (J.Mickevičius,1940).
Parko teritorijoje daugiausia mažų ežerėlių, 22 neviršija 5 ha; iš jų 10 - mažesni nei 1 ha.
Burgio ir Luokos ežeruose dažnos maurabragių bendrijos. Burgio, Burgalio ir Skyplaičių ežeruose gausu menturdumblių. Visi minėti ežerai pagal ES Buveinių direktyvą gali būti priskirti buveinių tipui - ežerai su menturdumblių bendrijomis. Vaivadės (Petreikio), Burgio, Endriuškaičių ežerai, ypač jų durpingos įlankos beveik ištisai apaugusios alijošiniais aštriais, plūdėmis. Šiuose ežeruose gausu natūralių maisto medžiagų. Jie priskiriami buveinių tipui - natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba alijošinių aštrių bendrijomis. Parke yra pelkių supamų ežerėlių, kurie priskiriami buveinių tipui – natūralūs distrofiniai ežerai. Juose beveik nėra augalų, vanduo dėl durpių ir humusinių rūgščių rudas. Tai durpingi pelkėjantys Lesčio, Piktežerio, Aklaežerio ežerėliai.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Pelkės

Pelkės - viena svarbiausių saugomų ir saugotinų ekosistemų. Kalvoto, duburiuoto bei miškingo Žemaitijos nacionalinio parko reljefo dėka čia išliko daug įvairaus dydžio pelkių bei pelkučių.
Grynų, tipiškų vakarinei Žemaitijai, aukštapelkių pavyzdys - Šarnelės pelkė Paparčių telmologiniame draustinyje. Tarpinio tipo bei šarminių žemapelkių Parke daugiausia. Siberijos, Šeirės, Stirbaičių, Lieptų, Velėnijų, Sidabrinė, Paburgio, Juodupio, Briedinė ir kitos pelkės įdomios tuo, kad iš vešlių viksvynų užmirkusiose vietose jos pereina į žemažoles augalų bendrijas bei kimininius plynraisčius. Parko pelkėse botanikai pirmą kartą Lietuvoje rado žvilgantįjį kiminą (Sphagnum subnitens), gyvybingas gegužraibinių - dvilapio purvuolio (Liparis loeselii), pelkinės laksvos (Hammarbya paludosa), nariuotosios ilgalūpės (Coralorchiza trifida), širdinės dviguonės (Listera cordata), dėmėtosios (Dactylorhiza maculata) bei labai retos šalyje eraičininės nendrūnės (Scolochloa festucacea) - populiacijas.

Pelkės labai svarbios paukščių bei kitų gyvūnų, grybų biologinei įvairovei. Jose peri daug retų ir nykstančių paukščių: gervės, didžiosios kuolingos, perkūno oželiai, geltonosios kielės ir kiti. Svarbios bebrų naujai suformuotos pelkės, tvenkinukai, pirmuosius 5-8 metus pasižymintys biologine įvairove.
Parko tarpinės pelkės ir liūnai, žemapelkės su šakotąja ratainyte, šarmingos žemapelkės saugomos kaip svarbios ES buveinės.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Miškai

Miškai – viena svarbiausių Nacionalinio parko ekosistemų, pasižyminti turtingiausia augalijos, gyvūnijos ir grybijos rūšine įvairove. Miškų išsidėstymas ir būklė didžia dalimi lemia oro, vandenų ir kraštovaizdžio kokybę.

Miškai užima beveik 45% Nacionalinio parko teritorijos. Pagal miško grupes jie pasiskirsto taip: I grupės (rezervatiniai) - 9%, II grupës (ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai) - 31%, III grupės (apsauginių zonų) - 36%, IV grupės (ūkiniai) - 24%. Vyrauja eglynai (47%), yra pušynų (26%), beržynų (13%), baltalksnynų (4,4%), ažuolynų (4,1%). Dalis Žemaitijos nacionalinio parko miškų atitinka Europos saugomų miško buveinių reikalavimus. Pateikiame Nacionaliniame parke esančių didžiausių europinės svarbos miško buveinių aprašymus.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Miškai

Vakarų taiga
Tai natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai, dažniausiai augantys maisto medžiagų neturtinguose sausuose ir vidutinio drėgnumo jauriniuose smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose. Vakarų taigos medynuose vyrauja eglės, pušys, įsiterpia karpuotųjų beržų ir drebulių, rečiau – kitų rūšių lapuočių medžių. Šiuose medynuose nedaug puskrūmių ir žolinės augalijos rūšių (šilinis viržis, mėlynė, bruknė, vaistinis pataisas, paprastasis kiškiakopūstis, miškinė septynikė) bei gausi samanų danga.
Šio tipo didesnius masyvus sudarančios buveinės aptinkamos Beržoro girininkijos Plokštinės miške (61-63, 69-71 kvartalai).

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Miškai


Plačialapių ir mišrūs miškai
Plačialapių ir mišrūs miškai auga derlingose vidutinio ar laikinai perteklingo drėkinimo, bet neužmirkusiose augimvietėse. Tai dažniausiai ąžuolynai ar liepynai su didele paprastosios eglės, paprastojo klevo, paprastojo uosio, kalninės guobos, kartais juodalksnio priemaiša. Regeneracijos stadijų medynuose auga ir karpotasis beržas, plaukuotasis beržas, drebulė. Krūmų aukštas menkai ar vidutiniškai išsivystęs, trake gausus paprastasis lazdynas. Žolynui būdinga miškinė našlaitė, miškinė plautė, baltažiedė ir geltonžiedė plukės.
Šios buveinės gausiau susitelkusios Beržoro girininkijos Liepijų miške (37, 38 kvartalai).

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Miškai

Žolių turtingi eglynai
Mišrių miškų medynuose vyrauja eglės, dažnai su gausia plačialapių medžių, ypač ąžuolo, priemaiša. Jie susiformavo reljefo pažemėjimuose, griovose ir šlaituose su lengvos mechaninės sudėties vidutinio drėgnumo ir apydrėgniais velėniniais jauriniais dirvožemiais, kuriuose daugiau humuso. Šioms buveinėms būdingi ryškūs rūšių turtingi krūmų bei žolių ardai. Čia įsikuria daug plačialapių miškams būdingų augalų (europinė pipirlapė, paprastasis blužniapapartis, miškinis lendrūnas, paprastasis lazdynas, skėstalapis papartis, geltonoji žiognagė, paprastoji sprigė, paupinis jonpapartis, nusvirusioji striepsnė, keturlapė vilkauogė, rivino našlaitė, varpotoji juodžolė), taip pat šioms buveinėms būdingi ir spygliuočių miškų elementai.
Šio tipo buveinių gausiau Beržoro girininkijos Liepijų miško pakraščiuose.

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Miškai

Pelkiniai miškai
Tai spygliuočių bei mišrūs miškai, augantys drėgnuose ir šlapiuose durpiniuose dirvožemiuose, kurių gruntinio vandens lygis pastoviai aukštas. Vandenyje visuomet labai mažai maisto medžiagų. Medžių ardus sudaro paprastoji eglė, paprastoji pušis, kai kur gana gausu plaukuotųjų beržų, pasitaiko juodalksnių. Žolių ir krūmokšnių arde vyrauja Vaccinium genties augalai (mėlynė, bruknė, vaivoras), pelkiniuose pušynuose bei mišriuose pušų ir beržų miškuose gausu pelkinių gailių, aptinkama aukštapelkėms būdingų augalų. Pelkiniai miškai pasižymi ištisine samanų danga, kurios pagrindiniai komponentai eglynuose yra Girgensono ir pelkinis kiminai, pušynuose ir mišriuose miškuose – Magelano, siauralapis ir smailialapis kiminai. Pelkiniams miškams būdingi aplink medžių kamienus susidarantys neaukšti kauburiai.
Pelkinio eglyno didžiausia buveinė yra Beržoro girininkijos 53 kvartale, o pelkinių pušynų didesnės buveinės išsidėsčiusios Alsėdžių girininkijos Rukundžių ir Dišlių miškuose (18, 20, 24-27 kvartaluose).

Žemaitijos Nacionalinis parkas PLAČAU

Pievos

Lietuva priklauso taiginių miškų zonai, todėl natūralios pievos egzistuoja tik ten, kur gamtos veiksniai (upių potvyniai užliejamose pievose) ar žmonių veikla (šienavimas, ganymas) neleidžia jose užaugti krūmams ir medžiams.
Nedideli lopinėliai žemyninių pievų įsiterpę tarpumiškėse, pasislėpę tarpukalvių, duburių nedirbamose atšlaitėlėse, prisišlieję prie pelkių, ežerų ar šaltinių. Tai didžiulė Parko vertybė! Tik natūraliose pievose pamatysi nuo ankstyvo pavasario iki rudens besikeičiantį spalvų ir atspalvių mozaikiškumą. Viename kvadratiniame metre gali aptikti iki kelių dešimčių augalų rūšių. O kiek čia įvairiaspalvių drugių, bičių, kamanių, vabalų, žiogų bei kitokios gyvasties! Čiulba kiauliukė, drėgnesniame įlomyje džeržgia saugoma paukštė griežlė. Birželio pradžioje paupių atšlaičių pievutėse plazdena tik Žemaitijoje sutinkamas skaidriasparnis drugys - juodasis apolonas. Deja, neganomos, nešienaujamos pievos užauga, šlapios - virsta menkaverčiais vingiorykštynais, builynais, kurie išstumia įvairiaspalvius pievų žolynus.

Norint išsaugoti šienaujamas pievas, būtina išlaikyti tradicinį ūkininkavimą. Pagal ES Buveinių direktyvą šienaujamos pievos skirstomos į tokius tipus: rūšių turtingi briedgaurynai (tai rūgščių dirvožemių, sausų, skurdžių pievų lopinėliai šlaitų papėdėse, papelkėse); melvenynai formuojasi drėgnuose, rūgščiuose arba karbonatų turinčiuose dirvožemiuose; gruntinis vanduo jose slūgso negiliai); eutrofiniai aukštieji žolynai (tai daugiausia natūralios pamiškių bendrijos, susiformavusios daug azoto turinčiose drėgno ir puraus dirvožemio augimvietėse; čia augantys augalai lengvai ištveria pavėsį); šienaujamos mezofitų pievos (šiam pievų tipui priskiriamos natūralios, įvairiarūšės, sausesnės ar drėgnesnės, derlingos šienaujamos pievos); miškapievės (tai natūralios pievos ir ganyklos, įsiterpusios į mišką ar net išlikusios jų viduryje su gausia žoline augalija, krūmų ar medžių guotais).

Kuršių nerijos Nacionalinis parkas PLAČIAU


Klimatas


Kuršių nerija priskiriama pajūrio klimatiniam rajonui, kurį smarkiai veikia Baltijos jūra.

Metinė suminė radiacija nerijoje sudaro 90 kcal/cm².

Saulė šviečia vidutiniškai 1982 valandas per metus, arba 39% galimos saulės spindėjimo trukmės. Kuršių nerijoje daugiausia saulėtų dienų Lietuvoje.

Nerijoje vyrauja vakariniai ir pietiniai vėjai. Per visus metus vidutinis vėjo greitis būna 5,5m/s. Kasmet čia pasitaiko ir labai stiprių, štorminių vėjų, kurie vidutiniškai per metus pučia 20 dienų.

Šildantis jūros poveikis Kuršių nerijoje stipresnis (iki 3°C) negu rytiniuose Lietuvos rajonuose. Ruduo ir žiema dėl jūros įtakos būna šiltesnė už pavasarį - temperatūra 3 - 3,5° skiriasi nuo rytinių rajonų.

Žiemą Kuršių nerijoje oras labai drėgnas - 82%, pavasarėjant drėgnumas mažėja 76%. Čia gausu dienų su rūkais - vidutiniškai 66 dienos per metus.

Per metus Kuršių nerijoje iškrenta 643 mm kritulių. Lietingų ar su sniegu dienų per metus nerijoje būna 170-180. 75% metinio kritulių kiekio tenka šiltajam laikotarpiui. Sniegas Kuršių nerijoje pasirodo lapkričio pabaigoje, o pastovi sniego danga - gruodžio pabaigoje arba sausio pradžioje, 10-15 dienų vėliau negu kituose šalies rajonuose.

Kuršių nerijos Nacionalinis parkas PLAČIAU

Geografija


Kuršių nerija yra neatsiejama Baltijos jūros baseino dalis. Šio smėlėto pusiasalio geologinis formavimasis pasižymėjo trumpa bet gausia istorija.

BALTIJOS JŪROS IR KURŠIŲ MARIŲ VYSTYMOSI STADIJOS

Baltijos jūra pradėjo formuotis pasibaigus paskutiniam apledėjimui, kai palaipsniui ištirpo milžiniškas ledynas, dengęs visą Europos žemyną. Šis procesas prasidėjo prieš 18-20 tūkst. metų. Prieš 13 tūkst. metų ledynas galutinai apleido Lietuvą. Jam tirpstant, vanduo pradėjo plūsti į Baltijos jūros dubumą. Taip susiformavo šaltas Baltijos ledyninis ežeras, kuris įvairiais laikotarpiais susijungdavo su Atlanto vandenynu. Šis ežeras egzistavo prieš 13 - 10 tūkst. metų.

Kiek vėliau ledynas pasitraukė nuo vidurio Švedijos žemumos. Susiformavo protaka su Atlanto vandenynu. Vėl užslinkus ledynui, ledyninio ežero lygis pradėjo kilti, o jam pasitraukus - jis nukrito apie 40-50 metrų. Atsivėrė dideli sausumos plotai. Taip susiformavo Joldijos jūra, kuri savo pavadinimą gavo nuo joje gausiai aptinkamu moliuskų - lot.Yoldia arctica. Šios jūros krantai buvo keliasdešimt kilometrų toliau į vakarus nuo dabartinio Lietuvos pajūrio.

Vykstant žemės plutos kompensaciniam pakilimui pietinėje Baltijos jūros baseino dalyje, Joldijos jūra neteko susisiekimo su Atlanto vandenynu. Upės greitai sumažino šio vandens baseino druskingumą ir pakėlė jo lygį. Taip prieš 9 tūkst. metų susiformavo Anciliaus ežeras (pavadinimas kilo nuo moliuskų rūšies lot. Ancylus fluviatilis). Jo nuosėdos išlikusios prie Nidos, 16-18 m. gilumoje. Šioje Baltijos jūros stadijoje klimatas buvo šiltas ir sausas.

Prieš 7,5 tūkst. metų į Anciliaus ežerą įsiveržia druskingas Atlanto vanduo ir susidaro Litorinos jūra (pavadinimas kilo nuo moliuskų rūšies Littorina littoraea). Šios stadijos metu jūros lygis smarkiai svyravo, pradėjo formuotis Kuršių nerija. Jos užuomazgos - moreninis gūbrys, kurio viršūnės buvo Šarkuvos ir Rasytės salos. Tuo metu Sambijos pusiasalis intensyviai ardomas jūros bangų. Susidariusios sąnašos vyraujančių jūros srovių buvo nešamos išilgai kranto šiaurės kryptimi ir kaupiamos ties Šarkuvos ir Rasytės salomis. Auganti Kuršių nerija greitai izoliavo Kuršių marių užuomazgas nuo jūros. Taigi, Kuršių nerijos, o kartu ir Kuršių marių formavimasis prasidėjo maždaug prieš 5 tūkst. metų.

Dabartinės Kuršių nerijos formavimasis prasidėjo į šiaurę nuo Sembos pusiasalio. Užslinkusios kopos užklojo moreninį pagrindą ir pelkę, kurios likučiai žinomi kaip Šentlunkos aukštapelkė. Ties natūralia kliūtimi - Šarkuvos ir Rasytės salomis pradėjo telktis smėlis ir jos susijungė su žemynu. Toliau Kuršių nerijos augimas vyko pietų - šiaurės kryptimi. Tai buvo pakankamai greitas procesas, nes jau prieš 4,5-4 tūkst. m. Kuršių nerija pasiekė dabartinės Juodkrantės vietą. Smėlio perteklius ir vyraujantys vakarų krypties vėjai formavo skersinį Kuršių nerijos reljefą. Pakrantėje susidarę smėlio kauburiai augo ir veikiami vėjų formavo kopas, kurios slinkdamos skersai pusiasalio pasiekė marias ir taip platino neriją. Tuo pačiu pusiasalis traukėsi vakarų-rytų kryptimi. Dabartinė Kuršių nerija yra 1-2 kilometrais arčiau žemyno, nei pirminiai jos krantai. Litorinos jūros vystymosi stadijos pabaigoje Kuršių nerijoje jau buvo susiformavusios parabolinės kopos, gavusios tokį pavadinimą dėl savo formos. Iki šiol visiškai neaišku kaip formuojasi parabolinės kopos ir kaip barchaninės, kurios turi veidrodinius skirtumus. Parabolinių kopų ruožas su sengirės fragmentais yra išlikęs prie Juodkrantės. Šios kopos greitai apaugo mišku ir daugiau nebejudėjo.

Prieš 4 tūkst. metų Baltijos jūra pamažu įgavo dabartinį vaizdą: sumažėjo jos druskingumas, įsivyravo mums įprasti gyvūnai ir augalai. Nuo Juodkrantės iki pat Kopgalio Kuršių nerija formavosi kaip akumuliacinis smėlio ragas, kurį augino vyraujančios pietvakarių jūros srovės. Šioje atkarpoje Kuršių nerija augo žymiai lėčiau ir tik mūsų eros pradžioje pasiekė dabartinį savo ilgį. Tuo pačiu susiformavo Kuršių marių protaka į Baltijos jūrą - Klaipėdos sąsiauris. Tuometinis Kuršių nerijos kraštovaizdis skyrėsi nuo dabartinio. Joje vyravo augalija padengtos parabolinės kopos. Šių kopų aukštis siekdavo 30-40 m, o pavienės viršūnės iškildavo iki 60 ir daugiau metrų virš jūros lygio. Visas paviršius buvo išraižytas kloniais ir gūbriais. Vyravo mišrus miškas, kuriame augo ąžuolai, liepos, guobos, pušys, beržai, alksniai, lazdynai. Kai kur miškas išnykdavo (pavyzdžiui, įvykus gaisrui) ir prasidėdavo pustymai. Ilgainiui medžiai vėl ataugdavo. Tokia gamtos harmonija tęsėsi iki pat XVI amžiaus. Vėliau vis stipriau buvo jaučiama neigiama žmonijos įtaka Kuršių nerijai.

Kuršių nerijos Nacionalinis parkas PLAČIAU


Rezervatai

AGLIŲ GAMTOS REZERVATAS

Naglių gamtos rezervato plotas - 1680 ha. Jis tęsiasi tarp Juodkrantės ir Pervalkos devynis kilometrus.

Vertingiausi rezervato elementai:
Pilkosios (Mirusios) kopos, užpustytos buvusių gyvenviečių vietos, savaiminės kilmės miško augalija bei po smėliu palaidoti šimtamečiai miškų dirvožemiai. Dėl stiprių vėjų šiose kopose susidaro įspūdingos daubos ir išgraužos. Kai kur iš po smėlio išlenda senųjų dirvožemių fragmentai.


Naglių gamtos rezervate galime sutikti šiuos Lietuvos Raudonosios knygos atstovus: augalus - pajūrinę širdažolę (Centaurium littorale, Gilmour), pajūrinę zundą (Eryngium maritimum L.), širdinę dviguonę (Listera cordata L.), blizgantyjį snaputį (Geranium lucidum L.); grybus - tikrąją raudonpintę (Pycnoporus cinnabarinus (Jacq.: Fr.) P.Karst) ir smiltyninį ausūnį (Peziza ammophila Dur. et Mont.); vabzdžius - smėlinę auslindą (Labidura riparia Pall), margąjį grambuolį (Polyphylla fullo) ir pajūrinį šoklį (Cicindela maritima Dej.); moliuskus - didįjį šliužą (Limax maximus L.). Rezervato teritorijoje peri dirvoninis kalviukas (Anthus campestris L.), jūrinis kirlikas (Charadrius hiaticula) ir urvinė antis (Tadorna tadorna L.), dažnai lankosi jūrinis erelis (Haliaëtus, albicilla L.).

Gamtos rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia veikla, tame tarpe ir rekreacinė. Čia gamta palikta mokslo tikslams bei stebėjimams.

Norėdami supažindinti žmones su Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu, Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai šiame rezervate, specialiai lankytojams, nutiesė pėsčiųjų taką per Pilkąsias kopas marių link. Jis įrengtas nuo automobilių stovėjimo aikštelės, 31 kelio Smiltynė-Nida kilometre.