Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

eko_problemos_parke

Lietuvos pajūryje žiemojančių vandens paukščių gausumo dinamika 1998/99 m. žiemą pagal nuo kranto vykdomų apskaitų duomenis

Gausiausių Lietuvos pajūryje žiemojančių vandens paukščių rūšių skaitlingumo dinamika buvo įvertinta atskirais žiemos mėnesiais.

Nuodėgulė (Melanitta fusca). Kaip ir ankstesniais metais, 1998/99 žiemą nuodėgulė buvo gausiausia Lietuvos priekrantėje žiemojanti jūrinė antis. Pirmieji šios rūšies paukščiai Lietuvos pajūryje pasirodo spalio mėnesį, o jų skaitlingumas pradeda ženkliai mažėti kovo mėnesio antroje pusėje – balandžio mėnesį. 1998/1999 metų žiemą užregistruotas nuodėgulių gausumo svyravimas galėtų būti paaiškinamas tuo, kad šios rūšies antys mitybai ir poilsiui panaudoja labai plačią akvatoriją, išeinančia už priekrantės zonos ribų ir siekiančia iki 35 m gylio (iki 10 km nuo kranto) (Žalakevičius et al., 1995; Žydelis et al., 1999). Antims esant toliau kaip 2-2,5 km atstumu nuo kranto, jos nėra registruojamos pastovių maršrutinių apskaitų metu. Tai galėjo iškreipti gausumo dinamikos įvertinimą. Tačiau, remiantis apskaitų iš laivų duomenimis (Žalakevičius et al., 1995; Žydelis et al., 1999; Vaitkus, 1999) galima teigti jog didžioji žiemojančių nuodėgulių dalis esant nedideliam bangavimui telkiasi priekrantės zonoje, kur yra registruojamos apskaitų nuo kranto metu.

Ledinė antis (Clangula hyemalis). Tai antra pagal gausumą Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje žiemojanti paukščių rūšis. 1998/1999 metų žiemą ši rūšis nebuvo taip gausiai registruojama apskaitų nuo kranto metu kaip ankstesniais metais. Didžiausias ledinių ančių gausumo pikas užregistruotas balandžio mėnesį, kada tūkstantiniai šių ančių būriai buvo stebimi besimaitinantys virš jūrinių dumblių Furcellaria sąžalynų, kur tuo metu neršė strimelės.

Sibirinė gaga (Polysticta stelleri). Šios antys įtrauktos į globaliai nykstančių rūšių sąrašą, Lietuvos priekrantėje pasirodo gruodžio pradžioje, o palieka mūsų vandenis balandžio mėnesį. Kaip ir ankstesniais metais, sibirinės gagos telkėsi išimtinai akvatorijoje nuo Girulių iki Kunigiškių. Šios rūšies maksimalus gausumas 1998/99 metų žiemą buvo panašus į 1997/98 metais užregistruotą skaičių ir siekė apie 1300 individų.

Juodakakliai ir rudakakliai narai (Gavia arctica, G. stellata). Šių žiemojančių paukščių gausumas Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje yra labai nepastovus ir turbūt priklauso nuo klimatinių sąlygų Baltijos jūros regione. Žiemojantys narai yra labai mobilūs. Apskaitų metu žiemos periodu ne kartą buvo stebėta intensyvi narų migracija pietų arba šiaurės kryptimi. Narai intensyviai maitinasi akvatorijose iki 30 m gylio, todėl tam tikrais laikotarpiais nemaža dalis paukščių gali būti neregistruojami nuo kranto (sekliuose Lietuvos Baltijos jūros vandenyse 30 m izobata yra 4-7 km nuo kranto). Juodakaklis naras yra saugoma rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą.

Ausuotasis kragas (Podiceps cristatus). Ausuotųjų kragų gausumas ženkliai svyravo atskirais 1998/99 metų žiemos mėnesiais. Šios rūšies gausumo pikas užregistruotas kovo mėnesį, kada visoje Lietuvos priekrantėje stebėta beveik 5000 ausuotųjų kragų. Ausuotųjų kragų gausumo svyravimas galėtų būti sietinas su regiono sinoptine situacija ir vidaus vandenų užšalimu. Pastaraisiais metais ties Lietuvos krantais užregistruoti maksimalūs ausuotųjų kragų skaičiai sudaro beveik pusę (44%) visos Baltijos jūroje žiemojančios populiacijos (Durinck et al., 1994).
Žuvusių paukščių apskaitų rezultatai 1999 metais

1999 metais vykdytų žuvusių paukščių apskaitų metu Lietuvos pajūryje aptikti 124 žuvę paukščiai kurie buvo 14 rūšių. Po išsamaus įvertinimo, 97 individai įtraukti į žuvusių paukščių duomenų bazę ir panaudoti tolesnei analizei. Didžiąją užregistruotų žuvusių paukščių dalį sudarė jūrinės antys (40 %), kirai (29 %) bei narai (19 %).

1999 metais verslinė žvejyba statomaisiais tinklais buvo pagrindinis žiemojančių paukščių mirtingumą lemiantis antropogeninis faktorius. Dėl šios priežasties žuvo ne mažiau nei 51 % visų užregistruotų individų. Dėl tiesioginio naftos produktų poveikio žuvo tik 2 % visų užregistruotų paukščių. 46 % aptiktų paukščių tiksli žuvimo priežastis nebuvo identifikuota. Paskendę sausumos migrantai sudarė 1% visų aptiktų žuvusių paukščių.

Kaip ir ankstesniais metais, daugiausia žuvusių paukščių buvo aptikta pakrantės kontroliniuose monitoringo ruožuose į šiaurę nuo Klaipėdos, o mažiausia žuvusių paukščių užregistruota Kuršių Nerijoje tarp Juodkrantės ir Nidos.

Daugiausia Lietuvos pajūryje žuvusių paukščių aptikta kovo ir balandžio mėnesiais. Tai sietina su tuo laikotarpiu labai intensyvia versline žūkle statomaisiais tinklais jūroje, kuriuose žuvo didžioji dalis aptiktų paukščių.
Antropogeninių faktorių poveikis žiemojantiems vandens paukščiams Jūros taršos naftos produktais poveikis

1999 metais Lietuvos pajūryje nebuvo užregistruota stambių naftos produktų išsiliejimo atvejų. Tiesa, buvo paskelbta oficiali informacija, kad gruodžio mėn. prie Būtingės naftos terminalo plūduro išsiliejo ~3 tonas naftos, tačiau naftos išmetimas Lietuvos pakrantėje nebuvo užregistruotas. Taip pat tuo metu nebuvo stebėti ir nafta susitepę paukščiai. Mažą jūros užterštumą naftos produktais 1999 m. atsispindi ir žuvusių paukščių apskaitų rezultatai. Tik 2 % visų aptiktų paukščių žuvo dėl tiesioginio naftos produktų poveikio.
Verslinės žvejybos statomaisiais tinklais poveikis

Lietuvos Baltijos jūros priekrantėje žiemojančių paukščių pagrindinė žuvimo priežastis 1999 m. buvo žvejyba statomaisiais tinklais. Remiantis žuvusių paukščių apskaitų duomenimis šis antropogeninis faktorius sąlygojo ne mažiau nei 51 % užregistruotų paukščių žūti. Turbūt tinkluose žuvę paukščiai sudarė ir didelę dalį individų, kurių žuvimo priežastis nebuvo išaiškinta, dalį. Todėl bendras visų Lietuvos priekrantėje tinkluose žuvusių paukščių skaičius gali siekti iki 65 %. 162 žvejų statomuosiuose tinkluose žuvę paukščiai buvo gauti tyrimams tiesiogiai iš žvejų. Šie paukščiai nebuvo įtraukti į pakrantėje žuvusiųjų paukščių duomenų bazę, nes jų aptikimas neatitinka metodinių foninės žuvusių paukščių apskaitos reikalavimų. Pagal preliminarius verslinės žvejybos poveikio įvertinimo rezultatus, daugiausia žiemojančių vandens paukščių žūva stambaus akytumo tinkluose (akies dydis 40-60 mm) statomuose 2-15 m gylyje. Daug vandens paukščių žūva ir pavasarinės strimelių (Clupea harengus) žūklės metu. Pagrindinėse šių žuvų nerštavietėse (Ties Karkle, Nemirseta, Palanga) susitelkia dideli ikrais besimaitinančių vandens paukščių būriai, o statomųjų tinklų tankumas tose akvatorijose yra labai aukštas.

Norint detaliai ir korektiškai įvertinti verslinės žvejybos poveikį Lietuvos priekrantėje žiemojantiems paukščiams yra reikalingi specialūs ir intensyvūs tyrimai. Tokių tyrimų metu yra būtina atsižvelgti į žūklės intensyvumą atskiruose priekrantės ruožuose, tinklų akytumą ir tipą, tinklų statymo gylį ir laiką, bei šią informaciją susieti su paukščių gausumu, pasiskirstymu bei elgsenos ypatybėmis.

Jūros transporto poveikis

Intensyvus valčių ir nedidelių laivų transportas Baltijos jūros priekrantės zonoje yra svarbus žiemojančių vandens paukščių trikdymo šaltinis. Pradėjus eksploatuoti Būtingės naftos terminalą, ypač suintensyvėjo jį aptarnaujančių ir saugojančių greitaeigių katerių transportas. Tyrimai atskleidė, kad trumpos dienos lapkričio - sausio mėnesiais yra kritinis periodas nardančių ančių rūšims (ledinė antis, sibirinė gaga, klykuolė). Kad patenkintų savo metabolinius poreikius, šios rūšys praleidžia maitindamosi 80-90% šviesaus paros laiko. Dažnas šių paukščių baidymas sutrikdo jų dienos aktyvumo ciklą, priverčia apleisti palankias mitybos vietas ir labai padidina bendras energetines sąnaudas skraidant.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

eko_problemos_parke


IŠVADOS



1999 m. žiemą Lietuvos Baltijos jūros sektoriuje ir šiaurinėje Kuršių marių dalyje užregistruoti 96000 žiemojantys vandens paukščiai, kurie buvo 36 rūšių (viduržiemio apskaitos rezultatai). Dominuojančios žiemojančių vandens paukščių rūšys buvo: nuodėgulė, ledinė antis, didysis dančiasnapis, didžioji antis, ausuotasis kragas, sibirinė gaga, klykuolė ir gulbė giesmininkė.

Monitoringo taškuose Lietuvos vidaus vandenyse (Nemune ties Kauno HE, Šešupėje ties Marijampole-Antanava, Elektrėnų mariose ir Drūkšių ežere) 1999 m. sausio mėnesį užregistruoti apie 6100 vandens paukščiai, kurie buvo 17 rūšių. Dominuojančios žiemojančių vandens paukščių rūšys buvo: didžioji antis, gulbė nebylė, didysis dančiasnapis, laukys ir klykuolė.

Ankstesniais tyrimų metais išskirtos keturios tarptautinės svarbos vandens paukščių žiemavietės Lietuvos pajūryje (jūros priekrantė ties Karkle-Šventąja ir ties Kuršių Nerija, vakarinė Kuršių marių dalis ties Kuršių Nerijos pakrante ir Nemuno deltos regioninis parkas) ir 1999 m. atitiko Ramsaro konvencijos kriterijus: jose žiemojo daugiau kaip 1% regioninės populiacijos individų arba daugiau kaip 20000 vandens paukščių. Ypatingą susirūpinimą kelia tarptautinės svarbos žiemavietės ties Palanga būklė. Šioje akvatorijoje vyksta itin intensyvi žvejyba ir nustatytas aukštas vandens paukščių (tarp jų ir sibirinės gagos, - globaliai nykstančios rūšies) mirtingumo lygis statomuose žvejų tinkluose.

_

Lietuvos pajūryje žiemojančių vandens paukščių mirtingumo lygį 1999 m. pirmiausia nulėmė žuvimas statomuosiuose žvejų tinkluose. Paukščiai, žuvę žvejų tinkluose, sudarė iki 65% visų aptiktų žuvusių individų. Dėl tiesioginio taršos naftos produktais poveikio 1999 m. žiemą žuvo apie 2% visų aptiktų žuvusių individų. Sparčiai didėjantis motorinių valčių, greitaeigių katerių ir mažų žvejybinių laivų skaičius Lietuvos jūros priekrantės zonoje yra svarbus trikdantis faktorius, turintis neigiamą poveikį svarbioms žiemojančių vandens paukščių koncentracijoms.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

eko_problemos_parke


Buvenių nykimas

Ypač aktuali problema parke - retų buveinių užaugimas krūmais. Dėl asikeitusio žmogaus santykio su gamta - be žmogaus pagalbos nemažai retų rūšių nyksta. Kad jos išliktų, būtina atnaujinti tam tūikros veiklos rūšis pajūrio palvėje. Tai šienavimas, ganymas.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

eko_problemos_parke


Miškai

Privatūs asmenys parke kartais be jokių derinimų linkę iškirsti medžius sa vo miškuose.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

eko_problemos_parke


Žemėtvarka

Pajūrio regioniniame parke gražinant žemes yra privelta problemų, kurios neigiamai veikia parko gyventojų nuostatas parko atžvilgiu, nors parko direkcija žemių gražinimu neužsiima ir už negrąžintas žemes negali būti kaltinama. Tačiau žmonės dažnai nesusigaudo valdžios sistemoje ir kaltina parko direkcija. Išaiškinti kartais esamą situaciją būna labai sunku, nes žmonėms visos valdžios institucijos dažniausiai atrodo kaip vienas vienetas.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

eko_problemos_parke

Kraštovaizdis

Parke dėl statybų prarasta didesnė dalis pajūrio žemumos kraštovaizdžio. Tai susiję su tuo, kad parko apsaugos zonoje leidžiama dalinti sklypus.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

eko_problemos_parke

Erozija

Labiausiai pajūryje jaudina kopų erozija dėl didelio lankytojų srauto, keturačių motociklų važinėjimo paplūdimiu kur auga unikalūs pajūro augalai. Kol as direkcija tik dalinai sugeba kovoti su šiomis problemomis.

Daugeliui nerimą kelinti Olando kepurės kalno erozija nelaikoma ypatinga problema, tai natūralus krantodaros procesas, kurio sustabdyti neįmanoma, skardis yra ne tiek dėl jūros veiklos, kiek savaime, dėl šaltinių poveikio.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Natura 2000


Europinės svarbos buveinės Pajūrio regioniniame parke

Siūlome susipažinti su Europos sąjungos šalims svarbiomis buveinėmis bei paukščiams svarbiomis teritorijomis Pajūrio regioniniame parke.

Lietuvos ateitis siejasi su Europos Sąjunga, kurioje vienas iš prioritetų yra kokybiškas žmogaus gyvenimas, kuriam būtina kokybiška aplinka, kuri yra būtina sveiko gyvenimo sąlyga. Kokybiškas gyvenimas mūsuose žmonės supranta kaip materialinį apsirūpinimą, labiausiai išsivysčiusiose šalyse net labai turtingas gyvenimas tačiau pažeistoje gamtinėje aplinkoje nelaikomas atitinkantis žmogaus poreikius. Gamta yra visų namai, ne tik žmogaus bet milijardų kitų gyvų organizmų buveinė, Žmogui įprasta manyti, kad buveinė yra vieta, kurioje galima rasti prieglobstį, jaustis saugiai. Šis poreikis gyvybiškai svarbus visiems gyviems organizmams, gyvūnams, augalams, kerpėms, grybams, kiekvienas turi savo buveines. Visos gyvybės rūšys yra glaudžiai tarp savęs susijusios ir priklausomos viena nuo kitos ir neįmanoma žmogui gyventi harmonijoje su aplinka nepasirūpinus ir gamtinėmis buveinėmis.

DančiasnapisTodėl Europos šalys įsteigė specialų saugomų teritorijų svarbių visos Europos gamtai Saugomų teritorijų tinklą – NATURA 2000, kuriuo rūpintis turės visos šalys narės, jis skirtas nykstančių senajame žemyne buveinių bei paukščių apsaugai.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Natura 2000

NATURA 2000 – Europos sąjungos saugomų teritorijų tinklas, skirtas apsaugoti konkrečiam gamtos objektui - buveinei, rūšiai, o ne pačiai teritorijai. Todėl tai nėra įprasta teritorija kur viskas tik draudžiama, atvirkščiai, gali būti net skatinama ir remiama žmogaus veikla, kuri padeda išsaugoti vertybes. Pavyzdžiui pievų buveinės be žmogaus veiklos dažniausiai neišlieka, dėl natūralių procesų jos užauga mišku, todėl tose vietose, kur yra vertingos pievų buveinės bus skatinamas ganymas, šienavimas. Taip pat ir paukščių sankaupa, nereiškia, kad čia nebus galima žmogui įkelti kojos, visiškai uždrausta žvejoti, priešingai, gali būti net skatinama mėgėjiška žūklė, remiamos tokį poilsį organizuojančios žvejų artelės.

Žemyninis pajūrio ruožas tarp Klaipėdos ir Palangos, kur įkurtas Pajūrio regioninio parkas yra aktyvioje jūros veiklos zonoje ir visos gamtinės buveinės yra atsiradusios iš darnios jūros, vėjo ir sausumos stichijų veiklos. Jūros bangos skalauja pakrantės moreninį (uoliena) pagrindą ir kai kur išskalauja didelius akmenis, o smulkias uolienos daleles išmeta į krantą, kurias tolia mažomis smiltimis lakina vėjas. Taip gamta kuria jūros ir pajūrio buveines, tarp kurių geriausiai visiems žinoma – baltosios pajūrio kopos. Tačiau jų yra žymiai daugiau. Vertingiausios plyti pajūryje nuo Nemirsetos iki Karklės. Tad susipažinkime su visomis iš eilės.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Natura 2000

Rifai

Pakrantės riedulynai suformuoja jūrinę buveinę – Rifus. Tai pakrantėje nuo Olando kepurės iki Nemirsetos susiformavęs akmenynas teikiantis prieglobstį jūros augalams ir gyvūnams. Akmenys tai pagrindas čia augti dumbliams, jūros gilėms, jūros moliuskams midijoms, vėžiagyviams. Prieglobstį čia randa neršiančios žuvys. Žuvimis, vėžiagyviais ir moliuskais minta daugybė žiemojančių paukščių.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Natura 2000

Užuomazginės kopos

Pakrantės smėlynuose susiformuoja net keletas vertingų Europoje nykstančių buveinių su skirtingais čia tarpstančiais augalais.

Besiformuojančios koposPaplūdimyje smiltelės užkliuvusios už čia augančių augalų – pionierių, subyra į mažus gūbrelius. Tai kopos gimimas, vadinamas užuomazgine kopa. Taip vadinasi pirmoji pakrantės buveinė. Čia sutiksime šių “namų” gyventoją – sultingąją jūrasmiltę, baltijinę stoklę, pajūrinę smiltlendrę, smiltyninę rugiaveidę. Dėka šių pionierinių augalų gebančių augti pajūrio smėlynų dykumoje ir gimsta kopa, kurią vėjas ir jūra darniai nešdami smilteles vis augina ir lipdo.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Natura 2000

Baltosios kopos

Baltosios koposAugalams pionieriams savo galingomis šaknimis sutvirtinus nuolat judantį smėlį čia įsikuria ir kiti augalai, kurie suformuoją kitą buveinę vadinamą baltąja kopa. Tai pajūrio zona kur smėlis juda žymiai mažiau negu paplūdimyje ir čia į darnią augalų bendriją įsijungia daugiau augalų – pajūrinė linažolė, pajūrinis pelėžirnis, įsitvirtina skėtinė vanagė, pajūrinis eraičinas, pilkalapis šaukštis. Tačiau prieglobstį randa ir kopos užuomazginės stadijos augalai – smiltyninė rugiaveidė, smiltlendrė, sultingoji jūrasmiltė. Jų šaknų dėka kopagūbris sutvirtėja, mažėja laisvai pustomo balto smėlio plotai.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Natura 2000

Pilkosios kopos

Užaugę smėlio gūbrys užstoja vėją ir sumažina nekliudomą naikinantį smėlio pernešimą. Tuomet čia prieglobstį surandą smulkesni augaliukai- smiltyninė viksva, smiltyninis šepetukas. Mažaūgiai sausrą ir karštį pakeliantys augalai taip gausiai užželia smėlynus, kad uždengia juos tarsi kilimu, vėjas nebesugeba nuo žemės pakelti smiltelių. Smėlynai tarsi surakinami augalijos šaknynais, augalams nebereikia nuolat lįsti iš po smėlio, iš negyvų augalų dalių atsiranda plonas dirvožemio sluoksnis. Čia įsikuria gausybė kitų augalų, kerpių – susiformuoja pilkosios kopos. Čia auga kalninės austėjos, čiobreliai, pajūrinė našlaitė, pajūrinės zundos, smiltyninės viksvos, rūgštynės,

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Natura 2000

Čia gali susiformuoti dar keletas pajūrio buveinių:Pajūrio smėlynų tyruliai - pievos su viržynais Kopų varnauogynai – pievos su varnauogynais, Kopų gluosnynai – užkopėje išsibarstę gluosnių kūmynai. Drėgnos tarpkopės.

Tolėliau nuo kopų, kur dirvožemis labai karbonatingas, susiformuoja gryna pievų buveinė turtinga čia augančiais orchidiniais augalais. Tai Stepinės pievos. Ypač saugotinos smiltpievės su mažąja gegužraibe.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Natura 2000

Medžiais apaugusios kopos

Ilgainiui, kai gausi pionierinė augmenija per ilgą laiką suformuoja derlingo dirvožemio sluoksnį, pilkosiose kopose, arba rytinėje kopų pusėje plytinčiose pievose ima tarpti krūmai, juos ilgainiui keičia miškas. Susiformuoja natūrai miško bendrija. Susiformuoja nauja buveinė – Medžiais apaugusios kopos.

Taip baigiasi kopų istorija. Visas žemyninis pajūris turtingas vertingomis Europos šalims buveinėmis, jos čia išsibarstę pajūrio ruože tarp Karklės ir Nemirsetos. Ypač vertingos pievos plyti šalia Nemirsetos, vertingų buveinių plotai plyti iki pat Karklės.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Natura 2000


Paukščiams svarbios teritorijos


Dirvoninis kalviukasDirvoniniam kalviukui apsaugoti skirta teritorija yra nuo Nemirsetos iki Palangos. Čia besidriekiančios pilkosios kopos, ypač Plocio rezervato teritorijoje, - pati tinkamiausia šių retų paukščių perimvietė. Parke peri 23 poros dirvoninių kalviukų (G.Gražulevičius).



Dirvoninis kalviukas

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Natura 2000


Paukščiams svarbios teritorijos

Žiemavietė

Jūroje tarp Karklės ir Palangos praleisti žiemą susirenka per 10 000 įvairių paukščių. Čia saugomos retų ypač gausiai žiemojančių paukščių – rudakaklių bei juodakaklių narų, mažųjų kirų, didžiųjų dančiasnapių, sibirinių gagų, ausuotųjų kragų sankaupos. Daugumai jų Baltijos priekrantė prie Lietuvos yra “šiltieji” kraštai. Ypač svarbi ši žiemavietė yra Sibirinei gagai, nykstančiam visame pasaulyje paukščiui. Jų čia susirenka kasmet iki 2000 individų. Manoma, kad jos atskrenda net iš Prano Juozapo Žemės (galbūt iš Sibiro). Dėl ant akmenų gausiai augančių moliuskų – valgomųjų midijų, ši teritorija labai tinkama ledinių ančių mitybai.

Pajūrio regijoninis parkas PLAČIAU

Natura 2000

Natura 2000 teritorija parke

Varnių regioninis parkas PLAČIAU

Hidrografinis tinklas



Regioninio parko teritorijos ir jį supančių apylinkių geografinė padėtis yra reikšminga visai Lietuvos hidrografijai. Čia gauna pradžią didžiosios Žemaitijos upės. Parko rytiniu pakraščiu (per takoskyrinį kalvyną) praeina svarbiausių Žemaitijos upių - Virvytės, Ventos, Kražantės, Akmenos takoskyros. Šiaurinis pakraštinių moreninių darinių ruožas (ties Žąsūgala) yra takoskyra tarp Minijos ir Ventos baseinų.



Parko hidrografinę ašį sudaro ežerai, susitelkę Varnių duburyje. Didžiausias jų yra Lūksto ež. (didžiausias natūralus Žemaitijos ežeras), išsidėstęs centrinėje duburio dalyje. Bendras plotas — 1018,0 ha (baseino plotas 97 km2), krantinės ilgis 19,2 km. Ežero ilgis - 6,15 km, didžiausias plotis - 3,49 km, didžiausias ežero gylis -7 m. Į pietinę ežero dalį įteka Sietuvų upelis, (garsėjantis Sietuvos kūlgrinda), jungiantis jį su Paršežeriu, Vakariniai Lūksto ežero intakai - Domantas, Garduva ir bevardis upelis. Rytinę ežero dalį maitina du bevardžiai upeliai. Šiaurinis Lūksto ežero intakas - Ungurys. Iš ežero šiaurinės dalies išteka Varnelė (upė vingiuojanti per Varnių miestą ir davusi jam savo pavadinimą) , kuri jungia Lūkstą su Biržuliu.



Lūkstas - vienintelis ežeras Lietuvoje, prie kurio atvykęs keliautojas gali rasti savo gintaro gabalėlį.



Parko centrinėje dalyje plyti du žmogaus rankų nualinli ežerai – Biržulis (vienas seniausių Pabaltijo ežerų, daugiau nei 9 tūkst. m. pr. Kr. savo pakrantėse priglaudęs čia atsikėlusias šiaurės elnių medžiotojų gentis) ir Stervas. Manoma, jog ežero pavadinimas "Biržulis" kilęs nuo dievybės globojusios šventą, jo pakrančių gyventojus nuo neatmenamų laikų maitinusį žuvingiausią Žemaitijos ežerą.



Iki mūsų dienų išliko esamų ir melioracijos sunaikintų Biržulio intakų pavadinimai: į pietinę Biržulio dalį įteka Varnelė ir ištisai melioruota Nakačia, vakarinis intakas - Govija, šiaurinis – Druja (senovės sanskrito kalboje druja reiškia vandens tekėjimą). Šiuo metu Drujos upė yra naturali riba tarp Žemaičių dūnininkų ir dounininkų). Rytinę ežero dalį maitina keturi nedideli upeliai - Baltupis, Kalių Skalbykla, Blakė, Gudupis (deja beveik visi jie virtę kanalais). Stervo ežerą iš vakaru pusės maitina kanalizuotas Utėlės upelis.



Biržulio ežere prasideda didžiausia parko upė Virvytė (ilgis 131 km). Virvytė garsėja pakrantėmis išsidėsčiusiomis archeologijos, istorijos ir kultūros vertybėmis.



Pietvakarinėje parko dalyje - pelkėse pasislėpęs Paršežeris. Iš rytų pusės ji maitina Raudys. Iš pietinio ežero pakraščio pelkų išteka Viksvė.



Rytinėje parko dalyje, keiminių plokščiakalvių takoskyriniame ruože (kuris praktiškai be ežerų) slypi Gludas (ežero vakarinėje pakrantėje alkakalnyje įrengta dvarininkų Sakelių kapavietė – mauzoliejus). Piečiau jo plyti Venių ir Medainio ežerai, iš pastarojo prasideda Venta.



Varnių duburio skersinėje pertvaroje esantį Vismaldų-Žasūgalos kalvagūbrį puošia Movos suverta ežerų girlianda: Sydeklis-Ilgis-Pluotinalis-Salotas-Klioklis-Didovas. Viename iš jų (Didovo ež.) pradžią gauna Minija. Kiek į rytus, Virvytės dešiniajame krante plyti Baltežerio, Gūšros ir Viekšnalių ežerai.



Didelę parko teritorijos. dalį užima pelkės: Biržulio, Stervo, Degėsių, Vartavos, Varnelės, Debesnų, Kauklių, Kūlgrindos, Antkantų ir kt. Su Debesnų pelke supažindina Debesnų botaninis takas.

Varnių regioninis parkas PLAČIAU

Geomorfologija



Regioninio parko teritorijos reljefas suformuotas Nemuno ledynmečio Baltijos stadijos dviejų ledyninių tėkmių - Žemgalos ir Kuršių bei jų tirpsmo vandenų prieledyninės ežerines akumuliacijos sąlygomis. Pagal amžių, genezę ir reljefą dabartinę parko teritoriją sudaro 3 skirtingos dalys: duburių ruožas, takoskyrinis kalvynas ir Pietų Lietuvos fazes šonines morenos ruožas.



Didžiųjų duburių ruožas tęsiasi nuo Platelių per Žarėnus, Janapolę, Varnius, Požerę iki Dievyčio ežero. Tai uždurpėjusi Biržulio-Lūksto duburio limnoglacialinė lyguma, nusidriekusi šiaurės-pietų kryptimi 150-170 m. abs. a. aukštyje.



Biržulio-Lūksto duburį iš rytų pusės juosia sudėtingiausias ir kartu seniausias Žemaičių aukštumos reljefo ruožas, vadinamas takoskyriniu kalvynu, nusitęsęs nuo Luokės, per Kolainius, Pavandenę, Kaltinėnus. Šį takoskyrinį kalvyną sudaro stambios keiminės plokščiakalvės ir kalvos, iškylančios virš 200 m. abs. a. Šios rūšies kalvoms priklauso 3 aukščiausios Žemaitijos kalvos: Medvėgalis (234,6 m), Šatrija (228,7 m), Girgždūtė (228,0 m). Šio takoskyrinio makromasyvo vakarinės nuošlaitės leidžiasi į žemesnį hipsometrinį lygį. Čia iškyla Sprūdės (216,2 m), Moteraitis (218,2 m), Kietkalnis (207,7 m), Žiogriakalnis (210,1 m), Spingės (211,2 m), Bėkšvės (201,3 m), Aukštagirės (214,6 m), Švedkalnis (203,8 m).



Iš vakarų pusės parko teritoriją rėmina Pietų Lietuvos fazės šoninės morenos ruožas. Čia iškyla: Drobūkščių moreninis masyvas su aukščiausia viršūne Panų kalnu (197,2 m).