Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Tytuvėnų regioninis parkas PLAČIAU


Gamtos paveldo objektai

Didysis Akmenės kaimo akmuo su ledynais „atkeliavo“ iš Suomijos prieš 25 tūkst. metų, o saulės šviesą išvydo tik ištirpus ledyno likučiams – maždaug prieš 14 tūkst. metų. Kadaise ant akmens pagonys kūrendavę šventąją ugnį. Vėliau žmonės eidavo prie stebuklingojo akmens prašyti sveikatos, paguodos. Pirmoji koplytėlė ant akmens buvo pastatyta prieš 100 metų.

Tytuvėnų regioninis parkas

Miškai

Miškai užima daugiau kaip puse regioninio parko teritorijos. Ant smėlėtų Tytuvėnų ir Šiluvos kalvų siūbuoja išlakūs pušynai. Įdomiausias – senasis Tytuvėnų šilas. 200 metų medžiai auga niekada neartuose dirvožemiuose. Gūdūs Užpelkių miškai maþai paliesti žmogaus ūkinės veiklos. Čia nuo seno įkurtuose draustiniuose saugomi retieji augalai ir gyvūnai. Slėpiningose sengirėse peri juodieji gandrai, vapsvaėdžiai, pilkosios meletos. Didelis netikėtumas – aptiktas balinis vėžlys.

Aukštadvario regioninis parkas PLAČIAU

Vandenys

PadidintiAukštadvario regioninis parkas puikuojasi skaidriais, švariais ežerais, kurie užima beveik 9% teritorijos. Priskaičiuota per 90 įvairaus dydžio, gylio, formos bei kilmės ežerų. Didžiausi - Vilkokšnis (336,7 ha), Spindžius (110,7 ha), giliausi - Verniejus (50 m), Sienis (40 m), gilūs paslaptingieji termokarstiniai Škilietų, Tabaliukų ežerėliai. Patvenkus Verknės ir Strėvos upes, po 5 ežerus sujungė Aukštadvario ir Bagdanonių hidroelektrinių tvenkiniai.

PadidintiDidžiausios parko upės - "sesutės" Verknė ir Strėva. Abi pradeda čiurlenti kaiminystėje, o paskui jų keliai prasilenkia - Verknė teka į vakarus, o Strėva - į rytus ir šiaurę. Panašus šių upių ilgis, abi teka per ežerus, įveikia hidroelektrinių užtvankas, malūnų veikiančias ir apirusias užtvankas, abi skuba per akmenis, seklumas į Nemuną. Verknės ištakų šaltinio aukštis Galaverknio kaime - 141 m virš jūros lygio, o žiotyse ties Birštonu - 40,6 m, upės ilgis 77,1 km. Strėvos pradžia - šalia Gubiškių kaimo, o įteka į Kauno marias "nusileidusi" daugiau kaip 110 m. Parko teritorijoje čiurlena dar per 10 mažesnių upelių, kurių vandenis surenka Verknė ir Strėva.

Upes ir ežerus maitina lediniai šaltiniai. Su senovės pagonių šventyklomis siejami Šafarnės alko "akivarai", gydomųjų galių, tikima, turi Rangavos sakraliniai šaltiniai. Sraunūs Aukštadvario dvaro bei Verknės senvagės, Strėvos kaimo, Vladislavos dvaro, Žaliųjų Prūdelių ir kiti šaltiniai. Versmių vanduo puikios kokybės, tradiciškai gyventojų naudojamas buityje, geriamas. Aptikti požeminiai mineralinio vandens klodai.

Aukštadvario regioninis parkas PLAČIAU

Augalija

PadidintiParke didelė biotopų įvairovė, todėl augalijos rūšių ir bendrijų sudėtis čia labai marga. Žaliuoja derlingas dirvas mėgstantys vešlūs žolynai bei plačialapiai miškai, smėlynus mėgstantys kadagynai bei pušynai, tyrulių bei šlaitų augalų bendrijos. Auga 764 rūšių aukštesnieji augalai, iš jų 54 rūšių įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą: europinis miežvienis, kalninė arnika, plačialapė klumpaitė, dvilapis purvuolis ir kt. Aptikta 14 rūšių maurabraginių dumblių, 173 rūšių samanų. Didelė grybų ir kerpių įvairovė, randama Raudonosios knygos atstovų: kūginis briedžiukas, kopūstgalvis raukšlius, didysis kukurdvelkis, plačioji platužė ir kt.

PadidintiMiškai užima apie 60% parko teritorijos, pasisikirstę 100 - 1700 ha dydžio masyvais. Jų rūšių sudėtis, amžius, medynų išsidėstymas įvairuoja. Didžiausi miškai: Mergiškių-kalvų, Spindžiaus-Strėvos, Paverknių. Vyrauja pušynai, kiek mažiau eglynų, yra ąžuolynų, skroblynų, beržynų, maumedynų, Bankso pušies ir kt. medynų. Ypač vertingi reliktiniai senovės Lietuvos medynai - plačialapiai skrobliniai liepynai, saugomi Mergiškių gamtos rezervate. Spindžiaus miške vyrauja įspūdingi šviesūs žoliniai pušynai su paprastojo ąžuolo pomiškiu. Kraštovaizdį paįvairina ant kalvų bei šlaitų žaliuojančios mažos giraitės, pavieniai medžiai galiūnai.

Siūlome aplankyti botaninius objektus: Adomo Mickevičiaus ąžuolą, Spindžiaus ir Paukšteliškių ąžuolus, Špokų vinkšną, Bygaudo uosį, Aukšlinio liepą, Alešiškių pušį ir kt.

Aukštadvario regioninis parkas PLAČIAU


Gyvūnija

PadidintiBesikaitaliojantys biotopai, natūrali gamta suteikia prieglobstį įvairiausių rūšių gyvūnams. Saugiai jaučiasi briedžiai, elniai, baltieji kiškiai, ūdros, gausios bebrų, audinių, kiaunių ir kt. populiacijos.

PadidintiDidelė paukščių įvairovė - aptiktos 165 rūšys, iš jų 37 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Peri tripirštis genys, pilkoji meleta, vapsvaėdis, pievinė lingė, tulžys, žvirblinė pelėda, griežlė ir kt.

Ežeruose ir upėse veisiasi lynai, kiršliai, šamai, vėgėlės, upėtakiai, kai kurie puikuojasi lašišinėmis žuvimis - sykais, seliavomis, peledėmis. Smėlėtadugnius ežerus pamėgę plačiažnypliai vėžiai.

Didelė entomofaunos rūšių įvairovė - aptiktos 1055 rūšys, tarp jų 37 retos: didysis skydvabalis, kruvinoji strėliukė, machaonas, raudonsparnė meškutė (didžiausia šiuo metu žinoma populiacija Lietuvoje), ūsuotis dailidė ir kt. Vabzdžiams vertingiausi arealai yra Mergiškių-kalvų miške esančios laukymės, Ubiškių miškas, užpelkėjęs Verknės slėnys parko pietvakariniame pakraštyje.

Aukštadvario regioninis parkas PLAČIAU

Reljefas

PadidintiPadidintiDzūkų aukštuma priskiriama "jauniausioms" aukštumoms, nes baigta formuoti per paskutinį apledėjimą, maždaug prieš 18 000 metų. Galinės morenos buvo sustumtos į įvairių formų bei aukščio kalvas, tarp kurių susidarė gilios rinos, upės, dubakloniniai ežerei. Regioninio parko teritorijoje didelė reljefo įvairovė, paviršiaus nelygumų amplitudė daugiau kaip 150 metrų. Auštadvario apylinkėse priskaičiuojama per 250 kalvų, jas vainikuoja aukščiausios Dzūkų aukštumos kalvos - Gedanonių (257,4 m virš jūros lygio) ir Gelionių (255 m).

PadidintiAtsitraukdami ledynai paliko įdomius geologinius darinius: Vaitkūnų keiminę plokščiakalvę, didžiausią duobę Lietuvoje, vadinama "Velnio duobe" (nors yra dar kelios jos atsiradimo versijos), Antaveršio duobę, Strėvos įgriuvą, Amerikos lobą, lygumą Vilkokšnio ežero apylinkėse. Čia atridenti Ustronės riedulyno, Mergiškių, Žaliosios rieduliai, paslaptingasis Nikronių akmuo ir kt.

Apsižvalgyti ir pasigrožėti apylinkėmis tinka daugelis kalvų, piliakalniai, Verknės ir Strėvos upių šlaitai, didesnių ežerų slėniai.

Kurtuvėnų regioninis parkas PLAČIAU

Gamta


#
Par­kas ply­ti Ry­tų Že­mai­čių aukš­tu­mos pa­kraš­ty­je, Ven­tos ir Du­by­sos upių ta­kos­ky­ro­je. Per par­ką šiau­rės–­pie­tų kryp­ti­mi drie­kia­si trys kal­va­gūb­riai, at­skir­ti klo­niais ir eže­rų du­bu­riais. Rel­je­fo iš­raiš­kin­gu­mą pa­į­vai­ri­na ter­mo­kars­ti­nės duo­bės („vel­nia­duo­bės“), ozų „la­bi­rin­tai“, že­my­ni­nės ko­pos, sta­čiaš­lai­tės kal­vos, ra­gu­vy­nai, kan­jo­ni­niai klo­niai.

#
Tarp miš­kų telk­šo 30 ne­di­de­lių eže­rų ir sru­ve­na 20 upokš­nių. Kur­tu­vė­nų mies­te­lį su­pa ar­ti šim­to žu­vi­nin­kys­tės tven­ki­nių.

#
Daug ne­di­de­lių pel­ku­čių liū­liuo­ja bu­vu­sių eže­rų du­bu­riuo­se. Ver­tin­giau­si pel­kių kom­plek­sai yra Il­gos ir Šo­nos upe­lių slė­niuo­se, Bu­lė­nų ir Bi­jo­tės apy­eže­rė­se.

#
KRP – tre­čias pa­gal miš­kin­gu­mą re­gio­ni­nis par­kas Lie­tu­vo­je. Vy­rau­ja spyg­liuo­čių miš­kai. Miš­kų ma­sy­vas iš­si­plė­tė dva­ri­nin­kams iš­kel­di­nus kai­mus ir ne­der­lin­gas že­mes už­so­di­nus me­džiais.

#
Mo­zai­kiš­ka­me kraš­to­vaiz­dy­je, ku­riam bū­din­ga au­ga­li­jos įvai­ro­vė, ap­tik­ta 981 au­ga­lų rū­šis. Čia au­ga Že­mai­ti­jos pel­ky­nams bū­din­gi pa­pras­tie­ji bur­bu­liai, tek­šės, rak­ta­žo­lės pe­le­nė­lės, mels­vie­ji mė­li­tai, Dzū­ki­jos ši­luose sutinkami smil­ty­ni­niai gvaz­di­kai, pie­vi­nės ir vė­ja­lan­dės ši­la­gė­lės, sta­čio­sios gu­bo­jos.

#
Va­ka­ri­nė­je par­ko da­ly­je gy­ve­na vil­kai, bal­tie­ji kiš­kiai. Kur­tu­vė­nų dva­ro par­ko dre­vė­tuo­se me­džiuo­se gau­su šikš­nos­par­nių. Žu­vi­nin­kys­tės tven­ki­niai pri­vi­lio­ja gau­sius mig­ruo­jan­čių paukš­čių bū­rius. Čia gy­ve­na žu­vi­mis be­si­mai­ti­nan­tys gy­vū­nai: ūd­ros, jū­ri­niai ere­liai, pil­kie­ji gar­niai.

#
Par­ke gau­su gam­tos pa­vel­do ob­jek­tų: įspū­din­gų mat­me­nų ir iš­vaiz­dos me­džių, bar­su­kų ko­lo­ni­jų, plėš­rių­jų paukš­čių liz­dų, rie­du­lių, įdo­mių rel­je­fo for­mų. Svilės šaltiniai paskelbti gamtos paminklu.

#
Ver­tin­giau­siems gam­tos kom­plek­sams iš­sau­go­ti par­ke iš­skir­ta 17 draus­ti­nių, eu­ro­pi­nės svar­bos (Na­tu­ra 2000) ir ker­ti­nės miš­ko bu­vei­nės.

Vakarų ekspresas, 2006 m. rugpjūčio 10 d.

Smiltynėje - dar vienas draustinis


Patvirtinus dar derinamą Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų planą Smiltynėje atsiras naujas geomorfologinis draustinis kopagūbrio pabaigoje ties Senąja perkėla.

Tiesa, anot Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, nors Smuklės kopos, kuria baigiasi kopagūbris, vertė bus labiau įprasminta, vis dėlto čia galės atsirasti pėsčiųjų takų ir aikštelių, taip pat galima atgaivinti senąjį užstatymą - atstatyti smuklę. Tačiau rekreacinės infrastruktūros statybos čia nenumatytos.

Pasak R. Baškytės, minėtu dokumentu nustatomos parko ir vadinamųjų funkcinio prioriteto zonų ribos. Išorinės iš esmės nekeičiamos - tik pačiose Kuršių mariose, o funkcinio prioriteto zonų ribos kai kur skirsis. Be naujo draustinio, keisis požiūris ir į ūkines zonas - kai kur jose bus galima rekreacinė ar net gyvenamoji statyba.

Pasak uostamiesčio vyriausiojo architekto Almanto Mureikos, iš pradžių nerimauta, ar Smiltynėje bus galima planuoti gelbėjimo stotį, naują jachtklubą vietoje laivų kapinių, infrastruktūrą gesinti gaisrams bei aptarnauti pliažams. Tačiau paaiškėjo, jog visa tai daryti bus galima.

Daugiausia problemų dėl plėtros, anot R. Baškytės, yra Neringoje, nes visa Savivaldybės teritorija yra ir parko teritorija, kur statusas ne visada leidžia plėtrą. Vis dėlto, pasak jos, ieškant kompromiso jį rasti galima - nėra ir nebus taip, kad būtų draudžiama rekonstruoti ar net statyti naujus pastatus, jei tai daroma pagal įstatymus. Naujiems kvartalams Pervalkoje ir Preiloje net numatytos rezervinės teritorijos.

Tačiau, pasak R. Baškytės, statybų klausimai reglamentuojami ne ribų nustatymo, o kitu, parko tvarkymo, planu. Šis jau buvo parengtas, tačiau teikimą tvirtinti teko atidėti po Smiltynės gaisro, norint papildomai aptarti kalninių pušų rekonstrukciją ir želdynų tvarkymą.

Giedrė NORVILAITĖ

Žuvinto biosferos rezervatas PLAČIAU

Žuvinto biosferos rezervatas PLAČIAU

Būklė

Pirmieji duomenys apie Žuvinto baseino teritorijos ūkinį naudojimą siekia XVI a. vidurį. Tada apie 30 % teritorijos užėmė žemės ūkio naudmenos, tiek pat – pelkės bei ežerai ir apie 40 % buvo apaugę mišku. Didžiausi miškų masyvai buvo į šiaurę ir vakarus nuo Žuvinto bei Dusios ežerų. Didelė dalis teritorijos tarp šių ežerų jau tada buvo paversta žemės ūkio naudmenomis.

Teritorija intensyviausiai ūkiškai naudota praėjusio šimtmečio 3 - 4 dešimtmečiais. Žemės naudmenų struktūra labiausiai pasikeitė sovietinių pertvarkymų laikotarpiu (po 1950 m.). Sumažėjo daugiamete augalija apaugusių plotų, suformuoti stambūs, bet gamtiniu požiūriu nevienalyčiai žemės ūkio naudmenų sklypai. Tačiau išliko šiai teritorijai būdingi ypatumai: aukštas agroūkinio naudojimo laipsnis (arimai užima 42,6 %, žemės ūkio naudmenos – 63,7 %) ir labai mažas miškingumas (pritekamajame baseine tik 7,7 %). Pagrindiniai miškų masyvai per pastarąjį šimtmetį mažai pakito. Labiausiai keitėsi gyvenviečių sistema bei laukų sklypų susiskaldymas.

Baseino pelkes pradėta sausinti jau seniai. 1909 m. buvo parengtas Dovinės upės vagos ir gretimų pelkių sausinimo techninis projektas, pagal kurį darbai buvo atliekami 1912-1914 m. 1920-1940 m. sausintos valstiečių ūkių užmirkusios žemės. Kolūkių ir tarybinių ūkių užmirkusių žemių sausinimas drenažu pradėtas 1953 m. Nuo 1963 m. šių darbų sparta labai padidėjo, jie baigti apie 1985 metus. Melioruotas Kiaulyčios upelis, kiek mažiau nuo melioracijos žemupyje nukentėjo Bambenos upė. Iš ežero ištekanti Dovinė galutinai ištiesinta, numelioruota septintajame dešimtmetyje.

1968 – 1972 metais ant iš Dusios, Simno ir Žuvinto ežerų ištekančių upių pastatyti 3 šliuzai vandens nuotėkiui visame Dovinės upės baseine reguliuoti. Todėl iš esmės pasikeitė Žuvinto ežero nuotėkio ir vandens lygio režimas.. Aukštapelkės vandens rėžimui palaikyti šiaurinėje Žuvinto gamtinio rezervato dalyje supiltas pylimas.

Pelkių melioracija turėjo neigiamos įtakos ir biosferos rezervato pelkių kompleksui. Nusausinus pelkes greta Žuvinto gamtinio rezervato, vandens lygis pažemėjo ir gamtinio rezervato teritorijoje (tokiame plote, kuris apie 2,5 karto viršija nusausintų pelkių plotą). Tai sukėlė didelius hidrologinio rėžimo pokyčius ir sutrikdė natūralios ekosistemos vystymosi raidą: pelkės degraduoja, intensyviai apauga mišku.

Labiausiai Žuvinto biosferos rezervate nuo pelkių melioracijos yra nukentėjęs Amalvo pelkinis kompleksas. Amalvo aukštapelkė išvagota melioracijos grioviais, kurie ir toliau sausina pelkę. Dėl šių priežasčių visa aukštapelkė apauga mišku, krūmynais, keičiasi augalinė danga – kiminines samanas, spanguoles, švylius išstumia žaliosios samanos, bruknės, viržiai. Ryškiausi augalinės dangos pokyčiai stebimi 200-300 m nuotoliu nuo melioracijos kanalų.

Žaltytį supančios pakrantės buvo apsemtos 1969 m., pastačius apsauginį pylimą ir 1 m pakėlus ežero vandens lygį. Nuo tada pasikeitė gamtinė aplinka pačiame ežere ir jo apylinkėse. Dėl pasikeitusių gamtinių raidos veiksnių bei žmogaus taršos paspartėjo ežero eutrofizacija, pakrantės užžėlė nendrėmis ir sumedėjusia augalija.

Padidėjęs Dovinės baseino užterštumas, vandens lygio reguliavimas, bet kokios ūkinės veiklos sustabdymas sąlygojo greitą Žuvinto ir kitų ežerų gamtos vertybių nykimą: visuose ežeruose nuskurdo ekosistemos, keletą kartų sumažėjo bendras perinčių paukščių skaičius, pakrantės apaugo krūmynais.

Žuvinto biosferos rezervatas PLAČIAU


Būklė

Monitoringas


Žuvinto biosferos rezervate direkcijos, Aplinkos ministerijos, mokslo institucijų pastangomis vykdomi stebėjimai ir apskaitos pagal rezervato gamtos tyrimų programą bei Valstybinę monitoringo programą. Vandens lygio stebėjimai Žuvinto aukštapelkėje, Žuvinto ež. vandens hidrocheminiai ir hidrobiologiniai tyrimai, fenologiniai stebėjimai, veikia meteorologinių stebėjimų postas.

Rezervato direkcija vykdo saugomų atskirų augalų ir gyvūnų rūšių radviečių inventorizavimą ir kartografavimą; stambiųjų žinduolių (medžiojamų žvėrių), pelkių perinčių paukščių, Žuvinto ež. perinčių vandens paukščių, Žuvinto, Žaltyčio ir Amalvo ež. vandens paukščių apskaitas. Taip pat vykdomos retųjų paukščių rūšių, migruojančių gervių ir žąsų sankaupų apskaitos.

Nacionalinė miškų inventorizacija pradėta vykdyti 1998 m. siekiant sukurti Lietuvos miškų monitoringą, operatyviam, su iš anksto planuotu tikslumu, šalies ar atskiro rajono svarbiausių miškų rodiklių įvertinimui. gauti duomenys naudojami oficialiai statistikai apie Lietuvos miškus paruošti. Žuvinto biosferos rezervate yra įsteigti 5 pastovūs nacionalinės miškų inventorizacijos bareliai.

Žuvų bendrijų ir populiacijų būklės Žuvinto ežere monitortingas pagal Ekologijos instituto programą vykdomas nuo 1993 metų. Žuvų monitoringui pasirinkti pagrindiniai populiaciniai ir specialūs parametrai, kurie reprezentatyviai atspindi populiacijų būklę.

Meteorologiniai ir hidrologiniai stebėjimai Žuvinto biosferos rezervate atliekami nuo 1965 metų. Biosferos rezervato meteorologiniame poste atliekami kasdieniniai atmosferos reiškinių stebėjimai, nustatoma sniego dangos aukštis, sniego slūgsojimo charakteristika, matuojamos maksimalios ir minimalios oro temperatūros paros laikotarpyje, kiti meteorologiniai reiškiniai.

Žuvinto ežere pastovūs kasdieniniai hidrologiniai stebėjimai atliekami nuo 1965 m., Žuvinto palių aukštapelkės hidrologiniams tyrimams pasirinkta yra parinkti specialūs transektai.

Varnių regioninis parkas PLAČIAU

Tyrimai

Biržulio-Stervo pelkių kompleksas (plotas 3620,3 ha) - NATURA 2000 tinklo, paukščių apsaugai svarbi teritorija.

Čia gausiai aptinkama europinės svarbos saugomų paukščių rūšių, teritorija taip pat svarbi migruojantiems paukščiams.

Nuo 2004 metų pradėtas vykdyti ES saugomų paukščių rūšių monitoringas.



2005 metų stebėjimų duomenys:

didieji baubliai (Botaurus stellaris) - Biržulio ir Stervo ežerų nendrynuose "baubė" 9 patinai.
pievinės lingės (Circus pygargus) - perėjo 1-2 poros.
švygždos (Porzana porzana) - suskaičiuoti 7 patinų balsai.
plovinės vištelės (Porzana parva) - šiais metais neužfiksuotos.
juodosios žuvėdros (Chlidonias niger) - suskaičiuota apie 50 lizdų, paukščių kolonija perėjo numelioruoto Biržulio ežero "akyje".
mėlyngurklės (Luscinia svecica) - šiais metais neužfiksuotos

Aciu nes pats jau nebe galejau isvalyti:)

2006-09-12

Lankytojai į regioninius parkus žvelgs iš 15 metrų aukščio

Pastarąją savaitę trijuose šalies regioniniuose parkuose – Kauno marių, Salantų ir Varnių – baigti įrengti 15 metrų aukščio apžvalgos bokštai, nuo kurių lankytojai grožėsis šių saugomų teritorijų gamta. Bokštai pastatyti įgyvendinant programos „PHARE 2003“ finansuotą projektą mūsų šalies valstybinių saugomų teritorijų administracijų instituciniams pajėgumams stiprinti ir modernizuoti.

Šio projekto rezultatai bus aptarti šiandien, rugsėjo 11 d., Aplinkos ministerijoje prasidėjusio seminaro metu. Tris dienas vyksiantis seminaras skirtas saugomų teritorijų valdymui tobulinti. Savo patirtimi pasidalys Suomijos ir Lietuvos specialistai.

Minėtajam projektui, kuris buvo vykdomas arti dvejų metų, vadovavęs suomis Tomo Kotimakis patenkintas nuveiktais darbais. Pirmiausia – sukurta vieninga saugomų teritorijų simbolių sistema. Ji, pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) prie Aplinkos ministerijos direktorės Rūtos Baškytės, labai svarbi formuojant saugomų teritorijų įvaizdį. Jau seniai buvo sumanyta kurti tokią sistemą, tačiau vis trūko lėšų. Sumanymą pavyko įgyvendinti vykdant VSTT inicijuotą ir „PHARE 2003“ programos paremtą projektą. Visoms šalies saugomoms teritorijoms, kurios turi direkcijas, yra sukurtos individualios emblemos (jų pavyzdžiai išleisti atskira knygele), taip pat sukurtos piktogramos, kuriomis visoje Lietuvoje bus žymimi lankytini objektai, parengti informacinių stendų, leidinių pavyzdžiai ir kt.

Praturtinta ir pati saugomų teritorijų informacinė sistema. Pastatyta net 860 naujų kelio ženklų su nuorodomis, kurių iki šiol labai trūko. Jie pirmiausia buvo statomi naujai įsteigtose europinės svarbos tinklo „Natura-2000“ teritorijose, apie kurias visuomenė dar mažai žino. Taip pat šešiolikoje regioninių parkų įrengta apie kelis šimtus naujų informacinių stendų. Iš projekto investicinės programos lėšų 6 parkų direkcijoms nupirkti automobiliai su specialia įranga jų teritorijoms prižiūrėti ir tvarkyti.

Lietuva, projekto konsultanto, danų eksperto Johanneso Bacho Rasmusseno nuomone, sugebėjo sukurti labai gerą saugomų teritorijų, kurios dabar užima 15 proc. šalies ploto (Europos vidurkis – 14 proc.), sistemą. Kaip ją dar reikėtų tobulinti, padės nuspręsti šios sistemos įvertinimas, kurį projekto metu atliko užsienio specialistai. „Norėjome objektyvaus vaizdo, todėl pasitelkėme patyrusius ekspertus iš kitų šalių“, – sakė VSTT direktorė Rūta Baškytė. Jie, direktorės žodžiais, teigiamai įvertino mūsų saugomų teritorijų sistemą, pateikė naudingų pasiūlymų. Ekspertų ataskaita netrukus bus išleista lietuvių ir anglų kalbomis.


Šaltinis: Aplinkos ministerija

Naujienos


Varnių regioninio parko direkcija, rugsėjo 27 dieną, Pasaulinės turizmo dienos proga, maloniai kviečia, susipažinti su mūsų parko vertybėmis. Šią dieną ekskursijos vedamos nemokamai!

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU

„Kamanos yra vienas iš nedaugelio ne tik Lietuvos, bet ir Europoje dar mažai kultūros paliestas gamtos kampelis, išsaugojęs savo prigimties primityvumą“

Kazys Brundza, 1937

1979 m. birželio 29 d. Akmenės rajone Kamanų botaninio draustinio pagrindu įsteigtas Kamanų valstybinis rezervatas – 3660 ha bendro ploto. Aplink rezervatą sudaryta apsauginė zona, kuri sumažina ūkinės veiklos įtaką rezervatui – 1542 ha bendro ploto valstybiniuose ir ūkių miškuose. Tuo pačiu nutarimu patvirtinti rezervato nuostatai bei ribos. 1996 m. Kamanų rezervatas plečiamas Mažeikių miškų urėdijos sąskaita, teritorijoje, kuri ir prieš karą priklausė valstybei. Šiuo metu rezervato plotas yra 3935 ha, buferinė apsaugos zona – 2530 ha.

Rezervato steigimo tikslai yra šie:

*
išsaugoti Kamanų pelkę – didžiausią ir vertingiausią Šiaurės Lietuvoje molingųjų lygumų pelkinį kompleksą su vidaus sausmėmis (salomis ir pusiasaliais), klampynių supamomis pelkių akimis bei ežerokšniais ir pelkę supančius miškus, taip pat būdingą ir retą augaliją, grybiją ir gyvūniją;
*
išsaugoti rezervato ekosistemų stabilumą ir natūralią jų raidą;
*
atkurti veiklos pažeistus teritorinius gamtos paveldo kompleksus ir objektus;
*
organizuoti nuolatinius gamtos mokslinius tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją apie rezervato gamtinės aplinkos komponentų būklę ir pokyčius;
*
vykdyti ekologinį švietimą, propaguoti teritorinius gamtos paveldo kompleksus ir objektus.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU


Kamanos savo vardą gavo tiesiai iš bendrinio daiktavardžio – kamanai, kuris tenykščių žemaičių tarme reiškia šlapią, klampų ir sunkiai bepereinamą raistą.

Dabartiniu metu Kamanos yra Lietuvos pakrašty; pasieniu buvo ši vieta jos istoriniais laikais, ir negyvenama sritis – priešistorinėje gadynėje.

Kamanų pelkė savo geografine situacija buvo nuošaliai nuo didžiųjų komunikacijos kelių bei didžiųjų pasaulio įvykių. Čionykščiai gyventojai neįpina Kamanų vardo į savo pasakojimus apie karus, sukilimus. Todėl šis atšiaurios gamtos kampelis, menkai žmonių lankomas, ir išsaugojo savo primityvumą.

Pirmieji mokslininkai, aplankę šią pelkę ir atkreipę dėmesį į jos savitumą, tai P. Matulionis, 1895 m. sudarinėjęs Medemrodės dvaro miškų planus; Krokuvos universiteto asistentas J. Žmuda, prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia suradęs plačialapę klumpaitę. Platesni Kamanų pelkės tyrimai pradėti daug vėliau.

Tarybų valdžios metais Kamanų pelkė taip pat nebuvo pamiršta. 1951 m. pelkė paskelbta medžioklės draustiniu. Buvo ribojama medžioklė, tačiau miško ruošos darbų, aplinkinių plotų melioravimo draustinio nuostatai nereguliavo. 1960 m. į botaninių draustinių sąrašą įrašoma ir Kamanų pelkė. Čia jau draudžiama keisti vandens režimą, statyti be leidimo, naikinti augalų bendrijas ar keisti jų augimviečių pobūdį. Aplink draustinius paprastai nėra apsauginės zonos, kurioje būtų reguliuojama ir varžoma žmogaus ūkinė veikla, todėl už draustinio ribų vyko intensyvūs ir žemėtvarkos, ir miškotvarkos darbai. Draustinio statusas pelkę apsaugojo nuo eksploatavimo bei tiesioginio mechaninio augalų bendrijų naikinimo.

1979 m. birželio 29 d. Kamanų botaninio draustinio pagrindu įsteigtas Kamanų valstybinis rezervatas, siekiant išsaugoti didžiausią ir vertingiausią Šiaurės Lietuvos molingųjų lygumų pelkinę ir mišrių miškų ekosistemą su jai būdinga augalija ir gyvūnija. Aplink rezervatą sudaryta apsauginė zona, kuri sumažina ūkinės veiklos įtaką rezervatui. Šiuo metu rezervato plotas yra 3935 ha, apsauginė zona – 2530 ha. 1993 m. Kamanos įtraukiamos į Ramsaro konvencijos teritorijų sąrašą. Nuo 2004 m. – Natura 2000 teritorija.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU

Kamanų rezervato direkcija – biudžetinė įstaiga, jos steigėjas yra Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos.

Direkcijoje dirba 12 darbuotojų, iš jų 9 – specialistai.







Pagrindinės direkcijos funkcijos:

- organizuoti Kamanų pelkės – didžiausios Šiaurės Lietuvoje pelkinio komplekso su vidaus sausmėmis (salomis ir pusiasaliais), klampynių supamomis pelkių akimis ir ežerokšniais bei pelkę supančio Didmiškio miško Ventos vidurupio žemumoje, taip pat būdingos ir retos augalijos bei gyvūnijos apsaugą;

- organizuoti rezervato teritorijos ekosistemos stabilumo ir natūralios raidos apsaugą;

- organizuoti ūkinės veiklos pažeistų gamtos kompleksų ir objektų atkūrimą;

- organizuoti rezervato teritorijos tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją apie jos gamtinės aplinkos komponentų būklę ir pokyčius;

- vykdyti ekologinį švietimą, propaguoti gamtos apsaugos idėjas.

Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas

PLAČIAU

Gamta

Kamanų pelkę pirmasis „atrado“ ir jos unikalumą pastebėjo prof. P. Matulionis 1895 metais. Gerokai vėliau jo pėdomis sekė Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA) dėstytojų kolektyvas, 1935 – 1936 m. atlikęs kompleksinius pelkės tyrimus. Jų dėka Kamanų pelkė tapo viena iš geriausiai ištirtų Europoje.
Visoje rezervato teritorijoje yra daug vertingų biotopų, aptikta 40 trečio EUNIS klasifikacijos lygmens buveinių, iš kurių 9 – svarbios Europai. Kamanose pelkių buveinėms, kurios sudaro 43,8% rezervato teritorijos, būdinga didelė įvairovė. Dažniausiai pasitaikančios pelkinės buveinės – aktyvios, sąlyginai nepažeistos aukštapelkės ir pelkiniai miškai. Tarpinės pelkės ir liūnai nedideliais ploteliais išsibarstę aukštapelkės pakraščiuose. Kamanų pelkė priklauso Natura 2000 teritorijų tinklui, patenka į Ramsaro konvencijos saugomų pelkinių vietovių sarašus.
Kiek didesnį plotą (55,1%) užima miškai, pasižymintys didele buveinių įvairove. Apypelkio augalijos kompleksuose vyrauja rūgštūs pelkiniai lapuotynai, pelkiniai spygliuočių miškai ir mišrūs pelkiniai miškai.Mineraliniame grunte įsikūrę spygliuočių ir mišrūs miškai.
Gerokai mažesnį plotą (tik po 0,5%) rezervate užima pievos ir vandenys. Buvusių sodybų vietose išlikę pusiau natūralių pievų plotai – daugelio retųjų augalų prieglobstis. Kad neužaugtų sumedėjusiais augalais, šios pievos kasmet šienaujamos.