Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Nemuno kilpų regioninis parkas

Reti gyvūnai
Baltasis kiškis
Didžioji miegapelė
Kūdrinis pelėausis
Rudasis nakviša
Ūdra

Nemuno kilpų regioninis parkas

Miškai
Staniavos ąžuolas Staniavos ąžuolas Nemuno kilpų regioniniame parke miškai užima apie pusę teritorijos. Čia yra gana didelių miško masyvų: Siponių miškas, Prienų šilas, Punios šilas, Vėžiongiris [Šilengiris] Žvėrinčiaus miškas. Yra nemažai mažų miškelių ir ypač teritorijos miškingumo įspūdį palieka upių ir upelių šlaitai bei griovos, apžėlusios krūmynais ir miškais. Be Nemuno šioje teritorijoje didesnės upės yra Verknė ir Ošvenčia, kurių šlaitai, intakai, raguvos daugiausiai yra apaugusios įvairaus senumo miškais.

Pušis netoli Žvėrinčiaus ąžuolo Didžiausiuose miško masyvuose normalaus drėkinimo dirvožemiuose labiausiai paplitę yra pušynai ir eglynai [Peucedano-Pinetum sylvestris, Melico nutantis-Piceetum abietis, Eu-Piceetum abietis]. Jiems tenka didžiausias antropogeninis krūvis, nes tai turtingi uogomis ir grybais miškai. Užmirkusių miškų šioje teritorijoje yra maža. Vėžiongiryje galima aptikti didesnius plotus šlapiųjų pušynų [Vaccinio uliginosi-Pinetum] ir juodalksnynų [Carici elongatae-Alnetum]. Nemoraliniai šlapieji juodalksnynai [Circaeo-Alnetum] labiau būdingi paupiniams miškams. Jie pailgais kontūrais tęsiasi palei Nemuną, didesnius plotus užima ties Krakilos upe ir vietomis pasitaiko Punios šile. Visų upių ir upelių slėniams labai būdingos yra baltalksnio bendrijos [Alnetum incanae]. Jos nesudaro didelių masyvų, bet siaura juosta plyti palei upių ir upelių vagas, dažnai šiais miškais būna apžėlusios griovos ir slėnių šlaitai. Didžiųjų upių, kaip kad Nemuno, Verknės, slėniuose ir šlaituose įsikuria ir retesni plačialapiai miškai [Tilio- Carpinetum]. Didesnius miško masyvus šios asociacijos bendrijos sudaro Punios šile. Šiose bendrijose prieglobstį randa ir eilė retų saugomų Raudonosios knygos augalų.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Prienų šilas
Prienų šilas Nuo Prienų į vakarus ir į pietus, kairiajame Nemuno krante, yra didžiulis sauso pušyno masyvas, Prienų šilu arba tiesiog Šilu vadinamas. Tai liekanos didžiulės Birštono girios, kurią 1559m. yra aprašęs G. Valavičius. Tada ši giria buvo 37 km. pločio ir 148 km. ilgio, siekė Prūsų sieną, Punsko girią. Kolonizacijos metu ji buvo suskaldyta, praretėjo; jos ribose įsikūrė daug gyvenamųjų vietovių. Mūsų laikais su protarpiais giria dar siekė Sasnavos apylinkes ir vakaruose ir pietuose jungėsi su Balbieriškio miškais. Tą didžiulį Prienų šilą dailininkas Antanas Žmuidrinavičius taip aprašo:

"... Tai nepaprastas miškas. Prisiglaudęs prie visokių gamtos turtų ir grožybių. Prieš I pasaulinį karą iš Prienų ir iš Alytaus miškų anglai imdavo savo milžiniškiems jūros laivams burių stiebus. Dar seniau jų duburiai ir tankumynai teikė prieglobsčio kai kuriems tamsiems darbams - čia arkliavagiai slėpdavo pavogtus Dzūkijos arklius. Prienų miškas savo kalnais kalneliais, kirtimais, grioviais, prieinančių prie jų aukštu Nemuno krantu duoda dalininkui neužmirštamų įspūdžių, ir aš ne kartą naudojaus jo motyvais savo paveikslams. Aš kaip gyvas niekur nesu matęs tokio miškų gėlyno, kokį išvydau kartą išvykoje (1931) į Pienų mišką. Didingi devynmečiai (tubės), lelijinės spalvos kampanulės, kvepiantieji čebrai, baltos ir geltonos ramunės, taip pat balti ir geltoni barkūnai ir raudonieji dobilai ir eibės kitų man žinomais ir nežinomais vardais ir žydinčių žolynų pynė nuostabią spalvų ir kvapų simfonija. Sužavėtas sėdau piešti stebuklingą miško, Nemuno ir gėlių vaizdą, o gavau tik paprastą žmogaus akiplėšiškumo pavyzdį: kur tu čia Lietuvos grožį nupieši.

Prienų šilas Prienų šilo fauna buvo įvairi: dažna buvo lapė, barsukas, stirna, voverė, kiškis, rečiau šernas, vilkas, kuris žiemą aplankydavo ir patį miestą. Iš didesnių paukščių perėjo vanagai, krankliai, kartais palaukėse prie kirtimų ir netolimo vandens buvo galima sutikti tetervinų; kiek toliau į vakarus buvo žalvarnių.

Nuo popiernios į vakarus šilas nuo Nemuno kiek nutolsta, slėnis praplatėja ir duoda vietos buvusiems Prienų dvaro laukams, kurie tęsiasi iki Prienų - Balbieriškio plento. Šio slėnio pietuose labai graži šita vieta: šlaitai, daubos daubose kalvos. Šių daubų šlaituose auga stumbrinė žolė, vietos gyventojų zubrine vadinama. Auga kupstais panaši į viksvą. Nuo viksvos lengvai atskiriama pabraukus pirštu ant kurio lieka baltų miltelių. Augimo metu nekvapi; kvepėti pradeda tik džiūdama. Prienų gyventojai tvirtina, kad ten, kur nėra stumbrinės, negalį gyventi nė stumbrai: ši žolė stumbrams prie maisto būtina. Iš to daroma išvada, kad Prienų šile kažkada laikėsi stumbrai.

Netoli į vakarus yra trys maži ežerėliai su labai tyru vandeniu. Jie tik Ežerėlių vardu vadinami. Iš jų išteka Revuonos upelis. Nors to upelio pradžia tik 2 km. nuo Nemuno, bet kol jį pasiekia, turi apsukti 6,6 km. ilgio lanką. Jis apibėga Prienų pietų aukštumas kurios iškilę 110 m. nuo jūros lygio. Grįždamas į Prienus upelis pasidaro lyg kalnų upeliu. Jame veisiasi upėtakiai.

Prienų šilas - didžiausias ir gražiausias miško masyvas mūsų rajone, vienintelis įeinantis į didžiųjų Lietuvos girių sąrašą. Dar praėjusiame šimtmetyje čia augo kukmedžiai, kurie buvo iškirsti dėl tvirtos medienos. Apie tai rašė senieji botanikai.Prienų šile vyrauja žaliasamaniai pušynai su eglių priemaiša. Jame augo aukščiausia Lietuvos eglė (aukštis 45 metrai). Ir ne tik ta viena eglė... Aukščiausi 33-35 metų etaloniniai pušynai rasti Prienų rajone. Važiuodami plentu visi gėrimės išlakiomis pušimis visi žinome, kad netoliese augo aukščiausia eglė. Tačiau Prienų šilą gali ištikti liūdnas likimas ir ateinančios kartos nepamatys aukščiausių ir gražiausių mūsų etaloninių pušynų dėl dviejų pagrindinių priežaščių: Sumažinus Nemuno vandens apsauginių juostų plotį, labai padidėjo pagrindinis miško kirtimas.

Pastaruosius dešimtmečius šile itin išaugo kanopinių žvėrių kaimenė, ir nepasiseka apželdinti pušynų.

Ieškoti ir surasti išeitį būtina. Norint, kad ateinančios kartos turėtų supratimą apie aukščiausius - etaloninius Lietuvos pušynus (koks ir yra Prienų šilas),turime bent kiek jų išsaugoti. Kol dar likę šiek tiek bradžių medynų, reikia juos išskirti, kad ir nedideliais plotais, taikant rezervatinį režimą. Į juos turėtų įeiti sekliniai draustiniai, likę etaloniniai medynai, sklypai, kur auga retieji augalai. Šiandien miškas ne tik mediena. Šiandien mes kalbame apie daugiatikslį jo naudojimą, o tai - siekimas maksimaliai išnaudoti ir optimaliai suderinti svarbiausias natūralias miško funkcijas-ekologinę ir ūkinę.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Punios šilas
Įvažiavimas į Punios šilą Punios apylinkės T. Makovskio ir K. Radvilos 1413 m. žemėlapyje Tinkamiausias būdas nors kai kur išlaikyti mūsų krašto natūralią augaliją, savitą landšaftą bei apsaugoti retąsias augalų ir gyvūnų rūšis yra draustinių steigimas.

Vienas iš didesnių ir bene gražiausias botaninis-zoologinis draustinis Lietuvoje yra Punios šilas. Jau prieš daugelį dešimtmečių šilas traukė miškininkų ir gamtininkų dėmesį gausiais augalijos ištekliais ir pirmasis pateko į saugomų miškų sąrašą. Čia išsilaikė savita, nesudarkyta augalija, vieni aukščiausių Lietuvoje miško medžiai, išliko daugelis retų ir nykstančių augalų rūšių.

Punios šilo žymėPunios šilo plotas virš 2700 ha. Iš jų apaugę miškais - 2530 ha (93,4%). Punios šilas priskirtas ypač vertingų miškų masyvų kategorijai. Šilas yra didžiųjų praeities girių, besitęsusių abipus Nemuno, liekana.

Nemunas prie Punios (senovinis piešinys)Punios šilo medynų sudėtis labai marga. Vyrauja pušynai ir eglynai, žymiai mažesnius plotus užima ąžuolynai, beržynai, drebulynai. Punios šile auga apie 700 augalų rūšių, iš kurių apie 600 yra savaiminės kilmės.

Vien tik draustinių steigimu neisprendžiamos gyvosios gamtos apsaugos problemos. Draustiniai tik tada galės atlikti savo funkciją, kai juose bus tinkamai suderinta ūkinė veikla su saugomų objektų biologinėmis savybėmis.

NemunasBaigdamas vidurupį, Nemunas išplaukia iš aukštų kalvynų į lygumas, padaro sudėtingas kilpas. Daugiausia 50 kilometrų išrangydamas vagą, jis nuo Punios iki Birštono tiesiu keliu pasistumia vos nepilną dešimtį. Nemunas čia teka įvairiausiomis kilpomis, nekartą netgi pasuka atgal į pietus. Iš pradžių kairiuoju sukimu upė išlenkia dailią 19 km ilgio Punios kilpą, po to grįždama išlanksto kampuotą 29 km ilgio Balbieriškio (Ruktos) ir pagaliau - 17 km Birštono kilpas. Tai ištisa puokštė kilpų.

Paminklinis Punios šilo ąžuolasNemuno didžiosios kilpos nuo seno žmogui buvo sunkiai įsivaizduojamos, klaidžios. Senųjų laikų nesuprantamas klydinėjimas gal net kiek baugino. Žmogus čia patekęs, atsidurdavo tarytum upės nelaisvėje. Penkioliktojo amžiaus lenkų istorikas J. Dlugošas apie šias kilpas, matyt, buvo girdėjęs ir dėl to visas Lietuvos upes apibūdino kaip labai vingiuotas. Anot J.Dlugošo, jos tokios vingiuotos, kad sielininkas, visą dieną plaukęs upe, vakare galėdavo nubėgti ugnies parsinešti iš vakarykštės nakvynės laužavietės. Dabar mėgsta prisiminti šį vaizdų palyginimą kiekvienas, kalbėdamas apie Nemuno Didžiąsias kilpas. Nors ir labai seniai žinojo lietuviai šias kilpas, bet jų konkretaus vaizdo nesuvokė. Ilgai nežinota, nei kiek tų kilpų, nei kaip jos išsivingiuoja. Neatmegztos liko Nemuno kilpų mazgas net renesanso kartografu. To meto Lietuvos žemėlapiuose jų nėra. Nėra jų dargi kokiame moderniame žemėlapyje, kai 1613m. T.Makovskio - K.Radvilos išleistuose žemėlapiuose. Tik XVIIa. buvo mėginta pavaizduoti žemėlapiuose Didžiąsias Nemuno kilpas. Klasiškiausia iš jų yra Punios kilpa. Ji apsuka palikdama tik 2.2km. pločio įėjimą į upės aprėžtą pussialį. Visos šio Nemuno kilpos apjuostas plotas yra slėnio dugnas, kuriame matyti, kad jau labai seniai auga miškas, paprastai šilu vadinamas. Kitų kilpų apjuosti plotai taip pat yra apatinėje slėnio dalyje, apaugę mišku. Be abejo, tokie miškai buvo saugomi. Tikriausiai Punios šilas iš viso niekad nebuvo iškirstas. Jis ir dabar negyvenamas, išskyrus pavienes sodybas, eiguvas paupyje.

ŠilagirisAukščiausia Punios šilo pušis - tai aukščiausia Lietuvos pušis. Jos skersmuo - 63cm, aukštis - 42m. 1971m. pušis paskelbta gamtos paminklu.

Punios šilo storasis ąžuolas - tai vienas iš stambesnių šilo ąžuolų. 1971m. paskelbtas medžių gamtos paminklu.

Punios šilas - ypatinga mūsų kraštui gamtos dovana. Jis garsus ir istoriniu požiūriu. Šilas be ramios Nemuno tėkmės liktų eilinis miškas, o ir Nemunas be kaimyno paunksmės būtų tik upė.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Žvėrinčiaus miškas
Žvėrinčiaus miškas Žvėrinčiaus miškas Žvėrinčiaus miškas yra Prienų rajone į Šiaurės vakarus nuo Birštono, dešniajame Nemuno krante. Plotas 680 ha, mišku apaugę 620 ha.

Žvėrinčiaus miškas priklauso Prienų miškų ūkio Birštono girininkijai. Reljefas - pakili lyguma, šiaurinėje dalyje terasomis žemėjanti Nėmuno link. Per pietvakarių dalį teka sureguliuotas Druskupis (Nemuno dešnysis intakas). 82% miškų priklauso 2 kurortinių miškų zonai, 18% miestų miškams. Kultūrinės kilmės medynų 10%, pušynų 84%, eglynų 11%, beržynų 3%,juodalksnių ir baltalksnių po 1%. Jaunuolynai sudaro 17% medynų , pusamžiai sudaro 70%, pribręstantys 10%, brandūs 3%. Medynų vidutinis amžius 69 m, bonitetus 1,4, skalsumas 0,75, tūris 315 m3/ha, vidutinis prieaugis 4,6 m3/ha. Našiau šių medynų tūris 520 m3/ha. Per metus iškertama vidutiniškai 0,9 m3/ha. Žvėrinčiaus miškas užima 700 ha plotą, jame auga pušys, eglės, lapuočiai.

Žvėrinčiaus Ąžuolas. 1994 m. vasaris Žvėrinčiaus ąžuolasČia yra ir gamtos paminklai - Žvėrinčiaus ąžuolas, kuris, kaip manoma, mena dar Vytauto laikus. Ąžuolas apie 20 metrų aukščio, kamienas 3 metrų storio, drevėtas, apsamanojęs. Laja reta, daug nudžiūvusių šakų, visos šakos pasvirę į pietryčius. Ąžuolas aptvertas medine tvorele. Spėjama, kad kunigaikštis Vytautas medžioklės metu prie šio ąžuolo ilsėdavosi, pūsdavo medžioklės ragą. Žvėrinčiaus miško pavadinimas susijęs su tolima praeitimi, su didžiųjų Lietuvos kunigaikščių laikais kada šiuose plotuose buvo įsteigtas žvėrynas (medžioklei). Tuo praeityje naudojosi Lietuvos kunigaikščiai: Vytautas, Jogailaičiai ir kiti vėlesnieji valdovai.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Degsnės maumedynas
Degsnės maumedynas Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje yra ir garsusis Degsnės Maumedynas. Maumedis Lietuvos miške išsikovojo lygias teises su savaime augančiomis rūšimis. Praėjusiame šimtmetyje sodinto Degsnės maumedyno 1 ha bręsta vos ne 1000 m3 medienos. Reikia mūsų miškams maumedžių. Kiek jų pasodino pastaraisiais metais - tik lašas jūroje. Daug sodintų maumedukų žuvo ar buvo užuiti menkaverčių lapuočių, nugraužti žvėrių.

Degsnės maumedyno žymėDegsnės maumedynas yra Prienų rajone 2 km į šiaurę nuo Balbieriškio. Plotas 440 ha, mišku apaugę 410 ha. Degsnės miško pietvakarinė dalis siekia Nemuną. Per mišką eina Kauno Alytaus plentas pietiniu pakraščiu teka Dūmė [Ringio intakas]. Miškas yra viršutinėse Nemuno terasose. Paviršius išvagotas nutįsusių link Nemuno ir Dūmės griovių.

Saugomas maumedynas [našiausias Lietuvoje]. 1ha maumedyno auga apytiksliai 280 medžių: jų amžius > 100 metų, vidutinis aukštis 43 metrai, vidutinis skersmuo 52,3 cm. Jaunuolynai sudaro 26 procentus, pusamžiai medynai 36 procentus, pribręstantys 20 procentų, brandūs 18 procentų. Kultūrinės kilmės medynų 12 procentų. Kasmet kertama 5,9 m3/ha. Medynų vidutinis amžius 61 metai.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Atodanga
Nemuno kilpų regioniniame parke yra keletas jau gamtos paminklais paskelbtų atodangų. Vienos žymesnių - tai Balbieriškio, "Ožkų pečiaus" bei Birštono atodangos. Šios atodangos patraukia kiekvieno akį savo neįprasta sandara. Jas sudarančios uolienos nepadengtos dirvožemiu. Tai unikalus gamtos kūrinys.

Ant Balbieriškio atodangosBalbieriškio atodanga-Balbierškio apylinkėje, Žydaviškio kaime.

Ši atodanga-tai erozijos veikiami Nemuno šlaitai, apaugę medžiais ir krūmais. Pagrindinė atodangos dalis yra 70m ilgio ir 50-70m aukščio. Kvartero dangos pjūvyje aiškiai matyti pleistoceno sluoksniai su 7-10m storio juostuoto molio klodais, susiformavusiais dideliame Simno- Balbieriškio teritorijos prieledyniniame baseine. Atodanga prie pat kelio lankoma.

1980m. atodanga paskelbta geologiniu gamtos paminklu, 1985m. priskirta prie respublikinės reikšmės paminklų.

Birštono mieste esanti atodangaKonglomerato uola "Ožkų perčius"-Jiezno apylinkėje, Žadeikių kaime. Stūkso Verknės dešiniajame krante, netoli nuo žiočių, prie atodangos.

Uolos aukštis 5m . Tai unikalus gamtos kūrinys susidaręs iš žvirgždo, gargždo ir riedulių. Uoloje gausu įdubų su nišomis, todėl ji primena bičių korį. Prie uolos auga beržai, drebulšės, pušys, krūmai.

1938m. uolą nutapė A. Žmuidzinavičius.

1984m. uola paskelbta gamtos paminklu, 1985m. priskirta prie respublikinės reikšmės geologinių gamtos paminklų.

Nemuno kilpų regioninis parkas

Reti augalai (I kat.)
Paprastoji raugė
Raudonasis garbenis
Svogūninė dantažolė
Žalioji plateivė

Nemuno kilpų regioninis parkas

Reti augalai (II kat)
Daugiametė blizgė
Kalninė arnika
Statusis atgiris
Žalsvažiedė blandis
Meškinis česnakas
Mažoji gegužraibė
Melsvasis gencijonas
Miškinė mėta
Pūkuotoji apuolė
Paprastasis kardelis
Plačialapė klumpaitė
Rudoji viksvuolė
Širdinė dviguonė
Tuščiaviduris rūtenis
Tamsialapis skiautalūpis
Vienalapis gedutis
Vyriškoji gegužraibė
Vejalandė šilagėlė

Nemuno kilpų regioninis parkas

Reti augalai (III kat)
Boloninis katilėlis
Didysis asiūklis
Dirvinis česnakas
Dirvinė serardija
Kalninė jonažolė
Miškinė monažolė
Miškinė plikaplaukė
Miškinė varnalėša
Retažiedė miglė
Tarpinis rūtenis
Žirnialapis vikis

Krekenavos regioninis parkas

Bendrai
Beveik pačiame Lietuvos viduryje, į pietus nuo Panevėžio, pagal Nevėžio slėnį, driekiasi Krekenavos regioninis parkas. Parkas įkurtas 1992m. siekiant išsaugoti Nevėžio sensenį ir jo sengalvių hidrografinį kompleksą, išsaugoti kultūros paveldo vertybes, ekosistemos stabilumą, sudaryti sąlygas sekrecijai, ir turizmui.

Krekenavos regioninis parkas

Gamta


Jo plotas apie 12 tūkstančių hektarų, o teritorija aprėpia Krekenavos, Upytės, Naujamiesčio ir Ramygalos seniūnijas Panevėžio rajone, bei dalį Senviliškio Kėdainių rajone. Parke yra keletas draustinių: Nevėžio vidurupio kraštovaizdžio, Linkuvos hidrografinis, Upytės geomorfologinis, Gringalių botaninis zoologinis, Ramygalos telmologinis, Upytės memorialinis ir Krekenavos urbanistinis. Pusę parko teritorijos sudaro miškai, vietomis išsibarstę senų ąžuolynų plotai. Juose auga apie 700 augalų rūšių, iš kurių 9 įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą. Miškuose galima pamatyti retus augalus: karališkąją glindę, šalmuotąją gegužraibę, tuščiavidurį rutenį. Čia auga įdomūs medžiai: daugiakamienė pušis Kalnelio kaime, Gringailių miško ąžuolas, Daniliškio parke driekiasi įspūdinga liepų alėja. Leonardavo parke auga 2 virgininiai kadagiai.

Krekenavos regioninis parkas

Gyvunija

Parke suskaičiuota per140 paukščių rūšių. Kai kurie retos ir saugomos rūšys: ereliai, gervės, juodieji gandrai, yra nemažai žinduolių: stumbrų, ūdrų, lazdyninių miegapelių.

Dar šis tas



Čepkelių valstybinis rezervatas

Čepkeliai - tai unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima kimininė aukštapelkė, apaugusi retomis keružėmis pušaitėmis. Rytinėje pelkės dalyje susitelkę daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje aukštapelkė pamažu pereina į žemapelkes, čia plyti viksvynai, nendrynai ir karklynai. Vakariniame rezervato pakraštyje šlapiuose juodalksnynuose ir viksvynuose prasideda Musteikos upelis. Apie jį susitelkę eglynai ir mišrūs, užmirkę miškai.
Didesnė rezervato miškų dalis - tai sausi kerpšiliai ir brukniašiliai, augantys ant pelkynus supančių kopų. Rezervatas pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos.

Dar šis tas






Žuvinto valstybinis rezervatas
Žuvinto valstybinis rezervatas įsteigtas 1937 m., siekiant išsaugoti Žuvinto ežero ir jį supančių pelkynų ekosistemas, turtingą gyvūnijos pasaulį, ypač paukščius. Žuvinto rezervatas yra Vidurio Lietuvos žemumos pietuose. Jis apima dalį Žuvinto pelkės ir pietrytinėje dalyje telkšantį Žuvinto ežerą.
Rezervato simbolis - Žuvinto ežeras užima 975 ha. Jis eutrofinis, labai seklus.
Žuvinto palios - didžiausias šalyje pelkinis masyvas. Bendras pelkės plotas 6847 ha.
Žuvintas - tai pirmas Lietuvoje rezervatas, ilgą laiką garsėjęs kaip paukščių karalija. Jis įsteigtas prof. Tado Ivanausko pastangų dėka. Žuvinto ežeras labai seklus, dumblėtas, čia vieši viršvandeninė ir povandeninė augalija, jame gausu plaukiojančių augalijos salelių - kinių. Prie ežero šliejasi du aukštapelkių masyvai bei didžiuliai nendrynų ir viksvynų plotai. Vakariniame pakraštyje rezervatui priskiriama dalis Buktos girios.
Žuvinto ežeras vadinamas Lietuvos gulbių lopšiu, būtent iš čia gulbės nebylės paplito po Lietuvos ežerus.
Žuvinto rezervate užregistruotos net 255 paukščių rūšys, ežeras garsėja perinčių vandens paukščių gausa. Čia apsistoja ir daugiatūkstantiniai migruojančių žąsų pulkai, gervės. Ežerą supančiuose miškuose ir pelkėse nemažai saugomų augalų rūšių.

Dar šis tas



Viešvilės valstybinis rezervatas
Viešvilės valstybinis rezervatas įsteigtas 1991 m., siekiant išsaugoti gamtiniu požiūriu labai vertingą, natūralią Viešvilės upelio baseino ekosistemą. 1993 m. paskelbtas tarptautinės svarbos pelke.
Rezervatas plyti 400 km2 Karšuvos girioje, Karšuvos žemumoje, kuri susiformavo traukiantis ledynui. Tuomet ji buvo apsemta seklaus prieledyninio baseino ir apnešta senovinės Nemuno deltos nuosėdomis - smėliais. Poledynmečiu žemesnės vietos užpelkėjo, o sausesnėse vėjas supustė smėlio kopų masyvus. Šalia rezervato yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis, kuriame saugomos aukščiausios žemyninės kopos Lietuvoje. Pelkės užima apie 60% rezervato teritorijos.
Viešvilės rezervato pagrindinė "ašis" - Viešvilės upelis (ilgis 21,4 km, rezervatu teka 15 km). Tai vienas natūraliausių nesureguliuotų ūpelių, kurio bemaž visas baseinas išsidėstęs miškingoje teritorijoje. Viešvilės ištakos - Artosios šiaurėje telkšantis 6 ha Buveinių ežerėlis. Aukštupyje 6,5 km ji lėtai vingiuoja vien pelkėmis. Vidurupyje, papildoma iš gausių šaltinių, suformuotu nedideliu slėniuku kerta kopomis nusėta smėlingą lygumą. Deja, tuoj už rezervato ribos yra pastatytos dvi užtvankos, kurios sustabdo natūralią tėkmę bei užtveria kelią praeivėms žuvims.
Pelkę supančiuose miškuose vyrauja sausi pušynai, tik vakarinėje dalyje auga šiek tiek eglynų.
Rezervate gyvena lūšys, vilkai, ūdros.
Viešvilės rezervatas yra viena gausiausių gervių peryklų Lietuvoje, nusileidžianti nebent Čepkeliams, čia nemažai ir kitų paukščių rūšių, turtingas augalų bei vabzdžių pasaulis.

Dar šis tas

Kamanų valstybinis rezervatas
Kamanų rezervatas - tai agrarinių plotų supamas didžiausias šiaurės Lietuvoje pelkinis kompleksas. Rezervatas apima Kamanų pelkę ir apypelkio miškus. Rezervatas įkurtas 1979 m.
Kamanų rezervato aukštapelkės didžiausius plotus užima kupstuoti gailiniai pušynai su neaukštomis pušimis, gailių, viržių, tekšių sąžalynais. Plynėse samanų dangą formuoja kiminai. Čia retame krūmokšnių ir žolių arde vyrauja spanguolės, viržiai, švyliai. Kamanų pelkę supa miškai, kuriuos sudaro įvairūs spygliuočių ir lapuočių, bet dažniausiai mišrūs medynai. Pelkės puošmena yra Nimfėjų ir Salų ežerėliai su labai vaizdingomis pakrantėmis ir 6 ha ploto Kamanų ežeras. Rezervate aptiktos net 26 saugomų augalų rūšys - čia gausu plačialapių klumpančių, auga virininis varpenis, mažalapė saulašarė ir kiti Lietuvoje labai reti augalai. Turtingas vabzdžių pasaulis. Nuolat gyvena vilkai, lankosi lūšys, rasta lazdyninė miegapelė.

Dar šis tas



Kuršių nerijos nacionalinis parkas



Kuršių nerija -Baltijos vandenų ir vėjų sukurta pasaulio gamtos stebuklas. Arti šimto kilometrų ilgio, siaura (plotis svyruoja nuo 380 metrų iki 3,8 kilometro) Nerija tęsiasi nuo Sembos pusiasalio pietuose iki Klaipėdos sąsiaurio Šiaurėje. Nacionalinis parkas apima visą Lietuvai priklausančią Nerijos sausumos dalį (apima 10 tūkstančių hektarų) bei 16 tūkstančių hektarų jūros ir marių akvatorijos. Saugoma ir tyrinėjama gamtinė ir kultūrinė aplinka, skatinami senieji verslai, ribojamos statybos. Apie penktadalį Nerijos užima rezervatai, penktadalis miškų skirtas rekreacijai. Sausumos ploto pusėje įkurti kraštovaizdžio draustiniai.
Ties Juodkrantę įsikūrusi ištisa garnių kolonija. Pavasarį ir rudenį daug įspūdžių suteikia paukščiai keliauninkai, kurių per metus perskrenda apie 15 milijonų. 50 km tęsiasi Baltijos paplūdimys. Paslaptingame, ant senųjų parabolinių kopų augančiame Juodkrantės miške - pamario padavimų ir legendų motyvais sukurtų medžių skulptūrų ekspozicija. Tokie patys miškai tęsiasi nuo Kopgalio iki Nidos. Jūrų muziejus - akvariumas, įsteigtas restauravus Kopgalio tvirtovę. Čia lankytojus pasitinka pingvinai, galima pasigėrėti didžiule jūrų kriauklių paroda, pasidžiaugti egzotiškomis žuvimis, nerangiais ruoniais, daugybe kitų įdomybių.

Dar šis tas

Žemaitijos nacionalinis parkas


Vienas turtingiausių gamtos lopinėlių yra Žemaitijos nacionalinis parkas. Čia tyvuliuoja didingas Platelių ežeras. Sutelkta daug Žemaičių žemės gamtos, istorijos ir kultūros lobių. Šis kraštas mena gyvybingus pagonis, senovės pilių ir šventaviečių laikus.
Žemaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1991 m. Jo plotas 21700 ha. Miškai užima 9158 ha, pelkės - 960 ha, ežerai - 1460 ha. Jame yra 27 ežerai ir 65 upeliai. Parke yra 215 saugomų paminklų. Šis parkas garsus tuo, kad jame yra gausu istorinių architektinių ir archeologinių paminklų. Iš žymesnių architektūros paminklų reikia pabrėžti Beržorokulto pastatų ansamblį, Platelių bažnyčią ir varpinę, Babrungėnų vandens malūną ir vieną žymiausių - Žemaičių kalvarijos bažnyčią, Kristaus Kančios kelio koplyčias.

Žemaitijos nacionalinio parko miškuose yra daug retųjų augalų, gyvena taurieji elniai, briedžiai ir stirnos, voverės, lapės ir kiškiai, bebrai ir ūdros, bei kiti žvėrys ir žvėreliai. Lizdus suka per pusantro šimto paukščių rūšių.
Parko lankytojai turi puikias galimybes pailsėti, nes čia gausu poilsio namų ir kempingų, nurodytose vietose galima įrengti poilsiavietes. Mėgstantiems kaimo ramybę laukia kaimų ar vienkiemių sodybų šeimininkai, ūkininkai ar žvejai. Aktyvaus poilsio mėgėjus priims Platelių jachtų klubas. Čia daug burlaivių, valčių, burlenčių ir vandens dviračių, galima išsinuomoti kitus sporto ir turizmo reikmenis.
Vidurvasaryje vyksta plaukimo per Plateliu ežerą varžybos. Varžybų dalyviams tenka įveikti tris kilometrus. Vasaros pradžioje rengiamos žemaitiškos amatų šventės. Per Jonines parko lankytojai galės ieškoti sąvojo paparčio žiedo.
Be to daug turtingų tautodailininkų gyvena parko kaimuose ir vienkiemiuose.

Dar šis tas




Aukštaitijos nacionalinis parkas


Per 30 tūkstančių hektarų plotas, išraižytas kalvagūbrių ir upių slėnių, augančių girių ir mėlynų ežerų, priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Du trečdalius parko ploto dengia miškai. Beveik šeštadalį ploto užima ežerai. Ežerų yra daugiau kaip šimtas.
Aukštaitijos nacionalinis parkas pats seniausias Lietuvoje. Parke yra daugybė kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Draustinių paskelbtas VIII - XII a. Šakarvos pilkapynas. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą. Lankytis šiuose unikaliuose kaimeliuose galima tik su parko darbuotojais. Vaizdinguose ežerų pakrantėse ir miškuose rasite stovyklaviečių, atokvėpio ir trumpalaikio poilsio aikštelių, dideli miško plotai skirti grybautojams ir uogautojams. Gausūs ežerai, per 30 upių ir upelių patenkina net išrankiausius lankytojus - parko schemose nurodyti tinkami plaukioti ežerai ir upės, kitur smagu paplaukioti ir pasigrožėti vandens augalais.
Parkas - beveik visų Lietuvos gyvūnų buveinė. Savo lizdus turi 140 vietinių paukščių rūšių, 40 iš jų įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. 50 rūšių paukščių tik svečiuojasi.