Lietuvos ornitologų draugijos forumas

Nu jo, gamtosaugininkai kaip ir visur, vien pasakėlės ir paistymai, kaži ką jie išvis apie gamtą supranta, ir kaip tokie gali ją saugot, tai kas tą užtvanką pastatė ir gamtą pareguliavo, apie kokią čia jie atranką peza, negi gamtosaugininkams atrodo kad visi LT mulkiai, gali ką nori pasakot - patikės

nu čia tai tikrai negražiai pasielgė ir aplinkosaugininkai ir kitos tarnybos buuu buuuu

Kauno diena, 2007 m. liepos 27 d., penktadienis, Nr. 169 (18232)
Virginija SKUČAITĖ

Nauji apuokiuko namai — Netonys

Iš vienintelio Lietuvoje Laukinių smulkių gyvūnų reabilitacijos skyriaus Kaune paleistas į laisvę čia augintas mažojo apuoko jauniklis.

Nemenčinėje vaikai, žaisdami prie ežero, surado kumščio didumo apuokiuką ir parsinešė jį namo. Tėvai, nežinodami, ką daryti su bejėgiu mažyliu, paskambino Laukinių smulkių gyvūnų reabilitacijos skyriui. „Maždaug dešimties dienų mažylį pincetu maitinome žalia mėsa. Po dešimties dienų pastebėjome, kad apuokiukas ir pats bando lesti. Ornitologai jį sužiedavo, o mes išvežėme apuokiuką į Netonis už Raudondvario, kur jam yra geros sąlygos prasimaitinti“, - pasakojo Lietuvos gyvūnų globos draugijos Laukinių smulkių gyvūnų reabilitacijos skyriaus veterinarijos gydytojas Aivaras Paukštė.

Skyriaus darbuotojai prašė surastų sveikų paukščių jauniklių nenešti į namus. Sparnuotį reikėtų įkelti į medį, patupdyti ant šakos – tėvai patys jį susiras.

Mažieji apuokai (Lietuvoje gyvena ir didieji apuokai) dažniausiai įsikuria didelių miškų pakraščiuose, gausiai apželdintose sodybose. Šio paukščio plunksnos labai margos – nuo pilkų iki oranžinių. Nuo kitų panašaus dydžio pelėdų mažąjį apuoką galima atskirti pagal stačiai styrančias auseles, beveik oranžinę akių rainelę, gelsvai rusvos spalvos apvalius skruostus. Šie paukščiai skrenda lėtai, banguotai.

Mažųjų apuokų patelės yra didesnės už patinus, mėgsta perėti neužimtuose varninių paukščių lizduose. Ankstyvą rudenį jauniklius paukščius jau sunku atskirti nuo suaugusiųjų. Šie paukščiai minta smulkiais žinduoliais, vabzdžiais, o žiemą gali gaudyti ir paukštelius. Dėl gebėjimo pasišiaušti yra net posakis: „Pasišiaušęs kaip apuokas“.

_________________
...skaitykite, kol neištrynė

<ismesta cenzoriui prasant>

_________________
...skaitykite, kol neištrynė

Kaip visada biški fantazijos -medžioja ne tik patinai.

visas tekstas absurdiškas, ne tik apie sakalus. pvz apie vorą "žmones jis žudo tiktai pramogaudamas" itariu ir daugiau nesamoniu yra. ties antra pastraipa baigėsi kantrybė skaitant, tik akim toliau permeciau.

<ismesta cenzoriui prasant>

_________________
...skaitykite, kol neištrynė

<ismesta cenzoriui prasant>

_________________
...skaitykite, kol neištrynė

Pirmoji paukščių baidyklė saugos lėktuvus

Šiaulių kraštas, 2007 m. rugpjūčio 7 d.
Rūta JANKUVIENĖ

Šiaulių karinis aredromas pirmasis Lietuvoje įsigijo bioakustinį prietaisą paukščiams baidyti.

Baidys stresiniai balsai

Orlaivių ir paukščių susidūrimas gali baigtis tragiškai. Kol kas tokių incidentų Šiaulių aerodrome šalies Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės vadas Audronis Navickas neatsimena.

„Tačiau ar turime laukti nelaimės ir tik tada pirkti paukščių baidymo įrangą“, — sako bazės vadas.

Kol kas Aviacijos bazė įsigijo vieną paprasčiausių prietaisų — rankinį garsiakalbį, kuris imituoja aštuonių paukščių stresinius balsus. Tarp jų — varnų, kirų, balandžių, kovų ir kitų, kurie dažniausiai suka ratus virš aerodromo, yra pamėgę jo apylinkes.

Prietaisas baido paukščius 350 metrų spinduliu. Jis bus naudojamas lėktuvams kylant ir tupiant.

2008 metais Aviacijos bazė planuoja įsigyti stacionarią įrangą, kuri būtų montuojama šalia lėktuvų kilimo-tūpimo tako ir veiktų automatiniu režimu, arba būtų montuojama ant automobilio, kuris važinėtų po aerodromą ir baidytų paukščius.

„Stacionari įranga kainuos dešimt kartų daugiau, o dabar už rankinį prietaisą mokėjome per 8 tūkstančius litų,“ — sako A. Navickas.

Padėjo mokslininkai

„Šiaulių kraštas“ yra rašęs apie Aviacijos bazės užsakymu Šiaulių universiteto Gamtos mokslų fakulteto atliktą ornitologinį tyrimą oro uoste. Universiteto mokslininkų tyrimas ir techninės rekomendacijos kariškiams padėjo apsispręsti įsigijant bioakustinį prietaisą.

Aerodromuose įprastai naudojama įranga, kuri paukščius baido plėšrūnų paukščių (vanagų, erelių) balsais. Šiaulių mokslininkai per tyrimą išbandė dirbtinį vanagą, ir paaiškėjo, jog tai nėra efektyvu. Jau po trečio bandymo varnos, kirai į „vanagą“ nebereagavo.

Aviacijos bazės įsigytas bioakustinis prietaisas priešingai, nei įprastieji paukščių baidymo įrenginiai, skleidžia ne plėšrūno balsą, o pasirinktinai norimos nubaidyti paukščių rūšies (balandžių, žuvėdrų, varnų ir kt.) stresinius balsus.

Šį Didžiosios Britanijos kompanijos „Scarecrow Bio-Acoustic Systems“ gaminamą prietaisą kariškiams patiekė elektroninių inžinerinių sprendimų bendrovė “Fima“.

„Fima“ Sprendimų departamento direktorius Andrius Gradeckas teigia, jog kai kiekviena paukščių rūšis baidoma jos stresiniu balsu, paukščiai vengia baidymo vietos ilgą laiką ir net ilgainiui negali priprasti prie skleidžiamo garso ir jį ignoruoti.

Specialisto teigimu, žmogui bioakustinio įrenginio skleidžiamas garsas neturi jokios įtakos, mat prietaiso skleidžiami garsai yra panašaus garsumo, kaip natūraliai paukščių skleidžiamas garsas.

Kaimynystė išlieka

Aviacijos bazės vadas Audronis Navickas sako, jog paukščių baidymo įranga — tai kraštutinė priemonė. Paukščių kaimynyste atsikratyti nebus įmanoma, neatlikus viso komplekso kitų darbų.

Problemų kelia nelegalūs šiukšlynai, kurių pilna aplink oro uostą. Nuolat oro uosto prieigose turi būti pjaunama žolė, kad paukščiai čia nesiveistų. Viena iš sparnuočių pamėgtų vietų yra ir Zokniuose, šalia oro uosto, veikanti odos perdirbimo įmonė. Odininkai verčia atliekas savo teritorijoje, o virš jos sklando kirų būriai.

„Verslininkai yra pažadėję susitvarkyti, — sako A.Navickas. — Apie įmonės iškėlimą nekalbame, turime susitaikyti su verslu, įsikūrusiu kaimynystėje. Kaip miestiečiai turėtų susitaikyti su oro uosto keliamu triukšmu.“

CITATA

„Naikintuvų gausmas baido paukščius, bet paukštis skrenda lėčiau, todėl lėktuvo ir sparnuočio keliai gali susikirsti. O jeigu paukštis paklius į variklį, jis gali užgesti,“ — sako Aviacijos bazės vadas Audronis Navickas.







PAUKŠČIAI: Šiuo garsiakalbiu, kuriame įmontuoti aštuonių paukščių stresiniai balsai, sparnuočiai bus baidomi lėktuvams kylant ir leidžiantis.
Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

_________________
...skaitykite, kol neištrynė

Kauno diena
2007 m. rugpjūčio 9 d., Nr. 180 (18243)


Lietuviai tikri begėdžiai. Tik pamanykit, gaudo ir valgo gulbes! Ir dar kur – Anglijoje! Toje šalyje, kur visos gulbės pagal dar nuo XII amžiaus galiojantį įstatymą priklauso Jo (Jos) Didenybei.

Toje ūkanotoje senų senų tradicijų šalyje kasmet pasibaigus gulbių perėjimo sezonui specialūs karališkieji ženklintojai eina prie Temzės pažymėti gulbiukų. Jie ne tik žymimi, bet ir prižiūrimi, kol paauga. Visuomet pasirūpinama sužeistais paukščiais.

Bet argi koks nors silpnutis ir vienišas gulbių ženklintojas apsaugos jas nuo piktų ir alkanų lietuvių?

Viename interneto puslapyje rašoma, kad gulbių mėsa yra labai skani, kitame – kad visai neypatinga, primenanti žąsieną. Bet jokių gulbienos paruošimo receptų nepavyko aptikti, nes mūsų kultūroje jų, kaip ir gandrų, gervių ar lakštingalų, nepriimta valgyti. Nėra tokios tradicijos. Tai tiesiog šventvagiška.

Tačiau, pasak britų spaudos, alkanos lietuvių ir dar lenkų atvykėlių gentys į tai nusispjauna ir nuolat su peiliais bei šakutėmis laksto paskui šiuos karališkus paukščius, paskui skanauja egzotiškus patiekalus iš jų mėsos.

Britų leidinys „The Daily Mail“ tvirtina, kad Bedfordšyro grafystėje buvo rastos kelių gulbių liekanos, o netoliese – imigrantai, tempiantys 10 kilogramų sveriančius paukščius. Esą tie imigrantai pateikė lietuviškus ir lenkiškus pasus.

Sunkoka patikėti, kad britų spauda šįkart parašė tiesą. Sakoma, kad apie emigrantus apskritai nebūtų dalykų prirašoma. Lietuvoje tikrai kur kas daugiau vargstančių, vos galą su galu suduriančių, net alkstančių žmonių, nei tokių pat mūsų išeivių britų salyne. Bet Lietuvoje gulbių gaudymas ir valgymas, kaip žinome, nėra nei paplitęs, nei apskritai egzistuojantis reiškinys. Tad ar gali jis atsirasti išeivijos gretose?

Gaila, niekur nedemonstruojamos niekadėjų nuotraukos. Ko gero, nebūtų labai nuostabu, jei tie „lietuviai“ ar „lenkai“ yra kokie nors siauraakiai azijiečiai, valgantys viską, kas juda. Padirbtą lietuvišką pasą nesudėtinga įsigyti Didžiojoje Britanijoje. Tuo ir galėjo pasinaudoti nedorėliai gulbių gaudytojai.

Lietuvos ambasadoje Londone jau ruošiamas protestas. Bet jokie protestai nepadės, kol turėsime lengvai padirbamus pasus, kol nesumažės bendras lietuvių nusikalstamumas užsienyje, kol nemenka dalis anglų ir apskritai vakariečių vis dar laikys mus „aštriadančiais“ postsovietkais, kuriems nėra nieko šventa.


------

Britų nuomonė apie lietuvius keičiasi


Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje ažiotažą sukėlė britų spaudos pranešimai, kad alkani lietuviai ir lenkai masiškai galabija gulbes, išgaudo žuvis ir jas suvalgo.

Didžiojoje Britanijoje gyvenantys lietuviai ir mūsų šalies ambasados atstovai tikina nieko panašaus negirdėję ir mano, kad britų spauda persūdė. Tikinama, kad Didžiosios Britanijos spaudoje pasirodo daugiau teigiamų nei neigiamų žinių apie emigrantus iš Lietuvos. Britai esą labai vertina darbščius lietuvius darbininkus. Tačiau britų požiūris į jų šalyje apsigyvenusius lietuvius keičiasi.

Peikė britų spaudą

Prieš porą metų Lietuvoje lankęsis buvęs garsus visuomeninio transliuotojo BBC žurnalistas Nicholas Jonesas, kalbėdamas su „Kauno diena“, peikė savo šalies spaudą, kuri prirašydama apie emigrantus nebūtų istorijų, vaikosi sensacijų.

„Mano manymu, Lietuva neturėtų sekti tuo, kas dabar vyksta Didžiojoje Britanijoje. Nauja tendencija britų spaudoje – ji siūlo pinigus už pateiktas skandalingas nuotraukas ar temas. Pavyzdžiui, princas Haris buvo nufotografuotas privačiame vakarėlyje su svastika ant rankos, o tai padaręs jaunuolis iš laikraščių gavo 10 tūkst. svarų. Taip, tai viešas asmuo, bet tai vyko privačioje aplinkoje“, - prieš dvejus metus pasakojo N.Jonesas. Tuomet jis teigė, kad britų žiniasklaidoje pilna neigiamos informacijos apie Europos Sąjungą (ES). „Tai propaganda. Laikraščiai agituoja britus pasisakyti prieš ES. Akcentuojamos negatyvios istorijos apie naujų ES šalių piliečius, ypač daug rašinių apie lietuvius, lenkus. Dauguma jų – neigiami. Štai vienas pavadinimas: „Kruvinas akiplėšiškumas – tik po dviejų minučių“. Rašoma, kad ES finansų ministrė Dalia Grybaukaistė jau reikalauja iš Didžiosios Britanijos skirti daugiau pinigų ES. Dažnai nuskamba istorijos apie lietuvių gaujas, prostitutes“, - piktinosi britų žurnalistas.

Lietuviai jau nebe pirmą kartą kaltinami gulbių žudymu bei valgymu. „Beveik prieš dvejus metus laikraščiai rašė, kad rytų europiečiai, t.y, lenkai, lietuviai, Anglijos parkuose gaudo gulbes ir jas valgo. Tai buvo sensacija, patraukli istorija, tačiau paaiškėjo, kad ji buvo sufalsifikuota”, - anuomet pasakojo N.Jonesas.

Nuomonę pakeitė

Vakar „Kauno diena“ elektroniniu paštu vėl susisiekė su N.Jonesu ir paklausė, ką jis mano apie naujas britų spaudos publikacijas, kuriose lietuviai vėl kaltinami gulbių galabijimu bei valgymu bei žuvų išgaudymu. Šį kartą N.Jonesas nepeikė britų spaudos ir leido suprasti, jog jo nuomonė apie lietuvių emigrantus yra pasikeitusi.

„Aš buvau nustebęs, kad atsirado naujų istorijų apie lenkus ir lietuvius, kurie kaltinami dėl gulbių, ančių ir žuvų dingimo. Nėra jokios abejonės, kad šios istorijos iš tikrųjų turi pagrindo, kadangi vietiniai gyventojai teigia matę lenkus ir lietuvius, traukiančius žuvis iš upių ir kanalų. Juos taip pat matė kovojančius su atkakliai jiems besipriešinančiais paukščiais. Taigi, šių dalykų negalime vertinti kaip žurnalistinės vaizduotės“, - rašo „Kauno dienai“ N.Jonesas.

Privalo paisyti tradicijų

Žurnalistas primena, kad Didžiojoje Britanijoje yra tradicija ir reikalavimas kanaluose, ežeruose ir upėse, kuriuos nuomojasi žvejų klubai, pagautas gėlavandenes žuvis paleisti į vandenį. „Tradicija valgyti pagautas žuvis neegzistuoja. Žuvys yra gaudomos tik dėl sportinio intereso, tačiau ne maistui“, - pabrėžia N.Jonesas, pridūręs, kad Velse ir Škotijoje upėse pagautos gėlavandenės žuvys valgomos.

„Prieš dvejus metus daugybė lenkų ir lietuvių atvyko į Jungtinę Karalystę dirbti. Manau, kad būtų gerai pamokyti žmones iš rytų Europos britų tradicijų. Jeigu lietuviai ar lenkai eis pasivaikščioti šalia upės, kanalo ar ežero ir pamatys gulbę, jie turėtų žinoti, kad šie paukščiai turi karalienės apsaugą – sakoma, kad jie visi priklauso karalienei; jeigu jie pamatys antį, turėtų žinoti, jog jas galima pamaitinti gabalėliu duonos; jeigu jie pamatys žvejojančius žmones, turėtų suprasti, kad tai yra sportas“, - ne be ironijos savo laišką užbaigia britų žurnalistas.

_________________
...skaitykite, kol neištrynė

Anglai apšaukė lietuvius gulbių galabytojais

„Lietuvos rytas“ aiškinosi, ar išeiviai valgo šiuos karališkuosius paukščius



Didžiosios Britanijos gamtos mylėtojai prie vandens telkinių pasiūlė iškabinti ženklus, kad gulbių valgyti negalima.

Dalia Gudavičiūtė
„Lietuvos ryto“ korespondentė, 2007-08-08


Paminėti lenkai ir lietuviai

Didžiojoje Britanijoje lietuviai galabija ir valgo gulbes! Tokia žinia sujaudino gausią šios šalies lietuvių bendruomenę.

Didžiosios Britanijos dienraštis „The Daily Mail“ pranešė, kad Bedfordšyre rastos kelių nužudytų gulbių liekanos.

Ten pat pastebėta grupė imigrantų, bandančių nusitempti apie 10 kilogramų sveriančius paukščius. Spėjama, kad šiame regione dingo šimtai paukščių.

Lutono žvejų klubo nariai netgi nutarė specialiu ženklu įspėti, kad gulbės neskirtos pietums ar vakarienei.

Klubo atstovės Joanne Ewards teigimu, nuolat kyla konfliktų su lietuviais ir lenkais.

Moteris pasakojo kartą mačiusi juos žvejojant ir nepaleidžiant žuvų į vandenį, nors tai draudžiama. Kartą jie pagavo gulbę už kaklo ir ištraukė ant kranto, nors paukštis jiems smarkiai priešinosi.

Lietuvių bendruomenės duomenimis, Bedfordšyro grafystėje dirba apie penkis tūkstančius lietuvių. Jie dirba fabrikuose ir žemės ūkyje.

Ambasada rengia laišką

Vakar Lietuvos ambasados Londone darbuotojai tarėsi, kad vertėtų nusiųsti laišką į „The Daily Mail“ redakciją ir pranešti, jog toks straipsnis juos nustebino. Reikėtų paaiškinti, kad lietuviai gulbes myli ir nei Lietuvoje, nei Anglijoje nelaksto paskui jas su peiliais.

Pirmoji ambasados sekretorė Dovilė Survilaitė, kuri nuolat bendrauja su lietuvių bendruomene, patikino tokių faktų negirdėjusi. Diplomatei sunku patikėti, jog lietuviai galėtų būti taip išbadėję, kad pultų valgyti gulbes.

„Negaliu garantuoti už visus, bet lietuvių bendruomenėje tikrai nėra tokio reiškinio kaip gulbių valgymas“, – sakė D.Survilaitė.

Siūlė pasirūpinti pasais

Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos pirmininkė Živilė Ilgūnaitė nesutiko apie gulbes kalbėtis prie pietų stalo, kur ją užklupo „Lietuvos ryto“ skambutis.

Žinią apie gulbių valgymą Ž.Ilgūnaitė pavadino nesąmone. Jos įsitikinimu, kalbos apie lietuvių nusikalstamumą iš karto sumažėtų, jei būtų geriau apsaugoti Lietuvos pasai. Dabar tokį pasą nesunku įsigyti ir ten įklijuoti savo nuotrauką.

Išgirdus apie lietuvio padarytą nusikaltimą dažniausiai paaiškėja, kad tai – gruzinas su lietuvišku pasu arba lietuviu pasivadinęs lenkas.

Ž.Ilgūnaitė beveik neabejojo, kad greičiausiai gulbes gaudė lenkai – jie Anglijoje nusikalsta kur kas dažniau, nei lietuviai.

Bendruomenės pirmininkė taip pat neigė, kad lietuviai Didžiojoje Britanijoje valgo sugautas žuvis.

Apie tai jai teko girdėti prieš 7-8 metus, nes angliškai nemokantys atvykėliai tada neperskaitydavo taisyklių. Dabar dauguma atvykėlių žino, kad žuvis reikia paleisti.

Baustų už karalienės įžeidimą

Paprotys vaišinti į puotą sukviestus svečius keptomis gulbėmis Didžiojoje Britanijoje išnyko dar prieš šimtą metų.

Gulbių valgymas Anglijoje dabar laikomas ne tik kriminaliniu nusikaltimu, bet ir karalienės įžeidimu. Pagal daugiau nei 800 metų galiojantį įstatymą, visos karalystės gulbės priklauso monarchei.

Beveik 60 metų Londone gyvenančio teisininko Kastyčio Baublio spėjimu, už gulbės nužudymą greičiausiai būtų skirta 5 tūkst. svarų bauda. Teoriškai už karalienės įžeidimą gresia ir pusė metų nelaisvės.

Įtarė apgavysčių šou

Lietuvių komercijos rūmų Jungtinėje Karalystėje prezidentas Martynas Jokšas ilgai negalėjo patikėti, kad jam skambinama ne iš apgavysčių radijo laidos.

„Aš prie tos kūdros nestovėjau ir negaliu teigti, kad kas tempė ar netempė iš jo gulbes“, – su „Lietuvos rytu“ atsargiai kalbėjo M.Jokšas.

Be to, verslininkas prisiminė lietuvių spaudoje skaitęs, kad Lietuvoje kažkas šaudė gulbes.

„Žinau, kad blogai valgyti gulbes, bet nežinau, ar tai buvo lietuviai“, – kartojo pašnekovas.

Vargsta, kol randa darbo

Tuo tarpu Mančesterio lietuvių socialinio klubo teatro mokyklos mokytoja Loreta Vilkytė buvo linkusi tikėti tuo, kas parašyta laikraštyje: „Vadinasi, lietuviai badauja“.

Į lietuvių socialinį klubą ateina nemažai skurstančių tautiečių. Jie tikrai vargsta, kol įsidarbina.

„Net ir turint darbą, sunku sulaukti pirmosios algos“, – pripažino moteris.

Prisiminė šaudomus gandrus

„O siaube!“ – sušuko Londone gyvenanti žurnalistė Beata Nicholson, išgirdusi apie lietuvių gaudomas gulbes. Tačiau ji pabrėžė nelinkusi tikėti šiais pranešimais, nes spauda apie emigrantus dažnai išsigalvoja nebūtų dalykų.

„Kita vertus, kas būtų patikėjęs, kad kas nors išdrįstų šaudyti gandrus. O Lietuvoje taip įvyko!“ – svarstė žurnalistė.

Aštriadančių lietuvių broliai

„Man tai panašu į legendas apie aštriadančius lietuvius. Niekada neteko girdėti nieko panašaus net apie laukines žąsis ar antis, ką jau kalbėti apie gulbes“, – sakė Londono lietuvių laikraščio „Infozona“ vyriausioji redaktorė Zita Čepaitė.

Bet ji tikino pati sutikusi lietuvių, įsigudrinančių gaudyti žuvis Temzės žiotyse: ši teritorija nepriskirta nei jūrai, nei upei, todėl ten žvejų niekas neprižiūri.

Nėra valgymo tradicijų

Kulinarijos fondo direktorė Birutė Imbrasienė niekada negirdėjusi apie gulbių valgymą Lietuvoje. Čia jos atsirado kaip dvarų puošmena.

„Visko buvo, tiktai gulbės pieno trūko“, – priminė etnologė lietuvių posakį. – Juk ne varnos ar anties pieno, kurio irgi negali būti, o gulbės, nes gulbė laikoma svajonių paukščiu!“

B.Imbrasienės nuomone, išgirdę tokį posakį anglai galėjo jį neteisingai suprasti ir nutarti, kad lietuviai mėgsta valgyti gulbes.

Atkreipė dėmesį į problemą

Aukštaitijos nacionalinio parko ekologas Bronius Šablevičius prieš dešimtmetį pusiau juokais yra siūlęs steigti gulbių valgytojų draugiją. Bet jo straipsnį perskaitę žmonės ironijos nesuvokė.

B.Šablevičius tikino tenorėjęs atkreipti dėmesį į didelę Lietuvos ežerų problemą: gulbių priviso tiek, kad jos darė žalą mažesniems paukščiams.

Tačiau vėliau gamta pati įsikišo, prasidėjo epidemija, o dabar gulbių poros dažnai plaukioja be jauniklių.

„Žmonės patys kalti dėl dabartinės gulbių padėties – šerdami subjaurojo jų migracijos instinktą“, – piktinosi ekologas.

Gulbiena – tamsi ir neskani

B.Šablevičius prisiminė sykį valgęs gulbės mėsos. Prieš dešimtmetį žieduojant paukščius, kariškiai atvežė sužeistą gulbę.

Ji netrukus nugaišo. Plunksnos buvo švarios, o tai yra sveiko paukščio požymis, tad gamtininkai ją nupešė ir paruošė kepsnį.

Ekologas prisimena nustebęs, kad iš tokio didelio paukščio tiek mažai mėsos – tik ant krūtinės ląstos. Gulbiena buvo tamsi ir priminė žąsieną. Tačiau išskirtinio skanumo B.Šablevičius nepajuto.

Tačiau ekologas abejojo, kad lietuviai Anglijoje valgo gulbes, nes tokios tradicijos Lietuvoje nėra.

Kilo triukšmas dėl žuvų

Pernai rudenį panašus skandalas buvo kilęs ir Airijoje. Tada dienraštis „Irish Independent“ paskelbė, kad alkani lietuviai ir lenkai baigia išgaudyti žuvis jų šalies ežeruose.

Airijoje, kaip ir Didžiojoje Britanijoje, žuvis galima gaudyti ir net palaikyti rankose, tačiau po to jas reikia paleisti į vandenį.

Išimtys yra daromos tiktai žvejams, įsigijusiems specialius leidimus gaudyti žuvis privačiuose telkiniuose.

Prie kai kurių Airijos ežerų buvo pakabinti užrašai lietuvių kalba, skelbiantys, kad sugautas žuvis reikia paleisti atgal, jas valgyti draudžiama.

Siūlė skelbti parduotuvėse

Šis straipsnis irgi sujaudino išeivius.

Lietuvos verslininkų Airijoje asociacijos prezidentas Mindaugas Maciulevičius populiariausioje Airijos radijo laidoje „The Last Word“ („Paskutinis žodis“) tada airiams aiškino, kad tiesiog susidūrė dvi skirtingos žvejybos kultūros: lietuviai pagavę žuvį suvalgo, airiai – paleidžia.

Verslininkas bandė įtikinti, kad keliasdešimt užkietėjusių žvejų iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos bei Vokietijos tikrai nesuvalgys visų žuvų iš ežerų.

Lietuvių bendruomenės aktyvistai siūlė Airijos valdžiai pasirūpinti, kad būtų iškabinti skelbimai lietuvių kalba lietuviškų produktų parduotuvėse, taip pat paskelbtos žuvų gaudymo taisyklės lietuvių laikraščiuose.

_________________
...skaitykite, kol neištrynė

Migruojančių paukščių gyvenimas - naujoje knygoje (nuotraukos*)



Aldona Aleksėjūnienė
2007-08-06 15:01 | lrytas.lt

Ventės ragą, tolimiausią sausumos kyšulį Kuršių marių krante, pasiekę turistai jau gali išsivežti puikų pažinimo šaltinį atminčiai. Liepos viduryje čia pradėta platinti naujausia ornitologų 44 metų Vytauto Jusio ir 82-ejų Leono Jezersko knyga „Ventės ragas“.

Šimto puslapių „Lututės“ leidyklos išleiston knygon sudėta per du šimtus spalvotų nuotraukų, kurios išspausdintos ant kreidinio popieriaus. Tekstai prie jų yra glausti, bet informatyvūs.

Juose skaitytojas ras trumpą pusiasalio istoriją, žinias apie Didįjį paukščių migracijos į Pietus kelią pro Ventės ragą, 1929-2006 metais sužieduotus beveik du milijonus paukščių, ornitologijos stoties kūrimosi ir įrangos tobulinimo kelius.

Autoriai pristatė ir paukščio pasų - žiedų - kilmės bei naudojimo istorijas. Aprašė, jog iš 359 užregistruotų krašte paukščių rūšių 20 yra naujos.

Pavyzdžiui, pastarąjį dešimtmetį Nemuno deltos regioniniame parke pirmą kartą pastebėta indinė nendrinukė, mažoji ir miškinė startos, storasnapė ir sajaninė krosnialindos, raudonakė ir alpinė devynbalsės, sibirinis erškėtžvirblis.

Tekstus rašė, iliustravo, leidybinius reikalus tvarkė ir dabar platina tik vyriausiasis ornitologas V.Jusys. Bet dvigubą knygos autorystę ant viršelio jis nurodė iš pagarbos savo viršininkui, stoties vedėjui L.Jezerskui. Nes tyrinėjimų lentelės - tai kolektyvinio darbo vaisius.

Darbo stažas abiejų ornitologų panašus. Ventės rage nuo 1974 metų dirba ir paukščius žieduoja stoties vedėjas L.Jezerskas, nuo 1977-ųjų - laborantė Regina Rangienė, nuo 1981-ųjų - ornitologas V.Jusys. Iki šiol visi jie - petys petin.

Bet tik V.Jusys dirba naujausiomis technologijomis, seka žinias internete, dalyvauja virtualiuose forumuose.

Jis fotografuoja gamtą jau 30 metų, publikuoja nuotraukas įvairiuose leidiniuose, taip pat ir „lrytas.lt“.

„Keliuosi rytais prieš šešias, esu vyturys. Sėdu namie prie kompiuterio ir peržvelgiu ornitologines naujienas iš pasaulio. Kol neperskaitau visų žinių specializuotuose tinklapiuose, nekeliu kojos iš namų. Nebent po langais rėktų sužeistas paukštis ar gyvūnas“, - juokiasi V.Jusys.

Žieduoti paukščių jis eina kas antrą dieną pagal grafiką. Ir vis su fotokamera. Kai laisva diena, oras geras, važiuoja stebėti gamtos.

Gaudo ir tyko akimirkų, kai žvėreliai ar paukščiai, vabalai ar drugiai vilioja vienas kitą, ginasi nuo grėsmės, ieško maisto, būriuojasi giminėmis. Fiksuoja kadrus, kurie atspindi realų jų gyvenimą ir kovą už būvį. Žino, kur kokio gyvūno ar sparnuočio patykoti.

„Pirmąją „Smeną“ nusipirkau prieš 30 metų, pardavęs Molėtų paruošoms maišus šermukšnių uogų ir gavęs uždarbį“, - prisimena V.Jusys.

Tada jis mokėsi šio miesto vidurinėje mokykloje, parašė ir pirmą pranešimą vietiniam laikraščiui. Apie tai, kad miške rado mėšlavabalį, kurio vienas antsparnis buvo raudonas, kitas - juodai melsvas.

Nuo tų laikų iki dabar iliustruotų V.Jusio publikacijų apie gamtos įdomybes atspausdinta keli šimtai keliose dešimtyse Lietuvos leidinių.

Iliustruotus paukščių stebėjimus jis yra publikavęs Estijos, Lenkijos, Vokietijos žurnaluose. Taip pat knygose „Lietuvos perinčių paukščių atlasas“, „Vandens paukščiai“, „Lietuvos fauna“, „Klaipėdos krašto perinčių paukščių atlasas“, „Ventės rago ornitologinė stotis“.

Tado Ivanausko Zoologijos muziejus, kuriam priklauso Ventės rago ornitologijos stotis, paukščių stebėjimui skirtais žiūronais ar fotoaparatais darbuotojų neaprūpina. V.Jusys vienintelis investuoja į juos iš algos.

Praėjusį pavasarį Ventės rage V.Jusys ir Tauragės gyventojas, odontologas 47 metų Eugenijus Kavaliauskas pirmą kartą surengė gamtos mėgėjų fototurnyrą. Atvyko vienuolika fotografų iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Varėnos, Ukmergės, Klaipėdos.

Po keturių valandų kadrų fotomedžioklės išrinko gražiausius, apdovanojo autorius. Laimėjo panevėžietis Valdimantas Grigonis, kauniečiai Aivaras Banevičius ir Gintautas Steiblys. Už gandro, drugelio citrinuko ir ondatros fotografjas.

Bet į naująją knygą „Ventės ragas“ jos nepateko. V.Jusys prie savųjų fotografijų sudėjo dar 15 Lietuvoje žinomų gamtininkų nuotraukų.

*http://www.lrytas.lt/?id=11863286891185557839&view=4

_________________
...skaitykite, kol neištrynė

Nei viename knygyne nerandu šios knygos

Aš taip pat nerandu. Gal reiks tiesiai iš Lututės per internetą užakyti.

Aš mačiau Pegaso knygyne Vilniuje, universalinėj parduotuvėj

Hmm...praėjusią savaitę nemačiau

Vakar kaip tik varčiau šią Vytauto knygą. Jei kam reikia tai Kaune centriniame knygyne guli viena. Nuostabios foto joje.

Turiu pasisiūlymą - gal vietoj dėti straipsnių ta pačia tema tik iš kitų šaltinių užtektų tik nuorodų prie pirmojo?

Prašom rodyti pavyzdį, o ne tik teikti pasiūlymus...

_________________
...skaitykite, kol neištrynė

Vienuoliktokai neliko abejingi gulbiuko nelaimei

Santarvė, 2007-08-11
Kristina VARKALYTĖ, [email protected]


Mažeikiškiai džiaugiasi Juodpelkių tvenkinyje plaukiojančia gulbių šeimyna, mažieji mėgsta maitinti jauniklių šešetuką. Tačiau ar dažnas padėtų nelaimės ištiktam paukščiui?
Vienuoliktokai Auksė ir Laimonas neliko abejingi: būtent jie pradėjo gulbiuko, prarijusio valo rezginį, gelbėjimo operaciją, į kurią įsitraukė nemažas mažeikiškių būrys ir kauniečiai.

NEABEJINGI NELAIMEI

Auksė Butkutė su draugu Laimonu Česoniu dažnai laiką leidžia prie Juodpelkių tvenkinio, esančio šalia Mažeikų stadiono. Ten „susipažino“ ir su gulbių šeimyna. Abu juokiasi – kartais net po du batonus joms sušeria.
Vieną vakarą jaunuoliai pastebėjo, kad vienas šiemet išperėtas gulbiukas, atsiskyręs nuo kitų, sunkiai plaukė, nelesė kaip visa šeimyna.
„Paskui įsižiūrėjome, kad iš snapo kyšo valo galai. Iš karto šovė mintis – prarijo žvejų paliktą kabliuką. Paskui pamatėme, kad koja bei sparnai valu apsukti. Man gaila tų gulbių, dar verkti pradėjau. Ką daryti? Dauguma praeinančių žmonių gulbiuko gailėjo, tačiau padėti jam nė nesiruošė“, – kol Laimonas santūriai tylėjo, pasakojo Auksė.

GALVOJO, KAD GULBĘ PAVOGĖ

Vienuoliktokai suvokė – gulbiuką reikia gelbėti. Jie visaip bandė atskirti gulbiuką nuo šeimynos, tačiau nepavyko – gulbinas su patele visus šešis gulbiukus atidžiai prižiūrėjo.
„Po to pamatėme ateinančius moterį ir du vyrus, nešinus batonu. Tad prašėme jų, kad padėtų nuvilioti nuo vaikų tėvus, nes kaip tik tuo metu gulbių šeimyna buvo išlipusi ant kranto. Pagaliau po ilgų pastangų mums pavyko: moteris suerzino gulbiną, tai jis atsitraukė nuo savo vaikų. O tas mūsų gulbiukas ramiai gulėjo, tada Laimonas greitai pribėgo, pagriebė jį ir bėgte į mašiną. Gulbinas iš paskos, o aš puoliau priešais, užstojau jam kelią. Bet viskas baigėsi gerai“, – su užsidegimu kalbėjo mergina.
Auksė prisiminė žmonių reakciją – jie nesuprato, kad gulbiukui jaunuoliai nori padėti, pradėjo šaukti: „Ei, gulbiuką pavogė!“

VETERINARAI SUSKUBO Į PAGALBĄ

Jaunuoliai, susėdę į mašiną, galvojo, ką dabar daryti. Kadangi gulbiukas pradėjo teršti mašiną, nuvažiavo į parduotuvę paprašyti dėžės.
„Taip ir sakėm – duokit dėžę gulbei. Pardavėja greitai ją surado. Dabar kai pagalvoju, kiek žmonių įsitraukė! Taip gera, kai žmonės neabejingi“, – nesitverdama džiaugsmu sakė Auksė.
Tikėdamiesi, kad kas nors pažįsta kokį veterinarą, gulbiuko gelbėtojai pradėjo skambinėti artimiesiems, pastarieji – pažįstamiems. Ieškodami veterinaro, tarpusavyje kalbėjo – kaip bus, taip, bent bus bandę padėti.
Pagaliau kažkas surado Mažeikių rajono Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko Zigmanto Stumbros kontaktus.
Mergina sakė nesitikėjusi, kad kas nors padės gulbiukui vėlų vakarą, bet veterinarijos gydytojai į pagalbą suskubo. Tarnybos vadovas buvo ką tik grįžęs iš žvejybos jūroje, bet sužinojęs apie bėdą išskubėjo susitikti su jaunuoliais.
„Reikia įsivaizduoti. Buvo jau apie vienuoliktą valandą vakaro, gerokai tamsu. Gydytojas su žmona važiuoja prieky mūsų į tarnybą, mes su nekantrumu iš paskos. Tuoj pat iškvietė kitą savo kolegą, pastarasis netrukus atvažiavo su taksi. Pati pasakoju ir nesitiki: skamba kaip iš filmo. Nebūčiau patikėjusi, kad žmonės gali dirbti taip operatyviai. Juk kiti nė žmogui nesiskubina padėti, o čia gulbė...“ – svarstė Auksė.

KELIONĖ Į KAUNĄ

Gulbiuko gelbėjimo operacija tęsėsi. Veterinarijos gydytojasinspektorius, atsakingas už gyvūnų globą, Virginijus Grigaliūnas sakė, kad apžiūrėję vandens paukštį, bandė valą palengva traukti lauk, bet pajuto, kad jis kažkur užkibęs.
„O jeigu ten kabliukas? Kadangi neturime rentgeno aparato, tai skambinome į Kaune esančią Lietuvos gyvūnų globos draugiją. Buvo jau naktis. Sutarėme, kad ryte mes dar kartą apžiūrėsime gulbę ir, jei nieko negalėsime padaryti, vešime į Kauną“, – situaciją nupasakojo gydytojas – inspektorius.
„O aš tą rytą gavau nurodymą važiuoti į Kauną visai kitais reikalais, tad tuo pačiu įsidėjau gulbę ir nuvežiau, – kalbėjo tarnybos vadovas Z. Stumbra. – Kaune gulbę nuvežė į Veterinarijos akademiją. Čia padarė rentgeno nuotraukas, pamatė, kad kabliuko nėra – tiesiog didelis valo rezginys. Paėmė jį ir ištraukė.“

ŠEIMYNA GULBIUKĄ PRIĖMĖ

Auksė pasakojo netikėjusi, kad gulbę taip greitai parveš: „Vakare sulaukiu skambučio ir klausia: ar nenori paleisti gulbę? Tada greitai su mama, seserimi nubėgome prie tvenkinio“.
Mergina apsidžiaugė, pamačiusi dėžėje ramiai tupintį gulbiuką. Ji sakė nerimavusi, kaip jauniklį priims tėvai.
„Bet viskas buvo gerai. Tuo metu tėvas buvo išlipęs ant kranto. Netoliese paleidome gulbiuką, tas taip nedrąsiai artėjo prie tėvo. Priėjo, nuleidęs galvą, o didysis pažiūrėjo, pakreipęs galvą. Mes tą žvilgsnį išvertėme į žmonių kalbą: „Kur buvai, nenaudėli?“ – juokėsi jaunuoliai ir pridūrė, kad po „apsiuostymo“ mažasis laimingas grįžo į tvenkinį.
Vienuoliktokams buvo kilusi mintis, kaip nors pažymėti išgelbėtąjį gulbiuką, tačiau nusprendė to nedaryti. „Kad neskirtume dėmesio vien tik jam, dabar visais pasirūpiname, kiekvieną dieną ateiname. Kartais net po keletą kartų“, – globotiniais džiaugėsi Auksė.

BUS APDOVANOTI

Iš Kauno tarnybos vadovas Z. Stumbra jauniesiems gelbėtojams prisiminimui parvežė rentgeno nuotraukas bei ištrauktą valo rezginį.
Pasak viršininko, tokių „gelbėtojų“ į tarnybą kreipiasi dažnai.
„Žmonės nėra abejingi, pamatę nelaimę kviečia mus. Praėjusiais metais tame pačiame tvenkinyje pats iš vandens traukiau kitos vados jauniklį – į koją buvo įstrigęs kabliukas“, – prisiminė Z. Stumbra ir pridūrė, kad apie nelaimę galima pranešti telefonu Mažeikiuose 25407 arba mobiliuoju 8~686 93100.

„Santarvė“ sužinojo, kad gelbėtojai neliks pamiršti.
Spalį Šv. Pranciškaus Asyžiaus, gyvūnų globėjo, dieną vyksiančioje šventėje Auksė ir Laimonas bus apdovanoti pagyrimo raštais.


Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Tvenkinyje vėl plaukioja visa gulbių šeimyna – gulbiukas iš mirties išgelbėtas.

_________________
...skaitykite, kol neištrynė