Nežinau, ar taip šeriami plėšrūnai Lietuvoj, bet užsienio šalyse tai gana populiaru. O Lietuvoj, sprendžiant pagal nuotraukas, tai populiaru tarp fotografų, norinčių fotografuoti plėšrūnus. Galų gale tai galima daryti ir pačiam, jeigu yra noro ir galimybių. Visai neseniai perskaičiau lenkišką straipsnį, kaip tai reiktų daryti, o gal greičiau-ko negalima daryti, maitinant plėšrūnus. Taigi negalima:
a) šerti kiauliena (ilgainiui pažeidžia viškinimo sistemą);
b) šerti nušautais (apsinuodija švinu) ar nunuodytais gyvūnais;
c) palikti mėsą smulkiais gabaliukais ( paukštis juos sušalusius ryja nesmulkindamas). Gabalai turi būti pakankamai dideli, kad paukštis juos draskytų.
Visi tokio neleistino šėrimo atvejai, kai kurie tuoj pat, kiti per ilgesnį laiką, baigiasi paukščio mirtimi.
Geriausia plėšrūnus šerti gyvūnais, žuvusiais keliuose. Mūsų pakelės tokių pilnos. Maitinimas turi būti pastovus, kaip ir su lesyklomis-jeigu pradėjai, tai jau būk malonus ir tęsk iki galo.
Ir dar pridėsiu iš savo (ir mūsų visų) liūdnos praktikos. Pernai metais vienas gana žinomas fotografas šitaip šerdamas plėšrūnus, sėkmingai sunaikino tetervinų tuokvietę. Jis palikinėjo mėsą būtent tuokvietės teritorijoj, ten, aišku susirinko ne tik plėšrieji paukščiai, bet ir visi apylinkės krankliai, janotai, lapės ir tt.

. Na, toliau patys suprantat...Taigi dar vienas pasiūlymas-jeigu rinksitės vietą plėšrūnų šėrimui, tai bent jau pasidomėkit, kas tai per vieta, kas ten gyvena, peri, žiemoja ir tt. Ir tai turbūt liečia ne tik tetervinus, bet ir tas pačias nykstančias iš kraštovaizdžio kurapkas ir kitus paukščius bei gyvūnėlius. Būtinai turit suprasti, kad ten rinksis ne tik ereliai ir suopiai, ir numatyti, kas iš to gali išeit...