Kažkuriam laikui aprimo lietus ir vėl atsigavo „Erdvių“ internetas. Tai bandysiu ir aš įsikišti
Pirmiausia, atsakymas das‘ui apie didžiųjų plasnojamųjų plunksnų (DPP) numeraciją. Nežinau priežasties, bet žvirbliniams paukščiams priimta numeracija yra absoliučiai priešinga negu visiems likusiems (kirams, tilvikams, plėšriesiems ir t.t.). Žodžiu, bet kurio žvirblinio 1-oji mažytė, redukuota DPP aniems kitiems yra vadinama 11-ąja. Tokiu būdu ir kirų sparno smaigalį sudaro 9-10 DPP.
Raimondo daryti piešinukai išties atspindi principinius kirų DPP rašto skirtumus. Tikrai taip ir turi būti, tik blogai, kad pačių rūšių viduje egzistuoja daug individualybių. Net nekalbu apie hibridus, kurie apskritai yra iš spėlionių ir mįslių srities. Taigi, šnekant apie tris aptariamas panašias kirų rūšis, reikia nepamiršti pastoviai šalia besitrinančių išimčių. Tuo atveju ir pateiktus piešinėlius galima imti už pagrindą, bet ne kaip šventą dalyką. Čia įdedu nuotrauką iš labai gero straipsnio, jau seniai išspausdinto suomiškame žurnale „Alula“ (1998/3, volume 4), apie
Larus argentatus / cachinnans / michahellis identifikavimą. Požymiai šiose iliustracijose ir Raimondo piešiniuose iš principo sutampa:

Dar toks praktinis momentas. Priklausomai nuo siekiamo tikslo, šią „sparnų galų“ temą galima šiek tiek supaprastinti. Jei ji domina pati dėl savęs, galima toliau ją gilinti, kodėl gi ne. Jei plunksnų rašto tyrimo tikslas yra rūšies identifikavimas, tuomet, kad mažiau sau sukti galvą, verta atmesti
L.cachinnans nagrinėjimą. Pastarasis visai nesunkiai atskiriamas ir be gana muilinų požymių sparnų galuose. Aišku, skrendančio kiro sparnai dažnai matosi neblogai, ko nepasakysi apie kojas, akis. Visai šaunu, jei dar yra ir nuotrauka, kurią vėliau gali ramiai analizuoti. Bet iš praktikos patyriau, kad gamtoje pamatyto kiro greitam identifikavimui sparnų raštas neturi didelės reikšmės. Čia kalbu tik apie kaspijinius
L.cachinnans. Geltonkojų kirų
L.michahellis atskyrimui nuo lygiai tokias pačias geltonas kojas turinčių kai kurių sidabrinių
L.argentatus, sparnų galų rašto pažinimas dažniausiai labai praverčia.
Iš pažįstamo lenko kirininko Grzegorz Neubauer gavau pora patarimų dėl
L.michahellis identifikavimo, nors labiau tinkančių jau pagavus kirą:
„
L.argentatus is showing yellow orbital ring (never in
michahellis). A length of black on the 6th primary is one of the best features in distinguishing yellow-legged
argentatus from
michahellis (range for
michahellis 30-46 mm, n = 50 Italian birds; range for
argentatus 7-25 mm, n = 32 Baltic birds).“
Gal ne visiems besidomintiems šie terminai bus aiškūs, tad išversiu: „
L.argentatus žiedelis aplink akį yra geltonos spalvos (tokios spalvos žiedelio niekada neturi
michahellis). Juodos dėmės dydis ant 6-osios DPP yra vienas geriausių požymių geltonkojo kiro
L.michahellis (tos dėmės ilgis 30-46 mm) ir geltonas kojas turinčio sidabrinio kiro
L.argentatus (dėmės ilgis 7-25 mm) atskyrimui“.
Pridėsiu šį tą nuo savęs. „Baltic birds“ – vokiškos, lenkiškos, baltarusiškos, na, ir lietuviškos kilmės sidabriniai kirai, tuo tarpu Švedijos, Suomijos, Šiaurės Rusijos ir pan. – „Finmark birds“. Suaugusių
L.michahellis žiedelis aplink akį – raudonos spalvos, o
L.argentatus – geltonai oranžinis.
Taigi, net paėmus kirą į rankas, kartais dar reikia pamatuoti, kad įsitikintum jo tapatybe! Tai labai aktualu lenkams, kurie jau turi bendrų
L.argentatus ir
L.michahellis kolonijų. Tiesa, pastarųjų kirų jose labai mažai (pvz., kai jie ten gaudė suaugėlius, pateko 1 geltonkojis tarp 180 sidabrinių). Visa tai rodo, kaip nelengvas gali būti kirų identifikavimas, turint ne tik gerą teorinį pasiruošimą, bet ir praktinę patirtį.
Pabaigai dar kelios nuotraukos iš Neringos. Pirmoje – sidabrinis ir kaspijinis, antroje – balnuotasis ir kaspijinis, o trečioje – Estijoje žieduotas balnuotasis trijų rūšių pilkanugarių apsuptyje. Ten kairėje sidabrinis, už ir prieš žieduotąjį – geltonkojai (nedažnai matau), o tolimiausias – kaspijinis kiras. Tik dar kirba klausimas – kodėl tų geltonkojų akys tokios tamsios? Jos būna gana tamsios, bet šįkart visai kaip kaspijinių kirų. Dar pažiūrėkit kitose nuotraukose į kaspijinių sparnų galuose esančių baltų dėmelių („perliukų“) skaičių. Jų tikrai ne dvi ir ne nulis. Žodžiu, giliau į mišką – daugiau medžių...
