Labai vėlai grįžau namo ir radau šitą aistringą diskusiją
Nors Mariaus nuotraukytės ir ne pačios ryškiausios, visiškai be jokių abejonių manau ir esu įsitikinęs, kad pirmoje iš jų tarp paprastųjų kirų nufotografuoti labai tipiški kaspijiniai kirai (stovintis ir gulintis), antroje – sidabrinis. Kadangi turiu oponentą, teks pasiaiškinti
Mylėtojas teisus – mažytės tamsios akys yra pats pats svarbiausias ir lengviausias požymis, atskiriant SUAUGUSĮ kaspijinį. Snapo forma irgi rimtas rodiklis, bet vizualiai ji gali šiek tiek klaidinti nuotraukoje žvelgiant į galvą pasukusį paukštį (reikia pamatyti snapo vaizdą grynai tik iš profilio). Tuo tarpu akies išvaizdos fotografuojant niekaip „nesuchaltūrinsi“ ir tai yra faktas. Kitą kaspijinių požymį – kojų ilgį, gal būtų galima vadinti kažkiek antraeiliu (nors ir pakankamai svarbiu). Mat, visi kaspijiniai neginčijamai turi ilgas kojas (trumpų nebūna), bet neretai tokias pat ilgas turi ir sidabriniai. O kojų spalva tai jau tikrai ne rodiklis. Aišku, didesnės dalies kaspijinių ji tipiškai smėlinė, bet daug jų turi ir įvairaus intensyvumo geltonas, pilkas arba mėsines kojas. Na, o baltų dėmių dydį sparnų galuose geriau išvis neakcentuoti, nes jos tokios įvairuojančios, kad ima tik labiau painioti, o ne išaiškinti situaciją. Dar noriu pridėti, kad tai ką sakiau apie negarantuotus rodiklius (kojų ilgis ir spalva, baltos dėmės sparnų galuose) ištraukiau ne iš kokio nors vadovėlio, o grynai iš savo praktikos – nuskaitinėdamas įvairius žiedus. Stebi sau Suomijoje išsiperėjusį sidabrinį su ilgomis „manekenės“ kojomis arba Dnepro saloje Ukrainoje išsiritusį kaspijinį, kurio sparnų baltos dėmės didesnės už greta stovinčio „suomio“, o kojos mėsinės, t.y. nieko bendro neturinčios su gelsva spalva. Tada supranti, kad vadovėlis nėra šventas dalykas, o visa tai ką matei savo akimis yra faktas.
Atsakant Gluosniui dėl kaspijinių kirų dažnumo noriu pabrėžti, kad jų gausėjimas panašus į netikėtą „sprogimą“. Išties, dar prieš penketą metų padėtis buvo kitokia. Dabar jau net darosi keista. Neringoje tarp šimtų stambiųjų pilkanugarių kirų rudenį skaičiavome net 80 proc. (!) kaspijinių ir tik 20 proc. sidabrinių. Tuom nenorėjo patikėti, bet įsitikino pas mane apsilankę labai stiprūs suomių kirininkai. Šios žiemos pradžioje, kol Kuršmarės buvo dar laisvos, santykis jau buvo švelnesnis – 50:50. Tai natūralu, nes tuo laiku iš Šiaurės atvyksta „pastiprintos“ sidabrinių pajėgos. Žodžiu, visu frontu – nuo Vokietijos per Lenkiją, Lietuvą, Baltarusiją iki Rusijos sidabrinius „spaudžia“ pietietiški kaspijiniai. Negana to, žinant, kad pastarieji ypač mėgsta gėlus vandenis, kaspijinių gausumas rudens metu pietinėje Lietuvoje ir prie Nemuno yra tiesiog neišvengiamas. Žodžiu, tiesiog neįtikėtina, kad taip galėjo nutikti, t.y. pernai prie Kauno kaspijiniai Gluosnio stebėti vos pora kartų. Beje, Gluosnio paminėti
Larus argentatus argenteus Lietuvoje yra nepaprastai reti ir vėlgi ne taip lengvai atpažįstami. Tai Vakarų Europos paukščiai, kurie neturi tradicijų bastytis toli į Rytus. Retkarčiais stebiu juos – blankiomis mantijomis, nedidukus, kiurksančius šalia sąvartyno, kur tarp šimtų ir tūkstančių šiaurinukų lengviau išsiskiria. Bent jau tikiuosi, kad tai
L.a.argenteus O patį vakariausią, Fehmarn‘o saloje išsiperėjusį, Vokietijoje žieduotą sidabrinį kirą mačiau pernai, bet tai buvo ne
L.a.argenteus, o
L.a.argentatus.
Prasideda ir lietuviška kaspijinių kirų istorija. Baltarusijoje, netoli Lietuvos sienos, jie peri jau nemažiau kaip gerą dešimtmetį. Neabejoju, kad iš ten jie atkeliavo ir pas mus – faktas, kad Kretuono ežero Didžiojoje saloje bent jau 2008 m. kaspijiniai perėjo. Nežinau, kiek jų būta (kol kas pats dar net nesu matęs to ežero), bet ten ženklintų jauniklių žiedai yra gyvas įrodymas. Kol kas daugumą minėtoje saloje sudaro sidabriniai, o tai reiškia, kad neužilgo prie lenkiškų bei baltarusiškų hibridų prisidės ir lietuviški mišrūnai.
Tai va kiek prirašiau, nusibos ir skaityti... Pabaigai noriu pasidžiaugti šios žiemos naujiena iš kitos operos – jūroje ties Palangos tiltu šiandien pasigrožėjau netoliese tipingai sinchroniškai nardančiu glaustu 12 sibirinių gagų būreliu, tarp kurių buvo net 10 puikių patinukų. Be jų – nedidelis ledinių ančių pulkelis, pavieniai ausuotieji kragai ir nemažos bangos. Per jas ir per snygį nieko gero daugiau neįžiūrėjau, na dar, aišku, kirus
Registruotis
Prisijungti
DUK
Ieškoti
.Tiesiog kiekvienas paukštis turi savo bruožus.Man dar kyla klausimas,ar kartais jūs nemaišot L.Cachinans (kaspijinio)su L.michachelis(geltonkoju)? Šituose sistematikos pakeitimuose galima ir pasimesti 
